2019-02-06 Nr. AB-3734-3-61-3-02084-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1205-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02084-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. C. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusios Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos), 740,85 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir D. P. 2014 m. lapkričio 13 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į Egiptą, pagal kurią sumokėjo 2 398 Lt (įskaitant 160 Lt už vizas), tačiau kelionė neįvykdo dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėjas savo reikalavimą grindė 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, pagal kurį kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu.

5. Atsakovas nesutiko, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui turtinę žalą, atsiradusią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Atsakovo teigimu, šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkama perkėlusi Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT).

6. Pareiškėjas žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją. Tarp pareiškėjo ir BUAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į Cherry Media LT banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis.

7. Atsakovas teigė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybins turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Be to, pareiškėjas patirtos žalos pirmiausia turi siekti reiškiant kreditorinis reikalavimus bankroto byloje. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, vizos mokestis nėra tinkamos išlaidos. Pareiškėjui dalis sumokėtos sumos 36,72 Eur buvo atlyginta iš kelionių organizatoriaus turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo P. C. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 657,78 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir D. P. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Egiptą, už kurią sumokėjo 2 398 Lt + 160 Lt už vizas, tačiau kelionė neįvykdo dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Draudimas ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2017 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjui P. C. sumokėjo 36,72 Eur dydžio draudimo išmoką dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taigi pareiškėjui liko negrąžinta 657,78 Eur suma.

12. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad dėl netinkamo Direktyvos perkėlimo ir jos nuostatų įgyvendinimo atsakovui Lietuvos valstybei kilo pareiga atlyginti pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą.

13. Sandorio sudarymo faktą pareiškėjas įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtino, jog pareiškėjui fiziškai pasirašyti paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga, todėl teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, kad ginčo paslaugų sutarties šalys turėjo ginčo sutartį pasirašyti, o nesant rašytinės sutarties, ji traktuotina kaip nesudaryta, kas reikštų, jog tarp šalių nesusiklostė paslaugų teisiniai santykiai. Taip pat kaip nepagrįstus teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėjo atlikti mokėjimai UAB „Cherry Media LT“ nepatvirtino mokėjimų pagal sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nebuvo sutarties šalis. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. UAB „Cherry Media LT“ sumokėjo 694,50 Eur (2 398 Lt). Ši pareiškėjo sumokėta suma sutapo su sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nebuvo. Pareiškėjas UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigė fakto, jog pareiškėjas sumokėjo 2 398 Lt sumą už ginčo kelionę, kuri pareiškėjui turėjo būti grąžinta kelionei neįvykus dėl kelionių organizatoriaus nemokumo.

14. Teismas sprendė, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialus pareiškėjui sumokėjo 36,72 Eur dydžio draudimo išmoką, todėl pareiškėjui liko negrąžinta 657,78 Eur suma. Dėl priteistinų sumų, sumokėtų už vizas teismas nurodė, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

17. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjo naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

18. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jo ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjo naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą.

19. Atsakovas nurodo, jog bankroto byloje pareiškėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl BUAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl netoleruotina, kad pareiškėjas savo reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl privataus juridinio asmens veiklos, atlyginimo reiškia valstybei. Atsakovo teigimu, teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjui teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

21. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines BUAB „Freshtravel“, kaip kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir priteisė jam turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, padavusi apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

26. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

27. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

28. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

29. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

30. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

31. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

32. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjas sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. lapkričio 13 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004614 (b. l. 5–9) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Egiptą), kadangi pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. UAB „Cherry Media LT“ sumokėjo 694,50 Eur (2 398 Lt) ir ši suma sutampa su kelionės kaina. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjui turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo 36,72 Eur išmoka pareiškėjui dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų šiuo atveju (b. l. 71).

33. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius.

34. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjo įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė