2024-01-17 Nr. AB-1238-3-61-3-08024-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-927-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08024-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 23S129623, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1), ir 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 23S130809, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų) (toliau – ir Sprendimas 2) (toliau abu kartu – ir Sprendimai).

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovui pateikė visus reikalingus dokumentus, tačiau ne tik negavo leidimo, o jai taip pat buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2026 m. vasario 15 d. Pareiškėja pabrėžė, kad jos sutuoktinis J. Š. (J. Š.), kuris yra nuolatinis Lietuvos gyventojas (Lietuvos Respublikos pilietis) yra šeimos išlaikytojas, dirbantis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja su sutuoktiniu turi bendrą mažametį sūnų, gim. (duomenys neskelbtini), kurį augina pareiškėja, kol vyras dirba Lietuvoje. Pareiškėjos santuoka oficialiai sudaryta ir Lietuvos Respublikoje, ir Rusijos Federacijoje. Pareiškėja nurodė, kad dėl draudimo atvykti net ir nutikus nelaimingam atsitikimui ji negalėtų su vaiku atvykti į Lietuvą, nors turi Šengeno vizą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Nagrinėdamas pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas pateikė pareiškėjai užpildyti klausimyną. Pareiškėja, atsakydama į klausimyno 11 klausimą, pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai. Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. balandžio 12 d. raštą Nr. 18-3956 „Dėl klausimyno vertinimo“ (toliau – ir Raštas), kurio pateiktoje išvadoje nurodoma, kad jei užsienietis nurodo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tai jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai; tai rodo, kad užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; kt.

3.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis ir atsižvelgiant į VSD vertinimą, šios užsienietės šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti svarbesni už valstybės saugumą. Migracijos departamentas pareiškėjai nustatė 2 metų ir 6 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris vertinamas kaip proporcingas.

3.3. Siekiant išsiaiškinti pareiškėjos poziciją dėl Krymo okupacijos, buvo raštu kreiptasi į ją ir paprašyta plačiau išdėstyti savo nuomonę bei pateikti išsamesnį paaiškinimą dėl pasirinkto atsakymo varianto (pareiškėja 2023 m. balandžio 5 d. pateikė paaiškinimą), be to Migracijos departamente buvo atlikta pareiškėjos apklausa žodžiu, kurios metu pareiškėja nurodė savo poziciją dėl Krymo, karinių veiksmų, pateikė su šeiminėmis aplinkybėmis susijusius duomenis.

3.4. Pareiškėjos teiginiai, jog ji yra prieš karą, yra deklaratyvūs ir parodo selektyvią pareiškėjos poziciją. Pažymėjo, kad Rusija iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir akivaizdžiai grasina neva prieš Rusiją veikiančioms Vakarų šalims. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. Be to, Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta teisės aktuose.

3.5. Pareiškėja ir pateikdama paaiškinimą dėl klausimyno 11 klausimo, ir apklausos metu nepaneigė pasirinkto atsakymo, nepakeitė sąmoningos pozicijos, pasireiškiančios neteisėtai okupuotos Ukrainos teritorijos priskyrimu Rusijai, nepasmerkė neteisėtų Rusijos Federacijos veiksmų okupuotose Ukrainos teritorijose, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėja išreiškia palaikymą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Be to, yra reali tikimybė, jog pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat, kad pareiškėja yra lojali Rusijos režimui ir gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų.

3.6. Dėl pareiškėjos skundo argumento, kad ji net ir nelaimės atveju negalės vykti pas vyrą ir sūnų, pažymėjo, jog jie yra hipotetinio pobūdžio, be to, atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinis galėtų būti neįleistas į Rusijos Federaciją, o tuo labiau, pareiškėjos teigimu, jos sutuoktinis turi Rusijos leidimą gyventi, išduotą šeimos susijungimo pagrindu. Pažymėjo, kad, pareiškėjos nuomone, Rusija seniai taip gerai negyveno, šalyje yra padedama motinoms ir vaikams, o šiuo metu pareiškėja yra vaiko priežiūros atostogose (santuokoje su Lietuvos piliečiu (duomenys neskelbtini) gimė sūnus, kuris yra Lietuvos ir Rusijos pilietis). Rusijoje gyvena pareiškėjos motina, taip pat jos sūnus (duomenys neskelbtini). Taigi draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką savaime neatima teisės pareiškėjai gyventi kartu su sutuoktiniu. Lietuvos Respublikos interesas, jog Lietuvoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galbūt patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. VSD pakartojo savo Rašte išdėstytą vertinimą dėl užsieniečių, kurie teigiamai atsako į klausimyno 10 ir (ar) 11 klausimą, pažymėjo, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui įtvirtinta teisės aktuose ir įvardyta oficialiuose Lietuvos Respublikos Seimo dokumentuose. VSD akcentavo, kad atsakovas, siekdamas įvertinti galimą pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje grėsmę valstybės saugumui, 2023 m. balandžio 5 d. raštu, o 2023 m. birželio 5 d. (atsiliepime nurodyta 2023 m. birželio 21 d.) pakartotinai žodžiu apklausė pareiškėją. Pareiškėja apklausos metu patvirtino savo poziciją, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai bei išreiškė aiškų savo požiūrį į Rusijos vykdomus karinius veiksmus prieš Ukrainą, išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją.

6. Pareiškėja 2023 m. spalio 11 d. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nesutiko su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais ir nurodė, kad, nors ir nurodė klausimyne, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tačiau ji nesuprato klausimyno 11 klausimo esmės, t. y. į jį atsakė pagal faktinę situaciją. Pareiškėja nesidomi politika ir nepasisakė, ar Krymas turi atitekti Ukrainai, kadangi dėl Krymo statuso turėtų spręsti jo gyventojai. Pareiškėja nekenkia ir neturi tikslo kenkti Lietuvos saugumui, neturi ryšių su jokiomis Rusijos Federacijos institucijomis. VSD vertinimas dėl galbūt keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra universalus, tačiau kiekvienas atvejis yra individualus ir vertintinas atskirai. Pareiškėja pažymėjo, kad jos sąsaja su Lietuva yra tiesioginė – vyras ir sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl vien atsakymas į konkretų klausimą nepatvirtina pareiškėjos keliamos grėsmės. Pareiškėja nuolat tvirtino (ir apklausos Migracijos departamente metu), kad ji prieš bet kokią agresiją, pažymėjo, kad būta ir Vakarų valstybių agresijos proveržių. Pareiškėjos nuomone, Rusija galbūt norėjo padėti rusakalbiams gyventojams Ukrainoje, tačiau apklausos metu netiksliai išreiškė šią nuomonę – bet kuriuo atveju, to reikėjo siekti ne karinėmis priemonėmis. Pareiškėja pažymėjo, kad dabartinis Rusijos Federacijos prezidentas išsprendė (bando spręsti) daug vidinių valstybės problemų, pareiškėja nepasitiki jokia žiniasklaida, mano, kad karas yra beprasmis. Pareiškėjos vertinimu, deklaratyvūs atsakovo teiginiai, kad pareiškėja su savo vyru ir sūnumi galės pasimatyti Rusijoje, kadangi pareiškėja su šia valstybe savo ateities ir gyvenimo nesieja. Pareiškėjos atveju nebuvo atliktas individualus ir išsamus jos neva keliamos grėsmės tyrimas, šią aplinkybę įrodyti privalo atsakovas, kuris paneigė pareiškėjos teisę į šeimos susijungimą, neproporcingai ilgai uždraudė jai atvykti į Lietuvą. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Sprendimas 2 yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas, atkreipė dėmesį į Nacionalinės teismų administracijos skelbiamą informaciją, susijusią su panašių bylų nagrinėjimu Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

8.1. Pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, kuri 2021 m. rugpjūčio 4 d. Rusijoje sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu J. Š.. Pareiškėja su sutuoktiniu turi bendrą mažametį vaiką (gim. (duomenys neskelbtini)).

8.2. Pareiškėja 2023 m. sausio 25 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

8.3. Pareiškėja, 2023 m. vasario 20 d. pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną, atsakydama į 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“, pažymėjo galimą pasirinkimo variantą „Rusijos Federacijai“.

8.4. VSD 2023 m. balandžio 12 d. Rašte Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

8.5. Migracijos departamente 2023 m. birželio 5 d. žodžiu vykdant pareiškėjos apklausą, ji nurodė, kad pasisako prieš karą, karinių veiksmų nepalaiko, tačiau, jos nuomone, prezidentas teisingai diktuoja visus įvykius, nes kitaip karo nesustabdysi, žūsta žmonės, Rusija norėjo padėti, išlaisvinti liaudį. Į klausimą, ar Rusija užpuolė Ukrainą, ar gynėsi nuo galimo užpuolimo, atsakė, kad, jos manymu, Rusija gynėsi. Ji teigė, kad Rusija turėjo taip pasielgti, nes nebuvo aišku, ko tikėtis iš Ukrainos. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2014 m. vyksta karas, jau nebeįmanoma buvo žiūrėti į Ukrainos veiksmus. Šį karą pradėjo Ukraina, jokias būdais ne Rusija, kaip ją kaltina. Pareiškėjos teigimu, ji politika nesidomi, kadangi yra daug neteisingos informacijos, nukreiptos prieš Rusiją. Migracijos departamento specialistui paklausus pareiškėjos, kam, jos manymu, priklauso Krymas (Rusijos Federacijai ar Ukrainai), ji atsakė, kad Krymas niekada nepriklausė Ukrainai. Teigė, kad Ukrainai jis buvo padovanotas, o vėliau Rusija tik pasiėmė tai, kas jai priklauso. Pareiškėja patvirtino, kad Krymas pagal tarptautinę teisę priklauso Rusijai. Taip pat pasakojo, kad rinkimuose ji retai dalyvaudavo, paskutinį kartą balsavo už dabartinį Rusijos prezidentą. Jos nuomone, Vladimiras Putinas nemažai gero padarė Rusijai, sustiprino kariuomenę, šalį, padeda motinoms ir vaikams. Teigė, kad Rusija seniai taip gerai negyveno, nors neneigė, kad yra sunkumų su darbais. Pareiškėja papasakojo, kad gimė, mokėsi, dirbo ir gyveno Rusijoje, Kaliningrado srityje. Jos artimieji (motina) gyvena Rusijoje, yra giminių ir Ukrainoje, tačiau su jais nebendrauja. Iš (duomenys neskelbtini) turi sūnų ((duomenys neskelbtini)). Šiuo metu yra susituokusi antrą kartą. Su sutuoktiniu J. Š., Lietuvos Respublikos piliečiu, susipažino internetu, santuokoje gimė sūnus. Pastaruoju metu pareiškėja gyvena ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Sutuoktinis kiekvieną savaitę atvyksta pas pareiškėją, jis neseniai gavo Rusijos leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu, galiojantį 3 ar 5 metus. Pareiškėja teigia, kad ketina gyventi su sutuoktiniu Lietuvoje, nes sutuoktinis Lietuvoje turi gerai apmokamą darbą.

8.6. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Jame nurodoma, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja ir pateikdama paaiškinimą dėl klausimyno 11 klausimo, ir apklausos metu, nepaneigė pasirinkto atsakymo, nepakeitė sąmoningos pozicijos, pasireiškiančios neteisėtai okupuotos Ukrainos teritorijos priskyrimu Rusijai, nepasmerkė neteisėtų Rusijos Federacijos veiksmų okupuotose Ukrainos teritorijose ir, vadovaujantis VSD Rašte pateikta informacija, yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėja tokiu būdu išreiškia palaikymą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, ir kad yra reali tikimybė, jog ji remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat, kad užsienietė yra lojali Rusijos režimui ir gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Migracijos departamento vertinimu, žodinės apklausos metu pareiškėjos pateikti paaiškinimai ir išreikšta pozicija yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir tvirta parama Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, jos teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintai sienų neliečiamybei. Pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliečiu, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis.

Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus ir nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

8.7. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 16 d. priėmė Sprendimą 2, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų). Migracijos departamento vertinimu, uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatytą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), nustačius, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad ši užsienietė turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad šiai užsienietei buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjai nustatytinas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas.

9. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsniu, 35 straipsnio 1 dalimi, apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant galimos grėsmės valstybės saugumui sąvoką, užsieniečio atsakymų į klausimyno klausimus vertinimo specifiką, kurioje akcentuojama, jog klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui.

10. Kaip nepagrįstus teismas atmetė pareiškėjos teiginius, kad ji nesuprato klausimyno 11 klausimo, kad ji nepalaiko karo veiksmų ir nori, jog karas greičiau baigtųsi. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad pareiškėja aiškiai suprato klausimyno 11 klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio klausimyną kontekstą ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijai“. Buvo atkreiptas dėmesys, kad pareiškėja, akivaizdžiai žinodama susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydama į pastarąjį klausimą, išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją. Teismo vertinimu, pareiškėja ir raštu, ir žodinės apklausos metu aiškiai išsakė savo poziciją, jog, jos nuomone, Krymas niekada nepriklausė Rusijai, Rusija bando susigrąžinti tai, kas jai priklauso, o karas kilo dėl Ukrainos veiksmų. Buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad, nepaisant to, jog pareiškėja yra privatus asmuo, kuri išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Teismas pabrėžė, kad nėra tikslaus apibūdinimo, kaip turi būti išreikštas palaikymas Rusijos valdžios institucijų veiksmams bei politikai, tačiau jis gali būti suprantamas kaip apimantis ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis.

11. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, taip pat įvertinęs vykdomą neišprovokuotą Rusijos agresiją prieš Ukrainą, teismas nenustatė pagrindo nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į klausimyno 11 klausimą, vertinimu. Teismas pakartojo, kad pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, jog jos laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o ji pati, reikšdama palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją, ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

12. Pareiškėjos rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, kad pareiškėja nesuprato klausimyno klausimų dėl nepakankamų lietuvių kalbos žinių, teismas vertino kritiškai, kaip gynybinę poziciją. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja, atsakydama į klausimyno 10 klausimą, nurodė, jog nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, vis dėlto, teismo nuomone, tai nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėjos laikinas gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

13. Vertindamas pareiškėjos šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, kurioje išaiškinta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu. Teismas pabrėžė, kad ir EŽTT, ir nacionalinių teismų praktikoje taip pat pripažinta, jog teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama; Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės.

14. Teismo įsitikinimu, atsakovas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktą, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, su kuriuo turi bendrą mažametį vaiką. Teismas pabrėžė, kad pati pareiškėja paaiškino, jog jos sutuoktinis 3 ar 5 metams gavo leidimą gyventi Rusijoje, kad jie nusprendė gyventi Lietuvoje vien tik dėl to, jog sutuoktinis turi gerai apmokamą darbą, tačiau pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nebuvo nurodžiusi duomenų, jog Rusijoje jai, jos sutuoktiniui ar jų mažamečiam vaikui grėstų pavojus, todėl nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių pareiškėja su šeima negalėtų gyventi Rusijoje. Buvo pažymėta, kad Rusijoje gyvena jos motina, taip pat nepilnametis sūnus iš (duomenys neskelbtini); pareiškėja teigė, kad Rusijoje žmonės seniai taip gerai negyveno, šalyje yra padedama motinoms ir vaikams, o šiuo metu pareiškėja yra vaiko priežiūros atostogose. Teismo vertinimu, stiprius ryšius su Rusija turinčios pareiškėjos, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas apsigyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis ir jie turi bendrą vaiką. Buvo pabrėžta, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos sutuoktiniui būtų uždrausta atvykti į Rusiją, juolab, kad, pareiškėjos paaiškinimais, jis yra gavęs leidimą joje laikinai gyventi. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos situacija atsakovo įvertinta individualizuotai ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o priimtas sprendimas, remiantis tokiu vertinimu, yra pagrįstas ir teisėtas.

15. Tikrindamas Sprendimo 2 teisėtumą ir pagrįstumą, teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismui pripažinus pagrįsta Migracijos departamento išvadą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, teismas šių argumentų nekartos.

16. Teismas vadovavosi Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 37 punktu, kuriame nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, taip pat į esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas konstatavo, kad atsakovas, nustatydamas 30 mėnesių draudimo atvykti laikotarpį pareiškėjai, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, nes tokiu atveju gali būti nustatytas ir ilgesnis nei 5 metai draudimo laikotarpis, t. y. Sprendime 2 taikytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų terminas yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes pareiškėjos teisių nevaržo labiau nei tai būtina.

18. Įvertinęs visas aplinkybes ir Sprendimų turinį, teismas konstatavo, kad jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus, kurių naikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III. 19. Pareiškėja L. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, panaikinti Sprendimus ir įpareigoti atsakovą pareiškėjos klausimą dėl leidimo gyventi ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką išnagrinėti iš naujo.

20. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tai pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodžiusi pirmosios intancijos teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo ir VSD pozicija, o pareiškėjos argumentai nepagrįstai atmesti.

21. Pareiškėja nurodo, kad ji buvo teismui paaiškinusi, jog nesuprato klausimyno 11 klausimo esmės, buvo paaiškinusi, kad Krymą priskyrė Rusijai pagal faktinę situaciją (de facto), tačiau teismas šių paaiškinimų visiškai nevertino, o atsakovas netinkamai suprato pareiškėjos atsakymą.

22. Nors pirmosios instancijos teismas patvirtino VSD Rašte išdėstytą poziciją dėl tam tikro profilio užsieniečių keliamos grėsmės, tačiau, pareiškėjos įsitikinimu, VSD išaiškinimas yra platus ir universalus. Pareiškėja akcentuoja, kad kiekvienas atvejis yra individualus, specifinis, todėl jį reikia nagrinėti ir vertinti individualiai. Pareiškėja pakartoja, kad jos sutuoktinis ir sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai (t. y. jos esminė sąsaja su Lietuva), ji neturi ryšių su Rusijos Federacijos valdžios, žvalgybos struktūromis, nedalyvauja politiniame gyvenime ir neturi jokių ketinimų kenkti Lietuvai ir (ar) jos sąjungininkams, o jos neva keliama grėsmė nustatyta tik dėl atsakymo į konkretų klausimą, kai atsakymas buvo neteisingai suprastas.

23. Pareiškėja nurodo, kad ji nuosekliai nepritaria bet kokiai karinei agresijai, galbūt neteisingai išreiškė poziciją, jog Rusija norėjo išlaisvinti liaudį, padėti. Pareiškėjos įsitikinimu, net ir tuo atveju, jei Rusija norėjo padėti rusakalbiams Ukrainos gyventojams, to reikėjo siekti ne karinėmis priemonėmis. Pareiškėja pakartoja savo teiginius dėl Rusijos Federacijos prezidento vaidmens sprendžiant įvairias valstybės problemas, (ne)pasitikėjimu įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis, tai, jog karas turi būti nutrauktas.

24. Pareiškėja pažymi, kad teigiant apie Rusijos keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, būtina atskirti Rusijos vykdomą politiką nuo žmonių gyvenimo, kurie yra neutralūs arba reiškia nepasitenkinimą Rusijos valdžia. Pareiškėja politika nesidomi, jos neišmano, todėl galbūt jos išsakyti teiginiai buvo išprovokuoti ir neteisingai suprasti. Atsakovas, deklaratyviai teigdamas, kad pareiškėja kelia grėsmę, įrodinėjimo pareigą perkėlė pareiškėjai, tačiau ji nežino, kaip įrodyti, kad jokios grėsmės nekelia.

25. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad vertinant užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išvados negalima grįsti spėjimais ir prielaidomis, jog tokio pobūdžio išvados turi būti pakankamai motyvuotos, pareiškėja pabrėžia, kad jos atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas keliamos grėsmės tyrimas, ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o atsakovas skundžiamus sprendimus priėmė remdamasis vien tik spėjimais ir prielaidomis, t. y. formaliais pagrindais.

26. Pareiškėja akcentuoja, kad buvo pažeista jos teisė į šeimos susijungimą, kadangi nėra aišku, kodėl atsakovas apribojo pareiškėjos teisę atvykti į Lietuvą net 2,5 metams, kodėl taikytas toks ilgas terminas. Be to, atsakovas priėmė tokį sprendimą tik sulaukęs kelių pareiškėjos atsakymų, kurie galėjo būti išprovokuoti, netinkamai įvertinti ir suprasti. Nors pareiškėja į Rusiją vyks aplankyti artimųjų, tačiau ji ketina gyventi ir dirbti Lietuvoje. Nei atsakovas, nei teismas nevertino ir neatsižvelgė į tą faktą, kad norint įsikurti Lietuvoje, reikia atlikti labai daug biurokratinių procedūrų (pvz., sūnų darželiai Lietuvoje atsisako priimti, kadangi jis nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje). Sūnus daugiau laiko praleidžia su mama, o atsakovas mamai, t. y. pareiškėjai, į Lietuvą uždraudė atvykti net 2,5 metų. Šiuo metu ir vyrui jau sudėtinga atvykti į Rusijos Federaciją, nes Rusija ėmėsi atsakomųjų priemonių ir į Rusiją nėra įleidžiami automobiliai su lietuviškais numeriais. Be to, pareiškėjos vyro atlyginimas nėra itin didelis, jam sudėtinga dažnai nuvykti į Rusijos Federaciją aplankyti pareiškėją ir sūnų, todėl susitikimai būna itin reti, trumpalaikiai. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino, ar jai nustatytas pakankamai ilgas draudimo atvykti į Lietuvą terminas yra proporcingas.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Migracijos departamentas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime, ir nurodo, jog, priešingai nei teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismas vertino ir pareiškėjos paaiškinimus, ir atsakovo bei VSD argumentus, vadovavosi aktualiais teisės aktais ir suformuota teismų praktika.

29. Atsakovo įsitikinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismo kritiškai įvertinti pareiškėjos teiginiai, kad ji nesuprato klausimyno 11 klausimo esmės, kaip ir pareiškėjos deklaratyvi pozicija, jog ji yra prieš karą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką itin panašiose bylose, kuri aktuali ir nagrinėjamam ginčui.

30. Akcentuodamas Rusijos sukeltą karinę agresiją ir keliamą grėsmę geopolitinės situacijos kontekste, atsakovas teigia, kad pareiškėjos nusiskundimai dėl šeimos susijungimo bei gyvenimo kartu, kaip ir pirmosios instancijos teismas pažymėjo, vertintini kritiškai, kadangi yra žinoma, jog pareiškėjos vyras turi leidimą gyventi Rusijos Federacijoje. Tad šiuo atveju Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjos individualias aplinkybes bei priėmė proporcingus sprendimus. Priešingai nei tvirtina pareiškėja, pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl Sprendimo 2 teisėtumo, ir dėl pareiškėjai nustatyto draudimo atvykti į Lietuvą termino proporcingumo, vadovaudamasis Tvarkos nuostatomis ir įvertinęs pareiškėjos šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuva.

31. Atsakovas nesutinka, kad nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškos pareiškėjos vertinimas, kadangi byloje nustatyta, jog Migracijos departamentas suteikė pareiškėjai galimybę pateikti paaiškinimus raštu bei žodžiu, tad vertintina, kad pareiškėjos individualios aplinkybės bei jos pozicijos vertinimas yra atliktas tinkamai bei laikantis visų Įstatyme numatytų reikalavimų. Atsakovo įsitikinimu, reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios teismų praktikos, kurioje išaiškinta, jog sprendžiant dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, atliekamas perspektyvinis vertinimas.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. VSD nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra pateikiama naujų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar padarytas išvadas. VSD vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, atidžiai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgta į aktualią teismų praktiką. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vienos Rusijos pilietės teisėms ir interesams.

34. VSD tvirtina, kad teismas laikėsi Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. Akcentuodamas Lietuvos nacionalinio saugumo prioritetinę reikšmę, VSD laikosi pozicijos, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai ir išsamiai, pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją analogiškose bylose. Vien pareiškėjos tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytų esminių aplinkybių dėl jos pademonstruotos paramos Rusijos režimui bei iš to kylančios grėsmės. Taigi pagrįstai vertinta, kad pareiškėjos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o leidimo gyventi neišdavimas ir uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu.

35. VSD įsitikinimu, tai, kad teismas kitaip nei tikėjosi pareiškėja vertino jos argumentus ir kitus bylos duomenis, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė neteisingas išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo 1, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei Sprendimo 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad Migracijos departamento Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjos situacija atsakovo įvertinta individualizuotai ir pagrįstai nuspręsta dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o taikytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų terminas yra proporcingas.

38. Pareiškėja nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad teismas rėmėsi tik atsakovo ir VSD pozicija, o pareiškėjos argumentus nepagrįstai atmetė, nevertino jos paaiškinimų, neatsižvelgė į tai, jog norint įsikurti Lietuvoje, reikia atlikti labai daug biurokratinių procedūrų, nevertino, ar jai nustatytas pakankamai ilgas draudimo atvykti į Lietuvą terminas yra proporcingas, neatsižvelgė, kad buvo pažeista jos teisė į šeimos susijungimą.

39. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų (pagal Įstatymo 4 str. 3 d., užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų, be kita ko, grėsmių valstybės saugumui. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės, be kita ko, valstybės saugumui.

41. Jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), taip pat uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 str. 5 d.).

42. Pareiškėja pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną ir atsakydama į 11 klausimą – „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“, pažymėjo „Rusijos Federacijai“.

43. Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. balandžio 12 d. raštą, kuriame pateiktas VSD vertinimas, kad, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

44. Migracijos departamentas taip pat 2023 m. birželio 5 d. apklausė pareiškėją žodžiu. Įvertinęs VSD Raštą, kitus turimus duomenis, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Taip pat priėmė Sprendimą 2, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

46. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023).

47. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

48. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu nustatytus Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (2 skyriaus Pirmasis skirsnis). Valstybė užtikrina nacionalinį saugumą, vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką bei kt. (2 skyriaus Trečiasis skirsnis).

49. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija), 14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

50. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas ginčijamus Sprendimus priėmė įvertinęs pareiškėjos individualias aplinkybes ir remdamasis VSD atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Rašte bei Migracijos departamento Sprendimuose nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose Migracijos departamento Sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad į klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui, užsieniečio sąmoninga pozicija teisinant valstybės, kurios pilietis jis yra, įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti (žr., pvz., 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2274-520/2023).

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

53. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad jos sutuoktinis ir sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai, jog ji, pildydama klausimyną nesuprato 11 klausimo esmės ir kitos pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepaneigia VSD Rašte nurodytų aplinkybių bei jų vertinimo.

54. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad buvo pažeista jos teisė į šeimos susijungimą, kadangi pareiškėjos sutuoktiniui yra išduotas leidimas gyventi Rusijos Federacijoje.

55. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, išsamiai ištyrė ir objektyviai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, pareiškėja apeliaciniame skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo.

57. Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino proporcingumu, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

58. Atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimu 2 pareiškėjai nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

59. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

60. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Egidijus Šileikis

Dalia Višinskienė