2017-09-05 Nr. AB-16127-3-61-3-04052-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1166-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04052-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugpjūčio 7 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2015 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 62-263; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 2S-2976; 3) priteisti 965 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 5) įpareigoti atsakovus nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam tektų ne mažiau nei 4 kv. m gyvenamojo ploto, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir kurioje būtų ne mažiau nei du žmonės, taip pat užtikrinti kalinimo sąlygų atitikimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimams.

Pareiškėjas teigia, jog 2015 m. gegužės 29 d., apie 7.20 val., pasivaikščiojimo metu kiemelyje jis iš pilietinių ir moralinių paskatų giedojo Lietuvos Respublikos himną. Pareigūnas V. M. (V. M.) demonstratyviai pareikalavo nutraukti himno giedojimą. Po kurio laiko pareiškėjas buvo išvestas iš kiemelio, bet nebuvo informuotas apie tai, kad padarė režimo pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K administracija jokių valstybinių švenčių metu netoleruoja panašių dalykų ir neorganizuoja renginių joms atminti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 29 d., apie 7.15 val., būdamas pasivaikščiojimo kiemelyje, garsiai šūkaudamas bendravo su asmenimis, esančiais gretimuose pasivaikščiojimo kiemeliuose. Prižiūrėtojui V. M. ir korpuso vyresniajam A. A. pareikalavus laikytis nustatytos tvarkos, pareiškėjas į pareikštą pastabą nereagavo ir todėl buvo išvestas iš pasivaikščiojimų kiemelio. Kadangi pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 32 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 dalies 2 punktą bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių (toliau – ir Suimtųjų elgesio taisyklės) 26 punktą, pareiškėjui Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 62-263 skirta drausminė nuobauda (papeikimas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo T. S. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 29 d. Lukiškių TI-K korpuso vyresnysis A. A. ir prižiūrėtojas V. M. pateikė tarnybinius pranešimus, nurodydami, kad 2016 m. gegužės 29 d. apie 7 val. 15 min., pasivaikščiojimo gryname ore metu, kiemelyje Nr. 12 pareiškėjas garsiai šūkaudamas bendravo su asmenimis greta esančiuose pasivaikščiojimų kiemeliuose. Reikalavimų nešūkauti ir nebendrauti su kitais asmenimis pareiškėjas nevykdė, todėl jo pasivaikščiojimas buvo nutrauktas. Tą pačią dieną buvo užpildytas protokolas Nr. 57-177 dėl suimtojo atsisakymo pasiaiškinti raštu, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti raštu, bet žodžiu pareiškė, kad „invalidai tegul rašo“. Lukiškių TI-K direktorius 2015 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 62-263 pareiškėjui skyrė drausminę nuobaudą – papeikimą, nes savo veiksmais pareiškėjas pažeidė SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 dalies 2 punktą ir Suimtųjų elgesio taisyklių 26 punktą. Kalėjimų departamentas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 2S-2976 pareiškėjo skundą dėl skirtos nuobaudos atmetė.

Teismas pažymėjo, kad suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos (SVĮ 32 str. 1 d. 1 p.), jiems draudžiama be tardymo izoliatoriaus administracijos leidimo bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose (SVĮ 32 str. 2 d. 2 p.). Pareiškėjas nurodė nebuvęs supažindintas su Suimtųjų elgesio taisyklėmis. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, 2012 m. spalio 11 d. atvežtas į Lukiškių TI-K, buvo supažindintas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis. Vienos iš jų – tai Suimtųjų elgesio taisyklės. Taigi, pareiškėjui buvo žinoma, kad suimtiesiems draudžiama savavališkai bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, kitose gyvenamosiose ar gamybinėse patalpose.

Pareiškėjas teigė giedojęs Lietuvos Respublikos himną ir pateikė A. B., R. J. (R. J.), J. O. ir T. K. rašytinius paaiškinimus, kuriuose jie tvirtino girdėję, kaip buvo giedamas Lietuvos Respublikos himnas, bet nenurodė, kas jį giedojo. V. M. teismo posėdyje patvirtino informaciją, nurodytą jo tarnybiniame pranešime, ir paaiškino, kad pareiškėjas šūkavo. Kai pareiškėjas jo nurodymo nešūkauti nevykdė, jis pakvietė A. A., tačiau pareiškėjas į reikalavimą nereagavo ir toliau šūkavo. Dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą įspėto V. M. duoti parodymai atitiko jo ir kito pareigūno tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes. Pareigūno paaiškinimai ir tarnybiniai pranešimai buvo aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi. A. A. ir V. M. suinteresuotumas bylos baigtimi ar šališkumas nenustatytas. Teismas nusprendė, kad Lukiškių TI-K direktorius pagrįstai vadovavosi pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytais faktais.

Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis giedojo Lietuvos Respublikos himną, o pareigūnai siekė su juo susidoroti, vertino kaip siekį išvengti atsakomybės. Pastebėta, jog pareiškėjas iškart po įvykio atsisakė rašyti pasiaiškinimą, žodžiu nurodydamas, kad „invalidai tegul rašo“. Abejones kėlė ir tai, kad pareiškėjas, skunde ir teismo posėdyje pabrėždamas savo patriotišką praktiką giedoti Lietuvos Respublikos himną, himno pavadinimą klaidingai įvardijo „Lietuvos Respublikos giesme“, o ne „Tautiška giesme“. Pareiškėjo pateikti A. B., R. J., J. O. ir T. K. rašytiniai paaiškinimai nelaikytini objektyviais įrodymais.

Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nes nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento veiksmų. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą įpareigoti atsakovus nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje tektų ne mažiau nei 4 kv. m gyvenamojo ploto, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir kurioje būtų ne mažiau nei du žmonės, bei užtikrinti Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas, pažymėjęs, jog teismas negali įpareigoti subjekto ateityje nepažeisti teisės aktų reikalavimų, kol nebuvo pažeista ar ginčijama pareiškėjo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas nenagrinėjo pareiškėjo teiginių dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, nes dėl jų šioje byloje nebuvo ginčo.

III. Pareiškėjas T. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino nuobaudų skyrimo procedūros Lukiškių TI-K, kaip pažeidžiančios Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į nešališką procesą. Pareiškėjas pastebi, kad teisės aktai nenumato minimalaus termino iki pažeidimo nagrinėjimo drausmės komisijoje, per kurį asmuo turėtų pakankamai laiko susipažinti su pateiktais kaltinimais ir pasirengti savo gynybai. Be to, pareiškėjas, remdamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 238 punktu, teigia, kad drausmės komisijos posėdyje dalyvauja tik pataisos įstaigos pareigūnai, todėl ribojama nuteistųjų teisė turėti gynėją nuobaudos skyrimo procedūros metu. Teisės aktai taip pat nenumato galimybės šios procedūros metu gynėjo pagalba pasinaudoti nemokamai.

Pareiškėjas pažymi, kad apie padarytą režimo pažeidimą jis buvo informuotas tik 2015 m. birželio 3 d. Drausmės pažeidimo tyrimo metu liudytojai, įvykio dalyviai nebuvo nustatinėjami. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie drausmės komisijos posėdį ir negalėjo jame dalyvauti. Su drausmės pažeidimo tyrimo medžiaga pareiškėjas susipažino tik po paskirtos drausminės nuobaudos, ją išsireikalavęs. Pareiškėjui nebuvo suteikta jokia teisinė pagalba. Taigi, nuobauda pareiškėjui buvo paskirta neteisėtai. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad taisyklės, su kuriomis jis buvo supažindintas atvykęs į Lukiškių TI-K 2012 m. spalio 11 d., pasikeitė, o su Suimtųjų elgesio taisyklėmis, patvirtintomis Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1-110, jo niekas nesupažindino.

Pareiškėjo teigimu, teismas nedetalizavo, nepašalino liudytojo V. M. parodymuose kilusių prieštaravimų, pavyzdžiui, kodėl tarnybiniuose pranešimuose apie pareiškėjo atsisakymą pasiaiškinti įrašai daryti skirtingomis rašymo priemonėmis ir skirtinga rašysena. Be to, nei teismo posėdžio metu, nei tarnybiniuose pranešimuose nebuvo paaiškinta kokiu būdu, kaip pasireiškė tai, kad pareiškėjas garsiai šūkaudamas bendravo su asmenimis, esančiais gretimuose pasivaikščiojimų kiemeliuose. Ši aplinkybė tebuvo hipotetinė prielaida, spėjimas, prieštaraujantis elementariems logikos dėsniams. Pareiškėjas pastebi, kad teismas tik formaliai ištyrė įrodymus byloje, neapklausė pareiškėjo nurodytų asmenų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Pareiškėjas neįrodė visų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl nebuvo pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2015 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 62-263, kuriuo pareiškėjui skirtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. T. S. taip pat prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią dėl jo neteisėto nubaudimo, kurią jis vertina 965 Eur.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu T. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad nenustačius neteisėtų Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų nėra vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.

Pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jo skundą patenkinti ir sprendimą panaikinti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktų rašytinių įrodymų ir jo išdėstytų paaiškinimų bei pasisakymų teismo posėdžio metu, nepašalino kilusių prieštaravimų, sprendime perrašė atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose nurodytą informaciją.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

Byloje nustatyta, kad T. S. 2015 m. gegužės 29 d., apie 07.15 val., pasivaikščiojimo gryname ore metu, kiemelyje Nr. 12, garsiai šūkaudamas bendravo su greta pasivaikščiojimų kiemeliuose esančiais asmenimis. Pareigūnų reikalavimų nešūkauti ir nebendrauti su kitais asmenimis nevykdė, todėl pasivaikščiojimas buvo nutrauktas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1660 redakcija) 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos. To paties įstatymo ir straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog suimtiesiems draudžiama bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m.. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių 26 punktą, suimtieji privalo nebendrauti su asmenimis, laikomais kitose gyvenamosiose kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, kitose gyvenamose ar gamybinėse patalpose.

Pareiškėjas teigia, jog pasivaikščiojimo metu nešūkavo ir su kitais nuteistaisiais nebendravo, o dainavo Lietuvos Respublikos himną. Šiuos pareiškėjo argumentus paneigia V. M. tarnybinis pranešimas bei jo pateikti paaiškinimai teismo posėdžio metu. Analogiškas pažeidimo aplinkybes tarnybiniame pranešime nurodė ir V. M. pakviestas korpuso vyresnysis pareigūnas A. A..

Įvertinęs įrodymus, teismas neturi jokio pagrindo abejoti pareigūnų V. M. ir A. A. duotais parodymais, jie aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi. Pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių objektyvių duomenų, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti pareiškėją, nėra. Pažymėtina, kad nuoseklioje ir aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nėra pagrindo nesivadovauti pareigūnų parodymais nustačius, kad jie pažeidimą užfiksavo atlikdami savo tiesiogines funkcijas, nėra suinteresuoti bylos baigtimi, šališki ar dėl kitų priežasčių siektų melagingai apkalbėti pareiškėją ir jam pakenkti (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2289-575/2016, 2016 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1915-575/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-575/2016).

T. S. teigia, kad nuteistieji A. B., R. J. (R. J.), J. O. ir T. K. patvirtino, jog pasivaikščiojimo metu jis giedojo Lietuvos Respublikos himną. Pastebėtina, jog šių asmenų paaiškinimuose konkrečiai ir aiškiai nenurodyta, kad būtent pareiškėjas dainavo himną, taip pat nėra nurodytas tikslus laikas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu vien tik šių liudytojų paaiškinimai nėra pakankami konstatuoti, jog T. S. nešūkavo, o dainavo himną. Be to, minėtų liudytojų rašytiniai paaiškinimai, kuriuos į bylą pateikė pats pareiškėjas, bei parodymai vertintini kritiškai ir nelaikytini patikimu įrodymu, galinčiu patvirtinti objektyviai egzistavusias aplinkybes.

Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad T. S. šūkavo pasivaikščiojimo kiemelyje, kas laikytina komunikacija su kitais nuteistaisiais iš kitų kamerų, esančiais kituose pasivaikščiojimo kiemeliuose, pareiškėjo kaltė dėl nutarime nurodyto pažeidimo padarymo yra įrodyta, todėl ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Tai kartu reiškia, jog valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (Lukiškių TI-K) neteisėtų veikų nenustatyta, o nenustačius pareigūnų neteisėtų veiksmų valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė