2023-07-19 Nr. BB-4996-1-01-1-54760-2015-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-3329/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54760-2015-3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Artūro Ridiko, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistosios G. K. ir jos gynėjo advokato Sergejaus Milovo kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 17 d. nutarties priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu nuteistoji G. K. ir jos gynėjas advokatas S. Milovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 17 d. nutarties dalis dėl G. K. nuteisimo ir baudžiamąją bylą jai nutraukti bei atmesti pareikštą civilinį ieškinį arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliaciniame skunde buvo iškeltas klausimas dėl netinkamo G. K. tariamai padarytos veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 ir 184 straipsnius. Teigiama, kad iš G. K. pareikšto kaltinimo, kurio turinys yra labai painus ir prieštaringas, sunku suprasti, kokio – jai patikėto arba jos žinioje esančio – turto pasisavinimu ir iššvaistymu ji yra kaltinama. Taip pat nurodoma, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistajai buvo patikėtas valdyti koks nors individualios įmonės turtas, į bylą nebuvo pateikti jokių dokumentai, kuriuose būtų apibrėžta, kokius įgalinimus ir kokio turto atžvilgiu turėjo G. K.. Pasak kasatorių, iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso 256 straipsnio ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio nuostatų matyti, kad G. K. jos užimamų pareigų pagrindu joks individualios įmonės turtas nebuvo ir negalėjo būti patikėtas. Toliau kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio nėra aišku, už kokio – nuteistosios žinioje buvusio ar jai patikėto – svetimo turto pasisavinimą ir iššvaistymą ji nuteista, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė. Toliau nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog individualios įmonės piniginės lėšos buvo patikėtos G. K., padarė vadovaudamasis vien tik įmonės savininkės parodymais, kuriems suteikė išskirtinę reikšmę, laikė juos patikimais, nors jokie kiti bylos įrodymai jų nepatvirtina. Kasatorių teigimu, įmonės savininkė turi pagrindą apkalbėti G. K. dėl asmeninės neapykantos. Toliau nurodoma, kad akivaizdžiai netinkamai teismas vertino liudytojos T. B. parodymus, suteikė jiems klaidingą reikšmę.

Kasatoriai apeliaciniame skunde kėlė klausimą dėl netinkamai pritaikytų BK 75 straipsnio nuostatų, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas vieną iš G. K. paskirtų įpareigojimų – per vienerius metus devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civilinei ieškovei dalį turtinės žalos paskyrė nepagrįstai, nes BK 75 straipsnyje įpareigojimas atlyginti turtinę žalą ar jos dalį nebuvo nustatytas. Toks įpareigojimas būtų įmanomas tik teismui paskyrus BK 69 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 75 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas, nes iš 3 dalies matyti, kad omenyje turimi kiti, t. y. baudžiamajame įstatyme nenustatyti įpareigojimai, o teismo paskirtas įpareigojimas yra BK 69 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė.

Toliau teigiama, kad byloje nėra surinkta pakankamų ir abejonių nekeliančių įrodymų, pagrindžiančių, jog G. K. atliko jai inkriminuotus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, neatskleidė arba nutylėjo įrodymų tikrąją reikšmę, nesiėmė veiksmų patikrinti ir pašalinti tarp įrodymų esančius prieštaravimus. Toliau nurodoma, kad aplinkybę, jog pirminiai apskaitos dokumentai, kurių kopijas per apklausą pateikė G. K., iš tikro egzistavo, patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, kuriuos bylą nagrinėję teismai ignoravo. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino nagrinėjamos bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kartu nurodoma, kad įmonės kompiuterio apžiūros duomenys, juolab patvirtinti įmonės savininkės, prieštarauja ir visiškai paneigia specialisto 2016 m. spalio 24 d. išvados Nr. 5-1/86 dalį ir ja grįstą kaltinimą. Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai perkėlė nekaltumo įrodinėjimo naštą G. K., taip pažeisdami teisės aktuose įtvirtintą nekaltumo prezumpciją.

Nuteistoji savo apeliaciniame skundė taip pat buvo iškėlusi klausimą dėl grubiai pažeistų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes pirmosios instancijos teismas G. K. pareikštą kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį papildė naujomis faktinėmis aplinkybėmis, o veiką, kuri kaltinamajame akte buvo kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, kvalifikavo kaip sunkesnį nusikaltimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Pasak kasatorių, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. K. nebuvo pranešta apie tai, kad jos veika bus perkvalifikuota, taip pat nebuvo pranešta apie tai, kad faktinės aplinkybės bus papildytos naujomis.

Kasatorių vertinimu, civilinis ieškinys buvo išspręstas netinkamai, grubiai pažeidžiant BPK 110 ir 115 straipsnių reikalavimus. Jų teigimu, įmonės savininkė E. K.-M. civilinio ieškinio nepareiškė, o civiliniu ieškovu buvo prašoma pripažinti juridinį asmenį – E. K.-M. individualią įmonę, tačiau civiliniu ieškovu šioje byloje buvo pripažintas fizinis asmuo – E. K.-M..

Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 106 straipsnio nuostatas, o tai sukliudė teismams teisingai išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą. E. K.-M. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atstovaujama advokatės S. U., nes ši advokatė ikiteisminiame tyrime dalyvavo kaip juridinio asmens – E. K.-M. individualios įmonės – atstovė, todėl fiziniam asmeniui negalėjo būti priteistos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

BPK 369 straipsnyje yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai (netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų). Pripažįstama, kad buvo padaryti esminiai BPK nuostatų pažeidimai tais atvejais, kai dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Be to, kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su didelės apimties kasaciniu skundu, pirmiausia pažymi, kad jame teisinių argumentų, pagrindžiančių bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, nenurodyta. Kasatoriai iš esmės atkartoja apeliacinio skundo argumentus, kartu cituodami apeliacinės instancijos teismo motyvus į apeliantų argumentus, taip pat kritiką ir nesutikimą su jais, remdamiesi tais pačiais argumentais, kuriuos motyvuotai paneigė apeliacinės instancijos teismas. Kartu kasatoriai savaip interpretuoja abiejų instancijų teismų nustatytas veikos faktines aplinkybes, kritikuoja byloje įrodymais pripažintus duomenų vertinimą (pavyzdžiui, individualios įmonės savininkės ir liudytojos parodymus), kartoja proceso metu pasirinktą gynybinę versiją ir ją įrodinėja savu įrodymų vertinimu. Nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, deklaratyviai nurodo, esant BPK 20 straipsnio 5 dalies, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, kurioje apibrėžtos apeliacinės instancijos teismo ribos, pažeidimą, tačiau teisiniais argumentais negrindžia nei šių nuostatų pažeidimo, nei juo labiau, kad toks pažeidimas būtų esminis.

Antra, tik BK ir BPK normų išvardijimas, teigiant, kad jos buvo pažeistos, nelaikytinas teisiniu argumentu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-511/2023). Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji instancija, tikrinanti nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumą, todėl, nesant konkrečių teisinių argumentų, skundo teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo ir BPK nuostatų esminių pažeidimų nelaikytini tinkamu kasacinio skundo argumentavimu. Kasacinės instancijos teismas kasacine tvarka bylą nagrinėja pagal kasaciniame skunde nustatytas ribas, todėl abstraktūs, formalizuoti teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas suteikė išimtinę reikšmę vieniems įrodymams, tačiau nevertino kaip įrodymų kitų svarbių duomenų ir kt., aiškiai nenurodant, ne tik kokiems konkretiems įrodymams teismas suteikė išskirtinę reikšmę, bet ir kas tai pagrindžia, nesudaro kasacijos pagrindo. Vien formalus nesutikimas su nepalankiu teismo sprendimu, dėstant įstatymų nuostatas, cituojant teismų praktiką, pateikiant savą įrodymų interpretavimą ir savaip nustatant veikos faktines aplinkybes, nelemia kasacijos pagrindo.

Trečia, nors kasatoriai ir kvestionuoja BPK 110 ir 115 straipsnių nuostatų taikymą, teigdami, kad jos yra pažeistos, tačiau nenurodo teisinių argumentų, kodėl toks pažeidimas turėtų būti pripažįstamas esminiu. O tai, vėlgi, nesant aiškiai nurodyto bent vieno iš bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, nesudaro pagrindo nagrinėti bylos kasacine tvarka. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties 78 punkte pasisakė dėl civilinio ieškinio ir, pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas), E. K.-M. individualiai įmonei priteisė atitinkamą pinigų sumą turtinei žalai atlyginti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl BPK 106 straipsnio taikymo, detaliai ir motyvuotai pasisakė nutarties 92 punkte, paneigdamas pakartotiniai kasaciniame skunde dėstomus argumentus.

Kasatorių teiginiai dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimo yra netikslūs, nes G. K. buvo kaltinama atskirai pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, t. y. už du galimai padarytus nusikaltimus, o nuteista tik pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, teismui pripažinus, kad buvo padaryta viena tęstinė veika. Taigi argumentai dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimo yra deklaratyvūs. Šiuo aspektu pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 48 punkte.

Ketvirta, pateikiama akivaizdžiai neteisinga įstatymo interpretacija, teigiant, kad BK 75 straipsnio nuostatos buvo pritaikytos netinkamai, taip pat nesudaro pagrindo bylos tikrinti teisės taikymo aspektu kasacinės instancijos teisme. Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje BK 75 straipsnio pagrindu paskirtas įpareigojimas grąžinti dalį padarytos turtinės žalos per nustatytą terminą, nėra tapatus BK 69 straipsnyje nustatytai baudžiamojo poveikio priemonei, todėl aiškiai netinkamai suvokiamas baudžiamojo įstatymo turinys negali lemti bylos nagrinėjimo kasacine tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nuteistosios G. K. ir jos gynėjo advokato S. Milovo kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistosios G. K. ir jos gynėjo advokato Sergejaus Milovo kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Ridikas