2023-10-11 Nr. AB-17956-3-62-3-01476-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-466-552/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01476-2022-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas) priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad bausmės atlikimo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 metų iki patikslino skundo padavimo teismui dienos, buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK. 2010 m. lapkričio 26 d. buvo sužalotas pareiškėjo (duomenys neskelbtini), tačiau tik 2012 m. rugpjūčio 10 d. buvo atlikta (duomenys neskelbtini) operacija. (duomenys neskelbtini) tris kartus buvo „iššokęs iš vietos“, todėl pareiškėjas turėjo kęsti skausmus, laukė, kada bus pristatytas į gydymo įstaigą, tačiau pataisos namų darbuotojai iš pareiškėjo tyčiojosi, vertė po operacijos vaikščioti.

2.2. 2013 metais pareiškėjas buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK 2 sektorių, 2013 m. liepos mėnesį jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, iš kurių buvo išleistas tik 2014 m. spalio 28 d. Visą šį laikotarpį buvo alkanas, nes valgė tik duoną. 2015 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas buvo sužalotas ir gydomas iki 2015 m. gruodžio 9 d. Vėliau per prievartą, uždėjus antrankius, pareiškėjas buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus. 2018 m. birželio 5 d. pareiškėjas buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK 3 sektorių. Nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d. dirbo sanitaru.

2.3. Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK patalpos buvo netvarkingos, buvo blakių ir tarakonų, tvyrojo smarvė, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

2.4. Laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 9 d. iki 2022 m. liepos 1 d. pareiškėjas buvo laikomas atvirojoje kolonijoje, tačiau pataisos namų administracija, pareiškėjo teigimu, bandė jį grąžinti į „lagerį“. 2022 m. birželio 6 d. Pravieniškių PN-AK pareigūnai panaudojo smurtą prieš pareiškėją, neteisėtai izoliavo ir uždarė jį į kamerų tipo patalpas, neteisėtai perkėlė iš atvirosios kolonijos į pataisos namus. Pareiškėjas dėl to patyrė sveikatos problemų, dvasines kančias, išgyvenimus ir kt.

2.5. 2022 m. liepos 1 d. pareigūnai parvertė pareiškėją ant grindų, uždėjo antrankius ir perkėlė į Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 4 būrio 2 patalpą, kurioje buvo 4 žmonės. Šiame būryje pareiškėjas buvo kalinimas iki 2022 m. liepos 15 d. Pareiškėjas teigė, kad neturėjo ką valgyti, nes „nesutvarko mano asmeninius pinigus“. Akcentavo, kad pataisos namuose 13 metų ir 8 mėnesius buvo kankinamas ir dėl to patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindais argumentais:

3.1. Pravieniškių PN-AK prašė taikyti ieškinio senatį ir atsikirtimų į pareiškėjo skundo argumentus laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2019 m. liepos 22 d. nepateikė. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo galimą teisių pažeidimą nuo patekimo į pataisos namus, taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, tačiau to nedarė. Administraciniuose teismuose jau buvo arba yra nagrinėjami administraciniai ginčai dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (dėl Pravieniškių PN-AK 2022 m. birželio 6 d. pareigūnų neteisėtų veiksmų panaudojus smurtą, 2022 m. birželio 10 d. nutarimu skirtos nuobaudos ir kiti argumentai).

3.2. Pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė prašoma priteisti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis.

3.3. Minimali gyvenamųjų patalpų ploto norma ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo. Byloje nebuvo įrodymų, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo skundo teiginiai neturi realaus pagrindo, jis neįrodė pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atsiradimo, todėl skundas atmestinas.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtus Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmus 2022 m. birželio 6 d. įvykio metu paliko nenagrinėtą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. I1-7241-402/2022 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl neturtinės žalos priteisimo. Byloje neturtinė žala kildinama iš to, kad 2022 m. birželio 6 d. Pravieniškių PN-AK pareigūnai neteisėtai panaudojo smurtą prieš pareiškėją, neteisėtai jį izoliavo ir uždarė į kamerų tipo patalpas bei perkėlė iš atvirosios kolonijos į pataisos namus. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtoje byloje nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už 2022 m. birželio 6 d. pareigūnų neteisėtus veiksmus paliko nenagrinėtu.

6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis aktualiu teisiniu reguliavimu, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis dėl civilinės atsakomybės ir jos sąlygų (CK 6.271, 6.246–6.249 str.), ieškinio senaties termino (CK 1.127 str. 1 d.), taip pat aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, daliai pareiškėjo reikalavimo taikė ieškinio senatį ir byloje vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 11 d. (patikslinto skundo pateikimo teismui dienos, išskyrus 2022 m. birželio 6 d. įvykio aplinkybes dėl galimai neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų).

7. Pasisakydamas dėl argumentų dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas nurodė, kad byloje nesant pareiškėjo teiginius dėl patalpų perpildymo pagrindžiančių duomenų, taip pat pareiškėjui tiksliai nenurodžius, kada ir su kiek asmenų jis buvo kalinamas konkrečiose gyvenamosiose patalpose, teismas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą vertino padalindamas gyvenamųjų patalpų plotą iš maksimalaus jose galėjusių gyventi asmenų skaičiaus. Kadangi pareiškėjui teko nuo 3,11 kv. m iki 7,16 kv. m ploto, teismas nenustatė minimalaus ploto normos pažeidimo.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenamosiose patalpose ir sanitariniame mazge tvyrojo nemalonus kvapas, teismas nurodė, kad švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl blogo kvapo gyvenamosiose patalpose ir sanitariniuose mazguose – nekonkretizuoti, grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

9. Pareiškėjas, teismo teigimu, nepateikė objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų, kenkėjų plitimo gyvenamosiose patalpose, netinkamo maitinimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų ar maitinimo neužtikrinimo. Teismas pažymėjo, kad graužikų ir buitinių parazitų paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tačiau higienos ir „priešepideminių“ taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė teismui konkrečių duomenų, kada ir kokiose patalpose veisėsi kenkėjai, taip pat byloje nėra duomenų apie pareiškėjui dėl to kilusias neigiamas pasekmes, todėl nepripažino atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

10. Teismas nurodė, kad aktualus teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas nurodė, kad neturi pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, taip pat ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Nenustačius neteisėtų veiksmų ir žalos, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas, o skundas dalyje dėl netesėtais Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmais sukeltos neturtinės žalos 2022 m. birželio 6 d. įvykio metu paliktinas nenagrinėtas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 str. 4 p.). Likusius ginčo šalių argumentus teismas vertino kaip perteklinius, todėl plačiau dėl jų nepasisakė ir nevertino.

III.

10.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, išsamiai išnagrinėti bylą bei netaikyti ieškinio senaties, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo pateikta medžiaga ir duomenimis. Likusioje apeliacinio skundo dalyje pareiškėjas kritikuoja Lietuvos valstybės politiką ir įstatymus bei nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

11. Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka.

12. Atsakovo atstovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Pareiškėjas nepateikia pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, ar pažeidė procesines ar materialinės teisės normas.

12.2. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo aktualias aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią jis kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK 2010 – 2022 metų laikotarpiu.

14. Teismas pareiškėjo skundo dalį (dėl 2022 metais galimai naudoto smurto prieš pareiškėją, neteisėto perkėlimo į kamerų tipo patalpas, perkėlimo iš atvirosios kolonijos į pataisos namus) paliko nenagrinėtą, skundo daliai dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2019 m. liepos 4 d. taikė ieškinio senatį, o likusią skundo dalį atmetė, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo reikalavimų taikė ieškinio senatį.

16. ABTĮ 140 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.) Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo šalių argumentus ir aktualų teisinį reguliavimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2022 m. liepos 4 d., o neturtinę žalą prašė atlyginti už laikotarpį nuo 2010 metų iki 2022 m. rugpjūčio 11 d. (patikslinto skundo padavimo teismui diena). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už paminėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Todėl pareiškėjo argumentai, kad teismas be pagrįsto pagrindo taikė ieškinio senaties terminą, vertintini kritiškai ir atmestini.

20. Taip pat nors apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas CK 1.132 straipsnis, tačiau jis pirmosios instancijos teismui nebuvo suformulavęs prašymo atnaujinti ieškinio senaties termino, taip pat nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas šis terminas ir kodėl jis turėtų būti atnaujintas, taip pat minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

21. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo įrodymų ar teiginių, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo išvadų neteisėtumą, išskyrus savo subjektyvią nuomonę. Atsižvelgus į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo detaliau vertinti kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pirmosios instancijos teismo motyvų. Šiuo aspektu pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99)). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.

22. Apibendrinusi tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo skundo reikalavimų daliai. Apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys