2020-11-18 Nr. AB-21652-3-61-3-00211-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1637-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00211-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d. atlikdamas Vilniaus PN direktoriaus paskirtą nuobaudą už pataisos įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus, jis buvo laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje. Pareiškėjui atliekant paskirtą drausminę nuobaudą Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjui kameroje teko per mažai ploto, dėl to tarp kalinamų asmenų kildavo ir konfliktai. Kameroje nebuvo ventiliacijos, dėl to ypač vasarą trūko oro, o dėl prakaitavimo buvo nemalonus kvapas. Nuo dieninės dirbtinės šviesos skaudėdavo akis, nes kameroje ištisą parą degdavo šviesa (dieninė, o po to naktinė). Pareiškėjas buvo susižalojęs save ne keletą kartų, nes per kratą buvo paimti visi asmeniniai daiktai. Tokiais veiksmais pareigūnai vertė jį žalotis. Pareiškėjo teigimu, jis yra tikintis, jis, kaip ir jo visa šeima, laisvėje eidavo į bažnyčią, o Vilniaus PN – į koplyčią, tačiau, patekęs į kamerų tipo patalpas, jis nebegalėjo eiti į koplyčią. Patekęs į drausmės grupę pareiškėjas nebeturėjo galimybės užbaigti lankyti ir psichologo konsultacijas. Be to, prieš patekdamas į kamerų tipo patalpas, pareiškėjas mokėsi, o kai buvo laikomas kamerų tipo patalpose jam nebuvo leidžiama mokytis. Kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko, nors toks turi būti įrengtas ir veikti. Pareigūnai pareiškėjui dienos metu neleisdavo miegoti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją kreipėsi daug kartų žodžiu, bet Vilniaus PN neregistravo jo nusiskundimų. Dėl skunde išdėstytų aplinkybių pareiškėjas nurodė patyręs dvasinius išgyvenimus, (duomenys neskelbtini), t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 28-813(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpoje Nr. 6D, kurio plotas – 14,66 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,60 kv. m) ir kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos. Vilniaus PN pareiškėjo teisių nepažeidė ir jokios jam žalos nepadarė. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

5. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame pažymėjo, kad Vilniaus PN nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjui teko pakankamai ploto. Be to, atsakovo atstovas nenurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas ir kameroje Nr. 20D, kurios plotas buvo apie 10 kv. m, o šioje kameroje buvo kalinami 3 asmenys. Priešingai nei nurodė atsakovo atstovas, ventiliacijos kamerose nebuvo, o nuo dirbtinės dieninės šviesos pareiškėjui skaudėjo galvą. Pareigūnų iškvietimo sistema neveikė, nors tokia ir buvo įrengta nuo 2018 m. vasaros. Dėl to pareiškėjas negalėjo tinkamai išsikviesti pareigūnus dėl sveikatos problemų. Vilniaus PN drausmės grupės patalpose koplyčia buvo įrengta tik 2018 m. vasarą. Iš pareiškėjo galimybė mokytis buvo atimta specialiai, piktybiškai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų drausmės grupėje buvo sutrikdyta pareiškėjo tiek fizinė, tiek psichinė sveikata.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo jam atlyginti neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d. neužtikrinimo. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo paskirta drausminimo priemonė – nuobauda už pataisos namų režimo ir vidaus taisyklių pažeidimą (narkotinių medžiagų vartojimą) ir jis bausmę atlikti buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, ir 111.2 punkte numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 6D, kurios plotas – 14,66 kv. m ir kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos ir vienam asmeniui teko 4,88 kv. m ploto, be sanitarinio mazgo – 4,3 kv. m ploto. Todėl teismas konstatavo, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitiko reikalavimus, kylančių tiek iš nacionalinės teisės, tiek Žmogaus teisinių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų.

9. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN nurodo, jog visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, kuriose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą; kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas. Remiantis Vilniaus PN pateikta informacija įrengtos grotos ant langų laikantis nustatytų reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 13.7 punkte nustatyta, jog gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai; iš lauko pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos; apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens lygaus paviršiaus plieninius strypus (taikoma tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas); grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm; langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje.

Eksploatavimo taisyklių 13.8 punktas numato, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas Vilniaus PN administracijai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų gyvenamosiose patalpose būtų teikęs prašymus ar skundus. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuris yra kompetentingas atlikti operatyvinius higienos normų reikalavimų laikymosi patikrinimus.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje taip pat neatsispindi pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl regos funkcijos pažeidimo. Kadangi apsauginių grotų languose įrengimas nustatytas teisės aktuose, todėl jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigos įrengimo reikalavimams. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę patalpą vėdinti per langą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

10. Teismas nurodė, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktus gyvenamuosiuose kambariuose (kamerose) įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Teismas pabrėžė, kad kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, ne tik kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeidžiamos, bet ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl šių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat kad atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl šių valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos atlieka kamerų tipo patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Pareiškėjui nedetalizavus, kada konkrečiai buvo įvykęs incidentas, dėl kurio jam kilo reali žala, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus dėl prižiūrėtojo iškvietimo sistemos neįrengimo.

11. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 str. 1 d.). Teismas, įvertinęs BVK 75, 86, 106, 142 ir 145 straipsniuose bei Taisyklių 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos drausminės nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu buvo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Vilniaus PN II-ame gyvenamajame korpuse, kurio antrame aukšte įrengtos drausmės grupės gyvenamosios patalpos, nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti įrengta koplyčia. Vilniaus PN direktorius yra patvirtinęs Drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarką; tokiu būdu nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose atliekantiems nuteistiesiems sudaryta galimybė išpažinti religiją specialiai tam įrengtoje koplyčioje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs sudaryti galimybes pabendrauti su dvasininku, to skunde nenurodė ir pats pareiškėjas. Be to, iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad Vilniaus PN drausmės grupės ir kamerų tipo patalpose koplyčia yra. Šiais atsakovo atstovo teiginiais ir įrodymais teismas neturėjo pagrindo abejoti.

12. Teismas pažymėjo, kad BVK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog vyresnių negu šešiolikos metų nuteistųjų bendrasis ugdymas organizuojamas rašytiniu jų pageidavimu. BVK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų gali būti organizuojamas nuteistųjų profesinis mokymas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų profesinio mokymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo organizavimo“ patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos aprašo 11 punktą į mokyklą nepriimami įkalinti asmenys (išskyrus asmenis iki 16 metų), atliekantys drausminę nuobaudą, – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į mokyklą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta mokymo sutartis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30 patvirtinto Nuteistųjų profesinio mokymo organizavimo tvarkos aprašo 10 punkte nustatyta, kad į profesinio mokymo įstaigas nepriimami nuteistieji, atliekantys drausminę nuobaudą, – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į profesinio mokymo įstaigą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta profesinio mokymo sutartis. Kaip matyti, iš minėto teisinio reglamentavimo nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, yra numatyta galimybė siekti bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo, tačiau su perkeltais į drausmės grupę nuteistaisiais besąlygiškai turi būti nutraukiamos su jais sudarytos mokymo (profesinio mokymo) sutartys.

Jokių išlygų teisės aktai nenumato. Teismo nuomone, tokių imperatyvių nuostatų tikslas yra motyvuoti nuteistuosius nepažeisti laisvės atėmimo vietos režimo, skatinti teigiamą nuteistųjų elgesį bei motyvuoti tinkamai besielgiančius, siekiančius koreguoti savo elgesį ir gyvenseną. Dėl to nėra pagrindo vertinti, kad mokymosi sutarčių nutraukimas, kaip priemonė, būtų neproporcinga tų nuteistųjų atžvilgiu, kurie įvykdo grubius pataisos namų režimo pažeidimus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 28-813 (1) paskirta nuobauda – jo perkėlimas 12 mėnesių į drausmės grupę.

Taigi į Vilniaus PN drausmės grupę pareiškėjas buvo perkeltas už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Patekimas į drausmės grupę priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausme atlikti pataisos įstaigos drausmės grupėje (ar kamerų tipo patalpose) atsiranda padarius nusižengimus ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Pareiškėjui buvo puikiai žinomos jo perkėlimo į drausmės grupę teisinės pasekmės, t. y., kad, patekęs į pataisos įstaigos drausmės grupės gyvenamąsias patalpas, jis bus izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, bausmę atliks rakinamoje drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje, įrengtoje pagal kamerų įrengimo reikalavimus.

13. Teismas sprendė, kad kiti pareiškėjo skundo argumentai yra bendro pobūdžio teiginiai, todėl jų nekonkretizavus nėra pagrindo spręsti dėl galimų neteisėtų veiksmų padarymo pareiškėjui ir tai atitinkamai nesudaro pagrindo konstatuoti valstybės civilinę atsakomybę. Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją kreipėsi daug kartų žodžiu, bet Vilniaus PN neregistravo jo nusiskundimų. Tačiau pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada kreipėsi ir koks konkrečiai pareigūnas neužregistravo jo žodžiu pateiktų nusiskundimų dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas teigė, kad buvo susižalojęs save, nes per kratą buvo paimti visi asmeniniai daiktai, tokiais veiksmais pareigūnai vertė jį žalotis, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas būtų save žalojęs.

14. Teismas, nenustatęs būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti atlyginti neturtinę žalą.

III. 15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas buvo šališkas. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis (duomenys neskelbtini), o Vilniaus PN nuslėpė šiuos faktus. Pareiškėjui kameroje nepakako ploto, nes kamera buvo užstatyta baldais. Išskaičiavus baldų užimamą plotą kameroje likdavo 7,11 kv. m ploto, o kameroje buvo kalinami 3 asmenys. Dėl to šiuo aspektu konstatuotinas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Kameroje nuolat veikė dieninė ir naktinė šviesa (lemputės). Mokslininkai yra įrodę, kad nuolatinė deganti šviesa kenkia žmonių sveikatai (žmogus pasidaro irzlus, agresyvus, pablogėja regėjimas ir pan.). Vilniau PN kalinamų asmenų prašymų ir skundų neregistruoja, t. y. registruoja tik tokius skundus, kurie negali pakenkti pataisos įstaigos reputacijai. Pareiškėjo kameroje nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, nors tokia turėjo būti įrengta. Šios sistemos neįrengimo nepateisina tai, kad kalinami asmenys gadina tokios sistemos inventorių, tai yra tik Vilniaus PN pasiteisinimas. Pareiškėjas, kalėdamas kameroje, nebegalėjo lankyti koplyčios, nors yra tikintis bei, turėdamas galimybę, visada lankydavosi koplyčioje ir bažnyčioje. Tokiais savo veiksmais Vilniaus PN pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnį. Pareiškėją perkėlus į drausmės grupės kamerų tipo patalpas jis prarado galimybę mokytis, nors prieš minėtą perkėlimą mokėsi. Tokiu būdu Vilniaus PN pareiškėją nubaudė du kartus, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų (apribojimų) drausmės grupės kamerų tipo patalpose pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimto teismo sprendimo panaikinimui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino ir nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų būtinių sąlygų valstybės atsakomybei kilti, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija nebekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų (žr. šios nutarties II dalį). Tik papildydamas skundžiamo teismo sprendimo motyvus apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas tam tikru paros metu nenaudoti dirbtinės apšvietos, o, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl dirbtinio apšvietimo išjungimo, skundęsis dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo. Taip pat pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti jokio pareiškėjo dvigubo baudimo dėl to, kad pareiškėją perkėlus į drausmės grupę, jis nebegalėjo tęsti mokslus pagal atitinkamas programas, nes tai buvo pritaikytos drausminės nuobaudos pasekmė, o ne savarankiška atsakomybės forma. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nenustatytos visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti, t. y. nenustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai (neveikimas), dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti realią neturtinę žalą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės tik atkartojo skunde nurodytus argumentus, tačiau jokių pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas daryti kitokią išvadą, šiame skunde nenurodė. Be kita ko, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų skundęsis Vilniaus PN pareigūnams (administracijai) dėl kalinimo sąlygų (tam tikrų jo veiklos apribojimų), o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, tik patvirtina, kad jis neturtinės žalos nepatyrė. Šiuo aspektu pastebėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo vertinti kaip pagrįstus abstrakčius, nedetalizuotus pareiškėjo argumentus apie tai, jog jo skundai Vilniaus PN nebuvo registruojami (priimami).

24. Pabrėžtina ir tai, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kalinimo metu turėjo sveikatos sutrikimų, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo sveikata sutriko dėl jo kalinimo sąlygų. Tokiai išvadai daryti nei pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, nei byloje yra tokių įrodymų.

25. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymi, jog viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas; dėl to siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo institutas; tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1667-624/2020).

26. Pareiškėjas nepagrindė pirmosios instancijos teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Vien tai, kad teismas priėmė nepalankų pareiškėjui sprendimą, nereiškia, kad jis buvo šališkas.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė