A-858-2894-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2894/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01361-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 28. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos atstovui V. J. ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui R. R.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai ir Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo ir potvarkio panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (t. I, b. l. 1-3), patikslintu skundu (t. I, b. l. 161-166) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. gegužės 23 d. protokolinį sprendimą Nr. 56-4 ir 2011 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės (toliau – ir Seimo Pirmininkė) potvarkį Nr. PP-182.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD), vadovaudamasis Komisijos 2010 m. gruodžio 16 d. protokoliniu sprendimu Nr. 56-6 bei Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VTPĮ) 16 straipsnio 6 dalimi, atliko pakartotinį jo kandidatūros patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. VSD 2011 m. vasario 14 d. teikime Nr. (63)-18-58-218 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija Lietuvos Respublikos Seimo nariui A. S. panaikinimo“ pateikė siūlymą Seimo Pirmininkei panaikinti pareiškėjo turimą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. 2011 m. kovo 1 d. Seimo Pirmininkė priėmė potvarkį Nr. PP-182, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Nesutikdamas su potvarkiu, priimtu remiantis VSD teikimu, pareiškėjas 2011 m. gegužės 2 d. jį apskundė Komisijai, kuri 2011 m. gegužės 23 d. priėmė protokolinį sprendimą Nr. 56-4 pripažinti Seimo Pirmininkės potvarkį pagrįstu.

Teigė, kad Komisija yra viešojo administravimo subjektas – institucija, įstatymais įgaliota atlikti viešąjį administravimą, t. y. veiklą, skirtą įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, Komisijos priimami sprendimai (individualūs administraciniai aktai) turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Nurodė, kad Komisija, priimdama sprendimą atmesti pareiškėjo 2011 m. gegužės 2 d. skundą, privalėjo išsamiai aptarti, kokiais argumentais, duomenimis bei motyvais ji vadovaujasi. Sprendime taip pat turėjo būti detaliai aptarti bei išanalizuoti skunde išdėstyti argumentai, nurodytos sutikimo ar nesutikimo su jais priežastys, paneigiant arba patvirtinant jų pagrįstumą, tačiau Komisija skundžiamame sprendime apsiribojo tik argumentų, kuriais grindžiamas skundas, trumpu turinio išdėstymu, bet netyrė, neanalizavo ir nevertino skunde nurodytų argumentų, nepaneigė jų pagrįstumo, nenurodė jų atmetimo motyvų. Skundas buvo atmestas, o potvarkis pripažintas pagrįstu remiantis lakoniškais argumentais, pažodžiui atkartotais iš potvarkio bei teikimo. Nurodytos aplinkybės, pareiškėjo manymu, liudija apie Komisijos šališkumą sprendžiant iškilusį ginčą. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir tas faktas, kad tiek priimant VSD teikimą, kuriuo remiantis surašytas potvarkis, tiek priimant skundžiamą Komisijos sprendimą, dalyvavo tas pats asmuo – G. G.. Šis asmuo pasirašė VSD teikimą, o vėliau, būdamas Komisijos nariu bei posėdžio pirmininku, vertino to teikimo pagrindu priimto potvarkio pagrįstumą. Toks G. G. bei kitų Komisijos narių, kurie negalėjo nežinoti apie šį faktą, elgesys pažeidžia objektyvumo principą, įtvirtintą VAĮ 3 straipsnio 2 punkte.

Paaiškino, kad VSD, atlikęs pakartotinį patikrinimą, Seimo Pirmininkei pateikė pasiūlymą panaikinti pareiškėjo turimą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, remdamasis Įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tokio panaikinimo galimybe, ir kaip šio siūlomo sprendimo pagrindą nurodė pareiškėjo asmenines savybes bei veiksmus. Pabrėžė, jog, atsižvelgiant į tai, kad remiamasi ne formaliu teisiniu pagrindu, o faktinėmis aplinkybėmis, t. y. pareiškėjo, kaip Seimo nario, elgesiu, kurioms būdingas subjektyvus vertinimas, priklausantis nuo įvykių konteksto, tokio siūlymo nagrinėjimas negalėjo apsiriboti formaliu pasirašymu, neanalizuojant ir nekvestionuojant pateikto elgesio vertinimo. Manė, jog Seimo Pirmininkė I. D. privalėjo įvertinti teikime nurodytas aplinkybes ir tik tada priimti sprendimą, kad šis būtų objektyvus, teisingas ir teisėtas.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tiek VSD teikime, tiek jo pagrindu priimtame potvarkyje, tiek skundžiamame Komisijos sprendime konstatuota, kad jo veiksmai duoda pakankamą pagrindą abejoti jo patikimumu bei byloja apie jo nesąžiningumą. Pažymėjo, jog tiek VSD, siekdamas tinkamai įvertinti pareiškėjo elgesį bei priskirti jo asmenybei tam tikras savybes (pavyzdžiui, nesąžiningumą), tiek Seimo Pirmininkė tvirtindama VSD teikimą privalėjo analizuoti ne vieną jo poelgį – naudojimąsi Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu ir balsavimą už jį aštuonis kartus, o visų jo veiksmų ir reakcijų visumą. Privalu buvo atsižvelgi ir įvertinti tokius faktus, kad pareiškėjas nuo 1996 metų iki 2007 metų dirbo policijoje, kurioje dėl savo profesionalumo ir asmeninių savybių padarė sėkmingą karjerą, tarnybos metu nė karto nebuvo baustas, atvirkščiai, daugybę kartų skatintas. Nuo 2008 metų pareiškėjas yra Seimo narys, taip pat buvo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos narys. Su įslaptinta informacija pareiškėjas dirbo daugelį metų – tiek būdamas pareigūnu, tiek Seimo nariu ir niekada nebuvo praradęs ar neteisėtai atskleidęs jokios slaptos informacijos, įtarimai ar pretenzijos šiuo požiūriu jam pareikšti nebuvo.

Teigė, kad priimant administracinės procedūros sprendimą turi būti užtikrintos teisėtų interesų apsaugos garantijos, pagrįstos šiuo atveju Seimo narių lygybės prieš įstatymą principo įgyvendinimu, todėl pareiškėjo veiksmai negalėjo būti atsieti ir turėjo būti įvertinti visų Seimo narių, atlikusių analogiškus veiksmus, kontekste. VSD ir Seimo Pirmininkė I. D., vertindami pareiškėjo poelgį – naudojimąsi Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu ir balsavimą už jį aštuonis kartus, kaip pakankamą tam, kad būtų panaikintas turimas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, suabejoję jo patikimumu bei konstatavę nesąžiningumą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, jog iš Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadų matyti, kad jo padarytas pažeidimas (balsavimas už kitą Seimo narį) nėra vienintelis, nes Seimo posėdžiuose už save ir kitą Seimo narį vienu metu yra balsavę šie Seimo nariai: R. D., A. P., J. P., A. Š., R. A. R., O. V., Č. J., V. M. (Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys), V. B. (Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė) ir kiti. Nors Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvados šių Seimo narių veiksmų atžvilgiu yra viešai prieinamos ir VSD bei Seimo Pirmininkė negalėjo nežinoti apie tokius Seimo narių padarytus pažeidimus, jokios minėtų asmenų reakcijos tokie veiksmai nesulaukė – prasižengusių Seimo narių kandidatūrų patikrinimas nebuvo atliktas ir jie iki šiol netrukdomai dirba ir gali susipažinti su įslaptinta informacija. Pabrėžė, jog nurodyti Seimo nariai atliko analogiškus veiksmus kaip ir pareiškėjas, todėl visais minėtais atvejais, kurie yra labai panašūs, su pažeidimą padariusiais asmenimis privalu elgtis vienodai, kadangi Konvencijos 14 straipsnis gina nuo diskriminacijos asmenis, kurių situacija „analogiška“, „panaši“ ar „pakankamai panaši“. Šiuo atveju tik pareiškėjo veiksmai, analogiški kitų Seimo narių veiksmams, traktuojami kaip veiksmai, keliantys pagrįstų abejonių jo patikimumu ir bylojantys apie jo nesąžiningumą, dėl to jis netinka dirbti su įslaptinta informacija.

Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir nurodė, kad skirtingas elgesys diskriminuoja, jei jis nėra objektyviai ir pagrįstai pateisintas, t. y. jei juo nesiekiama teisėto tikslo arba jei pritaikytos priemonės nėra proporcingos siekiamam tikslui. Kadangi nei VSD teikime, nei Seimo Pirmininkė potvarkyje nepateikė įtikinamų motyvų, kodėl su pareiškėju turėtų būti pasielgta kitaip nei su kitais Seimo nariais, atsidūrusiais panašioje situacijoje, manė, kad toks skirtingas elgesys negali ir neturi būti laikomas pateisinamu, kadangi neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Papildomai pažymėjo, kad, remdamasi aplinkybe, jog 2010 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) paskelbė išvadą, kad pareiškėjo veiksmai – naudojimasis Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu ir balsavimas už jį Seimo posėdžiuose – prieštarauja Konstitucijai, šiais veiksmais pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, ir priimdama potvarkį, Seimo Pirmininkė ignoravo faktą, kad pareiškėjas negali būti laikomas pažeidusiu priesaiką, kadangi apkaltos procesas jo atžvilgiu nebuvo baigtas. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) yra vienintelė institucija, kuri, vadovaujantis Konstitucijos 63 straipsnio 5 dalies nuostatomis, yra įgaliota panaikinti Seimo nario mandatą apkaltos proceso tvarka, nepatvirtino minėtos Konstitucinio Teismo išvados ir pareiškėjo apkaltai nepritarė.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas pažymėjo, jog po apkaltos proceso pareiškėjas neprarado Seimo nario mandato, o tai reiškia, kad Seimas jo padaryto pažeidimo nelaikė šiurkščiu. Pareiškėjas ėjo atsakingas pareigas ir niekada nebuvo neteisėtai atskleidęs jokios informacijos. Pabrėžė, jog nei teikime, nei potvarkyje nėra įtikinamų motyvų, kodėl su pareiškėju pasielgta kitaip nei su kitais Seimo nariais (t. I, b. l. 184-186).

Atsakovas Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 93-94, 171-172) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog jis vertindamas potvarkį susipažino su pirminiais šaltiniais, kurie buvo surinkti atliekant pakartotinį pareiškėjo kandidatūros patikrinimą. Komisija, išnagrinėjusi surinktą medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai (naudojimasis Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu Seimo plenariniuose posėdžiuose ir sąmoningas balsavimas už jį aštuonis kartus), kuriais pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, duoda pakankamą pagrindą abejoti jo patikimumu. Pareiškėjas neatitinka sąlygos, nustatytos Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuri yra būtina išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl savo asmeninių savybių (yra nesąžiningas) netinka darbui su įslaptinta informacija (Įstatymo 16 str. 2 d. 17 p.).

Nurodė, kad pagal Įstatymo redakciją, galiojusią nagrinėjant skundą (2011 m. gegužės 23 d.), Komisija susidėjo iš septynių narių – po du narius delegavo Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas. Įstatymas nustatė, kad Komisijos pirmininkas yra VSD generalinis direktorius. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 407 patvirtintus Komisijos nuostatus (toliau – ir Nuostatai) Komisijos pirmininkas vadovauja Komisijai, organizuoja jos darbą ir pasirašo Komisijos sprendimus ir kitus dokumentus, susijusius su jos veikla. Pažymėjo, kad yra ginčijamas ne 2011 m. vasario 14 d. VSD teikimas, kurį pasirašė VSD generalinis direktorius G. G., o 2011 m. kovo 1 d. Seimo Pirmininkės potvarkis Nr. PP-182, kuris sukėlė teisinių pasekmių pareiškėjui, todėl mano, kad Komisijos pirmininko veiksmai pasirašant skundžiamą protokolinį sprendimą negali būti vertinami kaip objektyvumo principo pažeidimas.

Atsakovas manė, jog skundžiamas jo sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, taikomus individualiam administraciniam aktui: jame yra įvardytos nustatytos aplinkybės ir teisės normos, kuriomis remiantis buvo išnagrinėtas skundas, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą, kaip neatitinkantį VAĮ reikalavimų, yra nepagrįstas.

Teigė, kad pareiškėjo argumentai, jog jis daug metų dirbo su įslaptinta informacija ir nė karto nebuvo praradęs ar neteisėtai atskleidęs įslaptintos informacijos, nepaneigia naujai paaiškėjusių aplinkybių (2010 m. spalio 27 d. Konstitucinio Teismo išvada), sukėlusių abejonių dėl jo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Pareiškėjo argumentas, kad Lietuvos Respublikos Seimui nepabaigus apkaltos proceso jis negali būti laikomas pažeidusiu priesaiką, yra nepagrįstas, nes Konstitucinio Teismo išvados teisėtumas yra nediskutuotinas.

Teismo posėdyje atsakovės Komisijos atstovai papildomai pažymėjo, jog nebuvo padaryta procedūrinių pažeidimų. Komisija nagrinėdama pareiškėjo skundą vadovavosi visa medžiaga, pateikta tiek Konstituciniam Teismui, tiek Seimo Pirmininkei. Nurodė, kad tai, jog pareiškėjas liko Seimo nariu, nekeičia situacijos, kadangi leidimo dirbti su slapta informacija netekimas nereiškia, kad asmuo negali būti Seimo nariu. Diskriminacijos nebuvo, kadangi Komisija vertino konkrečią situaciją ir konkrečias aplinkybes, susijusias su pareiškėju. Dėl G. G. paaiškino, kad sprendimą priėmė kolegiali institucija, o įstatymas nustatė, kad Komisijos pirmininkas yra VSD generalinis direktorius (t. I, b. l. 184-186).

Atsakovė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė teismui pateiktame rašte (b. l. 173) nurodė, kad, jos manymu, ji nėra tinkama atsakovė byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 19-23, 174-175) su skundu nesutiko.

Paaiškino, kad visos reikšmingos faktinės aplinkybės, apibūdinančios pareiškėjo asmenį, buvo nustatytos ir įvertintos. Konstitucinio Teismo išvada, skelbianti, kad valstybės pareigūnas, šiuo atveju Seimo narys, savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, yra pakankamas pagrindas, kad kiltų pagrįstų abejonių dėl to asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei ir jo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija dėl atitinkamų asmeninių ir dalykinių savybių.

Pažymėjo, kad VSD priimtas ir Seimo Pirmininkei pateiktas teikimas nėra individualus administracinis aktas, sukėlęs pareiškėjui teisinių pasekmių. Manė, kad ginčijamas protokolinis Komisijos sprendimas priimtas ir surašytas nepažeidus VAĮ nuostatų ir principų, aiškiai įvardytos faktinės aplinkybės ir teisės normos, išdėstyti motyvai. Įstatymo 11 straipsnis nustato, kad Komisija, kaip kolegiali institucija, koordinuoja įslaptintos informacijos apsaugos veiksmų įgyvendinimą. Komisijos pirmininkas vadovauja Komisijai ir organizuoja jos darbą, pasirašo sprendimus ir kitus dokumentus. Tai, kad Komisijos pirmininkas kartu yra ir VSD generalinis direktorius, kuris vykdydamas tiesiogines savo funkcijas pasirašė teikimą, nesuteikia pagrindo teigti, kad, priimant protokolinį sprendimą, kuriuo buvo vertinamas būtent Seimo Pirmininkės potvarkio pagrįstumas, buvo pažeistas objektyvumo principas.

Paaiškino, kad, jeigu kyla įtarimas, kad atsirado aplinkybių, dėl kurių leidimas dirbti su įslaptinta informacija neišduodamas, gali būti atliekamas pakartotinis asmens tikrinimas. Pareiškėjo kandidatūros pakartotinio patikrinimo pagrindas – 2010 m. spalio 27 d. Konstitucinio Teismo išvada, lėmusi įtarimus, kad atsirado tokių aplinkybių.

Pažymėjo, jog, vadovaujantis surinkta informacija, buvo įvertinta pareiškėjo elgesio, išnagrinėto Konstitucinio Teismo, atitiktis Įstatymo nuostatoms. Konstitucinio Teismo išvada, kad valstybės pareigūnas savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, yra pakankamas pagrindas, kad kiltų pagrįstų abejonių asmens patikimumu ir lojalumu valstybei, tinkamumu dirbti su įslaptinta informacija. Apkaltos procese dalyvauja dvi institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teismas nagrinėja teisės klausimus ir teikia išvadą dėl konkretaus pareigūno veiksmų prieštaravimo Konstitucijai. Seimas, spręsdamas, ar pašalinti pareigūną iš pareigų, negali paneigti, pakeisti ar kvestionuoti Konstitucinio Teismo išvados. Faktas, kad Seimas nepritarė pareiškėjo apkaltai, negali paneigti minėtos išvados, jog pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu (t. I, b. l. 188-196) pareiškėjo A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2008 metais pareiškėjui, kuris yra Lietuvos Respublikos Seimo narys, buvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. VSD, vadovaudamasis Komisijos 2010 m. gruodžio 16 d. protokoliniu sprendimu Nr. 56-6 ir Įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, atliko pakartotinį Seimo nario A. S. kandidatūros patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir 2011 m. vasario 14 d. teikime Nr. (63)-18-58-218 Seimo Pirmininkei nurodė, kad pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, jog 2010 m. spalio 27 d. Konstitucinis Teismas paskelbė išvadą, kurioje konstatavo, kad Seimo nario A. S. veiksmai – naudojimasis Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu plenariniuose posėdžiuose ir sąmoningas balsavimas už jį aštuonis kartus – prieštarauja Konstitucijai. Šiais veiksmais A. S. šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. VSD, remdamasis pirminiais informacijos šaltiniais, nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. sausio 14 d. ir 2010 m. sausio 19 d. Seimo rytiniuose ir vakariniuose plenariniuose posėdžiuose naudojosi Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu ir sąmoningai už jį aštuonis kartus balsavo. Minėta aplinkybė nustatyta remiantis faktiniais duomenimis: 2010 m. kovo 24 d. Seimo kanceliarijos Informacijos technologijų ir telekomunikacijų departamento raštu Nr. V-2010-1723, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas aštuonis kartus balsavo už L. K., ir paties pareiškėjo patvirtinimu. VSD konstatavo, kad minėti pareiškėjo veiksmai, kuriais šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, duoda pakankamą pagrindą abejoti jo patikimumu (Įstatymo 16 str. 1 d. 4 p.); pareiškėjas dėl savo asmeninių savybių (nesąžiningas) netinka dirbti su įslaptinta informacija (Įstatymo 16 str. 2 d. 17 p.). Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, VSD teikė siūlymą panaikinti pareiškėjo turimą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Teismas nurodė, jog 2011 m. kovo 1 d. Seimo Pirmininkė, vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi, atsižvelgusi į VSD 2011 m. vasario 14 d. teikimą Nr. (63)-18-58-218, potvarkiu Nr. PP-182 Seimo nariui A. S. panaikino leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“ (Nr. 550 VS/2008). 2011 m. kovo 30 d. pareiškėjas padavė skundą Komisijai, kurį patikslino 2011 m. gegužės 5 d., prašydamas panaikinti Seimo Pirmininkės 2011 m. kovo 1 d. potvarkį Nr. PP-182. Komisija, susipažinusi su medžiaga, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 13 punktu, 2011 m. gegužės 23 d. posėdžio protokoliniu sprendimu Nr. 56-4 pripažino Seimo Pirmininkės 2011 m. kovo 1 d. potvarkį Nr. PP-182 pagrįstu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2011 m. gegužės 23 d. protokolinio sprendimo Nr. 56-4 bei Seimo Pirmininkės 2011 m. kovo 1 d. potvarkio Nr. PP-182 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nurodė, jog Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija – šio įstatymo nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“, arba tokią informaciją saugoti ar gabenti. Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos asmeniui, pretenduojančiam gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, iš kurių nustatyta sąlyga, kad tikrinimo metu surinkti faktai turi nekelti abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei (16 str. 1 d. 4 p.). Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas. To paties straipsnio 2 dalies 17 punkte nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 4 dalį asmens patikimumo pažymėjimą savo iniciatyva ar Valstybės saugumo departamento arba paslapčių subjekto motyvuotu teikimu panaikina Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija. Teismas, įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, darė išvadą, kad įstatymų leidėjas asmeniui, dirbančiam (siekiančiam dirbti) su slapta informacija, kelia sąlygas jo dalykinėms ir asmeninėms savybėms, jo patikimumui ir lojalumui Lietuvos valstybei. Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų nebuvimas (nenustatymas) sietinas su asmens patikimumu, tinkamumu darbui su įslaptinta informacija, galimybe valstybei šiuo asmeniu pasitikėti besąlygiškai. Pažymėjo, kad Įstatyme nėra pateiktas baigtinis minėtų savybių sąrašas, taigi kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar nustatytos aplinkybės leidžia abejoti asmens patikimumu.

Pabrėžė, jog iš ginčijamų sprendimų nustatyta, kad leidimas dirbti su įslaptinta informacija pareiškėjui panaikintas vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. paaiškėjus Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 2 dalies 17 punkte nustatytoms aplinkybėms. Taigi sprendžiant, ar ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti būtina nustatyti, ar tikrinimo metu surinkti faktai kelia abejonių dėl pareiškėjo patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei ir ar buvo nustatytos tokios asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Teismas nurodė, jog iš byloje esančios informacinės lentelės, pateiktos su Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos technologijų ir telekomunikacijų departamento 2010 m. kovo 24 d. raštu Nr. V-2010-1723 matyti, kad iš Seimo nario A. S. balsavimo vietos 2010 m. sausio 14 d. balsuota Seimo nario L. K. vardu. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimo specialiajai tyrimo komisijai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad buvo vienuolika balsavimų, iš kurių už L. K., susipainiojęs ir manydamas, kad naudoja savo kortelę, balsavo tris kartus, o kitus aštuonis kartus balsavo ir už save, ir už L. K.. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos 2010 m. balandžio 7 d. posėdyje (protokolas Nr. LK-9) pareiškėjas taip pat prisipažino sąmoningai balsavęs už L. K., prisipažino pasielgęs neatsakingai. Tai, kad balsavo už L. K., pareiškėjas patvirtino ir 2010 m. gegužės 12 d. rašte, to neneigia ir skunde teismui.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. spalio 27 d. pateikė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario L. K., kuriam pradėta apkaltos byla, ir Lietuvos Respublikos Seimo nario A. S., kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurios 1 punktu konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Seimo nario A. S. veiksmai – naudojimasis Lietuvos Respublikos Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu Lietuvos Respublikos Seimo plenariniuose posėdžiuose ir sąmoningas balsavimas už jį aštuonis kartus – prieštarauja Konstitucijai.

Šiais veiksmais Lietuvos Respublikos Seimo narys A. S. šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas dar 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, nagrinėdamas teisę susipažinti su įslaptinta informacija ir leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimą, konstatavo, kad valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama.

Asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptis, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Nurodė, jog 2011 m. liepos 7 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad pagrindiniai arba minimalūs kriterijai vertinant asmens lojalumą ir patikimumą nėra siejami tik su asmens kalte padarius nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą; jie apima ir informaciją apie potencialias grėsmes saugumui: asmens savybes, veiklą bei kitas aplinkybes, liudijančias jo nesąžiningumą, nelojalumą, nepatikimumą ar neapdairumą, taip pat jo pažeidžiamumą per su juo susijusius artimus asmenis. Gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos, turėtų būti patikrinta, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nesukelia nepriimtinos rizikos tokios informacijos saugumui, o nustačius tokią riziką, asmeniui turi būti atimta galimybė naudotis įslaptinta informacija.

Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir jas įvertinęs Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuotos konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste, sprendė, kad svarbiausias klausimas, suteikiant/atimant leidimą dirbti su įslaptinta informacija, yra asmens patikimumas ir besąlygiškas pasitikėjimas šiuo asmeniu, kuris nustatomas vertinant objektyviai pasireiškiančias asmens savybes, jo charakterio ypatybes, o pareiškėjo veiksmai, kurie Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, o jis pats pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir sulaužiusiu priesaiką, pakankamai apibūdina jį kaip asmenį, kuriam negali būti patikėtas darbas su įslaptinta informacija. Pareiškėjas, atlikęs anksčiau nurodytus veiksmus, nėra atsakingas bei sąžiningas ir tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija keltų grėsmę (nepriimtiną riziką) tokios informacijos saugumui.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo ginčijamą Komisijos 2011 m. gegužės 23 d. protokolinį sprendimą Nr. 56-4 ir 2011 m. kovo 1 d. Seimo Pirmininkės potvarkį Nr. PP-182, darė išvadą, kad jie atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, kadangi yra argumentuoti ir pagrįsti tiek faktiniais duomenimis (Konstitucinio Teismo pripažintas faktas, kad pareiškėjas naudojosi Lietuvos Respublikos Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu Lietuvos Respublikos Seimo plenariniuose posėdžiuose ir sąmoningai balsavo už jį aštuonis kartus, kad tokie veiksmai prieštarauja Konstitucijai ir kad A. S. šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką), tiek teisės aktų normomis (vadovautasi Įstatymo nuostatomis), taikytos poveikio priemonės pakankamai motyvuotos (pareiškėjas dėl savo asmeninių savybių (yra nesąžiningas) netinka dirbti su įslaptinta informacija) pačiuose ginčijamuose sprendimuose bei taip pat atsispindi VSD 2011 m. vasario 14 d. teikime Nr. (63)-18-58-218.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad turėjo būti įvertinta ta aplinkybė, jog jis išsaugojo Seimo nario mandatą po apkaltos proceso Seime. Pabrėžė, jog iš Konstitucijos nuostatų matyti, kad apkaltos procese dalyvauja dvi institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas. Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, o pagal 74 straipsnį Seimo nariams, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją arba sulaužiusiems priesaiką, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali panaikinti Seimo nario mandatą. Taigi būtent Konstitucinis Teismas nagrinėja teisės klausimus ir teikia išvadą dėl konkretaus pareigūno veiksmų prieštaravimo Konstitucijai. Seimas, balsuodamas dėl Seimo nario mandato panaikinimo, negali kvestionuoti, paneigti ar pakeisti Konstitucinio Teismo pateiktos išvados. Taigi nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Seimas nepritarė pareiškėjo mandato panaikinimui, negali paneigti išvados, jog pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, dėl ko ir buvo panaikintas leidimas dirbti su įslaptinta informacija. Remdamasis tuo teismas nurodė, jog pareiškėjo argumentai dėl to, kad ginčijami sprendimai neatitinka VAĮ nuostatų, atmestini.

Pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai, kad jis nuo 1996 metų iki 2007 metų dirbo policijoje, kurioje dėl savo profesionalumo ir asmeninių savybių padarė sėkmingą karjerą, tarnybos metu nė karto nebuvo baustas, atvirkščiai, daugybę kartų skatintas, su įslaptinta informacija dirbo daugelį metų ir niekada nebuvo praradęs ar neteisėtai atskleidęs jokios slaptos informacijos, jokie įtarimai ar pretenzijos šiuo požiūriu jam pareikšti nebuvo, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, kurios rodo neigiamas jo savybes, keliančias abejonių dėl pareiškėjo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, bei nepašalina iškilusių abejonių dėl jo patikimumo. Analogiškai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A662-1284/2009, Nr. A756-1491/2008).

Dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, kad buvo pažeisti Konstitucijos 29 straipsnis ir Konvencijos 14 straipsnyje nustatyti asmenų lygiateisiškumo ir draudimo diskriminuoti principai, teismas nurodė, jog byloje pareiškėjo elgesys turi būti vertinamas skirtingai nuo kitų asmenų (Seimo narių), esančių panašioje padėtyje, nes dėl jo elgesio vertinimo yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo pripažinta, kad jis savo elgesiu šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Šis skirtumas pareiškėjo nurodytoje situacijoje yra esminis, todėl teismas darė išvadą, kad asmenų lygiateisiškumo ir draudimo diskriminuoti principai nebuvo pažeisti.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistas objektyvumo principas, kadangi tiek priimant VSD teikimą, kuriuo remiantis surašytas potvarkis, tiek priimant skundžiamą sprendimą, dalyvavo tas pats asmuo – G. G., remdamasis VAĮ 3 straipsnio 2 punktu, Įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė, jog, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 13 punktu, Komisija sprendžia ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos įslaptinimo, įslaptintos informacijos saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės ir dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija bei asmens patikimumo pažymėjimų, įmonės patikimumo pažymėjimų neišdavimo ar panaikinimo pagrįstumo. Analogiška funkcija nustatyta ir Komisijos Nuostatų 6.20 punkte. Nuostatų 11 punkte nustatyta, kad Komisijos pirmininkas pasirašo Komisijos sprendimus ir kitus dokumentus, susijusius su Komisijos veikla. Pagal Nuostatų 16 punktą Komisijos sprendimai priimami atviru balsavimu. Komisijos sprendimai laikomi priimtais, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų posėdyje dalyvavusių Komisijos narių. Pažymėjo, jog Komisija yra kolegialus subjektas, kurio sprendimai priimami balsų dauguma. Tai, kad Komisijos pirmininkas kartu yra ir VSD generalinis direktorius, kuris, vykdydamas tiesiogines savo funkcijas, pasirašė teikimą, nesuteikia pagrindo teigti, kad, priimant protokolinį sprendimą, kuriuo buvo vertinamas būtent Seimo Pirmininkės potvarkio pagrįstumas, buvo pažeistas objektyvumo principas.

Remdamasis tuo teismas darė išvadą, kad atsakovai laikėsi visų teisės aktuose numatytų reikalavimų, tinkamai vadovavosi materialinės teisės normomis. Taigi tiek Seimo Pirmininkės, tiek atsakovo Komisijos sprendimai, kuriuose konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka darbui su įslaptinta informacija keliamų reikalavimų ir leidimas dirbti su įslaptinta informacija jam turi būti panaikintas, yra teisėti ir pagrįsti.

III. Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1-5) prašo panaikinti 2012 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2011 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos prie Lietuvos Respublikos VSD protokolinį sprendimą Nr. 56-4 ir 2011 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės I. D. potvarkį Nr. PP-182.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog teismas nesivadovavo objektyviais bylos duomenimis, šališkai vertino pareiškėjo argumentus ir iš esmės atkartojo ginčijamuose aktuose nurodytus argumentus.

Pabrėžia, jog kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar nustatytos aplinkybės leidžia abejoti asmens patikimumu, tačiau teismas priimdamas sprendimą nepaneigė pareiškėjo argumentų, nevertino jų pagrįstumo ir nenurodė jų atmetimo motyvų. Mano, jog teismas buvo šališkas, nes nurodydamas, kokios sąlygos turi būti vertinamos aptariant asmens savybes, dirbančio ar siekiančio dirbti su slapta informacija, ir, matydamas, jog ginčijamame Komisijos 2011 m. gegužės 23 d. protokoliniame sprendime Nr. 56-4 šios sąlygos nėra išsamiai aptartos, jų savo iniciatyva neanalizavo ir nevertino, o tik pripažino nurodytą sprendimą pagrįstu.

Pareiškėjas nurodo, jog nors pirmosios instancijos teismas sprendimą grindžia 2011 m. liepos 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, tačiau teismas savo sprendimą sieja tik su kalte, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, kad pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tiek teisinį, tiek politinį kaltės aspektus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad svarbi tik pati Konstitucinio Teismo išvada, tačiau priesaikos sulaužymas negali būti lyginamas su asmens patikimumu ir gebėjimu dirbti su slapta informacija. Pareiškėjo vertinimu, vien tik Konstitucinio Teismo išvada negali būti pakankamas pagrindas pripažinti, jog asmuo neatitinka asmeniui, galinčiam dirbti su slapta informacija, keliamų reikalavimų. Teismas neatsižvelgė į tai, jog ši išvada buvo priimta tik pareiškėjo padaryto teisės pažeidimo kontekste ir nėra susijusi su jo patikimumu darbui su slapta informacija, todėl ši aplinkybė turi būti vertinama atskirai. Mano, jog teismas nemotyvuotai sieja pareiškėjo padarytą pažeidimą su teise dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, kadangi jokios sąsajos tarp pažeidimo ir šios teisės nėra.

Nurodo, jog 2011 m. liepos 7 d. Konstitucinio Teismo nutarime pažymima, kad, gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos, turėtų būti patikrinta, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nesukelia nepriimtinos rizikos tokios informacijos saugumui, o nustačius tokią riziką, asmeniui turi būti atimta galimybė naudotis įslaptinta informacija. Tačiau pirmosios instancijos teismas riziką nustatė tik konstatuodamas, kad pareiškėjas nėra atsakingas ir sąžiningas, remdamasis vien faktu, kad jis pažeidė Konstituciją, bet neanalizavo jo asmenį charakterizuojančių aplinkybių, nevertino pareiškėjo padaryto pažeidimo su jo dalykinėmis savybėmis.

Mano, jog asmeninės pareiškėjo savybės dirbti su slapta informacija nebuvo tinkamai įvertintos ne tik pirmosios instancijos teismo, bet ir atsakovų. Pažymi, jog Seimo balsavimas, kuriuo nebuvo patvirtintos Konstitucinio Teismo išvados, turėtų būti vertinamas kaip konkrečių faktinių aplinkybių ir konkretaus asmens atžvilgiu priimtas sprendimas, t. y. pareiškėjo veiksmų patikrinimas ir rizikos įvertinimas, kadangi Konstitucinis Teismas nurodė tik bendro pobūdžio išvadą, jog buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika. Seimo sprendimas patvirtino, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas neturėtų būti vertinamas kaip pažeidimas, suponuojantis teisės dirbti su slapta informaciją atėmimą.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadas, iš kurių matyti, jog pareiškėjo pažeidimas – balsavimas už kitą Seimo narį – nėra vienintelis. Pabrėžia, jog kiti Seimo nariai atliko analogiškus veiksmus kaip ir pareiškėjas, tačiau buvo nubaustas tik pareiškėjas. Nurodo, jog pažeidimų padarymo faktą patvirtina analogiški įrodymai – Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvados. Nei vienas Seimo narys, balsavęs už savo kolegą, nebuvo pakartotinai tikrintas VSD, nei vienas iš jų nebuvo pripažintas nepatikimu ir nesąžiningu; jam nebuvo siūloma panaikinti leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija ir toks leidimas nebuvo panaikintas Seimo Pirmininkės. Mano, jog skirtingas elgesys (ženkliai blogesnis) pareiškėjo atžvilgiu yra akivaizdus ir neabejotinas. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimta Konstitucinio Teismo išvada, nedaro šios situacijos išskirtinės, kadangi Konstitucinio Teismo išvada nepadarė pareiškėjo veiksmų nei švelnesniais, nei griežtesniais, nes juos lemia konkrečios faktinės aplinkybės ir jų santykis su teisės normų reikalavimais. Mano, jog buvo pažeisti lygiateisiškumo ir draudimo diskriminuoti principai ir pareiškėjo veikla buvo apribota nepagrįstai. Pareiškėjo nuomone, teismas tinkamai neįvertino galimo G. G. šališkumo.

Atsakovė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 12-13) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog atsakove Seimo Pirmininkė nurodyta nepagrįstai, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, numatanti, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos. Atsakovė remiasi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog ji leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija Seimo nariui A. S. panaikino ne savo iniciatyva, bet gavusi motyvuotą VSD teikimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 10-11) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog atsakovo pozicija yra išdėstyta atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymima, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. spalio 27 d. išvadoje atkreipė dėmesį, kad iš Seimo nario priesaikos, Seimo nario konstitucinio statuso kyla reikalavimas, kad Seimo narys elgtųsi sąžiningai, bendraudamas su rinkėjais, visuomenės atstovais pateiktų teisingus faktus apie savo pareigų vykdymą, vengtų elgesio, žeminančio Seimo – Tautos atstovybės reputaciją ir autoritetą. Tačiau, anot Konstitucinio Teismo, pareiškėjas reikalavimų, kylančių iš Seimo nario priesaikos, nevykdė. Tai, anot Konstitucinio Teismo, patvirtina pareiškėjo veiksmai, kada jis naudojosi Lietuvos Respublikos Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu Lietuvos Respublikos Seimo plenariniuose posėdžiuose ir sąmoningai balsavo už jį aštuonis kartus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl 2011 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės potvarkio Nr. PP-182, kuriuo Seimo Pirmininkė panaikino pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“ ir dėl Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2011 m. gegužės 23 d. protokolinio sprendimo Nr. 56-4, kuriuo nutarta Seimo Pirmininkės potvarkį Nr. PP-182 pripažinti pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ir Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės, ir Komisijos sprendimai, kuriuose konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka darbui su įslaptinta informacija keliamų reikalavimų, ir leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jam turi būti panaikintas, yra teisėti ir pagrįsti. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, priimtą dėl pareiškėjo, taip pat į faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka teisės aktų reikalavimų, taikomų asmenims, dirbantiems su valstybės paslaptimi esančia informacija.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės sutinka.

Iš ginčijamo 2011 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės potvarkio Nr. PP-182 turinio matyti, kad atsakovas panaikino pareiškėjo leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“, atsižvelgdamas į VSD 2011 m. vasario 14 d. teikimą Nr. (63)-18-58-218, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo veiksmai, kuriais jis šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, sudaro pakankamą pagrindą abejoti jo patikimumu. Minėtame Seimo Pirmininkės potvarkyje kaip teisinis išduoto leidimo panaikinimo pagrindas nurodomas Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir šio straipsnio 2 dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatos. Šio Įstatymo (ginčui aktuali 2010 m. gruodžio 23 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad asmeniui, pretenduojančiam gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, toks leidimas ar pažymėjimas išduodamas, jeigu tikrinimo metu surinkti faktai nekelia abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei. VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo neatitinka bent vienos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. To paties straipsnio 2 dalies 17 punkte nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jei <...> nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra nurodęs, jog „asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama“. Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime taip pat konstatavo, kad pagrindiniai arba minimalūs kriterijai vertinant asmens lojalumą ir patikimumą nėra siejami tik su asmens kalte padarius nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą; jie apima ir informaciją apie potencialias grėsmes saugumui: asmens savybes, veiklą bei kitas aplinkybes, liudijančias jo nesąžiningumą, nelojalumą, nepatikimumą ar neapdairumą, taip pat jo pažeidžiamumą per su juo susijusius artimus asmenis. Gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos, turėtų būti patikrinta, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nesukelia nepriimtinos rizikos tokios informacijos saugumui, o nustačius tokią riziką, asmeniui turi būti atimta galimybė naudotis įslaptinta informacija.

Iš pirmiau nurodytų VTPĮ nuostatų matyti, kad vienas iš teisinių pagrindų, kuriais remiantis panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, yra pagrįsta abejonė dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, tokią pagrįstą abejonę gali sukelti ne tik asmens nubaudimas baudžiamąja ar kita teisės aktų nustatyta tvarka, ne tik kaltės dėl tam tikro teisės pažeidimo padarymo konstatavimas, bet ir įvairi kita vertinamo asmens veikla ar jo savybės, keliantys abejonių dėl jo patikimo ir lojalumo valstybei.

Taigi byloje būtina nustatyti, ar atsakovai, priimdami ginčijamus teisės aktus, nustatė VTPĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte ar 2 dalies 17 punkte minimas asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių pareiškėjas neatitiko darbui su įslaptinta informacija keliamų reikalavimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario L. K., kuriam pradėta apkaltos byla, ir Lietuvos Respublikos Seimo nario A. S., kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurios 1 punktu Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Seimo nario A. S. veiksmai – naudojimasis Lietuvos Respublikos Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu Lietuvos Respublikos Seimo plenariniuose posėdžiuose ir sąmoningas balsavimas už jį 8 kartus – prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; šiais veiksmais Lietuvos Respublikos Seimo narys A. S. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Minėtoje išvadoje Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog prisiekdamas Seimo narys besąlygiškai įsipareigoja laikytis visų priesaikoje minimų vertybių, todėl Seimo nario priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas: duodamas priesaiką išrinktas Seimo narys viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, jog jis savo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime yra konstatavęs: ištikimybė Lietuvos valstybei yra neatsiejama nuo ištikimybės ir Konstitucijai; sulaužius priesaiką būti ištikimam Lietuvos Respublikai, kartu yra šiurkščiai pažeidžiama ir Konstitucija.

Atsižvelgusi į minėtoje Konstitucinio Teismo išvadoje nurodytas faktines aplinkybes bei tai, jog byloje aptariamais veiksmais A. S. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir sulaužė priesaiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo patikimumu VTPĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir šio straipsnio 2 dalies 17 punkto prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiurkštus Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimas ir priesaikos sulaužymas savaime yra reikšmingas faktorius ir byloje vertinamu atveju sudaro pakankamą pagrindą nuogąstauti, kad, pareiškėjui nepanaikinus teisės susipažinti su įslaptinta informacija, galėtų kilti grėsmė visuomenei reikšmingiems interesams. Todėl darytina išvada, jog atsakovai, priimdami ginčijamus teisės aktus, tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jiems suteiktos diskrecijos ribų neperžengė. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apelianto teiginį, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai siejo apelianto padarytą pažeidimą su teise dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tiek teisinį, tiek politinį kaltės aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl šis apelianto argumentas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo argumentai, kad jis nuo 1996 metų iki 2007 metų dirbo policijoje, kurioje dėl savo profesionalumo ir asmeninių savybių padarė sėkmingą karjerą, tarnybos metu nei karto nebuvo baustas, atvirkščiai, daugybę kartų skatintas, su įslaptinta informacija dirbo daugelį metų ir niekada nebuvo praradęs ar neteisėtai atskleidęs jokios slaptos informacijos, savaime nepaneigia pirmiau minėtos Konstitucinio Teismo išvados ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios atskleidžia neigiamas pareiškėjo savybes, keliančias abejonių dėl jo tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, bei nepašalina iškilusių abejonių dėl jo patikimumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A662-1284/2009, Nr. A756-1491/2008).

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Lietuvos Respublikos Seimas nepatvirtino minėtos Konstitucinio Teismo išvados ir apelianto apkaltai nepritarė. Apelianto teigimu šis Seimo sprendimas patvirtino, kad jo padarytas pažeidimas neturėtų būti vertinamas kaip pažeidimas, suponuojantis teisės dirbti su slapta informacija atėmimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Todėl Lietuvos Respublikos Seimo priimtas sprendimas dėl nepritarimo apelianto apkaltai neturi prejudicinės galios teismui priimant sprendimą dėl atitinkamų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo, juo labiau, kad šiuo atveju Seimas nesprendė pareiškėjo veiksmų byloje vertinamu aspektu. Be to, kaip minėta, pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, teisėjų kolegijos vertinimu Seimo nepritarimas pareiškėjo apkaltai nepaneigia Konstitucinio Teismo nustatytų faktinių aplinkybių (jų pareiškėjas iš esmės neginčija) ir savaime nėra reikšmingas vertinant pareiškėjo elgesį VTPĮ požiūriu. Todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog priimant atitinkamus sprendimus dėl teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija atėmimo buvo pažeisti asmenų lygiateisiškumo ir draudimo diskriminuoti principai. Pareiškėjas šiuo aspektu remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) 14 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTK 14 straipsnis numato, jog naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Taigi EŽTK 14 straipsnio taikymo apimtis siejama su jos ginamomis teisėmis ir laisvėmis, jame nėra įtvirtintas universalus, visaapimantis diskriminacijos draudimo principas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, kokią Konvencijoje garantuojamą teisę ar laisvę atsakovai pažeidė priimdami ginčijamus sprendimus. Akivaizdu, kad EŽTK neįtvirtina teisės susipažinti su įslaptinta informacija, todėl nėra pagrindo teigti, jog priimant ginčijamus teisės aktus būtų pažeistas EŽTK 14 straipsnis.

Vertinant pareiškėjo argumentą dėl Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimo pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (žr., pvz., 1996 m. sausio 24 d. nutarimą); konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų; šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimus).

Šiuo aspektu vertinant byloje nustatytas faktines aplinkybes pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog pareiškėjo situacija, lyginant ją su kitų pareiškėjo minimų asmenų situacija, nėra identiška. Konstitucinis Teismas išvadą priėmė būtent dėl pareiškėjo veiksmų, išvadoje konstatuotas šiurkštus Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimas ir priesaikos sulaužymas, tuo tarpu dėl kitų pareiškėjo nurodytų Seimo narių tokia išvada nebuvo priimta, jų veiksmai teisiškai įvertinti nebuvo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tai, jog iki šiol nebuvo pradėtos atitinkamos procedūros kitų pareiškėjo minimų Seimo narių atžvilgiu, savaime nereiškia, jog teismas turėtų vertinti pareiškėjo situaciją kitaip nei remdamasis įstatyme numatytais kriterijais, taikytinais asmeniui, turinčiam leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, jog analogiškose bylose teismai faktines aplinkybes vertino kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta pirmiau, Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir taikant įstatymus. Tai iš esmės reiškia, kad atsakovai, turėdami informacijos apie faktines aplinkybes, kurios yra analogiškos vertinamoms šioje byloje, turi pareigą ir dėl kitų asmenų imtis teisės aktuose numatytų veiksmų ir užtikrinti, kad tokiems asmenims, dėl kurių patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei kyla abejonių, nebūtų suteikta, o jei suteikta, būtų atimta teisė dirbti su įslaptinta informacija, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamos Konstitucijos 29 straipsnio ir VTPĮ nuostatos.

Apeliantas taip pat nurodo, kad priimant ginčijamus teisės aktus buvo pažeistas objektyvumo principas, kadangi tiek priimant VSD teikimą, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas Seimo Pirmininkės potvarkis, tiek priimant skundžiamą Komisijos protokolinį sprendimą, dalyvavo tas pats asmuo – G. G.. Viena vertus, teisėjų kolegija kaip teisiškai ydingą vertina to paties asmens dalyvavimą priimant abu minėtus dokumentus, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2011 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės potvarkis Nr. PP-182 (t. I, b.l. 28) buvo priimtas vadovaujantis 2011 m. vasario 14 d. VSD teikimu Nr. (63)-18-58-218, kurį pasirašė jo generalinis direktorius G. G. (t. I. b.l. 26-27), tuo tarpu Komisijoje svarstant pareiškėjo patikslintą skundą dėl aptariamo Seimo Pirmininkės potvarkio panaikinimo ir priimant 2011 m. gegužės 23 d. protokolinį sprendimą Nr. 56-4 ex officio taip pat dalyvavo G. G. (t. I, b.l. 45-46). Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal VTPĮ 18 straipsnio 2 dalį paslapčių subjektas leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikina savo iniciatyva arba Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu. Taigi motyvuotas VSD teikimas yra tik viena iš teisinių prielaidų paslapčių subjektui priimti sprendimą, bet toks teikimas paslapčių subjekto besąlygiškai neįpareigoja. Byloje vertinamu atveju sprendimą (potvarkį) panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija priėmė Seimo Pirmininkė, o ne Komisija. Teisėjų kolegija pažymi, jog Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, balsavo atviru balsavimu (Nuostatų 16 punktas), byloje nėra įrodymų ir nėra pagrindo įtarti, kad G. G. darė įtaką kitiems Komisijos nariams priimant skundžiamą protokolinį sprendimą. Be to, tai, kad Komisija priėmė sprendimą dėl pareiškėjo skundo, jokiu būdu neapribojo pareiškėjo teisės į teisminę gynybą: jo skundą visapusiškai, nešališkai ir objektyviai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas taip pat pasinaudojo teisės aktais suteikta teise į apeliaciją. Dėl pirmiau minėtų priežasčių teisėjų kolegija mano, kad pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė