2025-12-17 Nr. AB-12-3-61-3-04236-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2863-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-3-04236-2025-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(N)

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis V. T. (V. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2025 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 25S165753 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nuspręsta jį išsiųsti į (duomenys neskelbtini), taikytas 30 mėnesių draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir įrašytas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, visapusiškai ir individualizuotai įvertinant visas reikšmingas faktines aplinkybes, tarptautinius įsipareigojimus ir teismų praktiką.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nuo 2002 metų gyvena Lietuvoje, turi šeimą – sutuoktinę ir vaiką, taip pat globoja vaiką – jie visi yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas nuo 2002 m. lapkričio 5 d. turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurie buvo nuolat pratęsinėjami šeimos susijungimo pagrindu, kadangi jo sutuoktinė yra Lietuvos pilietė.

2.2. Pareiškėjas 2025 m. vasario 3 d. prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvoje motyvavo tuo, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas prašyme išsamiai nurodė, kad turi glaudžius ryšius su Lietuva – dar (duomenys neskelbtini). Nors po paskyrimo jam buvo nurodyta išvykti dirbti į (duomenys neskelbtini), tai buvo padaryta ne jo iniciatyva. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis negalėjo iš karto grįžti, todėl kartu su žmona laikinai liko (duomenys neskelbtini), tačiau nuo (duomenys neskelbtini). Taip pat konkretus buvęs kolega (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjas siekia apsaugos nuo galimo persekiojimo, o jo ilgalaikis gyvenimas Lietuvoje, stiprūs šeiminiai ryšiai bei atsakomybė už vaiką papildomai pagrindžia būtinybę suteikti jam apsaugą ir nesugrąžinti į valstybę, kurioje jam grėstų pavojus.

2.3. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. spalio 30 d. išvada (toliau – ir 2023 m. Išvada), kad pareiškėjas dėl profesinės veiklos 1989–2002 metais kilmės valstybėje, įskaitant darbą (duomenys neskelbtini), kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsta jokiais konkrečiais faktais ar objektyviais duomenimis. Pareiškėjo darbas (duomenys neskelbtini) baigėsi daugiau nei prieš 20 metų. VSD 2023 m. Išvada, kuria remiasi Migracijos departamentas, pareiškėjui nebuvo pateikta, jis nebuvo supažindintas su motyvais ir negalėjo veiksmingai pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje konstatuota, kad net ir grėsmės nacionaliniam saugumui argumentas netenka galios, jei asmeniui kilmės šalyje gresia kankinimai, kalinimas ar persekiojimas.

2.4. Pareiškėjas jau daugiau nei 20 metų neturi jokių ryšių nei su (duomenys neskelbtini) valdžios institucijomis, nei su buvusia tarnybine aplinka, o savo politines pažiūras grindžia žmogiškosiomis ir moralinėmis vertybėmis, kurios nesuderinamos su (duomenys neskelbtini). Jis taip pat turi rimtų sveikatos problemų – priklauso (duomenys neskelbtini), serga (duomenys neskelbtini) ligomis, ir tokios sveikatos būklės asmeniui (duomenys neskelbtini) reikštų tiesioginę grėsmę gyvybei ir sveikatai.

2.5. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes – (duomenys neskelbtini) – akivaizdu, kad pareiškėjo išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) pažeistų negrąžinimo principą, įtvirtintą tarptautiniuose aktuose, taip pat teisę į gyvybę (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 2 str.) bei apsaugą nuo kankinimų ir nežmoniško elgesio (EŽTK 3 str.). Sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo ir išsiuntimo yra nepagrįstas ir naikintinas kaip prieštaraujantis tarptautiniams ir nacionaliniams žmogaus teisių apsaugos standartams. Pareiškėjui turėtų būti suteikta bent jau papildoma apsauga ar leidimas gyventi Lietuvoje dėl humanitarinių priežasčių.

2.6. Akcentuotina, kad pareiškėjo prašymas suteikti pabėgėlio statusą yra pagrįstas tiek faktinėmis, tiek teisinėmis aplinkybėmis, kurias jis patvirtino oficialiais dokumentais. Pirmiausia, jo tautybė – (duomenys neskelbtini) – yra ne tik deklaratyvi, bet ir įrodyta (duomenys neskelbtini) gimimo liudijimu. Nors pareiškėjas šiuo metu turi galiojantį (duomenys neskelbtini) pasą, tai savaime nesudaro pagrindo atmesti jo prieglobsčio prašymą. (duomenys neskelbtini). Dokumentais patvirtinta pensija, (duomenys neskelbtini) taip pat patvirtina, kad pareiškėjas yra identifikuojamas kaip (duomenys neskelbtini).

2.7. Nepagrįstas atsakovo vertinimas, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, nedetalus ir nenuoseklus, kadangi šis vertinimas padarytas neatsižvelgus į asmenines pareiškėjo savybes (yra nedaugžodžiaujantis, santūrus žmogus) ir bendrą kontekstą, kadangi bendravimas su aptariamu asmeniu vyko tam tikru laikotarpiu daugiausia žinutėmis ar skambučiais per „(duomenys neskelbtini)“, kurie neretai įvyko po to, kai šis būdavo neblaivus. Tokie pokalbiai būdavo nerišlūs, emocingi, o tai dar labiau apsunkina tikslų žodžių ir formuluočių prisiminimą. Be to, atsakovas nepagrįstai pareiškėjo reikalauja pateikti įrodymus apie buvusio kolegos ryšį su (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėjas objektyviai negali gauti tokios informacijos. Taip pat neproporcingas atsakovo reikalavimas įrodyti, kad informacija apie pareiškėją buvo perduota kilmės valstybės saugumo institucijoms. Visi pareiškėjo pateikti duomenys nepagrįstai vertinti kaip improvizacija, visiškai nepaisant žmogaus teisių apsaugos prioriteto principo, logikos, nuoseklumo ir visos situacijos konteksto.

2.8. Migracijos departamentas taip pat nepagrįstai sprendė, jog vien tik politinių pažiūrų turėjimas nepagrindžia realios persekiojimo rizikos. Nors pareiškėjas viešai nepasisako apie politinę situaciją, tačiau vien pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje (t. y. valstybėje, kuri (duomenys neskelbtini)) trukmė, tautybė, tarnyba (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sudaro pagrindą konstatuoti objektyvios grėsmės riziką.

2.9. Departamentas netinkamai vertino aplinkybes, kad pareiškėjo finansinė parama (duomenys neskelbtini) nesuponuoja pavojaus patirti persekiojimą, o pareiškėjo baimė yra subjektyvaus pobūdžio. Atsakovas formaliai ir neteisingai vertino išsamius ir nuoseklius paaiškinimus dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo parodymai apie (duomenys neskelbtini) yra pakankami, kad būtų pagrįsta subjektyvi, bet nuoširdi baimė dėl represijų. Pareiškėjas taip pat pagrįstai baiminasi, kad būdamas grąžintas ne savo noru, jis taps (duomenys neskelbtini).

2.10. Kadangi VSD konstatavo menamą, o ne faktinę pareiškėjo grėsmę, atsižvelgiant į pareiškėjo ryšius su šeima Lietuvoje, ilgalaikį gyvenimą šalyje, neišreikštą norą emigruoti, Sprendimo dalis dėl išsiuntimo pažeidžia EŽTT praktiką ir EŽTK 8 straipsnį, kadangi nesilaikoma proporcingumo balanso. Pagal 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nuostatas asmuo negali būti grąžintas į valstybę, kurioje gresia realus persekiojimas ar nežmogiškas, asmens orumą žeminantis elgesys.

2.11. Sprendime nurodomas vertinimas dėl pareiškėjo lietuvių kalbos mokėjimo, integracijos, jo sutuoktinės įrašų socialiniuose tinkluose nepagrįstas objektyviais duomenimis ir nėra reikšmingas, sprendžiant dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ar asmens išsiuntimo. Departamento Sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS neatitinka aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos, kadangi yra nemotyvuota ir neproporcinga.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, jog įvertinus pareiškėjo pateiktus motyvus ((duomenys neskelbtini)), tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, nulemtas dėl jo turimų arba jam priskirtų asmeninių savybių. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas ar jis būtų tokiu būdu baudžiamas.

4.2. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra priėmęs (duomenys neskelbtini) prejudicinį sprendimą administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2024 m. nutartis). Kadangi pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas jau yra konstatuotas įsiteisėjusia, galutine ir galiojančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, o išnagrinėjus pareiškėjo prieglobsčio prašymą nenustatyta priežasčių, dėl kurių prieglobstis jam turėtų būti suteiktas, nėra pagrindo kvestionuoti jo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui ir su tuo susijusias VSD išvadas.

4.3. Pareiškėjas teigdamas, kad jo padėtis visiškai atitinka rizikos kriterijus, nurodytus EŽTK nuostatose ir EŽTT praktikoje, šio savo teiginio nepagrindžia. Pareiškėjas apsiriboja tik faktinėmis aplinkybėmis, kad jis Lietuvoje gyvena (duomenys neskelbtini), turi stiprius socialinius ir šeimyninius ryšius, tačiau pastebėtina, kad nurodytos aplinkybės nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas atitinka jo nurodomus rizikos kriterijus, kurių net neįvardija, ir jam turi būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje dėl jo nurodomų ryšių su Lietuva ar subjektyvaus vertinimo dėl tariamos grėsmės patirti persekiojimą. Pareiškėjas taip pat nepaaiškina ir nepraplečia teiginių, kad jis dėl savo (duomenys neskelbtini) patenka į potencialių (duomenys neskelbtini) taikinį. Ginčijamame Sprendime visais pareiškėjo nurodytais aspektais yra surinkta aktuali ir naujausia kilmės valstybės informacija, bei įvertinti pareiškėjo pasakojimai.

4.4. Byloje neginčijama, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), tačiau vien šis faktas, nesuponuoja, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas net ir po karo Ukrainoje pradžios grįždavo į (duomenys neskelbtini), t. y. jam nebuvo sudaromos kliūtys (duomenys neskelbtini). Atitinkamai, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų ar įtikinamų argumentų, kad pareiškėjas dėl savo tautybės gali patirti persekiojimą kilmės valstybėje, kai byloje esantys duomenis leidžia teigti priešingai.

4.5. Pareiškėjas 2025 m. gegužės 18 d. apklausoje pats patvirtino, kad jis tik galvoja, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovo nuomone, atmestini pareiškėjo skundo nuogąstavimai ir pateisinimai dėl apklausų metų duotų paaiškinimų nenuoseklumo ir prieštaringumo, kaip nepagrįstas siekis sumenkinti savo pasakojimų nedetalumą ir nenuoseklumą. Pareiškėjas nei su skundu pirmosios instancijos teismui, nei Migracijos departamentui nepateikė jokių naujų, Migracijos departamento surinktą kilmės valstybės informaciją paneigiančių šaltinių ar informacijos, kuri būtų esmingai pasikeitusi ir paneigtų ginčijamame Sprendime surinktus šaltinius.

4.6. Byloje nenustatyta pagrindo prielaidai, jog potencialus persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) priskiria pareiškėjui politines pažiūras ir / ar identifikuoja prieglobsčio prašytoją kaip grėsmę valdančiajam režimui, bei, atitinkamai, turi svarų motyvą siekti šios grėsmės neutralizavimo.

4.7. Migracijos departamentas nustatė ir pateikė įrodymus, kurie leidžia spręsti apie pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui šie motyvai ir priežastys yra puikiai žinomos. Pareiškėjas taip pat nepaaiškina, kodėl nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinama hipotetinė situacija, kad pareiškėjas galbūt ateityje gali gauti leidimą gyventi kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad tokį leidimą gavo ar dėl jo kreipėsi. Be to, jeigu pareiškėjas sieks gauti leidimą gyventi / nacionalinę vizą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ji turėtų konsultuotis su Migracijos departamentu dėl SIS perspėjimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti. VSD nurodė, kad:

5.1. Išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo tėra nesąžiningas bandymas revizuoti pareiškėjui nepalankius Migracijos departamento sprendimus, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintus teisėtais, nepagrįstai ignoruojant res judicata principo reikalavimus. Faktas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir iš naujo neįrodinėtinas.

5.2. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas baime grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog rizika prieglobsčio prašytojui, esančiam rezerve, nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio.

5.3. Migracijos departamentas atliko nuodugnų ir išsamų pareiškėjo situacijos vertinimą. Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Valstybės saugumo departamentas pažymi, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). Skunde pateikti teiginiai apie grėsmę, kylančią iš (duomenys neskelbtini), dėl pareiškėjo paramos (duomenys neskelbtini) ir vakarietiškų politinių pažiūrų, nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimo dalį, kuria įtrauktas perspėjimas į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Teismas (įsiteisėjus sprendimui) panaikino teismo 2025 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi šioje byloje taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5,63 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Migracijos departamento 2024 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų (duomenys neskelbtini) sprendimu pareiškėjo skundas dėl minėto Migracijos departamento sprendimo panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą atmetė ir Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų (duomenys neskelbtini) sprendimą paliko nepakeistą.

7.2. Pareiškėjas 2025 m. vasario 3 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

7.3. Pareiškėjas 2025 m. vasario 18 d. Migracijos departamento atliktos apklausos metu detalizavo aplinkybes, susijusias su (duomenys neskelbtini); kt.

7.4. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 22 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. nutartyje yra nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, taigi, ši aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste neįrodinėtina, o pareiškėjo skundo argumentai, kuriais jis nesutinka dėl jo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui, iš naujo nevertinami.

9. Vertindamas, ar pagrįstai atsakovas atsisakė pareiškėjui suteikti tarptautinę apsaugą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86–87 straipsniais. Teismas atkreipė dėmesį, kad, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad vien tik politinių pažiūrų turėjimas nėra pagrindas pripažinti, kad asmeniui turi būti suteiktas prieglobstis.

10. Teismo įsitikinimu, byloje nebuvo objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo aktyvią pilietinę veiklą, t. y. Sprendime pažymėta, jog informacijos apie pareiškėjo pilietinę veiklą (duomenys neskelbtini); tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas kada nors būtų viešai (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindė realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės ir nelemia pabėgėlio statuso suteikimo.

11. Dėl pareiškėjo teiginių apie (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo objektyvių duomenų, patvirtinančių (duomenys neskelbtini). Buvo pripažinta, kad aplinkybė dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini).

12. Įvertinęs kilmės valstybės informacijos kontekste aplinkybes, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini), teismas sutiko su Sprendime padaryta išvada, kad mažai tikėtina, jog vien dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjas patrauktų (duomenys neskelbtini). Be to, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų (duomenys neskelbtini). Buvo atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjo teiginiai apie (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į kilmės valstybės informaciją, kad (duomenys neskelbtini), teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo individuali baimė įsitraukti į (duomenys neskelbtini) nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais.

13. Teismas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis ilgai gyvena Lietuvoje ir dėl to galėtų būti laikomas (duomenys neskelbtini), vertintino kaip subjektyvią prielaidą, savaime nepagrindžiančią nei potencialios, nei realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės ir nelemiančios pabėgėlio statuso suteikimo.

14. Įvertinęs teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje, todėl jam teisėtai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

15. Teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos, kadangi pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

16. Vertindamas Sprendimo dalies, kuria atsakovas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 30 mėnesių, pagrįstumą ir teisėtumą, teismas nurodė, kad sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į kilmės valstybę lėmė aplinkybė, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas akcentavo, kad ši aplinkybė yra nustatyta ir neįrodinėtina. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio nuostatomis, užsieniečio grėsmė valstybės saugumui yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas išsiųsti asmenį iš šalies.

17. Teismo įsitikinimu, atsakovas, nuspręsdamas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, t. y. atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini), kurie buvo pratęsiami ((duomenys neskelbtini)). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, taip pat į aplinkybę, kad 2024 m. vasario 5 d. Migracijos departamentas sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, taip pat tai, kad pareiškėjas neturi galiojančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, o jo prašymas suteikti prieglobstį atmestas kaip nepagrįstas, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas neturi įtakos jo išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos. Teismas pažymėjo, kad vertindamas pareiškėjo ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo darbinę veiklą, gaunamas pajamas ir padarė išvadą, kad turėtas darbas nepagrindžia aplinkybės, jog prieglobsčio prašytojo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika galėtų sudaryti pagrindą panaikinti sprendimą išsiųsti asmenį.

18. Teismas nurodė, kad atsakovas analizavo pareiškėjo šeiminius ryšius, t. y. atsakovas nustatė, (duomenys neskelbtini), tačiau įvertinęs turimą informaciją sprendė, kad nenustatyta kliūčių pareiškėjo šeimai gyventi tiek pareiškėjo kilmės valstybėje, tiek daugelyje kitų šalių. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, įvertinęs tai, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau nustatyti pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, nustatė 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad Migracijos departamento nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis (30 mėnesių) yra proporcingas, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, o Migracijos departamento atliktas vertinimas yra individualizuotas.

19. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno erdvės ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, kadangi yra pagrįstos teisės aktų nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis, priimtos atlikus individualų asmens vertinimą, todėl jų naikinti nenustatė teisinio pagrindo.

20. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria atsakovas nusprendė įvesti perspėjimą į SIS, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžė, kad šiuo aspektu atsakovas neatliko išsamaus aplinkybių tyrimo, ši sprendimo dalis nėra motyvuota ir proporcinga, todėl panaikino šią Sprendimo dalį, kaip neatitinkančią Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų reikalavimų.

III. 21. Pareiškėjas V. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 28 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo tarptautinės apsaugos prašymą, taikant Įstatymo 86–87 straipsnių ir Direktyvos 2011/95/ES nuostatas.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1. Teismas nepareikalavo Migracijos departamento pateikti VSD išvadą nors būtent ja remtasi konstatuojant grėsmę nacionaliniam saugumui. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su šio dokumento motyvais, negalėjo jiems prieštarauti ar juos ginčyti, t. y. buvo pažeista teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Šią teisę pažeidė ir res judicata principo taikymas. VSD išvada yra abstrakti, grindžiama senais duomenimis ir nepateikta pareiškėjui. Išvadoje remiamasi pareiškėjo veikla iki 2002 metų, nors per daugiau kaip dvidešimt metų jis nuolat gyveno Lietuvoje, niekada nebuvo teistas ir neturėjo ryšių su (duomenys neskelbtini). Akcentuotina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, kurioje pabrėžiama, kad grėsmės valstybės saugumui vertinimas negali būti grindžiamas vien spėjimais ar įtarimais, tokia išvada turi būti paremta nustatytais faktais, anksčiau atliktais veiksmais, jų pobūdžiu ir individualiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva.

22.2. Teismas atsisakė vertinti skunde nurodytas faktines aplinkybes motyvuodamas, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui jau nustatyta ankstesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. nutartimi, tačiau prieglobsčio prašymas visuomet turi būti nagrinėjamas individualiai, atsižvelgiant į visas dabartines faktines aplinkybes.

22.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino naujai pateiktų aplinkybių, kurios iš esmės pakeitė situaciją, t. y. (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo nurodytas aplinkybes atmetė. Teismas nesilaikė pareigos atlikti individualų vertinimą, ir analizuoti bet kokią informaciją, galinčią parodyti riziką asmens gyvybei ar orumui kilmės valstybėje.

22.4. Teismas klaidingai nusprendė, kad pareiškėjas neturi pagrįstos baimės būti persekiojamas, nors: (duomenys neskelbtini).

22.5. Valstybė negali asmens grąžinti į šalį, kur jam grėstų realus pavojus, net jei pavojus nėra visiškai įrodytas, o vien tik įtikinamai pagrįstas. Šiais EŽTT išaiškinimais nuosekliai vadovaujasi ir nacionaliniai teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Ši praktika aiškiai patvirtina, kad Migracijos departamentas ir Regionų administracinis teismas, atsisakydami individualiai vertinti pareiškėjo situaciją bei neįvykdydami pareigos suteikti galimybę pasisakyti dėl VSD išvados turinio, pažeidė nacionalinę ir Europos Sąjungos teisės normomis įtvirtintą individualaus vertinimo pareigą.

22.6. Panašias išvadas yra suformulavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1536/2010, aiškindamas sąlygas, kurioms esant asmeniui turi būti suteikiama papildoma apsauga. Ši praktika yra tiesiogiai taikytina ir nagrinėjamoje byloje – pirmosios instancijos teismas, nevertindamas pareiškėjo individualios situacijos ir nepareikalavęs iš Migracijos departamento motyvuoto vertinimo, faktiškai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos, todėl jo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.

22.7. Pareiškėjas pagrįstai bijo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini) ne tik dėl savo (duomenys neskelbtini), bet ir dėl konkrečių (duomenys neskelbtini). Tokie (duomenys neskelbtini) sukuria realią, o ne hipotetinę riziką būti persekiojamam dėl (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas yra buvęs (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini), jo yra reali ir prieštarautų EŽTT doktrinai dėl negrąžinimo principo.

22.8. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šeimos ir privataus gyvenimo apsaugą. Pareiškėjas gyvena su Lietuvos piliete žmona ir pilnamečiais vaikais, kurie visą gyvenimą gyveno Lietuvoje. Išsiuntimas nutrauktų šeimos ryšius ir pažeistų proporcingumo principą.

22.9. Buvo pažeistas negrąžinimo principas, t. y. asmens grąžinimas į (duomenys neskelbtini)pažeidžia absoliutų draudimą siųsti asmenį į valstybę, kur jam gali grėsti nežmoniškas elgesys ar persekiojimas.

22.10. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo (duomenys neskelbtini), kurios sudaro pagrindą realiam persekiojimui. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės vertintinos kumuliatyviai – (duomenys neskelbtini) sudaro kompleksinę persekiojimo riziką. Be to, Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Tokie pervedimai (duomenys neskelbtini) teisėsaugos akimis gali būti traktuojami kaip (duomenys neskelbtini), todėl reikšmingai padidina realią persekiojimo riziką.

22.11. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų faktorių, neatsižvelgė į ilgametį gyvenimą Lietuvoje, šeimos integraciją, sveikatą bei humanitarinius aspektus. Sprendimas išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) yra neproporcingas ir pažeidžia EŽTK 8 straipsnį.

22.12. Teisinis reguliavimas, susijęs su valstybės institucijų (ypač VSD) išvadomis dėl užsieniečio keliamo pavojaus valstybės saugumui, yra nepakankamai aiškus ir neužtikrina asmens teisių apsaugos. Nepaisant to, praktikoje Migracijos departamento sprendimai, grindžiami VSD išvadomis, dažnai remiasi abstrakčiais teiginiais apie galimą užsieniečio ryšį su nedraugiškos šalies struktūromis. VSD išvados tampa deklaratyvios, neindividualizuotos ir neproporcingos, o jų pagrindu priimami sprendimai faktiškai pažeidžia asmens teisę į šeimos gyvenimą (EŽTK 8 str.). Šioje byloje VSD išvada nebuvo pateikta nei teismui, nei pareiškėjui, todėl nebuvo užtikrinta teisė į veiksmingą gynybą, teisė būti išklausytam. Teismas privalėjo įvertinti, ar VSD išvada atitiko individualumo, faktiškumo ir proporcingumo kriterijus, tačiau to nepadarė.

22.13. Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pripažino SIS įrašą neteisėtu ir neproporcingu. Nors SIS įrašas buvo teisingai panaikintas, teismas klaidingai netaikė tų pačių kriterijų kitoms sprendimo dalims, susijusioms su išsiuntimu ir draudimu atvykti (šie ribojimai nustatyti neatlikus individualizuoto vertinimo), nors visos šios priemonės kyla iš to paties faktinio pagrindo ir reikalauja vienodo proporcingumo vertinimo.

23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

24.1. Kritiškai vertinami pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje buvo neužtikrinta ir pažeista pareiškėjo teisė į veiksmingą gynybą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje yra pateiktos VSD išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Nurodytų išvadų turinys buvo atskleistas ir ginčijamame sprendime. Be to, nurodyta VSD išvada jau buvo vertinta kitoje administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas dalyvavo asmeniškai. Taigi, pareiškėjas turėjo teisę ir galimybę susipažinti su nurodytomis išvadomis tiek nagrinėjamoje byloje, tiek jau minėtoje kitoje byloje.

24.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra priėmęs prejudicinę reikšmę turintį sprendimą, t. y. 2024 m. nutartį, kurioje pasisakė dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, šeiminių ryšių ir intereso gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai dėl jo gyvenimo Lietuvoje, šeimos narių, veiklos praeityje, VSD išvados atmestini kaip nereikšmingi ir nepagrįsti.

24.3. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino naujai pateiktų aplinkybių, kurios iš esmės pakeitė situaciją, tačiau pastebėtina, kad pareiškėjas jokių naujų įrodymų, kurie nebūtų įvertinti ginčijamame sprendime, nebuvo pateikęs teismui nei su skundu, nei su kitais procesiniais dokumentais.

24.4. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas, kaip jis skunde įvardija, savo prieglobsčio prašymą grindžia visomis konvencinėmis priežastimis (yra (duomenys neskelbtini)), nereiškia, kad jis atitinka visus kriterijus taikomus prieglobsčio prašymo pagrįstumui. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų ir pasakojimų.

24.5. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes.

24.6. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia faktine situacija, todėl nėra pagrindo jomis vadovautis. Be to, prieglobsčio bylos kiekvienu atveju yra vertinamos individualiai.

24.7. Apeliacinio skundo argumentai dėl (duomenys neskelbtini) yra grindžiami abstrakčiais spėjimais. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl (duomenys neskelbtini), taip pat pastebėtina, kad jo nesutikimas su Migracijos departamento vertinimu apsiriboja nekonkrečiais teiginiais, kurie nėra patvirtinti nei objektyviais įrodymais, nei patikimais šaltiniais, kaip pavyzdžiui dėl (duomenys neskelbtini).

24.8. Kritiškai vertinami apeliacinio skundo teiginiai dėl negrąžinimo principo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju jis susidurtų su nurodytais veiksmais, kurie prilygtų EŽTK 3 straipsnio pažeidimui ir jo grąžinimas būtų dėl to negalimas.

24.9. Taip pat nepagrįstais laikytini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad nebuvo atsižvelgta į jo ilgametį gyvenimą Lietuvoje, šeimos integraciją, sveikatą bei humanitarinius aspektus. Prieglobstis yra suteikiamas ne dėl to, kad asmuo ilgai gyveno Lietuvos Respublikoje, sukūrė šeimą ar integravosi į visuomenę, o dėl to, kad nustatoma, jog asmuo gali susidurti su persekiojimu dėl savo individualių savybių. Taigi, vien pareiškėjo ryšiai su Lietuva nesudaro pagrindo jam suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas priimdamas sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir išsiuntimo detaliai įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes ir jo ryšius su Lietuvos Respublika, todėl nurodyti sprendimai yra vertinami kaip proporcingi.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. VSD nurodo, kad:

25.1. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas, t. y. teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

25.2. Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad nei apeliantui, nei teismui nebuvo pateikta VSD 2023 m. Išvada, akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Byloje skundžiamas Sprendimas buvo priimtas remiantis, be kita ko, dviem VSD išvadomis, įformintomis VSD (duomenys neskelbtini) raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (t. y. 2023 m. Išvada) ir VSD (duomenys neskelbtini) raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“. Abi šios išvados buvo pateiktos į bylą pirmosios instancijos teismui kartu su VSD atsiliepimu, kuris buvo išsiųstas pareiškėjo atstovui (advokatui).

25.3. Dėl pareiškėjo pozicijos, kad teismas nepagrįstai atsisakė vertinti aplinkybes, susijusias su jo keliama grėsme valstybės saugumui, pastebėtina, kad teismas ne atsisakė vertinti pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl grėsmės valstybės saugumui, o įvertino jas, tačiau padarė kitokias išvadas, nei pageidavo pareiškėjas.

25.4. Teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šioje byloje skundžiamas Sprendimas yra nebe pirmas priimtas sprendimas, susijęs su pareiškėjo, kaip užsieniečio teisine padėtimi, grindžiamas jo keliama grėsme valstybės saugumui. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad LVAT 2024 m. nutartyje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui nagrinėjamos bylos kontekste neįrodinėtina ir laikoma nustatyta, o pareiškėjo skundo argumentai, kuriais jis nesutinka dėl jo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui, iš naujo nevertintini.

25.5. Pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo tėra nesąžiningas bandymas revizuoti pareiškėjui nepalankų sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintą teisėtu, nepagrįstai ignoruojant res judicata principo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. 25S165753, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), jis išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)), uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos (jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno aquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos), įvestas į SIS perspėjimas dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 30 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos (jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno aquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos), teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad pareiškėjas nepagrindė, jog kilmės valstybėje jam gali kilti reali persekiojimo grėsmė, todėl darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai Sprendimu nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga). Teismas konstatavo, kad įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. nutartimi pripažinta, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas, kaip neturintis teisės gyventi Lietuvos Respublikoje užsienietis, pagrįstai išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių. Tačiau teismas panaikino Sprendimo dalį dėl perspėjimo įvedimo į SIS, kaip neproporcingą ir neindividualizuotą.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja, kad teismo sprendimas grindžiamas į bylą nepateiktais VSD dokumentais, teismas pareiškėjo tarptautinės apsaugos prašymo neįvertino visų individualių aplinkybių kontekste ir neteisingai sprendė dėl pareiškėjo nurodomos grėsmės patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Pareiškėjo įsitikinimu, šioje byloje res judicata principo taikymas paneigė pareiškėjo teisę į efektyvią teisminę gynybą, o Sprendimo dalys dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos ir draudimo atvykti yra grindžiamos tik neindividualizuota VSD išvada, priimtos neįvertinus pareiškėjo individualios situacijos, jo šeiminių ir kitų reikšmingų ryšių, todėl laikytinos neproporcingomis, pažeidžiančiomis pagrindines asmens teises.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022).

30. Dėl apelianto pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad teismas vertina bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

31. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas (išskyrus dalį, kuria įvestas perspėjimas į SIS) yra pagrįstas ir teisėtas.

32. Pabėgėlio statuso suteikimas reglamentuojamas Įstatymo 86 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

33. Papildomos apsaugos suteikimas reglamentuojamas Įstatymo 87 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija (2 p.); yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (3 p.).

34. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

35. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui; tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

36. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

37. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

38. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

39. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

40. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas su šeima (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas dėl savo įsitikinimų, (duomenys neskelbtini), be to, dėl sveikatos problemų tokia situacija reikštų tiesioginę grėsmę sveikatai ir gyvybei.

41. Migracijos departamentas Sprendimu, be kita ko, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, kadangi tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jo turimomis arba jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis.

42. Įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį visų bylos duomenų kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas vertino pareiškėjo tarptautinės apsaugos prašymą ir analizavo visus pareiškėjo pateiktus duomenis, atsižvelgdamas į kiekvieną pareiškėjo nurodytą sąlygą, su kuria jis siejo realios grėsmės patirti persekiojimą tikimybę. Pažymėtina, kad atsakovas, palyginęs pareiškėjo teiginius, nurodytus apklausų metu, ir paaiškinimus, pareiškėjo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) vertino kaip bendro pobūdžio, nedetalų, nenuoseklų bei nepagrįstą objektyviais įrodymais. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie kilmės valstybę, kuria remdamasis darė išvadą, kad vien dėl (duomenys neskelbtini), o vykstantis (duomenys neskelbtini).

43. Dėl pareiškėjo politinių įsitikinimų pažymėtina, jog pats pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, kad jis viešai (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas viešai deklaruoja politines pažiūras ir dėl to gali sulaukti kilmės valstybės teisėsaugos institucijų dėmesio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo įsitikinimas, jog jis vien dėl gyvenimo trukmės Lietuvoje būtų persekiojimas ar laikomas (duomenys neskelbtini), yra paremtas prielaidomis ir nepavirtintas jokia kilmės valstybės informacija.

44. Teisėjų kolegija nustatė, kad, priešingai nei teigia apeliantas, Migracijos departamentas vertino pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl (duomenys neskelbtini) ir išsamiai išanalizavęs aktualius duomenis nurodė, jog nėra tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) institucijos galėtų žinoti apie Lietuvoje gyvenančio (duomenys neskelbtini).

45. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1281-968/2024). Sprendime buvo padaryta motyvuota išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo įvardijama baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo subjektyviu situacijos vertinimu.

46. Vertindama pareiškėjo teiginius, kad jam prieglobstis turėtų būti suteiktas dėl jam kilmės valstybėje gresiančios (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija nurodo, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo baimė būti (duomenys neskelbtini) tam grindžiama ne objektyviais įrodymais, o bendro pobūdžio informacija, pareiškėjo kilmės valstybėje nėra vykdoma (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad šių teiginių pareiškėjas nepaneigė, todėl sutinka su Migracijos departamento išvada, kad mažai tikėtina, jog pareiškėjas bus (duomenys neskelbtini).

47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad jam kyla individuali persekiojimo grėsmė, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

48. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Priešingai nei teigia apeliantas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos suteikimo, atsakovas papildomai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis turi sveikatos problemų, tačiau įvertinęs kilmės valstybės informaciją, nenustatė, kad (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę, jam nebus suteikta medicininė pagalba. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrindė, kad jis atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, įtvirtintus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia savarankiškų teisinių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvadų papildomos apsaugos (ne) suteikimo aspektu.

49. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, nurodo, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas). Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. nutartimi. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo individualias aplinkybes (jo socialinius, ekonominius ir kitus ryšius), padarė išvadą, kad pareiškėjas gali būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini).

50. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalis numato, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. To pačio straipsnio 5 dalis numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

51. Visų pirma, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir paneigtus bylos duomenimis apelianto teiginius, kad į bylą nebuvo pateikti VSD dokumentai, kuriais Migracijos departamentas rėmėsi priimdamas Sprendimą. Bylos medžiaga patvirtinta, kad šie dokumentai pirmosios instancijos teismui buvo pateikti kartu su VSD atsiliepimu ir išsiųsti pareiškėjo atstovui. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai dėl VSD 2023 m. Išvados neišsamumo (bendro pobūdžio), kadangi pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui nėra esminis šios bylos dalykas. Be to, šią aplinkybę, įskaitant VSD 2023 m. Išvadoje pateiktą informaciją, yra įvertinę administraciniai teismai ir įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais pripažinę, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui yra pagrįsta. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad nagrinėjant šią administracinę bylą buvo pažeista jo teisė į teismą dėl res judicata principo taikymo, kadangi tokia interpretacija prieštarauja teismo procesinio sprendimo privalomumo principo esmei (ABTĮ 16 str. 1 d.).

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai VSD duomenimis. Tačiau iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas Sprendime, remdamasis VSD (duomenys neskelbtini) raštu Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento Sprendime taip pat detaliai išdėstytos aplinkybės, susijusios ir su (i) pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukme ir aplinkybėmis, (ii) jo šeiminiais ir giminystės ryšiais, (iii) ekonominiais, socialiniais ryšiais ir kitais ryšiais su Lietuvos Respublika, aplinkybėmis, ar pareiškėjas turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą. Sprendime atsakovas nurodė, kad, pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus visų aplinkybių visumą, yra pagrindas manyti, kad užsieniečio asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu.

53. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), todėl darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2312-821/2025; kt.).

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas konkrečias aplinkybes, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą 30 mėnesių, kaip ribojanti priemonė, yra proporcingas ir pateisinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. nutartyje buvo nurodyta, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliečiais, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisinti tuo faktu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė ir pilnametis sūnus – Lietuvos Respublikos piliečiai. Pripažinus, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio suteikimo kriterijų, nėra pagrindo nagrinėjamos bylos kontekste kitaip vertinti pareiškėjo grėsmę Lietuvos saugumui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini).

55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, o apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą kitaip vertinti Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

56. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai nusprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas (išskyrus jo dalį dėl perspėjimo įtraukimo į SIS) yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis