2018-04-19 Nr. AB-8074-3-61-3-07465-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-515-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07465-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 30 d. neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jam mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjo teigimu, darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, todėl dėl to susidaręs darbo užmokesčio skirtumas turėtų būti grąžintas.

3. Atsakovai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime nurodė, kad neginčija pareiškėjo teisės reikalauti priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

4. Tarnyba paaiškino, kad neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Nurodė, jog klausimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo galės būti sprendžiamas tik tada, kai bus priimtas įstatymas, nustatantis kompensavimo mechanizmą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo S. K. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl karjeros valstybės tarnautojui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 30 d.

7. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. KT14-S-9/2014, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje A-602-669/2016 išaiškinimais, Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas, teismo įsitikinimu, atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra pagrindo.

8. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime įpareigojo įstatymų leidėją nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Minėtame nutarime nurodyta, jog teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos nuostatoms tik tiek, kiek yra neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, t. y. Konstitucinis Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą „nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms“. Vadinasi, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmu turi būti grąžinama nebūtinai visa neišmokėta darbo užmokesčio dalis, o tik tokia, kuri buvo neproporcingai sumažinta. Atsižvelgiant į tai, analizuojamu atveju teismui nekilo teisiškai pagrįstų abejonių dėl atitinkamų Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo.

III. 9. Pareiškėjas S. K. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta priklausančios grąžinti neišmokėtos darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies skaičiavimo tvarka neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

10. Pareiškėjas paaiškina, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas ir prieštarauja Konstitucijai, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismui atsisakius kreiptis į Konstitucinį Teismą, buvo netinkamai išnagrinėta byla, nes nebuvo įvertinti pareiškėjo argumentai dėl jam neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojančiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

13. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

14. Šiuo atveju sprendžiama dėl pareiškėjui S. K. (statutiniam valstybės tarnautojui) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

15. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui minėtu laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal Grąžinimo įstatyme įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo teismo sprendimu priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

16. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, ir vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais.

17. Atmestini abstraktūs apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, kuriuos pareiškėjas ginčija apeliaciniame skunde, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas šioje dalyje yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

18. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, jog jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

19. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

20. Remdamasi tuo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017 ir kt.).

21. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

22. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš atsakovo.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

24. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

25. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai, turi būti tenkinamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

26. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo skundą yra pagrįstas bei teisingas. Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė