2021-12-21 Nr. AB-27503-3-61-3-00865-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4089-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00865-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. T. (P. T.) ir N. T. (N. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. T. ir N. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai P. T. ir N. T. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-1124;1126 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Baltarusijos Respublikos piliečiams P. T. ir N. T., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad P. T. niekada nesiekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, į Lietuvą atvyko norėdamas vystyti bei plėtoti asmeninį verslą, įsteigė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) ir pradėjo vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, kurią vykdo jau 17 metų. Bendrovės pagrindinė veiklos sritis – didmeninė prekyba medicinine įranga, ji yra gavusi licencijas, leidimus, leidžiančius prekiauti specifinės paskirties prekėmis, įmonė nebuvo įsteigta tik formaliai.

3. Pareiškėjai dėl Departamento teiginių dėl įmonės įsteigimo siekiant įteisinti buvimą Šengeno erdvėje, nurodė, kad Bendrovei nebūtų prasmės vykdyti veiklos tokioje specifinėje srityje, kuriai reikia gauti licencijas, leidimus, atitikti įvairius standartus. Bendrovė teikia ir kitas paslaugas, tačiau jos yra papildoma ir mažiau išplėtota veikla. Pažymėjo, kad minėta veikla jokiu būdu nereiškia, jog pareiškėjas P. T. apskritai nesiekė vykdyti realios ūkinės-komercinės veiklos.

4. Paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ilgą laiką veiklą vykdė sėkmingai, gavo stabilias pajamas, dalyvavo viešuosiuose pirkimuose, teikė prekes Lietuvos bei užsienio subjektams, tačiau dėl COVID-19 sukeltos pandemijos sutartys buvo sustabdytos, sustojo prekių judėjimas, todėl Bendrovė susidūrė su realiomis problemomis. P. T. teikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir neįtarė, jog greitu metu prasidės pasaulinė pandemija. Pareiškėjui neaišku, kodėl Departamentas nurodo aplinkybę, jog jis įvertino, kad nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvoje paskelbtas karantinas, todėl esą negalėjo daryti įtakos Bendrovės veiklai, kai pirmasis karantinas Lietuvoje buvo paskelbtas 2020 m. kovo 16 d., o pasaulinė pandemija prasidėjo dar 2020 m. sausio mėn.

5. Pareiškėjai pažymėjo, kad prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo metu Bendrovė planavo vystyti veiklą, su verslo partneriais buvo pasirašiusi ilgalaikes sutartis ir neįtarė, jog greitai susidurs su problemomis. Atkreipė dėmesį, kad visą laiką pareiškėjas tinkamai vykdė ūkinę-komercinę veiklą, dėjo pastangas, kad atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) keliamus reikalavimus. Paaiškino, kad iš Bendrovės per 3 mėnesius išėjo trys darbuotojai, įmonė turėjo problemų dėl prekių įsigijimo, todėl nespėjo surasti naujų darbuotojų. Dėl COVID-19 sustojo ir įmonės veikla, todėl nebuvo darbo, galimybių darbinti naujus darbuotojus vien tam, kad jie būtų laikomi prastovose.

6. Pareiškėjai nurodė, kad 861,21 Eur skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) atsirado tik 2021 m. vasario mėn. Iki to laiko Bendrovė nebuvo įsiskolinusi, todėl atsakovas neobjektyviai vertino, jog vien skolos Sodrai faktas įrodo, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis ir tyčia nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai. Teigė, kad šiuo metu deda pastangas, jog Bendrovės veikla būtų atgaivinta.

7. Pareiškėjai teigė, kad jie tik iš Sprendimo sužinojo apie tai, jog gyvenamųjų patalpų nuomotoja nuo 2020 m. gruodžio 31 d. jiems panaikino deklaracijas apie gyvenamąją vietą. Paaiškino, kad savo gyvenamąją vietą yra deklaravę adresu: (duomenys neskelbtini), kur buvo sudarę nuomos sutartį su buto savininke, davusia sutikimą deklaruoti gyvenamąją vietą. Minėtame bute pareiškėjai gyveno penkerius metus, tačiau vėliau tarp šalių kilo ginčas dėl nuomos sutarties sąlygų ir mokėjimo pagrįstumo. Pareiškėjų nuomone, buto savininkė, norėdama pakenkti, pasielgė nesąžiningai, nes tuo metu, kai pareiškėjai buvo išvykę į Baltarusiją, nieko nepranešusi panaikino deklaracijas. Pareiškėjai nieko apie tai nežinojo, todėl neteikė pranešimo Departamentui dėl pasikeitusių aplinkybių. Atkreipė dėmesį, kad šiuo metu galutinai nėra išsiaiškinę su patalpų nuomotoja, o skundo padavimo dieną minėtame bute gyveno.

8. Pareiškėjų nuomone, neteisinga ir nesąžininga panaikinti jiems leidimą laikinai gyventi, nes Departamentas priėmė sprendimą nesuteikęs teisės pasiaiškinti, teikti papildomų duomenų, įrodymų. Departamentas atliko vienašališką patikrinimą ir, nustatęs formalų pažeidimą, visiškai nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, grindžiamas vien formaliu reikalavimu dėl darbuotojų skaičiaus neatitikimo, turint minty tai, kad tokia situacija susiklostė dėl objektyvių, svarbių bei nuo pareiškėjų valios nepriklausančių priežasčių. Pareiškėjų teigimu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

9. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog nuo 2020 m. sausio mėn. dėl pandemijos patyrė sunkumų, todėl jų teiginius dėl sunkios padėties laikė deklaratyviais ir nepagrįstais. Teigė, kad Departamentas atliko objektyvų faktinių aplinkybių vertinimą, pareiškėjui buvo žinoma, ką patvirtino ir skunde, jog Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dar 2020 m. sausio mėn., tačiau iki Sprendimo priėmimo dienos nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Atsakovo nuomone, tai patvirtina, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus ir piktnaudžiavo leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Sprendimas paremtas Sodros informacinės sistemos duomenimis, kurie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualioje praktikoje pripažįstami kaip tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose.

11. Departamentas pažymėjo, kad Sprendime nekonstatavo, jog Bendrovė įsteigta formaliai, o jame nurodė tik faktinę situaciją ir jos vertinimą Sprendimo priėmimo metu bei pareiškėjų leidimų laikinai gyventi galiojimo metu. Vykdant užsieniečių kontrolę, 2021 m. vasario 26 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrinus duomenis apie Bendrovę ir jos darbuotojus nustatyta, kad tuo metu buvo įdarbinti trys darbuotojai iš trečiųjų šalių – pareiškėjai ir jų dukra K. T.. Nustatyta ir tai, kad Bendrovės darbuotojai J. J., O. M. (O. M.) ir D. (D.) D. F. E C. nuo 2020 m. sausio 1 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes nedirbo viso darbo laiko. Atsižvelgiant į tai ir buvo konstatuota, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

12. Atsakovas nurodė, kad vertindamas 2021 m. vasario 26 d. Sodros duomenis, Departamentas taip pat nustatė, jog Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 861,21 Eur. Ši aplinkybė Departamentui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas, kaip bendrovės vadovas, neužtikrino, jog būtų laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų bei vykdomos mokestinės prievolės Lietuvos Respublikai. Be kita ko, nuo 2021 m. sausio 1 d. nėra duomenų, kad pareiškėjai turi tinkamą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, kadangi jų nurodyta gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), 2020 m. gruodžio 31 d. buvo panaikinta, o naujo adreso pareiškėjai nenurodė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad užsieniečiai, turintys leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms privalo gauti naują leidimą, tačiau pareiškėjai dėl naujo leidimo nesikreipė.

13. Departamento nuomone, pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir siekė tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus tam, kad galėtų legalizuoti buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog kelia nelegalios migracijos grėsmę.

14. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjai nežinojo apie gyvenamosios vietos panaikinimą ir tai, jog jie šiuo metu turi tą pačią gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, kadangi minėtų teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Taip pat nesutiko su skundo argumentais, kad pareiškėjams nebuvo suteikta teisė teikti paaiškinimus, įrodymus ir ištaisyti klaidas. Pažymėjo, kad Sprendime pakako Departamento duomenų, o ir patys pareiškėjai skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių priimdamas Sprendimą atsakovas turėjo netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų. Pareiškėjai skunde nepaneigė Sprendime nustatytų aplinkybių, todėl, atsakovo nuomone, leidimas laikinai gyventi panaikintas teisėtai ir pagrįstai.

15. Departamento vertinimu, Sprendimas pagrįstas disponuojamais objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, o taikomos priemonės yra motyvuotos. Sprendime nėra apsiribota tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, kuri susieta su taikomomis teisės normomis, atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad 2019 m. spalio 16 d. Baltarusijos Respublikos pilietis P. T., tuo pagrindu, jog jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki šio užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio (toliau – ir BDU) dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, vadovas ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.

18. Pareiškėjo P. T. sutuoktinė N. T. 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

19. Departamentas 2019 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą pakeisti N. T. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, iki kol galios jos sutuoktinio P. T. leidimas laikinai gyventi. Taip pat Departamentas 2019 m. lapkričio 13 d. išdavė P. T. leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 13 d.; 2019 m. lapkričio 13 d. Departamentas išdavė ir N. T. leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 13 d.

20. Teismas nurodė, kad Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2021 m. vasario 26 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie P. T. valdomą Bendrovę bei jos darbuotojus ir nustatė, kad Bendrovėje įdarbinti 3 asmenys, trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, t. y. pareiškėjai ir jų dukra K. T.. Departamentas vertino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įsteigta darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Taip pat nustatė, kad Bendrovėje dirbę darbuotojai negaudavo Įstatyme numatyto atlyginimo dydžio ir neišdirbdavo reikalaujamo darbo laiko.

21. Departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, įvertinęs surinktus duomenis, 2021 m. vasario 26 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino Baltarusijos Respublikos piliečiui P. T. ir jo sutuoktinei N. T. išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2021 m. lapkričio 13 d.

22. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas P. T. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Departamentas, atlikdamas patikrinimą ir užsieniečių kontrolę, 2021 m. vasario 26 d. nustatė, kad Bendrovėje dirba tik trys asmenys, t. y. P. T., jo sutuoktinė N. T. ir jų dukra K. T., visi jie – Baltarusijos piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Anksčiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo dar trys asmenys – J. J., O. M. ir D. D. F. E C., tačiau jie visi laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. vasario 19 d. buvo atleisti iš darbo. Bylai aktualiu laikotarpiu įmonėje dirbančių darbuotojų darbo užmokestis (mokamas) turėjo sudaryti 2 578 Eur, kadangi Sprendimas priimtas 2021 m. vasario 26 d., o pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis už 2019 m. II ketvirtį paskelbtas šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis sudarė 1 289 Eur. Pagal Sodros duomenis Bendrovės darbuotojui O. M. nuo pat įdarbinimo įmonėje mokamas darbo užmokestis niekada nesudarė daugiau nei 111,38 Eur/mėn., be to, jam nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. suteiktos neapmokamos atostogos, o 2021 m. vasario 4 d. jis atleistas iš Bendrovės. Taip pat darbuotojui D. D. F. E C. už visus 2020 metus nebuvo mokamas darbo užmokestis, kadangi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. jam suteiktos neapmokamos atostogos, už darbą 2021 m. sausio mėn. jam išmokėtas 50 Eur atlyginimas, o už 2021 m. vasario 1–19 d. – 5 Eur atlyginimas. Nustatyta, kad Bendrovės darbuotoja J. J. buvo atleista iš darbo 2020 m. gruodžio 1 d., o D. D. F. E C. – 2021 m. vasario 19 d.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai šių byloje nustatytų aplinkybių iš esmės neginčija, su jomis sutinka, tačiau bylos nagrinėjimo metu teigė, jog Bendrovės darbuotojai buvo atleisti dėl sumažėjusio darbo krūvio bei veiklos ir prastos įmonės situacijos, kuri susiklostė prasidėjus pasaulinei COVID-19 pandemijai.

24. Teismas vertino, kad Departamentas skundžiamame Sprendime pagrįstai nustatęs, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai dirba trys asmenys, t. y. pareiškėjai ir jų duktė, kurie yra Baltarusijos Respublikos piliečiai, turintys tik leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, padarė teisingą išvadą, kad tokia situacija neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįsteigta darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

25. Be to, nors pareiškėjai teismo posėdyje tvirtino, jog Bendrovės veiklai karantino metu sustojus jie prašė gydymo įstaigų įforminti jų teikiamas paslaugas kaip labdarą, tačiau byloje nėra jokių duomenų (pavyzdžiui, elektroninių laiškų, susirašinėjimų ir pan.), patvirtinančių šias aplinkybes. Teismas atkreipė dėmesį, kad į bylą pateikti tik duomenys apie sudarytas sutartis ir viešuosius pirkimus, aktualius 2016–2018 metais, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes apie tai, kad įmonė būtų atnaujinusi savo veiklą, siektų įdarbinti naujus darbuotojus. Taip pat nėra duomenų, kad Bendrovė būtų sudariusi naujas sutartis su kitomis gydymo įstaigomis, dalyvautų viešųjų pirkimų konkursuose ir pan. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad Departamento Sprendimo priėmimo metu pareiškėjų valdoma įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų – 2020 m. iš esmės veiklos nevykdė, kadangi joje nebuvo faktiškai dirbančių darbuotojų, taip pat nebuvo vykdoma ir kita imperatyvi sąlyga, t. y. kad darbuotojams mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius.

26. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju buvo pažeista imperatyvi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurios reikalavimus Bendrovė turėjo atitikti tam, jog pareiškėjai turėtų teisę išlaikyti jiems išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovė tokių reikalavimų atsakovo Sprendimo priėmimo metu neatitiko, taigi vien tai buvo pakankamas pagrindas ginčijamam Sprendimui priimti.

27. Vertindamas pareiškėjų skundo argumentus, kad pareiškėjams nebuvo sudarytos galimybės paaiškinti dėl atsakovo tiriamų ir vertinamų aplinkybių, teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo nuomone, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017). Taigi tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą.

28. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjai iš esmės į bylą jokių duomenų, paneigiančių Departamento nustatytas aplinkybes, nepateikė, todėl nėra pagrindo teigti, jog ginčo atveju buvo pažeistas gero administravimo principas. Teismas pareiškėjų argumentus, kad skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, vertino kaip deklaratyvius ir neturinčius jokio faktinio pagrindo. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priimant skundžiamą Sprendimą laikytasi pagrindinių procedūrinių reikalavimų, jų pažeidimo nenustatyta.

III. 29. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.

30. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visas faktines aplinkybes dėl priežasčių, kurios lėmė darbuotojų stygių, t. y. dėl COVID-19 pandemijos visame pasaulyje, dėl kurios viso pasaulio verslai patyrė sunkumų, kadangi sutriko prekių pirkimas-pardavimas, buvo sustabdytas sutarčių vykdymas, darbuotojai pradėjo išeidinėti iš darbo, nes darbo paprasčiausiai neliko.

31. Pareiškėjai teigia, kad neginčija to fakto, jog UAB „ (duomenys neskelbtini)“ neatitiko tam tikrų formalių reikalavimų dėl darbuotojų skaičiaus bei jiems mokamo darbo užmokesčio, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tai yra pakankamas pagrindas panaikinti jiems leidimus laikinai gyventi.

32. Pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, kad P. T. valdoma UAB „ (duomenys neskelbtini)“ prekiauja specifinėmis prekėmis, t. y. medicinine įranga, kurią parduoda valstybės įstaigoms (ligoninėms), o pardavimas yra vykdomas per viešuosius pirkimus. COVID-19 pandemija paveikė visą pasaulį ir su šiuo reiškiniu verslai susidūrė pirmą kartą, todėl esant visiškoje nežinioje dėl savo ateities, verslo partneriai pradėjo stabdyti sutartis ir nutraukė įrangos užsakymus, dėl to Bendrovėje kilo sumaištis, o darbuotojai, matydami, kad lieka be darbo, nes jokie užsakymai nėra vykdomi ir darbas faktiškai sustojo, nusprendė išeiti iš darbo per ganėtinai trumpą laiką.

33. Pirmosios instancijos teismas priėmė pernelyg formalų bei neproporcingą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, jog UAB „ (duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta 2003 m. ir vykdo veiklą jau 17 metų, o pagrindinė Bendrovės veiklos sritis yra didmeninė prekyba medicinine įranga (kardiostimuliatoriais, defibriliatoriais ir kt.). Tam, kad Bendrovė galėtų pradėti vykdyti prekybą medicininės paskirties įranga, jai reikėjo gauti įvairias licencijas ir leidimus, leidžiančius prekiauti tokios specifinės paskirties prekėmis, o pareiškėjui reikėjo įdėti labai daug pastangų, kad Bendrovė galėtų prekiauti medicinine įranga, kurios dėka buvo išgelbėta nemažai gyvybių. Iki dėl COVID-19 paskelbtos ekstremaliosios padėties, Bendrovė planavo sėkmingai vystyti veiklą ir buvo pasirašiusi su verslo partneriais ilgalaikes sutartis bei neįtarė, kad netrukus susidurs su problemomis, tačiau nuo 2020 m. sausio mėnesio viskas pradėjo staigiai keistis ir užsienio verslo partneriai pradėjo stabdyti prekybą kardiostimuliatoriais, defibriliatoriais ir kita medicinine įranga, dėl to staigiai pradėjo kristi pardavimai ir veikla faktiškai sustojo. Per tris mėnesius iš Bendrovės išėjo trys darbuotojai, o kadangi įmonė jau turėjo problemų dėl prekių įsigijimo, pareiškėjas nespėjo per tokį trumpą laiką surasti naujų darbuotojų, o nuo karantino paskelbimo, kai visiškai sustojo įmonės veikla ir nebuvo darbo, nebuvo galimybių darbinti naujų darbuotojų vien tam, kad jie būtų prastovose.

34. Pareiškėjų teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir nesigilino į svarbias faktines bylos aplinkybes bei ypatingą situaciją, lėmusią darbuotojų stygių bei priėmė sprendimą, kuris neatitinka nei proporcingumo nei teisingumo principų.

35. Pareiškėjų vertinimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Departamentas, esant tokiai ypatingai situacijai visame pasaulyje, atsiradusiai dėl COVID-19 pandemijos, su kuria iki šiol niekas nebuvo susidūręs, visgi turėjo elgtis sąžiningai ir teisingai ir prieš priimdamas Sprendimą, turėjo pareigą apklausti pareiškėjus (kreiptis dėl papildomų paaiškinimų) ir leisti jiems ištaisyti trūkumus, kurie atsirado dėl objektyvių bei nuo jų valios visiškai nepriklausančių priežasčių, kurios šioje situacijoje gali būti pripažįstamos iš anksto nenumatytomis aplinkybėmis. Šiuo atveju Departamentas priėmė formalų Sprendimą, kuris pareiškėjų atžvilgiu yra neobjektyvus, neteisingas bei nesąžiningas. Departamentas pažeidė objektyvumo principą. Atsakovui tokiu būdu vykdant procedūrą, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam ir teisė į gerą administravimą.

36. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

37. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog neginčija fakto, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo reikalavimų dėl darbuotojų skaičiaus bei jiems mokamo darbo užmokesčio. Pareiškėjai dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos sustojimo nuo 2020 m. sausio mėnesio dėl pandemijos pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų. Pareiškėjai žinojo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dar 2020 m. sausį (iki karantino paskelbimo Lietuvos Respublikoje 2020 m. kovo 16 d.), tačiau pareiškėjas iki ginčijamo sprendimo priėmimo (daugiau kaip metus) nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies reikalavimų (gauti naują leidimus laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms turėtų leidimų išdavimo pagrindą), tai tik patvirtina, kad pareiškėjai siekė tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, piktnaudžiavo leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra. Tiek pareiškėjai, tiek ir Departamentas privalo laikytis imperatyvių Įstatymo nuostatų. Leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsieniečiai turi atitikti visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Įstatyme nėra numatyta išimčių dėl nurodytų teisės normų netaikymo. Užsieniečiams tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, neturi teisinės reikšmės taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

38. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Departamento skundžiamas Sprendimas yra paremtas Socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, kurie, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose. Departamentas pareiškėjų atžvilgiu priimdamas Sprendimą pagrįstai vadovavosi sprendimo priėmimo metu surinktais Sodros duomenimis. Pareiškėjų teismui pateikti duomenys nesudaro pagrindo vertinti, kad Departamentas pareiškėjų leidimus laikinai gyventi panaikino nepagrįstai, tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

39. Atsakovas dėl pareiškėjų apeliacinio skundo teiginių, kad Departamentas turėjo apklausti pareiškėjus ir leisti jiems išsitaisyti trūkumus (neatitikimus Įstatymui), pažymi, jog teisės aktai nenumatė Departamentui pareigos juos apklausti, kai sprendžiamas klausimas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, ar leisti ištaisyti neatitikimus Įstatymui, kai yra nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjų leidimus laikinai gyventi.

40. Departamento Sprendimas pareiškėjų atžvilgiu buvo priimtas įvertinus surinktų duomenų visumą. Surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti.

41. Atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui į pareiškėjų apeliacinį skundą pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. lapkričio 30 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl Lietuvos Respublikoje paskelbtos ekstremaliosios situacijos išaugusio Departamento darbuotojų darbo krūvio negalėjo nustatytu laiku pateikti atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

V. 44. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjams leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo ir atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad Departamento Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo valdoma įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų – 2020 m. iš esmės veiklos nevykdė, joje nebuvo faktiškai dirbančių darbuotojų, taip pat nebuvo vykdoma ir kita imperatyvi sąlyga, jog darbuotojams mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, todėl Departamentas Sprendimu pagrįstai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

46. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįsigilino į visas faktines bylos aplinkybes, lėmusias darbuotojų trūkumą, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nevertino fakto, jog UAB „ (duomenys neskelbtini)“ prekiauja specifinėmis prekėmis, neatsižvelgė į tai, kad Bendrovė buvo įsteigta 2003 m. ir vykdo veiklą jau 17 metų, neatsižvelgė, kad pareiškėjai Departamente nebuvo apklausti, jiems nebuvo leista ištaisyti trūkumus, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir priėmė sprendimą, kuris neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų.

47. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

49. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo naikinti Departamento Sprendimą. Vien tai, kad pareiškėjai įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, todėl papildomai jų nekartoja.

52. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis, o 5 punkte – jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

53. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o 7 punkte – jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde neginčija fakto, jog UAB „ (duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatyme nustatytų reikalavimų dėl darbuotojų skaičiaus bei jiems mokamo darbo užmokesčio, tačiau šiuos pažeidimus vertina formaliais, nesudarančiais pagrindo panaikinti leidimus.

55. Pasisakydama dėl šių pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog siekiant gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad asmuo atitiktų šį imperatyvaus pobūdžio reikalavimą. Priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5189-602/2019).

56. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo, suformuotos teismų praktikos bei nustatytų ir neginčijamų aplinkybių matyti, kad Departamentas, nustatęs, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės veiklos nevykdė, joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, pagrįstai sprendė, kad yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

57. Departamentas taip pat pagrįstai nustatė, kad pareiškėjų deklaruota gyvenamoji vieta adresu: (duomenys neskelbtini), 2020 m. gruodžio 31 d. buvo panaikinta, tačiau pareiškėjai migracijos institucijoms nėra pateikę jokio pranešimo apie kitą jų faktinę gyvenamąją vietą, todėl sprendė, kad pareiškėjai neįrodė nuo 2021 m. sausio 1 d. turintys tinkamą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Departamentas vertino, kad minėti duomenys sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu tiesiog formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, kad galėtų legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog P. T. gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

58. Atsižvelgiant į tai, Departamentas teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

59. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėja turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjai (pareiškėjo sutuoktinei).

60. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tiek Departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas sprendimuose įvertino pareiškėjų argumentus, susijusius su Lietuvos Respublikoje paskelbtu karantinu, ir pagrįstai sprendė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar iki karantino paskelbimo Lietuvoje neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl neatitikimo Įstatymo reikalavimams nėra pagrindo sieti su karantinu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nurodytu Departamento ir pirmosios instancijos teismo aplinkybių vertinimu, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Bendrovės veiklai turėjo įtakos Lietuvoje paskelbtas karantinas, vertina kaip nepagrįstus.

61. Pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017; 2019 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4656-662/2019). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).

62. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad asmuo, prieš priimant viešojo administravimo subjektui sprendimą jo atžvilgiu, turi teisę būti išklausytas (pateikti papildomus paaiškinimus), vis dėlto Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018), be to, tai gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4459-556/2019).

63. Įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo imperatyvią pareigą informuoti pareiškėjus apie atliekamas patikrinimo procedūras ir juos papildomai apklausti (suteikti teisę pateikti papildomus paaiškinimus ar pan.). Iš bylos medžiagos matyti, kad Departamentas priėmė sprendimą žinodamas visas bylos aplinkybes, ir Sprendimą tinkamai pagrindė. Pažymėtina, kad pareiškėjai aplinkybių, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl darbuotojų skaičiaus bei jiems mokamo darbo užmokesčio dydžio, neginčija, būtent šios aplinkybės (darbuotojų skaičiaus bei jiems mokamo darbo užmokesčio dydžio reikalavimų neišpildymas) buvo pagrindas Departamentui ginčijamu Sprendimu panaikinti pareiškėjų leidimus vadovaujantis pirmiau minėtais Įstatymo straipsniais. Atsižvelgiant į tai, kad priimtas Sprendimas buvo tinkamai pagrįstas, žinant visas aplinkybes, pareiškėjams galimybė tinkamai įgyvendinti savo teisę pateikti skundą niekaip nebuvo apsunkinta. Papildoma apklausa nebūtų sudariusi pareiškėjams net ir nedidelės galimybės užtikrinti geresnę savo gynybą teisme. Nėra jokių prielaidų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjus papildomai apklausus, ginčijamo Sprendimo turinys būtų buvęs kitoks. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjų teisė būti išklausytiems ir gero administravimo principas. Pažymėtina, kad šiuo atveju netgi konstatavus, jog pareiškėjų teisės buvo pažeistos jų papildomai neapklausiant, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nebūtų esminis pažeidimas, dėl kurio ginčijamas Sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu.

64. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimai neatitinka objektyvumo ir proporcingumo principų.

65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010; 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014; 2017 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017). Įstatymo viršenybės ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas, bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2494-438/2015; 2017 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017). Departamentas ir pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, pareiškėjų ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus paaiškinimus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimant sprendimus pažeistas objektyvumo principas.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pats savo veiksmais, t. y. neinformuodamas Departamento apie Bendrovės neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, apie deklaruotos gyvenamosios vietos pasikeitimą, nesikreipdamas dėl leidimo išdavimo kitu pagrindu, lėmė, kad Departamentas turėjo teisėtą imperatyvaus pobūdžio pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, o tai padarius atitinkamai yra pagrindas panaikinti ir išduotą leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjai (pareiškėjo sutuoktinei), kuriai buvo išduotas leidimas šeimos susijungimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Sprendimas panaikinti pareiškėjams leidimus yra neproporcingas (nepagrįstai suvaržantis (apribojantis) pareiškėjų teises) ir (ar) pažeidžiantis pareiškėjų teisėtus lūkesčius).

67. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų P. T. (P. T.) ir N. T. (N. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė