c48a5d2077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2903/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00405-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams A. Š. ir advokatui Albinui Raudoniui,

trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės atstovui Vytautui Korsakui,

trečiojo suinteresuoto asmens Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės parapijos atstovams Vidmantui Griciui ir advokatui Feliksui Užpelkiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. M. L. ir V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M. L. ir V. K. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Palangos miesto savivaldybei, Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės parapijai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjai A. M. L. ir V. K. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (4.7.11.)KS-243 ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (4.7.11.)KS-273 bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 286; 2) įpareigoti atsakovą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti Palangos mieste esančią koplyčią, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Koplyčia), bei A. M. L. ir V. K. nuosavybės teises į ją, nurodant, kad A. M. L. ir V. K. dalinės nuosavybės teise valdo Koplyčią, kurios 38/100 dalys priklauso pareiškėjui, o 62/100 – pareiškėjai.

Skunde (b. l. 3–7) pareiškėjai paaiškino, kad jų motinos brolis V. G. 1935 m. rugsėjo 20 d. visą 8,0059 ha jam priklausančią žemę, esančią Kretingos apskrityje, Darbėnų valsčiuje, Būtingės dvare, dabar Pašvenčio kaimas (taip nurodyta notariškai patvirtintoje sutartyje) perleido savo seseriai M. G. (pareiškėjų motinai). Nusipirkusi žemę, jų motina nusipirko ir statinius, esančius ant tos žemės. Tai įrodo Valstybės draudimo įstaigos 1937 m. rugsėjo 1 d. išduotas draudimo polisas, kuriame nurodyta, jog Kretingos apskrityje, Darbėnų valsčiuje, Būtingės dvare, dabar Pašvenčio kaimas, M.

G. K. priklausantys statiniai – rąstų ir lentų gyvenamasis namas, rąstų daržinė ir lentų koplyčia buvo apdrausti. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) 2006 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (3.1) R4-367 patvirtino, jog M. G. buvusioje Kretingos apskrityje, Darbėnų valsčiuje, Pašvenčio kaime, nuosavybės teise valdė 8,0059 ha žemės, ant kurios stovi koplyčia. Šventojoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojo Svod miestnych uzakonenij gubernij ostzejskich (pribaltijskich), kurio 771 straipsnyje įtvirtintas principas, kad ant žemės pastatyti statiniai laikomi tos žemės dalimi.

Pareiškėjai pažymėjo, kad M. G. nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir jo priklausinį daržinę įregistravo, o į koplyčią (kaip namo priklausinį) – ne. Koplyčią, kaip antraeilį daiktą, ištinka pagrindinio daikto – gyvenamojo namo likimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.14 str. 1 d.). Po M. G. K. mirties visą turtą paveldėjo pareiškėjai, kurie pagrindinį daiktą valdo taip: 38/100 dalys priklauso V. K., o 62/100 dalys – A. M. L.. 2011 m. birželio 28 d. ir 2011 m. rugpjūčio 2 d. prašymais jie kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą, prašydami įregistruoti Koplyčią ir nuosavybės teises į ją, tačiau atsakovas atsisakė tenkinti prašymus, motyvuodamas tuo, kad nepateikti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) 12 straipsnyje nurodyti dokumentai.

Pareiškėjų manymu, jeigu atsakovui trūko dokumentų, jis galėjo informuoti, kokius papildomus dokumentus reikia pateikti, kad gyvenamojo namo priklausinį (koplyčią) būtų galima įregistruoti. Pareiškėjai nuosavybės teise valdo Koplyčią, ją prižiūri ir remontuoja. Dėl to, kad nėra įregistruotos nuosavybės teisės į Koplyčią, Nacionalinė žemės tarnyba negali suformuoti prie Koplyčios esančio žemės sklypo ir grąžinti žemę natūra.

Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 43–45) paaiškino, kad prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis paduoda nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise daiktą valdantis asmuo. Pareiškėjai nurodė, kad prašomas įregistruoti koplyčios pastatas priklausė jų motinai, o jie yra jos turto paveldėtojai, tačiau po M. K. mirties 1981 m. lapkričio 6 d. išduotame paveldėjimo teisės liudijime yra pasisakyta tik apie gyvenamąjį namą ir daržinę. Pagal Kadastro įstatymo 12 straipsnį kartu su prašymu turi būti pateiktas atitinkamas dokumentas dėl kadastro duomenų įrašymo bei nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Šiuo atveju nei vienas iš įstatymo numatytų ir registracijai būtinų dokumentų nebuvo gauti. Pažymėjo, kad registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, jeigu jau yra priimtas registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti registruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą tų pačių dokumentų pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės parapija (toliau – ir Parapija) nesutiko su pareiškėjų skundu.

Atsiliepime į skundą (b. l. 63–64) nurodė, kad V. G. 1928 m. iš Būtingės dvaro įgijo 8,0059 ha žemės be pastatų. Gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, tikėtina, pasistatė pats, o koplyčią, jam leidus, pastatė jo brolis Telšių Katedros kanauninkas dr. J. G.. Jo pastangų dėka 1930 m. įkurta Šventosios Romos katalikų religinė bendruomenė, kuri savo lėšomis prisidėjo prie Koplyčios pastatymo. 1935 m. V. G. perleido žemę savo seseriai M. G., tačiau notarinėje sutartyje nieko nenurodyta apie pastatus. Po 1940 m. Koplyčia buvo nacionalizuota ar municipalizuota, arba kitaip nusavinta. 1978 m. sutartimi Palangos miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas (toliau – ir Vykdomasis komitetas) perdavė bendruomenei nemokamai naudotis medinį kulto pastatą, esantį Palangoje, (duomenys neskelbtini). M. K. vardu pastatų teisinė registracija pirmą kartą atlikta 1974 m., tačiau Koplyčios toje registracijoje nėra. Parapijos įsitikinimu, pareiškėjai po motinos mirties Koplyčios nepaveldėjo, nes palikėja nuosavybės teise jos nevaldė. Pagal kanonų teisę koplyčia, kaip religinės paskirties pastatas, negali būti privati fizinio asmens nuosavybė. Be to, koplyčia yra savarankiškas statinys, o ne gyvenamojo namo priklausinys. Koplyčia visada rūpinosi Šventosios religinė bendruomenė ir Telšių vyskupijos kurija, o ne pareiškėjai. Be to, Koplyčioje yra kultūros paveldo saugotinų objektų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 70) nurodė, kad teismas turėtų vertinti, ar ginčo teisiniams santykiams netaikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ nuostatos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 95–96) akcentavo, kad koplyčia adresu Paupio g. 30, Palangoje, nėra kultūros paveldo objektas ir nepatenka į kultūros paveldo objekto ar vietovės teritoriją ar apsaugos zoną. Kultūros vertybių registre nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti kitaip.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjų A. M. L. ir V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 163–170).

Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis paduoda nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise nekilnojamąjį daiktą valdantis asmuo, išskyrus šio Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus, kai nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys keičiami valstybės valdžios ar valdymo institucijų teikimu Kadastro nuostatų nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjų motina buvo ir jie yra nekilnojamojo daikto – Koplyčios (statinio) – savininkai, kad ši koplyčia naudojama jų privatiems interesams ir poreikiams. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Koplyčia naudojasi katalikų bažnyčios religinė bendruomenė, 1978 m. gruodžio 23 d. Vykdomasis komitetas perdavė minėtai bendruomenei nemokamam naudojimui medinį kulto pastatą, šios koplyčios (bažnyčios) komiteto pirmininkas įpareigotas saugoti dailės paminklą – paveikslą „Šv. Kazimieras“ (T) ir varpą (TP), 1990 m. Telšių vyskupijos kurija skyrė pinigų šios koplyčios remontui. Tai, kad ginčo Koplyčia nėra nurodyta Lietuvos vyskupų konferencijos 2011 m. spalio 21 d. Bažnyčių, koplyčių ir varpinių, kuriomis Katalikų Bažnyčia naudojosi ir tebesinaudoja ir kurie nėra registruoti nekilnojamojo turto registre kaip Katalikų bažnyčios nuosavybė, sąraše, nesudaro pagrindo laikyti, kad Katalikų bažnyčia nesinaudoja Koplyčia. Tai, kad Lietuvos vyskupų konferencijos pateiktame sąraše yra nurodyta 140 statinių, patvirtina aplinkybę, jog dar yra daug į religinės paskirties nekilnojamąjį turtą neįregistruotų statinių. Atskirai sąraše yra nurodytas ir kitoms įvairioms religinėms bendruomenėms priklausantis nekilnojamasis turtas; sąrašas nėra baigtinis ir jis gali būti papildytas iki nurodyto termino. Kadastro įstatymo 12 straipsnis numato, kad su prašymu dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo turi būti pateiktas atitinkamas dokumentas dėl kadastro duomenų įrašymo bei nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Pareiškėjai nepateikė nė vieno iš įstatymo numatytų ir registracijai būtinų dokumentų, todėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2011 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. (4.7.11.)KS-243 pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 29 straipsnio 9 punktas numato, kad registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, jeigu jau yra priimtas registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą tų pačių dokumentų pagrindu. Vertinant pareiškėjų 2011 m. birželio 28 d. ir 2011 m. rugpjūčio 2 d. prašymus, matyti, jog su vėlesniuoju prašymu pateikta prašomo įregistruoti statinio kadastrinių matavimų byla. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla yra duomenų, apibūdinančių bei identifikuojančių nekilnojamąjį daiktą ir jo parametrus, rinkinys. Pati kadastrinių matavimų byla nėra juridinis dokumentas, kurio pagrindu gali būti įrašomi daikto duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą ar registruojamos teisės Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys įrašomi ir daiktinės teisės registruojamos tik esant atitinkamiems dokumentams – įstatyme numatytiems juridiniams pagrindams. Šiuo atveju tiek su 2011 m. birželio 28 d., tiek su 2011 m. rugpjūčio 2 d. prašymu buvo pateikti tie patys dokumentai dėl Koplyčios pastato kadastro duomenų įrašymo ir nuosavybės teisių į ją įregistravimo: 1931 m. spalio 23 d. valsčiaus viršaičio liudijimas, Kauno notarinio archyvo Kretingos apskrities 1935 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas, Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. gegužės 3 d. raštas, todėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2011 m. rugpjūčio 16 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. (4.7.11)KS-273. Atitinkamai teismas atmetė pareiškėjų reikalavimus dėl išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimto Komisijos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 286 panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. Pareiškėjai A. M. L. ir V. K. (toliau – ir apeliantai) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 173–176) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. VĮ Registrų centras priėmė visiškai nemotyvuotus sprendimus, neatsakė į pareiškėjų išdėstytus argumentus ir neatliko pateiktų įrodymų analizės.

2. Teismas neatsižvelgė nei į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) reikalavimus, keliamus VĮ Registrų centro sprendimams, nei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo klausimu.

3. Pagal CK nuostatas, kur bebūtų pareiškėjų motinos turtas ir iš ko jis besusidarytų, nepriklausomai nuo to, ar jis paminėtas testamente, yra paveldėtojų nuosavybė. Paveldėdami pagrindinį daiktą, pareiškėjai paveldėjo ir priklausinius. 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis, tokia pat nuostata yra ir dabar galiojančio CK 5.50 straipsnio 1 dalyje.

4. Vadovaujantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas.

5. Vykdomasis komitetas negalėjo perduoti to, kas nebuvo jo nuosavybė. Visi sandoriai, sudaryti be savininko žinios, yra niekiniai.

6. Koplyčios nėra bažnyčios turto sąraše.

7. Pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad pareiškėjai nėra Koplyčios savininkai, nenurodė kito asmens, kuris esąs Koplyčios savininkas, ir nepaminėjo, kokio juridinio dokumento pagrindu ši teisė atsirado.

8. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus viršaičio 1931 m. spalio 23 d. liudijimas patvirtina, kad V. G. Būtingės dvare valdė 8,0059 ha žemės sklypą, ant kurio stovi 3 pastatai: gyvenamasis namas, daržinė ir koplytėlė.

9. Teismo sprendime nepasisakyta dėl svarbiausio įrodymo – 1935 m. rugsėjo 20 d. notariškai patvirtintos sutarties, kuria V. G. visą 8,0059 ha žemę, esančią Būtingės dvare, Pašvenčio kaime, perleido savo seseriai M. G., reikšmės.

Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 188–190) iš esmės pakartoja savo atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 182–183) prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Parapija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 184–186) prieštarauja pareiškėjų apeliacinio skundo tenkinimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 187) siūlo šalims spręsti ginčą taikiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl to, ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pagrįstai ir teisėtai atsisakė įrašyti nekilnojamojo daikto – koplyčios, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Paupio g. 30, Palangos m., kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti pareiškėjų nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį daiktą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, vadovavosi tinkamomis teisės normomis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir daiktinių teisių į šį nekilnojamąjį daiktą įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisiniai pagrindai ir tvarka yra reguliuojami Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir jį įgyvendinančių Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija) (toliau – ir Kadastro nuostatai), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo ir jį įgyvendinančių Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 (toliau – ir Registro nuostatai), taip pat Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 (ginčui aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 526 redakcija) (toliau – ir Sąrašas), nuostatų.

Kadastro įstatymo 12 straipsnyje yra įtvirtinti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą teisiniai pagrindai. Šio straipsnio 1 dalyje išvardyti dokumentai, kurie turi būti pateikti Kadastro tvarkytojui, siekiant įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą (tai yra valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; rašytiniai sandoriai; kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su minėtais dokumentais Kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (analogiškos nuostatos yra numatytos Kadastro nuostatų 84 punkte). Kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nustatyta, kad prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti paduoda nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo, <...>. Pagal Kadastro įstatymo 14 straipsnį Kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šiame straipsnyje išvardytų aplinkybių, inter alia kai asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti (Kadastro įstatymo 14 str. 1 p.). Tokiu atveju Kadastro tvarkytojas Kadastro nuostatų nustatyta tvarka atsisako patenkinti prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, grąžina pateiktus dokumentus ir raštu praneša apie tai prašymą padavusiam asmeniui bei išdėsto atsisakymo motyvus (Kadastro įstatymo 13 str. 4 d. 2 p.). Remiantis Kadastro nuostatų 93 punkto reikalavimais, sprendimas prašymą atmesti turi būti rašytinis ir motyvuotas bei įforminamas raštu pagal Kadastro tvarkytojo patvirtintą tvarką.

Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Pagal Registro įstatymo 23 straipsnio nuostatas prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo (1 d.) (analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Registro nuostatų 11 punkte); kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą (2 d.); dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys (3 d.).

Registro nuostatų 16 punkte yra numatyta, kad su prašymu turi būti pateikti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje nurodyti dokumentai, – kai prašoma įregistruoti nekilnojamąjį daiktą (16.1 p.); dokumentai, patvirtinantys daikto įgijimą nuosavybėn, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, <...> (16.2 p.); kt. Remiantis Registro nuostatų 27 punktu, nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, patikrinama, ar: 27.1. registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas; 27.2. registruoti pateiktuose dokumentuose yra visi duomenys, numatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje; 27.3. nėra aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje; 27.4. prašyme nurodyti visi asmenys, susiję su registracija, jų identifikavimo duomenys, taip pat dalykas, kurį prašoma įregistruoti ar išregistruoti.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš Registro įstatymo 29 straipsnyje numatytų aplinkybių, inter alia: asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti (1 p.); jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti (sprendimo priėmimą atidėti) įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu (9 p.).

Vadovaujantis Sąrašo 3.2 punkto nuostatomis, jeigu statiniai įgyti nuo 1949 m. balandžio 14 d. iki 1991 m. liepos 25 d. įskaitytinai, jie registruojami Nekilnojamojo turto registre, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį bei notariškai patvirtintą sandorį, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, ir pažymą apie šios sutarties įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose. Senų statinių savininkų įpėdiniai privalo papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius jų, kaip įpėdinių, teisinį statusą (Sąrašo 4 punktas). Šio sąrašo 3 punkte išvardytais atvejais vietoj sandorio, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, gali būti pateikti: įsiteisėję teismo ar valstybinio arbitražo sprendimai ir nutartys (Sąrašo 5.1 punktas) paveldėjimo ir nuosavybės teisės liudijimai (Sąrašo 5.3 punktas) ar kiti Sąrašo 5 punkte numatyti dokumentai, įrodantys nuosavybės teisės įgijimo teisėtą pagrindą. Sąrašo 8 punkte numatyta, kad senų statinių valdytojai, neturintys vieno iš išvardytų šio sąrašo 2.2 ir 3.2 punktuose dokumentų, būtinų registruojant seną statinį ir daiktines teises į jį, Registro tvarkytojui pateikia prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, turimus dokumentus ir atitinkamą teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo.

Iš paminėto teisinio reguliavimo darytina išvada, jog tam, kad būtų patenkintas prašymas dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo ir nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį daiktą įregistravimo, reikia, kad toks prašymas atitiktų tam tikras būtinas sąlygas. Pirma, prašymas turi būti paduotas šio nekilnojamojo daikto savininko (asmeniškai ar per atstovą). Antra, kartu su prašymu turi būti pateikti Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, dokumentai, įrodantys asmens nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įgijimą. Trečia, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą registruojamos tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

Ginčo faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai, kreipdamiesi 2011 m. birželio 28 d. prašymu į teritorinį registratorių, kartu su prašymu įregistruoti nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą – koplyčią, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Paupio g. 30, Palangos m., pateikė Kauno notarinio archyvo Kretingos apskrities 1935 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštį išrašą Nr. 183 (b. l. 14–16), Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. gegužės 3 d. raštą Nr. (3.1)R4-367 ir 1931 m. spalio 23 d. liudijimą Nr. 4184 (b. l. 110).

Įvertinus nurodytų dokumentų turinį, darytina išvada, jog šie dokumentai nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjų motina M. G. buvo įgijusi nuosavybės teises į Koplyčią. Byloje surinkti dokumentai (Palangos miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1974 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 230 – b. l. 117, 144; 1974 m. rugpjūčio 9 d. testamentas – b. l. 143; 1981 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas – b. l. 120) taip pat neleidžia daryti išvados, kad M. (G.) K. valdė ir po jos mirties pareiškėjams perėjo nuosavybės teisės ne tik į pastatus, esančius Palangos m., Šventosios gyv., Pašvenčių kaime, (duomenys neskelbtini), – t. y. gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, kiemo statinius, bet ir į Koplyčią.

Tokiu būdu, pareiškėjai, kreipdamiesi dėl Koplyčios kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą, nepateikė Kadastro tvarkytojui dokumentų, patvirtinančių, kad jie yra nekilnojamojo daikto – Koplyčios savininkai, t. y. pareiškėjai nepagrindė savo teisės paduoti tokį prašymą (Kadastro įstatymo 14 str. 1 p.). Be to, kartu su 2011 m. birželio 28 d. prašymu pareiškėjai nepateikė Kadastro tvarkytojui nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos, kuri yra reikalaujama pagal Kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalį ir Kadastro nuostatų 84 punktą.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas ginčijamu 2011 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (4.7.11.)KS-243 (b. l.

9) turėjo faktinį bei teisinį pagrindą netenkinti pareiškėjų prašymo ir atsisakyti įrašyti Koplyčios kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą. Neįregistravus nekilnojamojo turto registre pačios Koplyčios, atsakovas taip pat pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dalyje dėl jų nuosavybės teisių į Koplyčią įregistravimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai, kreipdamiesi 2011 m. rugpjūčio 2 d. prašymu dėl Koplyčios kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir nuosavybės teisių į Koplyčią įregistravimo, kartu su prašymu pateikė Kadastro tvarkytojui tuos pačius dokumentus, kuriuos buvo pateikę su savo 2011 m. birželio 28 d. prašymu, taip pat pateikė nekilnojamojo daikto (Koplyčios) kadastro duomenų bylą, reg. Nr. 44/1421229 (b. l. 101–103). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai ir su 2011 m. rugpjūčio 2 d. prašymu nepateikė Kadastro tvarkytojui dokumentų, patvirtinančių jų nuosavybės teises į Koplyčią, darytina išvada, kad atsakovas ginčijamu 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (4.7.11.)KS-273 (b. l. 10) teisėtai bei pagrįstai netenkino ir šio pareiškėjų prašymo.

Įvertinus ginčijamų VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimų 2011 m. liepos 11 d. Nr. (4.7.11.)KS-243 ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. Nr. (4.7.11.)KS-273 turinį, matyti, kad šiuose sprendimuose yra nurodytas jų priėmimo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti sprendimai nėra pakankamai motyvuoti. Tačiau ginčo atveju sprendžiant dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal pareiškėjų skundą priimtame VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendime Nr. 286 (b. l. 11), kuriuo ginčijami teritorinio registratoriaus sprendimai buvo palikti nepakeisti, yra pakankamai išsamiai išdėstyti atsisakymo įregistruoti Koplyčią ir pareiškėjų nuosavybės teises į ją motyvai, minėtas Komisijos sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka įteiktas pareiškėjams, jie turėjo galimybę susipažinti su jame išdėstytais motyvais ir per įstatymo nustatytą terminą pasinaudojo teise apskųsti teismui teritorinio bei centrinio registratorių priimtus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog, ginčijamuose VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimuose nepateikus išsamių motyvų, dėl to buvo iš esmės pažeistos ar suvaržytos pareiškėjų teisės ir įstatymų saugomi interesai.

Teisėjų kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstus pareiškėjų (apeliantų) argumentus, kad ginčo Koplyčia laikytina pagrindinio daikto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Palangos m. (b. l. 20–22), priklausiniu (antraeiliu daiktu). Antraeilių daiktų samprata įtvirtinta CK 4.13 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (1 d.); antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius (2 d.). CK 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Ginčo faktinių aplinkybių kontekste akivaizdu, kad Koplyčia, nepaisant jos gretimybės su pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu, yra savarankiškas nekilnojamasis daiktas, pagal savo savybes ir paskirtį nesusijęs su nurodytu gyvenamuoju namu ir kuris gali būti naudojamas nepriklausomai nuo to, ar šalia egzistuotų šis gyvenamasis namas. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjų teiginiai, kad Koplyčią, kaip antraeilį daiktą, pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį turi ištikti pagrindinio daikto – gyvenamojo namo likimas, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl apeliantų argumento, kad ginčo Koplyčios nėra bažnyčios turto sąraše, kolegija pažymi, jog visos aplinkybės, susijusios su tuo, ar trečiasis suinteresuotas asmuo Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės parapija teisėtai naudoja statinį – Koplyčią, bei su tuo, ar Parapija turi teisę į Koplyčios ir savo daiktinių teisių į ją įregistravimą nekilnojamojo turto registre, nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl kolegija dėl šių apeliantų argumentų plačiau nepasisako.

Remdamasi išdėstytų motyvų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų A. M. L. ir V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė