2025-05-07 Nr. AB-7961-3-61-3-03706-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1708-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03706-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. (G. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja G. K. (G. K.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 24S146731, kuriuo atsisakyta jai išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Ji yra lietuvių kilmės asmuo, turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę iki 2009 m., kuomet jos atsisakė dėl profesinės veiklos reikalavimų Rusijos Federacijoje. Pareiškėjos protėviai buvo tremtiniai – jos senelis P. D. dar vaikas buvo ištremtas iš Lietuvos (duomenys neskelbtini), kur jam gimė dukra J. D. (pareiškėjos mama), taip pat (duomenys neskelbtini) gimė ir pati pareiškėja. Po kurio laiko tremtiniai bei jų palikuonys po reabilitacijos grįžo į Lietuvą. Pareiškėja gyveno Lietuvoje 1998–2009 m., kur (duomenys neskelbtini) gimė jos sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja turi stiprius socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, nuolat lankė Lietuvoje gyvenančius gimines, Lietuvoje pas jos brolį, būdamas 14 m. amžiaus, liko gyventi pareiškėjos sūnus S. V. (S. V.), kuris (duomenys neskelbtini). Pareiškėja neturi Lietuvoje nekilnojamojo ar kitokio turto, ketina persikelti į Lietuvą nuolat gyventi bei integruotis į visuomenę. Pareiškėja nebedirba Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose nuo 2020 m., turi savo drabužių parduotuvę Rusijoje, t. y. yra verslininkė, o su Lietuva ją sieja stiprūs šeiminiai ryšiai, ji lietuviškai ne tik kalba, bet ir rašo. Lietuvoje gyvena jos pilnametis sūnus, mama, brolis, palaidotas tėvas. Migracijos departamentas nepagrįstai ignoravo jos ankstesnę pilietybę ir ryšius su Lietuva, nors ji atitinka visas Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytas sąlygas leidimui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gauti.

2.2. Sprendimas buvo priimtas remiantis tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. gegužės 28 d. išvada Nr. 18-5005 (toliau – ir Išvada), atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja turi Rusijos aukštąjį teisinį išsilavinimą ir dirbdama Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose (1997–2005 m. dirbo Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini); 2005–2011 m. – (duomenys neskelbtini); 2013–2016 m. – (duomenys neskelbtini); 2019–2020 m. – administracijoje (duomenys neskelbtini)), galimai buvo lojali šios valstybės valdžiai, o tai gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas nevertino visų individualių aplinkybių, o sprendimą priėmė tik formaliai remdamasis VSD Išvada, neatsižvelgdamas į jos lietuvių kilmę, ankstesnę pilietybę, gyvenamąją vietą Lietuvoje ir kitus reikšmingus aspektus. Pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos institucijose, nebuvo susijusi su jokiais kariniais ar su žvalgyba susijusiais veiksmais, o jos darbovietės buvo civilinio pobūdžio. Todėl prielaidos apie galimą grėsmę yra spekuliatyvios ir neparemtos konkrečiais įrodymais. Pareiškėja pabrėžė, kad jos šeimos nariai gyvena Lietuvoje, ji pati čia dažnai lankosi, o tai įrodo jos ketinimus nuolat gyventi Lietuvoje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, numatančiu, jog leidimas nuolat gyventi neišduodamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas buvo priimtas laikantis proporcingumo ir teisingumo principų, atsižvelgiant į geopolitinę situaciją bei Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

3.2. Vertinant pareiškėjos pateiktą informaciją apie jos darbinę veiklą Rusijoje bei remiantis VSD pateikta informacija, buvo pagrindo manyti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika (Lietuvos Respublikoje ji niekada nebuvo įdarbinta, Lietuvoje lankosi keletą kartų per metus su trumpalaikiais vizitais, nustatyta, kad jos pilnametis sūnus ir motina turi dvigubas pilietybes (Rusijos ir Lietuvos), jos šeimos nariai (sutuoktinis ir nepilnametis sūnus) yra Rusijos Federacijos piliečiai, nuolat gyvena Rusijos Federacijoje), todėl tai, kad pareiškėjai nebus išduotas leidimas nuolat gyventi, niekaip nedaro įtakos jos ir jos šeimos bendravimui, gyvenimui kartu. Aplinkybė, kad pareiškėja būdama lietuvių kilmės asmuo, iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, reiškia, kad gyvenimas Lietuvoje nebuvo jos prioritetas. Pareiškėja, atsižvelgiant į ilgalaikį darbą (17 m.) gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

3.3. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra per aukštas įrodinėjimo standartas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėja 17 metų dirbo Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose, todėl privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir, tikėtina, sudaro palankias sąlygas ne tik Rusijos, bet ir Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

4.2. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.

4.3. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinės vizos, leisti pareiškėjai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo ir (ar) panaikinimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjos G. K. skundą.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, turinti lietuvių kilmę ir iki 2009 m. turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę, kurios, pareiškėjos teigimu, buvo priversta atsisakyti dėl vykdytų darbo funkcijų Rusijoje. Pareiškėja 2019 m. bandė susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau buvo atsisakyta tenkinti šį jos prašymą. Migracijos departamentui pareiškėja 2024 m. sausio 17 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Prašyme nurodė, kad yra ištekėjusi už Rusijos Federacijos piliečio D. V. (D. V.) (gim. (duomenys neskelbtini)), Lietuvoje gyvena pareiškėjos motina E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), brolis J. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir jos jau pilnametis sūnus S. V. (gim. (duomenys neskelbtini)); turi dar vieną sūnų I. V. (I. V.) (gim. (duomenys neskelbtini)), kuris yra Rusijos pilietis.

6.2. Pareiškėja, 2024 m. sausio 17 d. pildydama Migracijos departamento klausimyną, be kita ko, nurodė, kad ji 1997–2005 m. dirbo Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), 2005–2011 m. – Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), 2013–2016 m. – Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini), 2019–2020 m. – Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) administracijoje (duomenys neskelbtini); Rusijoje, Šiuolaikiniame humanitariniame institute, įgijo aukštąjį teisės srities išsilavinimą. Pareiškėja nedirba Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose nuo 2020 m., yra verslininkė, turi individualią šeimos parduotuvę Rusijoje. Pareiškėja nurodė nepalaikanti Rusijos–Ukrainos karo, o Krymas priklauso Ukrainai.

6.3. VSD 2024 m. gegužės 28 d. Išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos valstybės institucijose, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir, tikėtina, sudaro palankias sąlygas ne tik Rusijos, bet ir Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD vertino, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

6.4. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 24S146731 atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai).

6.5. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą, nurodydama, kad nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, jos gyvenimo Lietuvoje keliama grėsmė valstybės saugumui konstatuota formaliai ir nepagrįstai, grėsmė nebuvo tinkamai individualizuota.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Įstatymu, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika valstybės saugumo, užsieniečių teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi, Migracijos departamento teisės remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo ir kt. aspektais.

8. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad Sprendimas priimtas nesant pakankamai duomenų apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui ir neatsižvelgus į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja 2002 m. įgijusi aukštąjį išsilavinimą Šiuolaikiniame humanitariniame universitete, teisės srityje, ne mažiau kaip 17 m. dirbo Rusijos Federacijos valstybės institucijose, kuriose pareiškėja privalėjo būti lojali Rusijos valdžiai ir jos vykdomai politikai. Šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, teismo nuomone, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

9. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo ir jo tam tikrų doktrininių nuostatų, kuriomis pabrėžiama kitose valstybėse gyvenančių lietuvių (užsienio lietuvių) teisės tapti Lietuvos Respublikos piliečiais specialaus reguliavimo įstatymu svarba, nurodęs, jog minėtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas daugiausia kalba apie užsienyje gyvenančius lietuvius ir jų teisę grįžti į Lietuvą bei gauti palankesnes sąlygas įgyti arba išsaugoti Lietuvos pilietybę; jame nėra numatyta absoliuti teisė atkurti pilietybę, ypač jei yra aplinkybių, keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui. Teismas akcentavo, kad pareiškėja pati sąmoningai atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės dėl darbo ar kitų asmeninių priežasčių, o tai reiškia, kad ji priėmė sprendimą nutraukti savo teisinį ryšį su Lietuvos valstybe.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis ir pabrėžė, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai. Teismas, aptaręs teismų praktikoje formuojamą poziciją dėl iš esmės perspektyvinio (į ateitį nukreipto) vertinimo grėsmės valstybės saugumui aspektu, priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju grėsmės valstybės saugumui galimybė yra nustatyta ir nepaneigta.

11. Teismas vertino, jog pareiškėjos nurodytos priežastys, kad ji priklauso regioninei visuomeninei organizacijai (duomenys neskelbtini), kartu su vyru penkerius metus dalyvauja (duomenys neskelbtini) reikšminguose renginiuose; nepritaria Rusijos vykdomai agresijai kitų valstybių atžvilgiu, Rusijos–Ukrainos karui; kartu su vyru ir nepilnamečiu vaiku (Rusijos Federacijos piliečiais) nori persikelti gyventi į Lietuvą; anksčiau yra turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę, kurios 2009 m. atsisakė dėl profesinės veiklos reikalavimų Rusijos Federacijoje; nepalaiko ryšių su buvusiais darbdaviais; dirba privačiame sektoriuje; jos pilnametis sūnus S. V. liko gyventi Lietuvoje, kur (duomenys neskelbtini); taip pat, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos motina ir jos brolis, savaime nereiškia, kad pareiškėjos keliama grėsmė dėl ryšių su Rusijos įmonių kolegomis yra išnykusi. Teismas sprendė esant tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su Rusijos žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės saugumo interesams. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos pilnamečio sūnaus gyvenimas ir darbas Lietuvoje yra šeimos narių pasirinkimas.

12. Teismas sprendė, jog VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, ir kurie nebuvo niekaip paneigti. Pareiškėja Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1998 m. gruodžio 10 d. iki 2009 m. vasario 16 d., t. y. visas gyvenamosios vietos deklaravimo laikotarpis patenka į tą laikotarpį, kai pareiškėja dirbo Rusijos Federacijos valstybės institucijose, todėl teismas nenustatė pagrindo teigti, kad pareiškėjos faktinė gyvenamoji vieta darbo laikotarpiu visą laiką buvo Lietuvos Respublikoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad skunde pareiškėja nurodė, jog Lietuvos Respublikos pilietybės ji buvo priversta atsisakyti 2009 m. dėl darbo Rusijos Federacijos institucijose. Teismas neturinčiomis reikšmės sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pripažino pareiškėjos nurodytas faktinės aplinkybės, susijusias su jos protėviais, kurie buvo tremtiniai, akcentavęs, kad jos yra reikšmingos nustatant pareiškėjos lietuvių kilmę, tačiau nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pareiškėjos lietuvių kilmės.

13. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėja kurį laiką buvo Lietuvos Respublikos pilietė, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėjai nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai, teismas sprendė, kad Sprendime yra pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui.

14. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas aiškiai numato, kad pilietybė nesuteikiama asmenims, kurie įstatymų nustatyta tvarka neturi teisės gauti dokumento, patvirtinančio teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadinasi ir tokiems asmenims, kurie gali kelti grėsmę valstybės saugumui, t. y. pilietybės suteikimas ar atkūrimas negali prieštarauti valstybės interesams, įskaitant nacionalinį saugumą.

15. Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl lojalumo reikalavimo visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, teismas iš Sprendimo turinio nustatė, jog Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, t. y. įvertino pareiškėjos užpildytą klausimyną dėl papildomos informacijos, vertino šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius Lietuvoje. Vertindamas pareiškėjos ryšius Lietuvoje atsakovas nustatė, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo; 2009 m. rugsėjo 12 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės; Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1998 m. gruodžio 10 d. iki 2009 m. vasario 16 d.; Lietuvoje niekada nebuvo įdarbinta; nuo 2009 m. vasario 27 d. deklaravo išvykimą į Rusijos Federaciją; į Lietuvą atvyksta per metus keletą kartų su trumpalaikiais vizitais turėdama Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas; pareiškėjos vyras (nuo 1998 m. gruodžio 24 d. iki 2003 m. liepos 21 d. turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo nuo 1998 m. gruodžio 10 d. iki 2024 m. sausio 6 d., Lietuvoje buvo įdarbintas 1999 m. vasario 3 d. (1 dieną), nuo 1999 m. spalio 25 d. iki 1999 m. lapkričio 9 d. (16 dienų)) ir nepilnametis sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), (į Lietuvą atvyksta per metus keletą kartų su trumpalaikiais vizitais turėdamas Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą) yra užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) piliečiai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neturi Lietuvoje nekilnojamojo ar kitokio turto, o tai reiškia, kad pareiškėja neturi jokių ekonominių ryšių Lietuvoje.

16. Teismas atkreipė dėmesį į Migracijos departamento Sprendime, be kita ko, nurodytą aplinkybę, kad pareiškėja didelę dalį savo gyvenimo tikslingai buvo susijusi su Rusijos valstybės institucijomis, jose užėmė atsakingas pareigas, kurioms reikalingos atitinkamos žinios ir išsilavinimas. Eidama minėtas pareigas Rusijos valstybės institucijose pareiškėja turėjo galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria susipažinti turi teisę tik asmenys, kurie yra lojalūs Rusijos Federacijai bei palaiko jos valdžią; jos užimamos pareigos, galimybė turėti kontaktų su asmenimis, betarpiškai susijusiais su valstybės politikos vykdymu, prieiga prie informacijos, kelia papildomų rizikų ir patvirtina VSD išvadą dėl pareiškėjos galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui.

17. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, jog Sprendime remtasi tik VSD Išvada, neįvertinta individuali situacija, pažymėjęs, jog vien tai, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo ir anksčiau yra turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę, kurios savo noru atsisakė dėl darbo Rusijos Federacijos institucijose, taip pat tai, kad Lietuvoje jau kurį laiką gyvena pareiškėjos pilnametis sūnus, motina ir brolis, savaime nėra reikšmingesnės nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės, teismo vertinimu, nėra pakankamos konstatuoti, kad Sprendimas yra neproporcingas. Teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjos 2002 m. įgytas aukštasis teisės srities išsilavinimas Šiuolaikiniame humanitariniame universitete, ilgametė (17 m.) darbo Rusijos Federacijos valstybės institucijose patirtis, reiškia, kad jos profesijos ir darbo pasirinkimas buvo kryptingas, nebuvo atsitiktinis ir fragmentiškas. Pareiškėjos buvęs darbas Rusijos valstybės institucijoje, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio rėžimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės saugumo interesams.

18. Teismas, pažymėjęs, jog pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, sprendė, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Teismo nuomone, Migracijos departamento Sprendimas priimtas atlikus individualų asmens ir surinktų objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Teismas nenustatė pagrindo panaikinti Sprendimo, o taip pat atmetė pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.

19. Teismas atmetė pareiškėjos skundą, nepriteisė jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 20. Pareiškėja G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 5 d. sprendimą (neteisingai nurodyta skundžiamo teismo sprendimo data laikytina rašymo apsirikimu ir taisytina į 2025 m. kovo 6 d.) ir pareiškėjos skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti atsakovą prašymą išnagrinėti iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas teismo ir bylinėjimosi išlaidas bei dokumentų vertimo išlaidas.

21. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas skundo, teikto teismui, argumentais, o taip pat ir šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Teismas padarė išvadą apie pareiškėjos valstybės saugumui keliamą grėsmę, vien vadovaudamasis jos praeityje dirbtu darbu, nevertindamas kitų aplinkybių visumos. Toks skundžiamame sprendime pateiktas aplinkybių vertinimas bei išvada apie valstybės saugumui keliamą grėsmę prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai tokio pobūdžio bylose, tad teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu. Migracijos departamentas, net ir gavęs VSD išvadą, kurioje pateikiamas užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas, turi pats pagrįsti priimamą sprendimą objektyviais duomenimis, įvertinti visas nustatytas aplinkybes apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui realumą, atsižvelgti į šių aplinkybių visumą, laikytis proporcingumo, gero administravimo principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023). Sprendimą atsakovas priėmė remdamasis vien VSD Išvada, tą patį padarė ir teismas.

21.2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2025 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-351-502/2025; 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1542-492/2024), nustatant asmens pavojingumą valstybės saugumui, privalu atsižvelgti ir vertinti aplinkybes, nulėmusias darbą, tarnybos (darbo) pobūdį, pareigas, vykdytas funkcijas, tarnybos trukmę bei jos nutraukimo priežastis, laiką praėjusį nuo tarnybos, darbo pabaigos, ryšius su valstybės valdžios institucijomis ar juose tarnaujančiais asmenimis, poziciją dėl Rusijos vykdomų karo veiksmų Ukrainoje vertinimo, išrašus iš socialinių tinklų paskyros, politines pažiūras bei veiklą, egzistuojančius ryšius su Lietuvos Respublika patvirtinančius įrodymus. Teismas jų tinkamai neįvertino. Atsakovas vertino net ne pareiškėjos darbo funkcijas, o darbo subjektus (valstybines institucijas), tačiau neįvertino aplinkybių, nulėmusių darbą (ekonominės (nes tuo metu jai buvo gimęs vaikas ir ji turėjo jį išlaikyti), bet ne ideologinės priežastys), funkcijų (susijusios su nekilnojamu turtu, komercija, prekyba, bet ne tiesiogine politika, valdymu, valdžia), kad pareiškėja nedirba valstybinėse institucijose jau 4 metus, aiškiai išreiškė poziciją, kad nepalaiko karo, su Lietuva ją sieja labai stiprūs ryšiai. Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, kad jos funkcijos buvo techninės, kad ji nepadarė karjeros nei vienoje iš įstaigų.

21.3. Pareiškėjos atvejis ypatingas – ji ne tik yra lietuvių kilmės asmuo, bet ir turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę, jos protėviai buvo tremtiniai. Pakartojus skundo argumentus šiuo aspektu, pabrėžta, kad teismas visiškai nevertino pareiškėjos siekio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nors tai patvirtinantys įrodymai buvo pateikti į bylą. Teismas atliko selektyvų byloje esančių įrodymų tyrimą bei netinkamą jų vertinimą.

21.4. Teismas siaurinamuoju būdu aiškino Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą. Konstitucijos 32 straipsnis numato, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. Nesuteikiant pareiškėjai leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (nors jis jau turi bei pradėjo realizuoti savo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę), yra akivaizdžiai ribojama jai, kaip lietuvei, Konstitucijos garantuojama teisė apsigyventi Lietuvoje. Tokios teisės ribojimas turi būti atliekamas ypač apdairiai, atidžiai ir atsargiai, nustačius tik neabejotiną ir neginčijamą pagrindą tokią teisę riboti. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime nėra akcentuojamas tik pilietybės klausimas.

21.5. Migracijos departamentas nurodė, o teismas sutiko, kad pareiškėja nepaneigė jai inkriminuotos valstybės saugumui keliamos grėsmės, tačiau būtent atsakovas turėjo tokią grėsmę pagrįsti. Tai yra ydingas įrodinėjimo procesas bei įrodinėjimo naštos paskirstymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1542-492/2024). Teismas prioritetinę reikšmę byloje suteikė būtent atsakovo nurodytoms aplinkybėms, ne vertino, o tik išvardino pareiškėjos nurodytas aplinkybes, susijusias su priklausymu regioninei visuomeninei organizacijai, dalyvavimu renginiuose, nepritarimu Rusijos vykdomai agresijai, noru persikelti gyventi į Lietuvą, turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, jos pilnamečio sūnaus gyvenimo ir darbo Lietuvoje aplinkybėmis. Teismas tik formaliai nurodė, kad šios aplinkybės „savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su Rusijos įmonių kolegomis yra išnykusi“.

21.6. Teismas nevertino Sprendimo proporcingumo principo aspektu. Lietuvoje gyvena ne tik pilnametis pareiškėjos sūnus, bet ir mama, brolis. Nors jie nėra šeimos nariai, bet yra artimieji giminaičiai, o nustatyti ribojimai pažeidžia pareiškėjos socialinius ryšius, kas yra vienas iš privataus gyvenimo aspektų. Pareiškėja paaiškino teismui apie itin glaudžius jos ryšius su mama, sūnumi ir broliu, prašė kviesti liudytoju sūnų S. V., tačiau teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

23.1. Pareiškėja selektyviai cituoja teismo sprendimo išvadas, ignoruodama atliktą duomenų visumos tyrimą. Ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota bylose, kuriuose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Pareiškėja, tvirtindama, jog jos atvejis iš esmės yra analogiškas atvejams, nagrinėtiems jos nurodytose administracinėse bylose, iš esmės akcentuoja tik laiko faktorių, t. y. tai, kad kitose bylose dėl Migracijos departamento sprendimų dėl Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos piliečių, kurie buvo priimti atsižvelgiant į VSD išvadą dėl klausimynuose pateiktos informacijos vertinimo, nuo užsieniečio darbo ar tarnybos kilmės valstybėje kai kuriais atvejais buvo praėję tik 12–14 metų. Šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog kitų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų administracinių bylų faktinės aplinkybės, t. y. užsieniečio eitos pareigos, jų pobūdis, trukmė ir kt., taip pat kitos užsieniečio individualios savybės (pvz., šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai) bei bylai reikšmingos aplinkybės, vertinant jas sistemiškai, buvo tapačios arba turėjo esminių panašumų su faktinėmis aplinkybėmis (jų visuma), vertinamomis nagrinėjamoje byloje. Apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas nukrypo nuo nuosekliai formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose, nėra pagrįsti.

23.2. Faktinė aplinkybė, kad kompetentingų institucijų nustatyti ryšiai, suponuojantys pareiškėjos pažeidžiamumą ir galimą grėsmę valstybės saugumui, yra laiko požiūriu nereikšmingai nutolę, t. y. vos 4 metais, savaime neeliminuoja teisinės išvados dėl jos potencialios grėsmės valstybės saugumui pagrįstumo. Pareiškėjos ryšiai buvo ir turėjo būti vertinami pagal ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nustatytas aplinkybes, kadangi šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste šie ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjos kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas.

23.3. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi ne tik VSD Išvada, bet atliko ir savarankišką tyrimą. Pagal teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus, nes toks reikalavimas būtų pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Aptarus pareiškėjos eitas pareigas, pažymėta, kad jos užimamos pareigos, galimybė turėti kontaktų su asmenimis, betarpiškai susijusiais su valstybės politikos vykdymu, prieiga prie informacijos, kelia papildomų rizikų ir tik patvirtina VSD Išvadą. Pareiškėja atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės dėl galimybės vykdyti darbo funkcijas Rusijoje. Taigi, pareiškėja buvo ir yra lojali Rusijos Federacijai. Buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika (Lietuvos Respublikoje ji niekada nebuvo įdarbinta, Lietuvoje lankosi keletą kartų per metus su trumpalaikiais vizitais, nustatyta, kad jos pilnametis sūnus ir motina turi dvigubas pilietybes (Rusijos ir Lietuvos), jos šeimos nariai (sutuoktinis ir nepilnametis sūnus) yra Rusijos Federacijos piliečiai, nuolat gyvena Rusijos Federacijoje), todėl tai, kad pareiškėjai nebus išduotas leidimas nuolat gyventi, niekaip nedaro įtakos jos ir jos šeimos bendravimui, gyvenimui kartu. Aplinkybė, kad pareiškėja, būdama lietuvių kilmės asmuo, iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, reiškia, kad gyvenimas Lietuvoje nebuvo jos prioritetas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad Migracijos departamentas neįvertino visų su ja susijusių aplinkybių, tačiau pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs. Vien aplinkybė, kad pareiškėja baigė darbą Rusijos institucijose 2020 m. savaime nepanaikina jos galimos grėsmės Lietuvos saugumui.

23.4. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Nr. A-1542-492/2024; eA-1304-968/2024; ir kt.) nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia faktine situacija, todėl nėra pagrindo jomis vadovautis. Minėtoje teismų praktikoje išaiškinimas negali būti laikomas kaip universalūs, nes prie tokios išvados teismas priėjo vertindamas konkrečios bylos aplinkybes ir išimtinai tos bylos surinktų duomenų kontekste.

23.5. Pareiškėja apeliaciniame skunde deklaruoja, kad ji nepalaiko karo ir Rusijos politikos, neturėjo prioriteto prieš ekonominius motyvus (darbą Rusijos institucijose pasirinko dėl ekonominių priežasčių, dėl tų pačių priežasčių, atsisakė ir Lietuvos Respublikos pilietybės), tačiau tai, jog ji užėmė aukštas ir atsakingas pareigas, suponuoja, jog ji Rusijos institucijose buvo vertinama labai teigiamai ir kaip lojali. Pareiškėja nepateikė ne tik jos lojalumą paneigiančių įrodymų, bet apskritai jokių jos pažiūras darbo metu ar po jo demonstruojančių įrodymų. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja darbą Rusijos Federacijos institucijose tęsė ir po 2014 m. įvykių. Be to, faktas, kad su Rusija ji nėra nutraukusi ryšių (turi ten verslą, nuolat vyksta į Rusiją, į Lietuvos Respubliką atvyksta su trumpalaikiais vizitais) ir Rusija yra jos suinteresuotumo centras, taip pat sustiprina išvadą dėl jos galimo pažeidžiamumo, išnaudojant ją Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

23.6. Pareiškėjos prašymas grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo netenkintas, nustačius, kad ji nesiekia atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės.

23.7. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepagrįstai grindžiami Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu, nes jame pateikiamas išaiškinimas daugiausia kalba apie užsienyje gyvenančius lietuvius ir jų teisę grįžti į Lietuvą bei gauti palankesnes sąlygas įgyti arba išsaugoti Lietuvos pilietybę, be to, pareiškėja pati sąmoningai atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės dėl darbo ar kitų asmeninių aplinkybių.

23.8. Atmestini apeliacinio skundo teiginiai dėl pažeidžiamos pareiškėjos teisės į privatų gyvenimą. Šiuo aspektu pareiškėjos nurodoma administracinė byla Nr. eA-1304-968/2024 nėra aktuali, nes joje nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti. Esant aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjos pažeidžiamumo, nulemto jos elgesio, jos siekis gyventi ir dirbti Lietuvoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Pareiškėjos šeimos nariai (sutuoktinis) ir artimieji (motina ir pilnametis vaikas) turi dvigubą pilietybę, t. y. Rusijos ir Lietuvos, o jos nurodomas nepilnametis sūnus turi tik Rusijos Federacijos pilietybę, todėl Sprendimas neturi įtakos pareiškėjos šeimai ar jos vientisumui, turint omenyje, kad pareiškėjos šeimos nariai nuolat gyvena Rusijoje.

23.9. Sprendimas išduoti nuolatinį leidimą gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, o leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo neturi tokių galimybių. Užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturėtų būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai. Ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas.

23.10. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su skundžiamu teismo sprendimu bei jo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu, atkreipia dėmesį į nacionalinio saugumo aspektą ir papildomai nurodo, kad:

25.1. Nors pareiškėja nurodo teismą atlikus selektyvų įrodymų vertinimą, tačiau būtent pareiškėjos apeliaciniame skunde dėstomi argumentai gali būti laikomi tik pareiškėjai naudinga selektyviai atrinktų pavienių įrodymų interpretacija, nepaneigiančia byloje esančių įrodymų visumos. Pareiškėja tinkamai nepaneigė VSD Išvadoje nurodytų aplinkybių įrodymais, todėl jos keliama grėsmė valstybės saugumui konstatuota pagrįstai.

25.2. Teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika. Pareiškėja nepateikė į bylą visiškai jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1149-968/2024; ir kt.). Aplinkybė, kad pareiškėja pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydama jai pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimo neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose pareiškėja privalėjo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD Išvadoje bei Sprendime nurodytas aplinkybes (žr., pvz., 2024 m. gegužės 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1102-552/2024; ir kt.).

25.3. Net jeigu pareiškėjos ryšiai su buvusiais kolegomis ir yra mažesnio intensyvumo, nei ilgamečio darbo Rusijos Federacijos valstybinėse institucijose laikotarpiu, tačiau šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjos ryšiai vis dėlto gali aktualizuotis.

25.4. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad nesuteikiant jai leidimo gyventi Lietuvoje, ribojama jos, kaip lietuvės, Konstitucijos garantuojama teisė apsigyventi Lietuvoje. Šiuo aspektu Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarime konstatuota, kad kiekvieno lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teisė atvykti į Lietuvą ir joje apsigyventi (Konstitucijos 32 str. 4 d.) nėra absoliuti ir gali būti ribojama valstybės saugumo tikslais.

25.5. Pareiškėja turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau jos savo noru atsisakė, t. y. sąmoningai priėmė sprendimą nutraukti savo teisinį ryšį su Lietuvos valstybe. Siekdama įgyti Rusijos Federacijos pilietybę, pareiškėja kreipėsi į atitinkamas Rusijos valstybines institucijas Rusijos Federacijos federalinio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi Rusijos pilietybę pareiškėja įgijo ne gimimu, o dėl savo sąmoningų valinių veiksmų – išreikšto noro ją įgyti, atsisakant Lietuvos pilietybės. Nors pareiškėja siekė, jog Lietuvos Respublikos pilietybė jai būtų grąžinta, tačiau ji nesutiko atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pilietybė apibrėžiama kaip nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe atitinkamai valstybei; piliečio priesaika neabejotinai pirmiausia yra konkretaus asmens politinis įsipareigojimas valstybei, kuri asmeniui suteikia pilietybę (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas).

25.6. Aplinkybė, jog pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo, savaime nėra reikšmingesnė nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką užsieniečio lietuvių kilmė nėra besąlyginis pagrindas užsieniečiui apsigyventi Lietuvoje (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2063-629/2024; 2024 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1614-815/2024; ir kt.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 24S146731, kuriuo atsisakyta pareiškėjai G. K. išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančią medžiagą, atmetė pareiškėjos skundą, priėjęs prie išvados, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas atlikus individualų pareiškėjos ir surinktų įrodymų objektyvų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas.

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, jog teismas neteisingai interpretavo bei taikė galiojančių teisės aktų nuostatas ir pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, neobjektyviai įvertino pareiškėjos individualią situaciją, jos pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, aplinkybes, jog pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo, priklausymą regioniniai visuomeninei organizacijai, nepritarimą Rusijos vykdomai agresijai, turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, jos artimųjų gyvenimą Lietuvoje.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tikrinami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Pasisakydama dėl pareiškėjos nurodomų argumentų, kad teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą apklausti liudytojus, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-753-415/2021). Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1609-261/2020). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas motyvuota 2025 m. vasario 17 d. nutartimi išsprendė pareiškėjos prašymą dėl liudytojo apklausos, pažymėdamas, jog atsakovas neginčija jos pilnamečio sūnaus gyvenimo Lietuvoje fakto, pati pareiškėja dalyvavo teismo posėdyje ir žodžiu pateikė savo paaiškinimus, byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas veikė pasyviai ar kliudė pareiškėjai pateikti reikalingus įrodymus arba kitaip apribojo pareiškėjos teisę būti išklausytai.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nustatydamas aplinkybę, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, akcentuoja, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; ir kt.). Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

33. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjos ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės nacionalinio saugumo interesams, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat ir į Rusijos režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, šio politinio režimo priešiškumą.

34. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

35. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.

36. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1804-968/2024 pažymėjo, jog leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo klausimas gali būti sprendžiamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 4, 5 d.), bei darė išvadą, jog tokiu būdu yra nustatoma pareiga VSD pateikti išvadą dėl konkretaus užsieniečio grėsmės įvertinimo, kuri pagal savo esmę turi būti personalizuota, skirta tam individualiam atvejui.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; ir kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; ir kt.).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktas išvadas, kurios yra grindžiamos ir VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, Rusijos žvalgybos tarnybų taikomais metodais, tačiau taip pat vertino ir kitas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos gyvenimu ir veikla Rusijoje, siekiu atvykti gyventi į Lietuvą, nagrinėjo pareiškėjos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD išvada, t. y. buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos visapusiškas vertinimas.

39. Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra lietuvių kilmės Rusijos Federacijos pilietė, iki 2009 m. turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę, kurios atsisakė (pareiškėjos teigimu) dėl vykdytų darbo funkcijų Rusijos Federacijoje. Šiuolaikiniame humanitariniame institute pareiškėja įgijo teisinį išsilavinimą ir laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2020 m. dirbo Rusijos Federacijos valstybės institucijose (žr. šios nutarties 6.1–6.2 p.), kuriose privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai, palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką.

Nors pareiškėja deklaruoja, kad ji nepalaiko karo ir agresyvios Rusijos politikos, tačiau tai, kad ilgą laiką (apie 17 metų) pareiškėja užėmė atsakingas pareigas keliose Rusijos Federacijos institucijose, dėl šių pareigų atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, leidžia daryti išvadą, jog ji buvo vertinama ir laikoma lojalia darbuotoja. Taip pat pažymėtina, jog nuo pareiškėjos darbo Rusijos Federacijos valstybės institucijose praėjęs santykinai nedidelis 5 metų laikotarpis, todėl šią aplinkybę galima vertinti kaip dar nenutrūkusius pareiškėjos ryšius su buvusiais bendradarbiais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu realią tikimybę, kad pareiškėjos ryšiai su buvusiose darbovietėse ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) gali aktualizuotis, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo praėjo tam tikras laiko tarpas.

Byloje nustatyta, kad net ir baigusi darbą Rusijos Federacijos valstybės institucijose pareiškėja nėra nutraukusi ryšių su Rusijos Federacija (turi ten verslą, į Lietuvos Respubliką atvyksta tik su trumpalaikiais vizitais). Šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1561-520/2024; ir kt.).

40. Pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes šiai bylai išnagrinėti, kurios buvo nurodytos pareiškėjos skunde, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jos skunde nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjos argumentus, susijusius su jos dalyvavimu lietuviams reikšminguose renginiuose, nepritarimu Rusijos vykdomai agresijai kitų valstybių atžvilgiu, Rusijos–Ukrainos karui, noru persikelti gyventi į Lietuvą, jos pilnamečio sūnaus ir motinos gyvenimu Lietuvoje. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje keltų grėsmę valstybės saugumui. Ši išvada pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, atlikus nustatytų pareiškėjos ryšių perspektyvinį vertinimą, įvertinus ilgalaikį pareiškėjos darbą Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės valdžios institucijose bei šios valstybės veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, taip pat atsižvelgus į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, Rusijos Federacijos politinio režimo priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjo ryšiai su kilmės valstybės valdžios institucijomis, jos ekonominiai ryšiai su Rusijos Federacija, pareiškėjos nepilnamečio sūnaus ir sutuoktinio gyvenimas Rusijos Federacijoje, leidžia pagrįstai spręsti apie potencialų pareiškėjos pažeidžiamumą Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu. Šios išvados nekeičia ir pildant klausimyną pareiškėjos deklaruojamos politinės ir pilietinės pažiūros, priklausymas regioninei visuomeninei organizacijai (duomenys neskelbtini), dalyvavimas jos renginiuose.

41. Dėl pareiškėjos akcentuojamos aplinkybės, kad ji yra lietuvių kilmės asmuo ir pagal Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalį kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostatą „kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“, yra konstatavęs, kad ši nuostata suponuoja kiekvieno lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teisę atvykti į Lietuvą ir joje apsigyventi, kuri nėra absoliuti ir gali būti ribojama valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais (žr. 2019 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. KT3-N1/2019).

42. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tai, jog asmuo yra lietuvių kilmės ir Lietuvoje gyvena jo giminaičiai, savaime nesuteikia pareiškėjui teisės gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir tai, be kita ko, nesumažina grėsmės valstybės saugumui svarbos (žr. 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2063-629/2024).

43. Nagrinėjamu atveju būtent ir buvo nustatyta, kad yra pagrindas apriboti pareiškėjos, kuri yra lietuvių kilmės asmuo, galimybę apsigyventi Lietuvoje dėl tos priežasties, jog jos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Pakartotinai įvertinus bylos duomenis, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja neturi ilgalaikių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors pareiškėja siekia gyventi Lietuvoje, tačiau pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą ir leisti gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šioje byloje nagrinėto ginčo pagal pareiškėjos skundą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

45. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

46. Pareiškėja prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. K. (G. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis