2018-03-14 Nr. AB-5340-3-64-3-00603-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-120-822/2018 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00603-2016-4 Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio

3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai

Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. R. (toliau

– ir pareiškėjas) 2016 m. vasario 29 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2013 m. kovo mėn. jis buvo laikytas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis. Kameros perpildytos, trūko baldų, pasivaikščiojimui gryname ore suteikta tik po 1 val. per dieną, nebuvo organizuojamas užimtumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimo taikyti ieškinio senatį, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2013 m. kovo 31 d. Pareiškėjui laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, teko nuo 2,36 kv. m iki 18,90 kv. m kameros ploto. Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi. Įstaiga negalėjo daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui. Asmenys, atsiradus galimybei, buvo perkeliami į laisvesnes kameras. Kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Suimtųjų savišvietai organizuoti veikė biblioteka, esant galimybėms, kiekvieną dieną į kameras duodama po vieną laikraštį. Suimtiesiems leidžiama už lėšas, esančias jų asmeninėse sąskaitose, įsigyti neribotą kiekį literatūros, taip pat prenumeruoti periodinę spaudą. Prenumeruoti suimtiesiems periodinę spaudą turi teisę jų giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Suimtieji (nuteistieji) į dalyvavimą įsitraukdavo pagal pageidavimą. Duomenų, kad pareiškėjas buvo išreiškęs norą kur nors dalyvauti, nebuvo.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 160 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau

– ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

7. Pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas 2012 m. spalio 25 d. ir laikytas periodiškai iki 2013 m. kovo 31 d. Pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui iki 2013 m. kovo

31 d., nes tik 2016 m. kovo 31 d. kreipėsi į teismą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. Pareiškėjui 3,6 kv. m plotas Šiaulių TI nebuvo užtikrintas 17 dienų.

9. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Šiaulių TI gyvenamųjų patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams tiesiogiai nesieti su pareiškėju, nes jis patikrinimų metu Šiaulių TI nebuvo. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. 62/08-190 nurodyta, kad gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo normos) nustatytais reikalavimais. Gyvenamosiose kamerose buvo pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vnt.); spintelės (vienam asmeniui – 1 vnt.); stalas (1 vnt. patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vnt.) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau, kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros buvo siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių galėjo būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vnt. patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt. patalpai); šiukšlių dėžė (1 vnt. patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vnt. patalpai). Siekiant sukurti patogesnes gyvenimo sąlygas bei padidinti privatumą laikomiems asmenims, lovų galvūgaliuose pritvirtinamos OSB plokštės, nors to jokie teisės aktai nenumatė. Teismo vertinimu, pagal byloje buvusius duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

10. Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas vadovavosi, be kita ko, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“. Šiaulių visuomenės sveikatos centrui 2013 m. birželio 26 d. atlikus periodinį patikrinimą, nustatyta, jog ketvirtame aukšte ant pastato stogo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemas. Pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį. Objektų kasdienio valymo kontrolės žurnalas buvo, atžymos apie jų valymą buvo. Sergantiesiems tuberkulioze skirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemas Nr. 11. Šis kiemelis dezinfekuojamas „Mikrobac forte“ 1,5 proc. dezinfekciniu tirpalu po kiekvieno sergančiųjų tuberkulioze apsilankymo jame. Teismas akcentavo, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarte (2002) 1 – Rev.2006 rekomenduojamas

8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne laiko praleidimui lauke (tai iš esmės pripažino ir pareiškėjas). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgiama į tai, kad asmuo tik 1 valandą per parą turėjo galimybę būti gryname ore.

11. Dėl užimtumo teismas atsižvelgė į Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr.1/01-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą, pagal kurią suimtųjų socialinis ir teisinis švietimas Šiaulių TI sprendžiamas šiais būdais: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta (galimybė asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (biblioteka, žiniasklaida, televizija ir kt.), bibliotekoje periodiškai atnaujinamos knygos, užsakomi Lietuvos dienraščiai, savaitraščiai), religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija. Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. kovo 14 d. pažymoje Nr. 61/04-585 nurodyta, kad, patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus laikotarpiu nuo 2012 m. spalio

25 d. iki 2013 m. kovo 21 d., nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl užimtumo organizavimo Šiaulių TI nesikreipė.

12. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negalėjo būti kompensuota vien tik teisių pažeidimo pripažinimu. Pareiškėjas skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, teigė dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Įvertinus turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (2013 m. kovo 1-31 d.), pareiškėjo gydymo stacionare istorijos Nr. 1491 įrašus, negalima konstatuoti, kad būtent dėl ankščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteisiamos neturtinės žalos dydžius, taip pat aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik 3 metams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI, sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kamerose priteistina 160 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

13. Pareiškėjas V.

R. apeliaciniu skundu (b. l. 98-100) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. 14. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas grįstas tik atsakovo argumentais. Atsakovas teismui nepateikė išsamių duomenų apie sąlygas Šiaulių TI kamerose, kuriose jis buvo laikytas. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog, kadangi byloje nėra pareiškėjo teiginius patvirtinančių duomenų, jie yra nepagrįsti. Jis tvirtina neprivalantis įrodinėti konkrečių atsakovo pareigūnų kaltės. Teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti neatitiko Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Dėl jo reikalavimui taikytos ieškinio senaties pareiškėjas pažymi, jog Šiaulių TI administracija turėjo pareigą nedelsdama pašalinti nustatytus trūkumus, informuojant asmenį, kurio teisės nėra užtikrinamos, kaip to reikalauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklės (toliau – ir Etikos taisyklės). Pareiškėjui nebuvo žinoma apie Šiaulių TI veiksmus (neveikimą) laikant jį sąlygomis, pažeidžiančiomis jo teises, sveikatą, orumą. Apie savo pažeistas teises pareiškėjas sužinojo iš televizijos ir kitų nuteistųjų tik 2016 m. Taigi, ieškinio senaties terminas jo reikalavimui turėtų būti atnaujintas. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 106-108) prašo jį atmesti. 16. Atsakovas teigia, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalėjo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į kamerą, yra natūralu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

18. Byla nagrinėjama vadovaujantis

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki

2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau

– ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo

Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo

Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

21. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai.

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016). Apeliaciniame skunde nedetalizuota, kokių byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas neištyrė ar ištyrė netinkamai, kokius duomenis privalėjo išreikalauti papildomai.

Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, su kokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko ir tokio nesutikimo priežasčių (išskyrus dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio). Apeliacinio skundo turinį iš esmės sudaro citatos iš teisės aktų bei teismų praktikos, pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika nėra pateikta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, rėmėsi tik atsakovo argumentais.

22. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra rašymo apsirikimų (neteisingai nurodytos datos taikant ieškinio senaties terminą, sprendžiant dėl pareiškėjo sveikatai galbūt padarytos žalos netinkamai nurodytas dienų, kurias jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, skaičius), bet šie apsirikimai nėra esminiai ir nesukliudė priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl pasivaikščiojimo lauke trukmės, užimtumo organizavimo yra nepagrįsti, pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2013 m. vasario 28 d., tačiau Šiaulių TI pareiškėjui neužtikrino minimalios ploto normos (17 dienų). Pareiškėjas skunde nereiškė pretenzijų dėl sąlygų kamerose, kuriose jis laikytas, atitikimo higienos normų reikalavimams. Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, taip pat pareiškėjo argumentus dėl jam taikytos ieškinio senaties.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų

neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos,

reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario

24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

24. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

25. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (suvaržyta galimybė judėti, trūko reikalingų patogumų, pažeistas orumas, neišvengta sveikatos sutrikimų), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2013 m. kovo 31 d. laikytas Šiaulių TI kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 29 d. (žyma ant voko, b. l. 7), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2013 m. vasario 29 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.). Pastebėtina, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendime yra rašymo apsirikimas: nurodoma, jog „pareiškėjas yra tokį senaties terminą praleidęs iki 2013 m. kovo

31 d., nes tik 2016 m. kovo 31 d. kreipėsi į teismą“. Nepaisant to, teismas pareiškėjo skundą nagrinėjo tinkamai pritaikęs ieškinio senatį – laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. (2013 m. vasario mėn. neturėjo 29-tos dienos).

26. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas paaiškino, jog jis nežinojo, kad jis buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis jo teises, sveikatą ir orumą, nes įstaigos administracija jo apie tai neinformavo.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Etikos taisyklėse nenumatyta įstaigos administracijos (pareigūnų) pareiga pranešti suimtiesiems (nuteistiesiems) apie visus reikalavimų laikymo sąlygoms neatitikimus. Pareiškėjas, teigdamas, jog dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo buvo pažeistas jo orumas, pablogėjo sveikata, negalėjo nesuprasti, kad jo laikymo sąlygos (jo subjektyviu vertinimu) yra pažeidžiančios orumą, kenkiančios sveikatai tuo metu, kai šios pasekmės pasireiškė, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo susipažinęs su konkrečiais teisės aktuose nustatytais reikalavimai laisvės atėmimo vietų įrengimui, higienos sąlygoms jose. Minėtos neigiamos pasekmės, jei jos realiai buvo, pareiškėjui neatsirado visos iškart tuo momentu, kai jis apie tam tikras teisės normas išgirdo per televizorių. Pabrėžtina, kad teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygas, yra skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Šiaulių TI iki skundo išsiuntimo teismui praėjusius daugiau nei

3 metus bet kuriuo laikotarpiu būtų buvusios sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais. Iš to darytina išvada, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą

pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2013 m. vasario 28 d., todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina.

28. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl nepakankamų baldų kamerose, t. y. kad kiekvienam asmeniui nebuvo po taburetę (įrengtos tik 2 sėdimos vietos), stalas buvo apie 0,3 cm (manytina, kad toks dydis nurodytas per apsirikimą), nebuvo spintelių maistui, higienos reikmenims susidėti. Pagal Eksploatavimo taisykles, kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai) (14.6 p.), viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 p.), spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 p.), šių baldų kiekis ir / ar matmenys nenurodyti. Aprūpinimo normose numatyta, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti stalas (1 vnt.), taburetė (1 vnt. vienam asmeniui) arba stalo ilgio suoliukas (2 vnt.), spintelė (1 vnt. asmeniui), maisto produktų

spintelė arba lentyna (1 vnt. asmeniui), šių baldų matmenys nenurodyti. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta,

jog, be kita ko, tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. 62/08-190 (b. l. 37-38) pažymėta, jog gyvenamosiose kamerose yra: stalas (1 vnt. patalpai); taburetė (vienam asmeniui

– 1 vnt.) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau, kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. EP-539 (b. l. 40-43) užfiksuota, jog kameroje Nr. 104, kurioje pareiškėjas laikytas ginčo laikotarpiu (2013 m. kovo 1-31 d.) ir anksčiau, buvo tualeto reikmenų lentynėlė, stalas. Šis patikrinimas buvo atliktas prieš 3 mėnesius iki ginčo laikotarpio, todėl, nesant priešingų duomenų, nėra pagrindo šio patikrinimo išvadas vertinti kaip nebeaktualias bylai. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, o kai kuriuos ir patvirtino, jog kameroje nebuvo pakankamo taburečių skaičiaus, spintelių maistui, todėl pripažintina, kad kamera Nr. 104 nebuvo įrengta pagal teisės aktų reikalavimus. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė, ar baldų trūkumas jam sukėlė kokius nors nepatogumus, jis savaitę kameroje buvo laikytas vienas, visos 8 lovos kameroje buvo užpildytos tik 1 parą – į šias aplinkybes atsižvelgtina vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. 29. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje

Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui

turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą.

3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 17 dienų (kai kurias jų – tik pusę dienos) teko nuo 2,36 kv. m iki 3,19 kv. m ploto (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą), tomis dienomis jis buvo laikomas su 5-7 asmenimis, pažeidimai trukdavo mažiau nei savaitę iš eilės. Kitu metu pareiškėjui teko ir 18,86 kv. m ploto. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti buvo suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta pakankamai baldų, tačiau pareiškėjas šiuo aspektu nenurodė patyręs kokius nors nepatogumus, neigiamus išgyvenimus. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 13-31) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių

intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3

straipsniu.

31. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio

18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, aprūpinimo baldais. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

32. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs nepatogumus, orumo pažeidimą, pablogėjo jo sveikata. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus, pareiškėjo sveikatai dėl netinkamų kalinimo sąlygų padaryta žala nebuvo konkretizuota ar patvirtinta kokiais nors duomenimis. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl ginčo laikotarpiu jam galbūt neužtikrintų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Šiaulių TI 2016 m. kovo 14 d. pažymoje Nr. 61/04-585 (b. l. 39) nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio

25 d. iki 2013 m. kovo 21 d. į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

33. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 5 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka

pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš

Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 160 Eur – laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Ši suma, atsižvelgiant į žymiai trumpesnį pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (17 dienų) nei asmenų apeliaciniame skunde nurodytose bylose, yra suderinama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

Pareiškėjo V.

R. (V. R.) apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė