2019-06-12 Nr. AB-12784-3-61-3-02607-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1421-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02607-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2;12.13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. O. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 68-87; 2) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (41.2)FR0682-723.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių AVMI atliko jo mokestinį patikrinimą, kurį užbaigė surašydama 2015 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo aktą Nr. (41.2) FR0680-657, kuris buvo patvirtintas Šiaulių AVMI 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (41.2) FR0682-723, t. y. Šiaulių AVMI papildomai apskaičiavo 13 542,92 Eur dydžio gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumą, 12 648,91 Eur GPM delspinigių ir skyrė 1 354 Eur dydžio baudą. VMI 2017 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. 68-87 patvirtino Šiaulių AVMI 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą.

3. Pareiškėjo nuomone, VMI, vertindama jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų piniginių lėšų likutį, realiu likučiu pripažino tik 392 000 Lt (113 531,05 Eur) dydžio sumą, visiškai neatsižvelgdama į jo mokestinio patikrinimo metu pateiktus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo gautas pajamas, į kurias mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti, vertindamas gautų pajamų ir patirtų išlaidų santykį bei papildomai apskaičiuodamas GPM mokėtinas sumas. Pažymėjo, kad VMI nepagrįstai neatsižvelgė į jo faktiškai turėtas santaupas – pinigus, gautus 1999 m. pardavus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltasis lokys“ 200 akcijų po 1 000 Lt (289,62 Eur), už kiekvieną akciją ir pinigus, gautus pardavus automobilį už 60 000 Lt (17 377,20 Eur) sumą. Tokiu būdu VMI neįtraukė realiai turėtų santaupų ir nepridėjo jų prie 392 000 Lt (113 531,10 Eur) vienkartinėje deklaracijoje nurodyto pinigų likučio. Pareiškėjo nuomone, faktiškai priklausančių piniginių lėšų likutis 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų sudaryti apie 700 000 Lt (202 734 Eur).

4. Pareiškėjas akcentavo, kad mokesčių administratorius jo atžvilgiu atliekamo mokestinio patikrinimo metu išimtinai vertino tik pareiškėjo buvusios sutuoktinės L. M. (santuoka buvo sudaryta laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 2007 m. gegužės 18 d.) Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytą 150 000 Lt (43 443 Eur) sumą, tačiau nevertino kitų L. M. turėtų pinigų lėšų. Nurodė, kad L. M. buvo gavusi dovanų iš savo močiučių: N. P. pagal 2002 m. kovo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė butą už 88 000 Lt (25 487 Eur), kuriuos pastaroji padovanojo L. M., taip pat 100 000 Lt (28 962 Eur) pinigų sumą yra padovanojusi A. K.. Kadangi pajamų gavimo metu pareiškėjas ir L. M. buvo susituokę, preziumuojama, kad jos gautos lėšos yra ir pareiškėjo gautos lėšos. Teigė, kad mokesčių administratorius nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo prezumpciją.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad L. M. 1992 m. dovanojo jam 30 000 JAV dolerių (120 000 Lt) sumą. Pareiškėjas pinigus skolinosi iš O. S., tačiau dėl jam nesuprantamų priežasčių Šiaulių AVMI nevertino iš O. S. gautų pinigų ir nesikreipė į O. S. dėl papildomų paaiškinimų ir informacijos pateikimo, dėl ko atliko neišsamų, nevisapusiškai ir išimtinai tik mokesčių administratoriaus pozicijai palankų mokestinį patikrinimą. Be to, pareiškėjas kartu pateikė 2006 m. kovo 7 d. paskolos sutarties, sudarytos su Vokietijos piliečiu F. J., kopiją. Paskolos sutartyje nurodyta, kad F. J. paskolino pareiškėjui 35 000 Eur sumą su 3 proc. metinių palūkanų. Paskolos grąžinimo terminas – 2009 m. kovo 17 d. Paskola suteikta grynaisiais pinigais ir perduota Bremeno mieste, dalyvaujant trečiajam asmeniui – J. L.. Pareiškėjas pinigus skolinosi, siekdamas pinigines lėšas panaudoti versle, o paskolą F. J. grąžindavo grynaisiais pinigais. Likusią 10 000 Eur sumą, pareiškėjas bankiniu pavedimu pervedė į J. L. atsiskaitomąją banko sąskaitą, kuris minėtą sumą grąžino F. J.. Mokesčių administratorius nevertino 2013 m. sausio 4 d. pateikto J. L. rašto, kuriuo patvirtinta, kad F. J. pagal 2006 m. kovo 7 d. paskolos sutartį suteikė 35 000 Eur dydžio paskolą pareiškėjui, o galutinę 10 000 Eur sumą turėjo pervesti į J. L. atsiskaitomąją sąskaitą, kadangi J. L. buvo sumokėjęs F. J. pagal ankstesnį pareiškėjo prašymą. J. L. pateiktas patvirtinimas raštu paneigė VMI poziciją, jog 10 000 Eur pavedimas į J. L. sąskaitą nėra susijęs su pareiškėjo atsiskaitymu pagal paskolos raštą su F. J..

6. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius taip pat nustatė, jog jis 2007 m. suteikė 171 000 Lt (49 525 Eur) sumą grynaisiais pinigais paskolų įmonei UAB „Detauta“. Mano, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo šeimos 2007 m. patirtas vartojimo išlaidas padalijo proporcingai keturiems asmenims, tačiau nepagrįstai nevertino UAB „Detauta“ paskolos suteikimui patirtų bendrų pareiškėjo ir L. M. santuokos metu (iki 2007 m. gegužės 18 d.) lygiomis dalimis patirtų išlaidų. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius privalėjo konkrečiai įvertinti, kurios paskolos UAB „Detauta“ buvo suteiktos santuokos laikotarpiu ir atitinkamai patirtas išlaidas dalinti lygiomis dalimis, bet ne priskiriant visą 171 000 Lt (49 525 Eur) išlaidų sumą išimtinai tik pareiškėjui.

7. Pareiškėjas pabrėžė, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriui pateikė rašytinius įrodymus: 1992 m. vasario 19 d. pažymą-sąskaitą, pagrindžiančią vilkiko MAN 19.332, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Transporto priemonė), pardavimą įmonei UAB „Baltasis lokys“ ir faktišką 60 000 Lt (17 377,20 Eur) sumos gavimą; 1999 m. liepos 26 d. visuotinio susirinkimo protokolą Nr. 3; keturias 1999 m. spalio 29 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis. Iš šių dokumentų matyti, kad pareiškėjui priklausė UAB „Baltasis lokys“ 28 akcijos, kurių nominali vertė 1 000 Lt (289,62 Eur), iš viso už 28 000 Lt (8 109,36 Eur). Pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pareiškėjas pardavė visas likusias UAB „Baltasis lokys“ 172 paprastąsias vardines akcijas iš viso už 172 000 Lt (49 814,64 Eur).

8. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius, vertindamas jo turėtą pinigų likutį 2003 m. gruodžio 31 d., rėmėsi išimtinai tik pareiškėjo pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytais duomenimis, neatsižvelgdamas į pareiškėjo dėl suklydimo į deklaraciją neįtrauktų piniginių lėšų, kurias pareiškėjas realiai turėjo ir laikė pas savo mamą E. T. M.. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratoriui pateikti dokumentai ir rašytiniai paaiškinimai patvirtino aplinkybę, kad jis mokestinio patikrinimo pradžioje (2007 m. sausio 1 d.) turėjo daugiau lėšų nei teigė mokesčių administratorius, tačiau VMI neatliko visapusiško įrodymų ir faktinių aplinkybių tyrimo remdamasi tik Šiaulių AVMI 2015 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo akte nurodytais teiginiais.

9. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo turto ir pajamų šaltinių operatyvius patikrinimus už 2006–2010 m., kurių metu nustatė, jog pareiškėjo 2007 m. patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms (paskolų suteikimui, nekilnojamojo turto įsigijimui, vartojimo ir kt. išlaidoms) padengti jis panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtojas nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius. Nustačiusi šias aplinkybes Šiaulių AVMI pareiškėjo mokestinį patikrinimą atliko taikydama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ, Mokesčių administravimo įstatymas) 70 straipsnio nuostatas.

11. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių AVMI, apskaičiuodama pareiškėjo GPM bazę, naudojosi patikrinimo metu surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjo gautas pajamas / patirtas išlaidas, sąskaitoje esančias lėšas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie registruotus sandorius, deklaruotas pajamas, įsigytus verslo liudijimus, turimą valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro informaciją apie pareiškėjo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą). Šiaulių AVMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. balandžio 28 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaravo vertybinių popierių už 150 000 Lt ir piniginių lėšų ne banke 542 000 Lt (A. O. M. – 392 000 Lt ir buvusios sutuoktinės L. M. – 150 000 Lt). Suteiktų ir gautų paskolų nedeklaravo. Atlikus pareiškėjo turimų duomenų analizę už 1994–2003 m. nustatyta, kad jo deklaruotos Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) piniginės lėšos 392 000 Lt yra realios, nes sutuoktiniai 2003 m. pardavė butą už 328 000 Lt, pagal 2003 m. gegužės 8 d. susitarimą pareiškėjas pardavė svetainės, virtuvės, miegamojo, vonios kambario baldus už 12 000 Lt. Be to, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. turėjo tris einamąsias sąskaitas Lietuvos bankuose, kurių lėšų likutis 2006 m. sausio 1 d. buvo 190,70 Lt ir 2007 m. gruodžio 31 d. – 1 963,32 Lt. VĮ Regitros duomenimis pareiškėjas 2005 m. rugpjūčio 19 d. įsigijo lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) už 18 000 Lt, kurį pardavė 2007 m. balandžio 14 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį už 7 000 Lt. Transporto priemonė parduota neišlaikius trejų metų, gautos pajamos nedeklaruotos 2007 m. GPM305 deklaracijoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2004–2006 m. gavo 363 600,25 Lt pajamų. Per tą patį laikotarpį patyrė 757 434 Lt išlaidų be vartojimo išlaidų.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjui buvo duotas nurodymas pateikti paaiškinimą apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 30 d. paaiškinime nurodė, kad pinigų likučio banke ir ne banke 2006 m. sausio 1 d. neturėjo. Pagal bankų pateiktus išrašus 2006 m. sausio 1 d. piniginių lėšų likutis buvo 174,71 Lt. Suteiktų ar gautų paskolų pareiškėjas nedeklaravo. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 12 d. pateikė 2006 m. kovo 7 d. paskolos sutarties sudarytos su Europos Sąjungos mokesčių mokėtoju F. J. kopiją, tačiau nepateikė paskolos sutarties originalo. Paskolos sutartis pasirašyta tik paskolos gavėjo A. O. M., t. y. tik vienos šalies paskolos gavėjo parašu. VMI atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 30 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius (forma FR0698) nenurodė gautų paskolų. Pareiškėjas 2006 m. kovo 7 d. paskolos sutarties kopiją pateikė tik 2012 m. gruodžio 12 d., kai sužinojo, jog trūksta pajamų išlaidoms pagrįsti. Nustatytam pajamų ir išlaidų skirtumui pagrįsti pareiškėjas 2013 m. sausio 18 d. elektroniniu paštu taip pat pateikė 2013 m. sausio 4 d. J. L. raštą, kuriame J. L. garantavo, kad F. J. suteikė 35 000 Eur paskolą pareiškėjui, kuris galutinę 10 000 Eur sumą turėjo pervesti į J. L. atsiskaitomąją sąskaitą, nes J. L. buvo sumokėjęs F. J. pagal ankstesnį pareiškėjo prašymą. Tačiau pareiškėjas nepateikė trijų asmenų (pareiškėjo, J. L. ir F. J.) susitarimo dėl pinigų perdavimo, taip pat nėra duomenų, kad paskolos davėjas būtų prašęs pinigines lėšas grąžinti per J. L..

13. Atsakovas pažymėjo, kad kreipėsi į Vokietijos mokesčių administratorių dėl pareiškėjo sandorių su Vokietijos piliečiu F. J.. Vokietijos mokesčių administratorius 2013 m. lapkričio 29 d. raštu informavo, kad F. J. yra miręs ir nėra galimybės nustatyti, ar paskola suteikta ir, jei buvo suteikta, kaip atlikti mokėjimai. Šiaulių AVMI kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę, siekdama nustatyti, ar pareiškėjas deklaravo 2006–2010 m. pinigų įvežimą į Lietuvą, jei deklaravo, tai kiek ir kada. Vilniaus teritorinė muitinė informavo, kad Muitinės informacinėje sistemoje sukauptų duomenų bazėse neužfiksuota, kad pareiškėjas 2006–2010 m. būtų deklaravęs įvežamus grynuosius pinigus.

14. Atsakovas akcentavo, kad nors pareiškėjas 2013 m. sausio 18 d. elektroniniu paštu pateikė L. M. raštą dėl pinigų dovanojimo 1992 m., taip pat nurodė aplinkybes apie skolinimąsi iš O. S. be jokių raštelių, Šiaulių AVMI pagrįstai konstatavo, jog visi papildomai pateikti dokumentai apie piniginių lėšų šaltinius, sudaryti iki 2003 m. gruodžio 31 d., yra pripažinti kaip Vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) pareiškėjo vardu deklaruotas 392 000 Lt piniginių lėšų likutis, kuris patikrinimo metu įvertintas vėlesnių metų būtinoms ir patirtoms išlaidoms dengti. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo 2005 m. balandžio 28 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą, todėl pareiškėjas neturi pagrindo minėtų duomenų kvestionuoti.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atliekant pareiškėjo turto ir pajamų šaltinių nustatymo operatyvų patikrinimą už 2006–2010 m. buvo surinkta informacija iš trečiųjų šaltinių – bankų, VĮ Regitra, Vilniaus AVMI, Šilutės rajono savivaldybės. Atlikęs surinktos informacijos vertinimą mokesčių administratorius nustatė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas patyrė daugiau išlaidų, nei turėjo apmokestinamųjų pajamų šaltinių. Mokesčių administratorius nusprendė, kad pareiškėjas Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje (forma GPM305) už 2007 m. nedeklaravo visų gautų pajamų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 25 straipsnio nuostatas.

17. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas) nuostatas bei suformuotą teismų praktiką, pažymėjo, kad minėtas įstatymas nuolatiniam Lietuvos gyventojui nustato imperatyvią pareigą deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą konkretų turtą. Imperatyvių teisės aktų reikalavimų nesilaikantis nuolatinis Lietuvos gyventojas – mokesčių mokėtojas – privalo prisiimti su tokiais savo veiksmais (neveikimu) susijusias pasekmes. Tai lėmė, kad pareiškėjo 2005 m. gegužės 2 d. pateikta mokesčių administratoriui Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y., joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą ir pareiškėjas šių duomenų kvestionuoti (tikslinti) nebegali, nes tokia jo teisė yra pasibaigusi. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su gautomis ir, jo (pareiškėjo) teigimu, 2007 m. sausio 1 d. turėtomis lėšomis, įgytomis 1999 m. pardavus UAB „Baltasis lokys“ akcijas, taip pat lėšomis 1992 m. dovanojimo sutarties pagrindu įgytomis iš L. M. bei 1998 m. vasario 19 d. pardavus vilkiką MAN, vertintini kaip nereikšmingi ir negalintys nulemti kitokio, nei mokesčių administratoriaus konstatuoto vertinimo, jog 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas turėjo turto už 392 000 Lt (kaip nurodyta pareiškėjo 2005 m. gegužės 2 d. pateiktoje deklaracijoje). Tuo pačiu pagrindu, teismas atmetė kaip neturinčius teisinės reikšmės pareiškėjo argumentus, susijusius su jo buvusios sutuoktinės L. M. dovanų gautomis lėšomis bei pas pareiškėjo motiną E. T. M. laikytomis jo santaupomis.

18. Dėl pareiškėjo sudarytos paskolos sutarties su F. J. teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų (išskyrus 10 000 Eur pervedimo 2009 m. gegužės 5 d. į J. L. banko sąskaitą), kurie patvirtintų realų F. J. lėšų perdavimą pareiškėjui. Teismas vertino, kad mokesčių administratorius pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas aptariamos paskolos sutarties kopiją mokesčių administratoriui pateikė tik 2012 m. gruodžio 12 d. Tuo tarpu 2011 m. lapkričio 30 d. teiktuose paaiškinimuose apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. šios paskolos nenurodė. Taip pat reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kad pareiškėjas, 2012 m. rugsėjo 21 d. teikdamas paaiškinimus mokesčių administratoriui, 2009 m. gegužės 5 d. pinigų pervedimą į J. L. banko sąskaitą įvardino kaip paskolą. Šiuose paaiškinimuose pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ir / arba argumentų, kurie leistų susieti J. L. pervestas lėšas su F. J. paskola pareiškėjui. Toks nenuoseklus ir neatsakingas pareiškėjo elgesys mokestinio patikrinimo metu leido mokesčių administratoriui daryti pagrįstą išvadą dėl pateiktos paskolos sutarties (nors sandoris yra dvišalis, tačiau sutartis pasirašyta vieno pareiškėjo) formalaus pobūdžio ir šio sandorio nevertino tinkamu ir patikimu pareiškėjo pajamų gavimo įrodymu. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjo per tikrintą laikotarpį (2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.) patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš F. J. gautomis paskolintomis lėšomis.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl suteiktų paskolų UAB „Detauta“ padalinimo kartu su buvusia sutuoktine, pastebėjo, kad pareiškėjas paskolas suteikė per du kartus: 2017 m. lapkričio 28 d. – 39 000 Lt ir 2007 m. gruodžio 31 d. – 132 000 Lt. Santuoka tarp pareiškėjo ir L. M. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu nutraukta 2007 m. gegužės 18 d. Teismas nurodė, kad pareiškėjo paskolos 2007 m. UAB „Detauta“ buvo suteiktos jam jau nesant santuokoje su L. M., todėl pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnyje įtvirtinta sutuoktinių turto teisinio režimo prezumpcija.

20. Dėl O. S. suteiktos paskolos pareiškėjui teismas nurodė, kad GPM ir su juo susijusios sumos pareiškėjui apskaičiuotos nustačius, kad 2007 m. pareiškėjo pajamos (50 891 Lt) viršijo išlaidas (207 812,07 Lt). Tiek patikrinimo akte, tiek vietos mokesčių administratoriaus sprendime, tiek ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendime yra detaliai atskleista, kaip ir iš kokių šaltinių yra apskaičiuotas pajamų bei išlaidų skirtumas. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir / ar pagrįstų argumentų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes ir / arba nulemtų kitokį jų vertinimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas taip pat neatskleidė, kaip iš jo nurodyto fizinio asmens (O. S.) gautos lėšos galėtų (turėtų) daryti įtaką kitokiam jo 2007 m. pajamų / išlaidų vertinimui. Nei mokesčių administratoriui, nei teismui pareiškėjas nenurodė jokių skolinimąsi iš O. S. patvirtinančių faktų, nepateikė įrodymų nei apie tokią paskolą, nei apie tokio fizinio asmens (O. S.) egzistavimą (nenurodė jokių pastarosios asmens duomenų). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai tokios pareiškėjo pateiktos abstrakčios informacijos nevertino kaip pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo pajamas tikrintu laikotarpiu.

21. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad mokesčių administratorius savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis, dėl ko naikinti ginčijamų sprendimų nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

III. 22. Pareiškėjas A. O. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo atleisti jį nuo apskaičiuotų 12 648,91 Eur delspinigių mokėjimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas buvo neaktyvus ir per siaurai apibrėžė kilusio ginčo ribas. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo būti aktyvus nagrinėdamas kilusio ginčo aplinkybes, o kartu ir vertindamas GPM sumų, papildomai apskaičiuotų delspinigių dydžio pagrįstumą, kadangi skundo reikalavimas buvo panaikinti ginčijamus VMI ir Šiaulių AVMI sprendimus, bet ne vertinti skundžiamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes.

24. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grįsdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika nepateikė nuorodų į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus, susijusius su Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo taikymu ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusius su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas pastebi, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią mokesčių administratorius savo veikloje turi vadovautis ne tik formaliomis mokesčių teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, bet ir protingumo bei teisingumo kriterijais.

25. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paneigė jo iš sandorių gautų pinigų realumą, todėl teismo sprendimas laikytinas itin formaliu bei ribojančiu jo teisę į teisingą teismą, garantuojamą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu.

26. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino mokesčių administratoriaus neatliktų veiksmų (nerinko papildomos informacijos, nesikreipė į VĮ Regitrą, neapklausė O. S., nevertino buvusios sutuoktinės gautų pajamų, kitų reikšmingų aplinkybių). Mano, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnyje nustatytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų. Pabrėžia, kad teismas tik lakoniškai atmetė jo argumentus, susijusius su buvusios sutuoktinės gautomis lėšomis ir pas motiną E. T. M. laikomas santaupas, tačiau nenurodė teisinio ir faktinio pagrindo, kuriais remiantis buvo atmesti minėti argumentai. Akcentuoja, kad teismas taip pat neatsižvelgė ir nevertino jo pateiktų tiesioginių įrodymų – asmenų paaiškinimų (J. L. ir L. M.), pripažino tik buvusios sutuoktinės Vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijoje nurodytą 150 000 Lt sumą, tačiau nevertino kitų L. M. turėtų piniginių lėšų ir nepagrįstai pareiškėjo 2004–2006 m. laikotarpiu patirtas išlaidas nedalino pareiškėjui ir buvusiai sutuoktinei lygiomis dalimis, kas prieštarauja CK 3.87 straipsniui.

27. Pareiškėjas teigia, kad jam apskaičiuotas delspinigių dydis sudaro 93 proc. mokėtinos mokesčių sumos bei yra akivaizdžiai neproporcingas. Pažymi, kad tokio dydžio delspinigiai yra laikytini baudžiamojo pobūdžio sankcija ir prieštarauja teisingumo, protingumo bei proporcingumo principams. Mano, kad delspinigiais yra baudžiamas neatsižvelgiant į tai, jog viso mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi.

28. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad teisės aktuose nėra numatyta galimybė neskaičiuoti delspinigių už laiku nesumokėtą mokestį, todėl pareiškėjui, teisės aktų nustatyta tvarka neatlikusiam mokestinių prievolių GPM srityje, pagrįstai buvo skaičiuojami delspinigiai už laikotarpį nuo mokestinės prievolės neįvykdymo momento iki patikrinimo akto surašymo dienos. Mano, kad taikyti MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų principų ir atleisti pareiškėjo nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (41.2) FR0682-723, kuriuo pareiškėjui apskaičiuota 13 542,92 Eur GPM, 12 648,91 Eur GPM delspinigių ir paskirta 1 354 Eur bauda, bei VMI 2017 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 68-87, kuriuo patvirtintas Šiaulių AVMI 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimas, teisėtumo bei pagrįstumo.

31. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

32. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų.

34. Pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniam skunde teigė, kad VMI nepagrįstai pripažino jo pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaruotą 392 000 Lt piniginių lėšų ne banke sumą, kadangi į 392 000 Lt sumą nebuvo įtrauktos santaupos, kurias jis fiziškai laikė pas motiną E. T. M., ir lėšos, gautos 1999 m. pardavus UAB „Baltasis lokys“ akcijas bei vilkiką MAN. Pareiškėjas nurodė, kad šios piniginės lėšos nebuvo deklaruotos Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) dėl klaidos, nes jis pamiršo jas įrašyti. Tvirtino, kad jam faktiškai priklausančių piniginių lėšų likutis 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų sudaryti apie 700 000 Lt.

35. Tiek mokesčių administratoriai, tiek pirmosios instancijos teismas, vertindami nurodytus pareiškėjo argumentus, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 suformuota praktika. Šiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją) neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką. Šiems teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatos (ABTĮ 4 straipsnio 7 dalis), mokesčių administratoriui suteikiančios teisę mokestinį patikrinimą atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

36. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

37. Konstitucinio Teismo doktrinoje yra pažymėta, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

38. Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (liet. nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori (liet. nepatikrinus faktų iš anksto), o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012).

39. Taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė.

40. Administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, kurioje priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas, buvo sprendžiamas klausimas, per kokį terminą mokesčių administratorius turi teisę patikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą duomenų tikrumą. Tačiau minėtoje byloje teismas visiškai nevertino tai, ar mokesčių mokėtojas, pateikęs vienkartinę deklaraciją apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, turi teisę šią deklaraciją tikslinti, ar gali mokestinio patikrinimo metu kvestionuoti minėtoje deklaracijoje nurodytus duomenis, t. y. administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 nebuvo vertintos minėtos faktinės aplinkybės, kurios yra reikšmingos nagrinėjamai bylai.

41. Administracinės bylos Nr. A-2667-438/2015 ir šios nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas neturi precedento galios nagrinėjamoje administracinėje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis.

42. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2006 m. gautų pajamų ir patirtų išlaidų padalinimu tarp sutuoktinių. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad paskolos 2007 m. UAB „Detauta“ buvo suteiktos pareiškėjui nesant santuokoje su L. M., sprendė, jog pareiškėjas nepagrįstai remiasi CK 3.87 straipsnyje įtvirtinta sutuoktinių turto teisinio režimo prezumpcija. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratoriai skundžiamuose administraciniuose aktuose vertino ne tik laikotarpį, kai pareiškėjas buvo nutraukęs santuoką, bet ir laikotarpį iki santuokos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė.

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas tuo laikotarpiu, kai jis buvo santuokoje su L. M., spręstinas klausimas ir dėl buvusios pareiškėjo sutuoktinės įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

44. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 str.).

45. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

46. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas minėtų procesinių teisės normų nesilaikė, nes bylai reikšmingas aplinkybes konstatavo ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet perrašydamas skundžiamuose administraciniuose aktuose pateiktas mokesčių administratorių apibendrintas išvadas dėl faktinių aplinkybių buvimo ar pritardamas mokesčių administratorių nustatytoms aplinkybėms. Iš esmės, pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė ginčijamuose mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytais argumentais, beveik nepasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis šis grindė savo reikalavimus, o tai sudaro kliūtis apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

47. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, jog išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau.

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su galutinio teismo sprendimo priėmimu. Tuo atveju, kai bylos nagrinėjimas iš esmės dar nėra pasibaigęs, laikoma, kad šalis dar nėra įgijusi teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, bei pažymima, jog šią teisę ji įgis tuo atveju, jei byla bus išspręsta šalies naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-151/2011; 2011 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-46/2011). Tais atvejais, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikina visą ar dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir perduoda bylą ar jos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos ar jos dalies nagrinėjimas nėra pasibaigęs. Šiuo nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui iš dalies patenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, byla nėra baigta, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas dar negali būti sprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. O. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė