2022-04-27 Nr. AB-10361-3-62-3-03128-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2078-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03128-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal jo skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas B. A. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, Atsakovas) 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 21S36279 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1804 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų neteisėtai išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Jis bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, jo pasakojimas visiškai suderinamas su kilmės valstybės informacija, jis nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, nėra duomenų apie jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą.

2.2. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjant jo skundą nebuvo užtikrintas jo dalyvavimas. Pareiškėjas buvo prašęs, kad būtų užtikrintas tiesioginis jo išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti remiantis šiais motyvais:

3.1. Atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kilmės valstybėje jam tariamai kylančių grėsmių. Tos pačios aplinkybės buvo įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka šių papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, o tai reiškia, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.2. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde nenurodė, o Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

3.3. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) prieštarauja surinktai informacijai ir nėra pagrįsti objektyviais duomenimis.

3.4. Migracijos departamentas nenustatė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias skundžiamame sprendimuose daromas išvadas.

3.5. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su Migracijos departamento priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

3.6. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, nes išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį realios rizikos, rodančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, nes prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka), 5 punktas nustato, kad, įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

3.7. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo B. A. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 21S36279 3 ir 4 punktus (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų ir C. SIS II perspėjimo terminą nuo 3 iki 2 metų). Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pirminės apklausos metu ir 2021 m. rugsėjo 16 d. atlikus antrinę apklausą pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, Tvarka, Tvarkos aprašu, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatomis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) reglamentavimu.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad surinkta kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, jog (duomenys neskelbtini). Nėra įtikinamų paaiškinimų, kad užsienietis gimtojoje šalyje būtų persekiojamas. Priešingai, surinka informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini).

9. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjo paaiškinimai buvo gana nuoseklūs, tačiau jo prašymo suteikti prieglobstį argumentai pasikeitus kilmės valstybės valdymui nelaikytini pagrįstais. Kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo asmeniui kilusią realią grėsmę dėl to, kad (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugiai, baimintis dėl savo sveikatos ar gyvybės. Priežastys, kurios lemia pareiškėjo nenorą grįžti į kilmės šalį, neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių.

10. Teismo vertinimu, atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat įvertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje ir pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas kitos informacijos apie savo kilmės šalį į bylą nepateikė.

11. Teismas pripažino, kad nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Nenustatyta, kad pareiškėjo baimė, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (duomenys neskelbtini)kils pavojus, yra pagrįsta. Taip pat nenustatyta, kad pagrįsta pareiškėjo baimė dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

12. Teismas pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pareiškėjo motyvai, kuriais jis grindė savo prašymą, nėra susiję su minėtomis priežastimis, pareiškėjas nurodė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintais papildomos apsaugos kriterijais.

13. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jo skundas Migracijos departamento komisijos turėjo būti nagrinėjamas žodine tvarka, nes Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas vyksta ikiteismine rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nesutinka su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento Sprendime nėra argumentų, kodėl siekiant tikslo užkirsti kelią nelegaliai migracijai būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios lemtų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Remiantis šiais argumentais minėtas terminas sutrumpintas iki 2 metų. Remiantis analogiškais argumentais pakeistas atsakovo sprendimas ir nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 15. Pareiškėjas B. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

17. Nurodė, kad kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

18. Atsakovas neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), nors, kaip kompetentinga institucija, yra įpareigotas surinkti naujausią ir aktualią informaciją apie kilmės valstybę bei duomenis, kurie susiję su prieglobsčio prašytojo nurodytais prieglobsčio prašymo motyvais. Atsakovas neatliko tyrimo, ar pareiškėjui jo kilmės šalyje yra saugu gyventi, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Atsakovo pateikti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę yra seni (duomenys neskelbtini). Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Tai turėjo tiesioginės įtakos ir tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste. Skunde nurodyta, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje.

19. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Pažymi, kad panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas nurodė analogiškas aplinkybes, kurias buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teisme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Migracijos departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Šioje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingai ilgus terminus uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į C.SIS II, todėl pakeitė Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įvedimo į C.SIS II terminus iki 2 metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo neatitikimo kriterijams, Įstatyme nustatytiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti ir tvirtina, jog jam kyla individuli persekiojimo grėsmė dėl (duomenys neskelbtini).

25. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 ir 2 dalys), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti. Teisiniai santykiai dėl prieglobsčio suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

26. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2374-629/2021, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

28. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi, nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

29. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, įsigaliojusi 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

30. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

31. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

32. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 straipsnio 3 dalies a–e punktai). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 straipsnio 5 dalies a–e punktai). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnyje.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus, informaciją apie kilmės valstybę. Pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl jo dalyvavimo politinėje veikloje šioje byloje buvo įvertinta kaip nepagrįsta. Su šiuo vertinimu sutinka ir teisėjų kolegija.

34. Atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

35. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors pareiškėjo paaiškinimas buvo gana nuoseklus, tačiau pasikeitus kilmės valstybės valdymui jo argumentai nėra pagrįsti. Apeliaciniame skunde individualios pareiškėjo aplinkybės nėra detalizuotos, o galimas pavojus pareiškėjui grindžiamas bendro pobūdžio informacija apie (duomenys neskelbtini). Kitų duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo baimę būti persekiojamam jo kilmės valstybėje, pareiškėjas nenurodė. Byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugiai, baimintis dėl savo sveikatos ar gyvybės. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo padaryta išvada, jog priežastys, kurios lemia pareiškėjo nenorą grįžti į kilmės šalį, neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių. Šią atsakovo išvadą patvirtina surinkti duomenys apie tai, kad (duomenys neskelbtini).

36. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsniu, jam pagrįstai nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietovėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai - tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009, 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas nesurinko aktualios ir visapusiškos informacijos apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Atsakovas savo sprendimą grindė informacija, surinkta iš įvairių šaltinių – tarptautinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių teikiamais duomenimis ir pareiškėjo situaciją įvertino individualiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo tinkamai išnagrinėti ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų Migracijos departamento padarytas išvadas.

38. Apeliaciniame skunde atskiri argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria spręsta dėl Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjo išsiuntimu, uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimu į C.SIS II, teisėtumo ir pagrįstumo nėra nurodyti, pagrindai manyti šią teismo sprendimo dalį esant neteisėta bylos nagrinėjimo metu nesustatyti.

39. Pareiškėjo apeliaciniame skunde taip pat buvo prašoma jo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o toks pareiškėjo prašymas buvo grindžiamas jo noru būti tiesiogiai išklausytam. Sprendžiant dėl šio prašymo pagrįstumo svarbu, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

40. Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, nėra. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus nagrinėjamais klausimais. Vien tik apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkintas.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė