2020-05-20 Nr. AB-10134-3-62-3-01331-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1096-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01331-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. balandžio iki 2018 m. gegužės buvo kalinamas Alytaus PN 1 lokalinio sektoriaus 5 būrio 3 miegamajame nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Dėl patalpos perpildymo trūko oro, buvo drėgna, patalpoje nebuvo tinkamos ventiliacijos, oras patekdavo tik per langus. Grindų danga buvo betoninė, dengta lentomis, sienos ir lubos padengtos kreida, kuri byrėjo į lovą ir maistą, lovos buvo senos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, tualetų ir prausyklų patalpos buvo blogos būklės, sienos ir lubos padengtos pelėsiu, vamzdynai ir kanalizacija sena, kiaura, užsikišusi. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas teigė patyręs sveikatos sutrikimų, diskomfortą, buvo pažemintas jo orumas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjui nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. kalint Alytaus PN 5 būrio (2 bendrabutis) 1 miegamajame, vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Pareiškėjas kalėjo bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo vaikščioti įstaigos teritorijoje, sportuoti įrengtose krepšinio, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti ūkio brigadoje, lankytis nuteistųjų koplyčioje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Alytaus PN buvo tikrinti Alytaus visuomenės sveikatos centro specialistų, pažeidimų nenustatyta. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, apšvieta atitiko higienos normų reikalavimus.

5. Alytaus PN pažymėjo, jog bendrabučio tipo miegamieji vėdinami per langus, patalpas privalo tvarkyti patys nuteistieji, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio miegamuosiuose ir sanitariniame mazge yra nepagrįsti. Nuteistiesiems Alytaus PN sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, šaltu vandeniu nuteistieji gali praustis kiekvieną dieną. Visos nuteistiesiems skirtos patalpos užtikrina jų privatumą, tualetai ir dušinės atskirti sienelėmis. Būriuose įrengtos prausyklos, tualetai yra geros būklės, nuolat prižiūrimi. Alytaus PN 2 bendrabutis yra blogos, tačiau ne avarinės būklės, bendrabučio rekonstrukcijos darbai pradėti 2018 m. liepą. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas, atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

7. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu, pažymėjo, jog šioje normoje vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (3,1 kv. m) nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. balandžio 21 d., nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo paskirtas gyventi į Alytaus PN 5 būrio 50 brigados 1 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas – 44,56 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, esant joms visoms užimtoms, vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,7 kv. m gyvenamojo ploto, todėl reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nenustačius ginčo gyvenamosios patalpos perpildymo fakto, nesant pareiškėjo skundų dėl oro trūkumo, nepakankamos ventiliacijos, drėgmės ginčo gyvenamojoje patalpoje, pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamos ventiliacijos gyvenamojoje patalpoje, kurioje jis kalėjo ginčui aktualiu laikotarpiu, negali būti laikomos pagrįstomis.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl blogos gyvenamosios patalpos ir sanitarinio mazgo būklės, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. Pripažinimo avariniu aktu (toliau – ir Aktas), kuriame nurodyta, kad, atlikus 2 bendrabučio apžiūrą, jo būklė pripažinta ne avarine, o bloga (žymi vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų sistemos elementų korozija, nesandarūs sujungimai, pažeista sanitarinių mazgų grindų izoliacija; praustuvai, klozetai ir visi WC vamzdynai stipriai pažeisti korozijos, estetinė išvaizda labai bloga; bendrabučio patalpų vidaus sienos ir lubos pažeistos grybelio, daug kur nukritęs tinkas, nuo drėgmės sienos pajuodusios, apipelijusios; laiptų pakopos ištrupėjusios, langų rėmai supuvę, nesandarūs; durų staktos ir durys nesandarios; vidaus patalpų sienos, lubos, grindys, langai ir durys fiziškai susidėvėjusios; stogas vietomis praleidžia vandenį, danga susidėvėjusi, iškeltos oro pūslės), reikia rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus ir duris, būtinas vidaus, sienų ir grindų, laiptinių remontas, pamato, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas. Atsižvelgęs į Akte nustatytus miegamųjų ir sanitarinio mazgo patalpų pažeidimus, taip pat į tai, kad Alytaus PN nepateikė duomenų apie vertinamuoju laikotarpiu sanitariniame mazge atliktus vandentiekio ir kanalizacijos sistemos rekonstrukcijos darbus, atliktus remonto darbus pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pretenzijas dėl blogos Alytaus PN 2 bendrabučio bei ginčo gyvenamosios patalpos ir sanitarinio mazgo būklės laikė nepaneigtomis.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 12 punkto pažeidimą, nes Alytaus PN nepateikė įrodymų apie lovų eksploatacijos terminų (10 metų) laikymąsi, vykdomą techninę priežiūrą.

11. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pareiškėjo teisės kartą per savaitę nusiprausti duše pažeidimo, todėl šias pareiškėjo pretenzijas laikė nepagrįstomis.

12. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Alytaus PN nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. balandžio 21 d., nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (techniškai netvarkingos gyvenamosios ir sanitarinio mazgo patalpos, netinkama eksploatuoti lova), dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau nustatyti pažeidimai, vertinant jų pobūdį ir trukmę, nėra tokie, už kuriuos turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

III. 13. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

14. Pareiškėjo teigimu, vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimo nepakanka, kadangi pareiškėjas patyrė psichologinį smurtą bei traumą, nes buvo priverstas gyventi nežmoniškomis, kankinančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas pakartotinai nurodė, kad Alytaus PN 1 lokalinio sektoriaus 5 būrio 3 miegamajame ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas pažeidžiant vienam nuteistajam turinčią tekti minimalią ploto normą. Dėl patalpos perpildymo joje trūko oro, buvo drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nes oras patekdavo tik per langą, patalpos grindų danga buvo betoninė, dengta lentomis, sienos ir lubos buvo padengtos kreida, kuri byrėjo į lovą ir maistą, lovos buvo senos.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių patirtą neturtinę žalą ir jos dydį patvirtinančių įrodymų, o pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Bylos dalykas – 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui V. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Alytaus PN nuo 2017 m. balandžio mėnesio iki 2018 m. gegužės mėnesio.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde, atsakovo atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas Alytaus PN nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. balandžio 21 d., nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo kalinamas pažeidžiant HN 134:2015 12 punkto reikalavimus (techniškai netvarkingos gyvenamosios ir sanitarinio mazgo patalpos, netinkama eksploatuoti lova). Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir apsiribota tik pareiškėjo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti skundą, nurodo, jog 1 lokalinio sektoriaus 5 būrio 3 miegamajame buvo pažeista reglamentuota gyvenamojo ploto norma, dėl patalpos perpildymo trūko oro, buvo drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos, grindų danga buvo betoninė, sienos ir lubos padengtos kreida, kuri byrėjo į lovą ir maistą, lovos buvo pasenusios.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nepripažintų pagrįstais pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, akcentuotina, kad teismų praktikoje nurodyta, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.).

21. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m).

23. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

24. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

25. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. balandžio 21 d., nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo paskirtas gyventi į 5 būrio 50 brigados 1 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas – 44,56 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl, esant visoms joms užimtoms, vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,7 kv. m gyvenamojo ploto.

26. Pareiškėjas byloje neteikė įrodymų, kurie paneigtų šią nustatytą aplinkybę, o apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Dėl to apeliacinio skundo argumentai apie pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl patalpos perpildymo nepripažintini pagrįstais.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su bloga jo gyvenamosios patalpos ir sanitarinio mazgo būkle, t. y. techniškai netvarkingomis miegamojo grindimis ir sienomis, senomis lovomis, pelėsiu padengtomis sanitarinio mazgo (tualeto ir prausyklų) patalpomis, senu, kiauru, užsikišusiu vamzdynu ir kanalizacija. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, nustatyta, kad pareiškėjo pretenzijos dėl Alytaus PN 2 bendrabučio, o tuo pačiu ir ginčo gyvenamosios patalpos bei sanitarinio mazgo blogos būklės, yra nepaneigtos. Taip pat pripažinta, kad pareiškėjui buvo suteikta netinkama eksploatuoti lova.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis.

29. Pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau taip pat nenurodo jokių teisinių argumentų, dėl kurių jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais dėl nustatytų pažeidimų (techniškai netvarkingos gyvenamosios ir sanitarinio mazgo patalpos, netinkamos eksploatuoti lovos).

30. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

31. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.).

32. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

33. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs pažeidimo mastą ir trukmę, kt.

34. Atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, ir nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

35. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmiau nurodyti pažeidimai sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl netinkamos patalpų būklės, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė