2013-05-16 Nr. AB-1755-3-61-3-01828-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-894/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01828-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos 15.2.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 14 800 Lt ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL, ligoninė) 2 950 Lt, viso – 17 750 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, apie 7 m2 kameroje kartu su keturiais asmenimis. Teigė, kad tokios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus, taip pat kad pats kalėjimo pastatas nėra tinkamas asmenų kalinimui, nes pasibaigęs statinio techninio ir techninio energetinio pasų galiojimai. Paaiškino, kad kalinimo metu kamerose nebuvo karšto vandens, nors higienos normos įpareigoja maitinimo patalpose tiekti karštą vandenį, taip pat Lukiškių TI-K neturėjo higienos paso, pareiškėjas buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, buvo paralyžuota kairioji kūno pusė iki pusiaujo. Pažymėjo, kad tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, apibrėžtą Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Tvirtino, kad gydymosi LAVL laikotarpiu buvo gydomas nesudarant nustatytų plotų normos, patalpos nepritaikytos gydymui, nepakankamai prižiūrėtos, neremontuotos, inventorius susidėvėjęs, neatitiko infekcinių kontrolės reikalavimų. Pasak pareiškėjo, tuberkulioze sergantys pacientai į dušą ir pasivaikščioti vedami koridoriumi, kuriuo vaikšto nesergantys minėtomis ligomis, prieš tai koridorius nebūna dezinfekuojamas. Akcentavo, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. nebegalioja dokumentai dėl ligoninės statinio pripažinimo tinkamu naudoti pagal paskirtį. Teigė, kad gydymas nurodytomis sąlygomis turėjo įtakos jo sveikatai – jis išgijo, tačiau liko paralyžius kairėje pusėje. Nurodė, kad dėl ligoninės neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 2 950 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, jog Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 m2 vienam asmeniui. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Teigė, kad kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125 yra išdėstytos 8 priežiūros poste, kuriame yra karantino patalpos, t.y. laikino laikymo kameros. Tokiame priežiūros poste laikomi visi asmenys (rūkantys ir nerūkantys), atvykę planiniu ir neplaniniu etapu. Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste skirstomi griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimais. Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pravestas pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais.

Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, 2010 m. kovo 17 d. buvo užpildytas blankas apie jo asmeninių duomenų tvarkymą, su kuo jis buvo supažindintas ir patvirtino tai savo parašu. Pareiškėjas tame pačiame blanke nurodė sutinkantis būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, dėl ko ir buvo laikomas su rūkančiais asmenimis.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, kas atitinka higienos normų reikalavimus

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 14 d. – 2010 m. liepos 1 d. ir 2010 m. spalio 19 d. – 2010 m. lapkričio 29 d. laikotarpiais buvo gydomas Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m2, joje numatytos 5 dviaukštės lovos, nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 20 d. laikotarpiu – Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr.

1. kurios plotas 22,84 m2, numatytos 6 lovos. Teigė, kad statistika, kiek palatose konkrečiomis dienomis gydoma ligonių, nevedama ir jokie teisės aktai to neįpareigoja daryti. Todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo palatose, pateikti negali. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiama stacionari sveikatos priežiūra visiems to reikalingiems nuteistiesiems ir suimtiesiems.

Manė, kad galimas trumpalaikis pareiškėjo laikymo LAVL sąlygų neatitikimas poįstatyminių teisės aktų rekomendacijoms, galėjęs pasireikšti tik kaip trumpalaikiai ir mažareikšmiai nepatogumai, siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises, neturėtų būti traktuojama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Tvirtino, kad prieš Leidimo-higienos paso galiojimo termino pasibaigimą LAVL teisės aktų nustatyta tvarka pradėjo vykdyti reikiamas procedūras naujam leidimui-higienos pasui gauti. Naujo leidimo-higienos paso gavimo procedūra sutapo su įstaigos reorganizacijos laikotarpiu.

Teigė, kad LVAL išduoti visi įstatymų nustatyti leidimai-higienos pasai. Vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:201062 Ligoninėje palatų ir kitų patalpų remontas atliekamas pagal poreikį. Pabrėžė, kad pagal LAVL nustatytą grafiką, tuberkulioze sergantys pacientai prausiasi jiems nustatytą dieną. Po tuberkulioze sergančių pacientų prausimosi, kiekvieną kartą dušo patalpos valomos ir dezinfekuojamos. Tą dieną kiti pacientai praustis nevedami. LAVL numatyta pacientų patalynę keisti kas 7 dienas. Dėl skalbinių skalbimo sudaryta sutartis su skalbimo paslaugas teikiančia įmone.

Minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje, dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus vykdo paskirti ūkio aptarnavimo būrio nuteistieji (sanitarai) pagal nustatytą grafiką. Valymo, dezinfekcijos darbai registruojami. Teigė, kad LAVL pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad laisvės atėmimo vietų perpildymas yra gerai žinoma problema, kuri pagal esamas galimybes ir valstybės finansines išgales yra sprendžiama. Pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, ir 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu keitėsi teisinis reguliavimas, kuris nustatė laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui. Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999), nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 m2, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 buvo pripažinta netekusia galios.

Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Nurodė, kad pareiškėjo kalinimo 2010 m. kovo 17 d. – 2010 m. gruodžio 3 d. metu nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į nustatyto dydžio, t. y. iki 2010 m. balandžio 11 d. - 5 m2, nuo 2010 m. gegužės 11 d. - 3,6 m2 gyvenamojo ploto kamerose. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas kalėjo 193 dienas ir 4 nepilnas dienas. Iš 193 kalėtų dienų, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 11 d., t. y. 29 dienas, kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nebuvo nustatytas, todėl minėtos dienos išskaičiuojamos iš bendro kalėtų dienų skaičiaus.

Pabrėžė, kad likusias 164 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Vertino, kad laikotarpiu 2010 m. kovo 17 d. – 2010 m. gruodžio 3 d. (ne visą laikotarpį) kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei atitinkamais laikotarpiais 5 m2 ar 3,6 m2 kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismui nekilo abejonių dėl to, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių. Atsižvelgęs į tai bei įvertinęs pažeidimo trukmę (164 kalinimo dienos), teismas pripažino, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Todėl taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2 151 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas laikė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 800 Lt.

Pabrėžė, kad Higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nėra numatyta, jog karšto vandens tiekimo sistemos būtų įrengtos kamerose, todėl pareiškėjo argumentus dėl karšto vandens nebuvimo atmetė. Pažymėjo, kad pateikti 2010 m. kovo 17 d. pareiškėjo asmeninių duomenų tvarkymo duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nurodė, kad sutinka būti kartu su rūkančiais asmenimis, todėl pareiškėjo motyvus dėl kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis taip pat atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2010 m. liepos 1 d. ir nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. Bendrojo skyriaus palatoje Nr.25, kurios plotas 21,25 m2, joje numatytos 5 dviaukštės lovos, nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 20 d. – Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas 22,84 m2, numatytos 6 lovos. Nurodė, kad nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2010 m. liepos 1 d. ir nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. minimali ploto norma vienam asmeniui buvo pažeista (27 dienos), o laikotarpiu 2010 m. spalio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. ir nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 20 d. atitiko Higienos normos reikalavimus.

Pažymėjo, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Todėl sprendė, jog aplinkybė, kad ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją teisės aktuose nustatytoms sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nustatė, kad LAVL vykdė veiklą, kuriai būtinas leidimas-higienos pasas, neturėdama šio dokumento nuo 2010 m. gegužės 23 d. iki 2011 m. birželio 7 d.

Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas LAVL 27 dienas. Atsakovas nurodė, kad remonto darbai buvo atliekami periodiškai, pateikė Darbų priėmimo aktą. Tačiau įvertinus, kad laikotarpiu 2010 m. gegužės 23 d. iki 2011 m. birželio 7 d. nebuvo išduotas leidimas-higienos pasas, darbų priėmimo aktas surašytas tik 2011 m. balandžio 27 d., pripažino, jog remonto darbai buvo nepakankami ir neužtikrino gydymosi sąlygų, atitinkančių sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Iš bylos duomenų nustatė, kad LVAL rūpinosi švaros užtikrinimu ir pareiškėjas jo nurodomais atvejais dėl prausimosi ar dezinfekcijų jokių skundų neteikė, todėl sudėtinga įvertinti pareiškėjo abstrakčius paaiškinimus šiuo aspektu.

Dėl pareiškėjo paralyžiaus pažymėjo, kad duomenų, patvirtinančių, jog 2010 m. birželio 15 d., 2010 m. spalio 21 d. pareiškėjui nustatytai klinikinei diagnozei turėjo įtakos gyvenimo sąlygos laisvės atėmimų vietos ligoninėje, nėra pateikta. Atsižvelgęs į visa tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamas gydymo sąlygas, t. y. viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija privalėjo veikti, todėl įvertinęs pažeidimų pobūdį (pažeistos įstatymo nuostatos), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo subjektinės teisės – būti gydomam laisvės atėmimo vietose tinkamomis sąlygomis, pažeidimo mastą ir trukmę (27 dienos), taip pat Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui priteisė 200 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad pateikti duomenys dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negali būti vertinami vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Teigia, kad stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveiktos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose administracinėse bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant žalos atlyginimo. Todėl mano, kad pareiškėjo skundas turėtų būtų atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bei gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999, kuri galiojo iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turėjo tekti 5 m2 kameros ploto. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, tačiau reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 kameros ploto, buvo numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Bylos duomenimis, nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas atskirais laikotarpiais (išskyrus 2010 m. kovo 17 d., laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 11 d., kai kameros tipo patalpų plotas, turintis tekti vienam asmeniui, teisės aktuose nebuvo nustatytas, bei nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2010 m. liepos 1 d. ir nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje) buvo kalinimas kamerose pažeidžiant minimalų plotą, kuris turi būti skirtas vienam asmeniui. Taigi pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Dėl to pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.250 straipsnio nustatytas taisykles. Nors atsakovas teigia, kad kamerose laikomų asmenų skaičius paros bėgyje nuolat kito, byloje nėra duomenų, kad nustatytu laikotarpiu asmeniui tenkanti kameros ploto dalis būtų atitikusi nustatytas normas. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys yra pakankami tikslūs minėto pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu konstatavimui (b. l. 10, 23-24).

Pažymėtina, jog tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinė byla Nr. A143-1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl to, jog nustatytą laikotarpį trukęs gyvenimas kamerose netinkamomis sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui sukėlė esminių nepatogumų, dėl ko šiuo atveju tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas. Pabrėžtina, kad pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios konkrečios bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įvertinus pažeidimo trukmę (164 dienos) ir mastą bei Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui priteistina 800 Lt suma už jo patirtą neturtinę žalą.

Pažymėtina, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A525-2017/2012 ir Nr. A146-1527/2012 nagrinėjamu atveju nelaikytinos tinkamu precedentu, nes iš esmės skiriasi bylų faktinės aplinkybės. T. y. administracinėje byloje Nr. A525-2017/2012 neturtinės žalos buvo prašoma priteisti ne už kalinimą numatyto ploto neatitinkančioje kameroje, bet už kitokio pobūdžio aplinkybes, sukėlusias pareiškėjui nemalonių išgyvenimų – avarinę kameros būklę, drėgmę ir pan. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 buvo konstatuota, jog atitinkamo kameros ploto trūkumas nebuvo nustatytas įrodymais. Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės yra kitokios, todėl nurodytomis nutartimis iš esmės negali būti remiamasi.

Taip pat pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta minimali vienam asmeniui tenkant ploto norma – 3,6 m2, taikytina ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems asmenims (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1600/2012).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, iš esmės pripažino (b. l. 42-45), kad pareiškėjui būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, buvo pažeista Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyta ne mažesnė kaip 3,6 m2 ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, norma. Be to, nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė nuo 2010 m. gegužės 23 d. iki 2011 m. birželio 7 d. neturėjo išduoto leidimo-higienos paso, kuris būtinas remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 46 punkto bei Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimais. Ginčo dėl to, kad teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus bei sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nėra. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šis nustatytas pažeidimas truko 58 dienas (nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2010 m. liepos 1 d. ir nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d.), o ne pirmosios instancijos teismo nurodytas 27 dienas. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat atsižvelgiant į pažeidimo mastą ir Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo apmokėjimo bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo ir protingumo kriterijus, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 200 Lt – yra proporcingas dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Todėl keisti teismo sprendime nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį pagrindo nėra.

Tad, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė