2021-11-10 Nr. AB-23845-3-61-3-04331-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2104-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04331-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 19 įsakymą Nr. ADP1-1027 „Dėl V. B. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta už tai, kad organizuodamas ir vykdydamas Merkio upės pakrantės apsauginės juostos dalies užpylimą atvežtu smėliu jam priklausančiame žemės sklype bei valstybinėje žemėje, neturėdamas reikiamų leidimų, pakeitė žemės paviršių. Departamento Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriaus vedėjos 2019 m. spalio 29 d. motyvuotoje išvadoje Nr. (6)-VDR-3716 (toliau – Patikrinimo išvada) nurodyta, kad pavedimas pradėti tyrimą dėl galimo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo gautas 2019 m. liepos 29 d., o 2019 m. rugpjūčio 1 d. įteiktas pranešimas apie galimą tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad dar prieš pradedant tarnybinį patikrinimą, Departamento Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai K. P., A. M. ir pareigūnė, kurios pavardė neįskaitoma, atvyko į pareiškėjui priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), besiribojantį su Merkio upe. 2019 m. liepos 26 d. surašė Apžiūros aktą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas, pažeisdamas pakrantės apsaugos juostą, joje įrengė paplūdimį, užpildamas smėliu. Apžiūros metu buvo nustatytos paplūdimio koordinatės ir fotografuota. Pareiškėjas minėtame akte nurodė, kad paplūdimio neįrenginėjo, šlaito nenukasė, o paaiškinimą pateiks atskirame lape.

3. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 7 d. paaiškinime į 2019 m. rugpjūčio 1 d. Pranešimą apie galimą tarnybinį nusižengimą nurodė, kad vykdydamas pakrantės šlaito erozijos prevenciją ir šalindamas erozijos padarinius, nepažeidė nė vieno draudimo, neturėjo prievolės pateikti rašytinį pranešimą saugomos teritorijos direkcijai ir nepadarė jokio pažeidimo. Patikrinimo išvada neatitinka Lietuvos Respubikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu patvirtinto Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo nuostatų 4 ir 8 punktų reikalavimų. Pavedimas gautas 2019 m. liepos 29 d., tačiau Aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) pareigūnai 2019 m. liepos 26 d. atliko patikrinimą dėl galimai neteisėtų V. B. veiksmų, kasinėjant Merkio upės pakrantę, ir surašė atitinkamus dokumentus, kurių teisėtumas ir reikšmė tarnybinio patikrinimo išvadoms yra abejotina.

4. Iš Patikrinimo išvados duomenų matyti, kad tyrimas pradėtas 2019 m. liepos 29 d., o išvada surašyta 2019 m. spalio 29 d., t. y. po 3 mėnesių. Aprašomosios dalies pabaigoje nurodyta, jog V. B. nedarbingumo ir atostogų laikotarpiai neįskaityti į tyrimo terminą, tačiau minėtoje išvadoje nėra duomenų apie tyrimo terminų pratęsimą bei konkrečią nedarbingumo ir atostogų laikotarpių trukmę, dėl ko pareiškėjas negali daryti išvados, ar patikrinimas buvo baigtas nustatytais terminais. Iš Patikrinimo išvados turinio matyti, kad ji nėra nuosekli, nes rezoliucinėje dalyje nurodyti vieni inkriminuojami teisės aktų pažeidimai, o aprašomojoje dalyje – kiti, todėl sudėtinga įvertinti, kokius pažeidimus iš tikrųjų padarė V. B. Skundžiamo Įsakymo aprašomojoje dalyje nurodyti vieni teisės aktai, rezoliucinėje dalyje – kiti, o Patikrinimo išvadoje – dar kitokie teisės aktai.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad tarnybinis nusižengimas padarytas ne tarnybos metu ir nėra susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu. Patikrinimo išvadoje teigiama, kad V. B. privalo net ir ne darbo metu kontroliuoti pats save, o jeigu savęs nesuvaldo, tai turi pranešti atitinkamoms valstybės institucijoms apie savo paties padarytą tarnybinį ar administracinį nusižengimą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog jo veiksmai, organizuojant ir vykdant darbus, kurių metu buvo atvežta smėlio ir juo užpilta dalis pakrantės apsaugos juostos, esančios jam priklausančiame žemės sklype bei valstybinėje žemėje, nesusiję su jo, kaip valstybės tarnautojo, pareigų ir funkcijų vykdymu.

6. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime paaiškino, kad Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcija atliko patikrinimą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), besiribojančiame su Merkio upe ir surašė 2019 m. liepos 26 d. Apžiūros aktą pagal 2019 m. liepos 23 d. pranešimą. Jame nurodė, kad V. B., pažeisdamas pakrantės apsaugos juostą, įrengė paplūdimį, užpildamas smėliu. Depatamento direktorius 2019 m. liepos 29 d. pavedimu Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimo skyriaus vedėjai M. R. nurodė atlikti tarnybinį tyrimą dėl (duomenys neskelbtini) aplinkos apsaugos vyriausiojo specialisto V. B. galimai neteisėtų veiksmų organizuojant ir vykdant Merkio upės pakrantės apsauginės juostos užpylimą atvežtu smėliu jam priklausančiame žemės sklype bei valstybinėje žemėje, neturint reikiamų leidimų, be suderinimų pakeitė žemės paviršių.

8. Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcija atliko patikrinimą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), besiribojančiame su Merkio upe ir surašė 2019 m. rugpjūčio 16 d. patikrinimo aktą Nr. PA38-246. Jame konstatavo, kad V. B. organizavo ir vykdė darbus, užpildamas atvežtu smėliu dalį Merkio upės pakrantės apsaugos juostos jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir valstybinėje žemėje. Tokiais neteisėtais veiksmais pakeitė žemės paviršių. Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimo skyrius (toliau – Skyrius), atlikęs faktinių aplinkybių tyrimą, nustatė, kad V. B., būdamas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnu ir žinodamas savo kaip pareigūno įgalinimus, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, eilę aplinkosauginių teisės aktų, savo pareiginius nuostatus, nesilaikė Etikos taisyklių, padarė tarnybinį pažeidimą.

9. Departamento direktorius Įsakymu, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 33 straipsnio 3 dalies 3 punktu, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1390, 17.1 papunkčiu, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų etikos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. Dl-69, Departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. Dl-277, 16.6 papunkčiu ir atsižvelgęs į Patikrinimo išvadą bei 2019 m. lapkričio 8 d. Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos raštą Nr. LAA17-39(19) „Dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą“ už tai, kad pažemino pareigūno vardą, pareigūno reputaciją, diskreditavo valstybės tarnybą, Departamento vardą, pažeidė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 2 punktą bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 124.3. papunktį, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnį – skyrė (duomenys neskelbtini) aplinkos apsaugos pareigūnui V. B. tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas iš dalies pripažįsta pažeidimą, skunde teigdamas, jog vykdė upės šlaito erozijos tvarkymo darbus ir tai galėjo daryti be atitinkamų valstybės institucijų suderinimo, tačiau atsakovas pažymėjo, jog privaloma vadovautis Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimų aprašu (toliau –Aprašas), patvirtintu Aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. D-1038. Pareiškėjas neturėjo reikiamų leidimų, suderinamo su atitinkamomis institucijomis vykdyti darbus, apribojimai ginčo žemės sklypui nustatyti nuosavybės teisės dokumentuose. Atsakovas taip pat teigė, kad iš nekilnojamojo turto registro pažymos matyti, jog žemės sklypui Nr. 4400-1756-2215 yra taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Be to, Varėnos rajono savivaldybės administracija 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. PSD-3553(18.4) paneigė pareiškėjo argumentus, kad dėl pakrantės erozijos reikėjo atlikti vandens telkinio (pakrantės) erozijos prevencijos ar erozijos šalinimo, erozijos pažeisto kranto (pakrantės) tvarkymo darbus ir atkūrimo priemones.

11. Pagal pareigybės aprašymą, patvirtintą Departamento direktoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. AD1-182, (duomenys neskelbtini) aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausias specialistas – vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius V. B. kontroliuoja kaip laikomasi aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Iš Patikrinimo išvados turinio matyti, kad būdamas apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnu ir žinodamas savo kaip pareigūno įgalinimus, pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, eilę aplinkosauginių teisės aktų, savo pareiginius nuostatus, nesilaikė Etikos taisyklių ir tuo padarė tarnybinį pažeidimą, todėl pasiūlė Departamento direktoriui skirti tarnybinę nuobaudą.

12. Pažymėjo, kad pareiškėjas ankščiau turėjo tarnybinių nuobaudų. 2007 m. gruodžio 17 d. skirta pastaba, 2011 m. lapkričio 30 d. – pastaba, 2014 m. gruodžio 16 d. – papeikimas, 2017 m. vasario 21 d. – papeikimas, 2019 m. lapkričio 19 d. – pastaba, 2019 m. lapkričio 19 d. – griežtas papeikimas, 2019 m. gruodžio 19 d. – pastaba. Iškelta administracinio nusižengimo byla pagal ANK 264 straipsnio 1 dalį.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo bei pagrįstumo.

15. Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, teismas nustatė, kad:

15.1. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) aplinkos apsaugos inspekcijoje ėjo vyriausiojo specialisto pareigas (toliau – pareigūnas).

15.2. Departamentas 2019 m. liepos 24 d. gavo žurnalistės A. L. paklausimą Nr. AD3-2007 dėl Merkio upės pakrantėje vykdomų darbų, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), jog Departamento pareigūno V. B. valdose ekskavatoriumi gadinamas Merkio krantas.

15.3. Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcija atliko patikrinimą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), besiribojančiame su Merkio upe, ir surašė 2019 m. liepos 26 d. Apžiūros aktą, kuriame nurodė, kad V. B., pažeisdamas pakrantės apsaugos juostą, įrengė paplūdimį, užpildamas jį smėliu.

15.4. Departamento direktorius 2019 m. liepos 29 d. pavedimu nurodė Skyriaus vedėjai R. atlikti tarnybinį tyrimą dėl (duomenys neskelbtini) aplinkos apsaugos vyriausiojo specialisto V. B. galimai neteisėtų veiksmų organizuojant ir vykdant Merkio upės pakrantės apsauginės juostos užpylimą atvežtu smėliu jam priklausančiame žemės sklype bei valstybinėje žemėje, neturint reikiamų leidimų bei suderinimų, pakeitė žemės paviršių.

15.5. Pareiškėjas apie galimo tarnybinio nusižengimo pradėjimą informuotas 2019 m. rugpjūčio 1 d. Pranešimu apie galimą tarnybinį nusižengimą Nr. (6)-VDR-2076, siųstą pranešimą pareiškėjas peržiūrėjo 2019 m. rugpjūčio 1 d. Vieningoje duomenų valdymo informacinėje sistemoje (toliau – VDVIS), 2019 m. rugpjūčio 7 d. su pranešimu susipažino, jį pasirašė.

15.6. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 13 d. Skyriaus vedėjai pateikė paaiškinimą dėl gautos informacijos apie galimai neteisėtus veiksmus kasinėjant Merkio upės pakrantę (duomenys neskelbtini) kaime. Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcija atliko patikrinimą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), besiribojančiame su Merkio upe ir surašė 2019 m. rugpjūčio 16 d. patikrinimo aktą Nr. PA38-246, kuriuo konstatavo, kad V. B. organizavo ir vykdė neteisėtus Merkio upės pakrantės apsauginės juostos užpylimo darbus, atvežtu smėliu užpildamas dalį Merkio upės pakrantės apsaugos juostos tiek jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, tiek valstybinėje žemėje, ir tokiais savo neteisėtais veiksmais pakeitė žemės paviršių.

15.7. Skyrius 2019 m. spalio 29 d. priėmė išvadą dėl galimo tarnybinio nusižengimo, pažeidžiant įstatymus ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų etiką, kurioje konstatavo, kad pareigūno veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes, t. y. tokie veiksmai akivaizdžiai žemina žmogaus orumą ir diskredituoja Departamento, kuriame dirba V. B., ir visos sistemos autoritetą, kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų; kitiems Departamento valstybės tarnautojams B. parodė neigiamo ir neetiško elgesio pavyzdį; pareigūno veiksmai akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų; jo veiksmuose egzistuoja visos sąlygos, kurių pagrindu akivaizdu, kad jis pažemino pareigūno reputaciją; toks pareigūno elgesys sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio bei visuomenės aptarinėjimo, todėl akivaizdu, jog visuomenė sužinojusi apie įvykdytą pareigūno nusižengimą nusivylė aplinkos apsaugos autoritetu, pasitikėjimas Departamentu akivaizdžiai sumažintas, o įstaigos vardas pažemintas; V. B. savo veiksmais suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai ne tarnybos metu gali elgtis lengvabūdiškai, nevykdyti teisės aktų reikalavimų, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą aplinkos apsaugos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje. Taip pat nurodė, kad pareigūnas iki šiol nepripažįsta padaryto tarnybinio nusižengimo, nors vykdė darbus Merkio upės apsauginėje juostoje, ir pasiūlė Departamento direktoriui pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą bei skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

15.8. Departamento direktorius Įsakymu pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 2 punktą bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimų sąlygų 124.3, papunktį ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ir 5 punktus. Konstatavo, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, komisijos nurodytu pagrindu paskyrė jam tarnybinę nuobaudą.

16. Pareiškėjas aiškina, kad vykdė pakrantės šlaito erozijos prevenciją ir šalino erozijos padarinius. Teismas, įvertinęs Varėnos rajono savivaldybės administracijos 2019 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. PSD-3553(18.4.4) turinį, priėjo prie išvados, jog nebuvo būtinybės atlikti aukščiau išvardintus darbus.

17. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju pažeidimas padarytas ne tarnybos metu, nesusijęs su tarnybinių pareigų vykdymu. Teismas, su tokia pareiškėjo išdėstyta pozicija nesutiko. Pažymėjo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, jog draudžiama pakrantės apsaugos juostoje vykdyti žemės darbus, keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ XXVIII skyriaus 124.3 papunktį draudžiama tvenkti upes, atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, vykdyti upių vagose valymo, krantų tvirtinimo ir kitus darbus be Aplinkos ministerijos leidimo. Teismas priėjo prie išvados, kad valstybės tarnautojams teisės aktai kelia aukštesnius elgesio reikalavimus ne tik tarnybos metu, pareigūnas privalo būti nepriekaištingos reputacijos, nekelti abejonių jo elgesiu ne tik tarnybos metu.

18. Teismas sprendė, kad rašytiniai bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, ilgametis aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas, užpylė atvežtu smėliu dalį Merkio upės pakrantės apsaugos juostos ne tik jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, bet ir valstybinėje žemėje, neturėdamas nei reikiamų leidimų, nei suderinimo su atitinkamomis institucijomis. Atsižvelgęs į aktualų bylai teisinį reglamentavimą, susipažinęs su visomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog pažeidimas padarytas ne tarnybos metu, todėl neturėjo būti vertinamas. Teismas pripažino, kad pareiškėjo veiksmai sukelia akivaizdžias pasekmes (duomenys neskelbtini) aplinkos apsaugos inspekcijai – diskredituoja ne tik paties pareigūno vardą, bet pažemina ir instituciją, kurioje dirba. Pasitikėjimo atitinkama valstybės institucija griovimas arba jos kompromitavimas yra sietinas su visuomenėje galiojančiomis moralės normomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kad valstybės tarnautojai ar pareigūnai, kuriems įstatymų suteikti valdingi įgaliojimai, be kita ko, reikalauti iš kitų asmenų, kad jie laikytųsi įstatymų, patys nepažeis įstatymų ir laikysis nepriekaištingo elgesio standartų. Teismas priėjo prie išvados, kad, nustačius pareiškėjo neteisėtus veiksmus, pagrįstai ir teisėtai pradėtas tarnybinis tyrimas.

19. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pareigūnai 2019 m. liepos 26 d. atliko patikrinimą dėl galimai neteisėtų jo veiksmų, tačiau pavedimas atlikti tarnybinį patikrinimą gautas tik 2019 m. liepos 29 d. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, Departamentui 2019 m. liepos 24 d. gavus žurnalistės A. L. paklausimą dėl (duomenys neskelbtini) pastebėto pareiškėjo valdose ekskavatoriumi gadinamo Merkio upės kranto, buvo būtina atlikti patikrinimą dėl paklausime išdėstytų aplinkybių (tai atsakovas ir padarė). Tik patikrinus paklausime nurodytas aplinkybes, buvo galima pradėti tarnybinį patikrinimą konkrečiai dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo ir tai, kad turint informacijos apie bet kurį galimai vykdomą pažeidimą aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, atsakovas turi pareigą įgyvendinti įstatymo leidėjo nustatytą kontrolę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atliko patikrimą ir surašė Apžiūros aktą.

20. Teismas įvertino, kad Patikrinimo išvada buvo surašyta 2019 m. spalio 29 d., o tarnybinė nuobauda Įsakymu paskirta 2019 m. lapkričio 19 d. – nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos iki nuobaudos paskyrimo dienos vieno mėnesio terminas šiuo atveju nebuvo suėjęs, todėl tarnybinė nuobauda paskirta tinkamai pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatas.

21. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Departamento direktorius 2019 m. liepos 29 d. pavedimu Skyriaus vedėjai nurodė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo galimai neteisėtų veiksmų. Taigi, vadovaujantis tuo, kad tarnybinį nusižengimą galima tirti ne ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo (šiuo atveju – nuo 2019 m. liepos 29 d.), teismas priėjo prie išvados, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas turėjo trukti iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjui 2019 m. liepos 26 d., nuo 2019 m. rugpjūčio 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 24 d., nuo 2019 m. spalio 10 d. iki 2019 m. spalio 18 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos, nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 9 d. buvo laikinai nedarbingas, taigi tik 2019 m. spalio 21 d. jis atvyko į tarnybą.

22. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad pats tyrimas truko 19 darbo dienų (Patikrinimo išvada surašyta 2019 m. spalio 29 d. ) ir Taisyklių 11 punkte numatytas terminas nebuvo pažeistas. Patikrinimo išvada surašyta vadovaujantis Taisyklių 13 punktu, Administracijos direktoriui buvo pateikta 2019 m. spalio 29 d. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju konstatuoti, jog buvo pažeisti tarnybinės nuobaudos paskyrimo ir tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai nėra pagrindo.

23. Teismas pritarė pareiškėjui, kad Patikrinimo išvada ir Įsakymas turi trūkumų (skiriasi straipsniai, techninės klaidos nurodant pažeidimą), tačiau pabrėžė, kad atsakovas išsamiai atliko tyrimą, buvo apžiūrėta pažeidimo vieta, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasiaiškinti, teikti įrodymus, ką pareiškėjas ir atliko. Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo išvados ir Įsakymo trūkumai nėra esminiai, t. y. tokie, kurie sudarytų pagrindą pripažinti esminį pareiškėjo teisių pažeidimą.

24. Nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas ir anksčiau turėjo tarnybinių nuobaudų, iškelta administracinio nusižengimo byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 264 straipsnio 1 dalį, atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Galiojančių nuobaudų ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo.

25. Teismas nurodė, kad atsižvelgė į visas nustatytas pareiškėjo atsakomybei reikšmingas aplinkybes: tarnybinio nusižengimo faktą, kaltės formą, įvertino teisės aktais pavestų funkcijų svarbumą, visuomenės požiūrį į valstybės pareigūnus ir sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjo veiksmai ją diskredituoja. Taigi, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai priėjo prie išvados, kad pareiškėjui turi būti taikoma tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

III. 26. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

27. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės jo pateiktų motyvų netyrė ir nevertino, pasisakydamas, jog kiti argumentai nėra esminiai ir nekeičia teismo padarytos išvados, apsiribodamas teisės aktų turinio ir atliktų procedūrų aprašymu bei nuoroda į teismų praktiką, kad teismas neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas, vadovaujantis: 1) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsniu; 2) ABTĮ 147 straipsniu (dėl netinkamo materialinės teisės normų pritaikymo ir išaiškinimo, nes teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, t. y. teismas nesiaiškino, ar pareiškėjas, atlikdamas jam inkriminuotą pažeidimą, iš tikrųjų pažeidė nurodytus gamtosauginius reikalavimus; 3) ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu.

29. Pareiškėjas pažymi, kad teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo skundo argumentų, kad: 1) jam inkriminuojamas teisės aktų pažeidimas padarytas ne tarnybos metu ir nevykdant jokių tarnybinių pažeidimų ar funkcijų, todėl negalėjo būti vertinamas kaip akivaizdžiai diskredituojantis pareigūno vardą. Pareiškėjas, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad 2019 m. spalio 26 d. Patikrinimo išvadoje, nurodyta, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą „per nerūpestingumą“, t. y. pačia švelniausia kaltės forma, o išvados rezoliucinėje dalyje kaltė apibūdinama „per nerūpestingumą tyčia“; 2) kokios faktinės pažeidimo aplinkybės laikytinos įrodytomis, nes nebuvo atlikto iš esmės jokio aplinkybių tyrimo; 3) teismas nurodė, kad atsakovas išsamiai atliko tyrimą ir rėmėsi 2019 m. liepos 26 d. apžiūros akto, kuris laikytinas 2019 m. spalio 26 d. Patikrinimo išvados priedu, teiginiais, kad: „V. B., pažeisdamas pakrantės apsaugos juostą, įrengė paplūdimį, užpildamas smėliu“, nors paplūdimys minėtoje vietoje egzistuoja daug metų ir jį įrengė ne pareiškėjas; 4) pareiškėjui pateiktame 2019 m. rugpjūčio 1 d. pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą Nr. (6)-VDR-2076 apskritai nenurodyta konkrečių faktinių tarnybinio nusižengimo aplinkybių, valstybinės žemės užpylimą atsivežtu smėliu, dėl ko pareiškėjas negalėjo pasinaudoti savo teise į gynybą. Pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo atveju riboto smėlio sluoksnio – 6,5 cm užpylimas natūraliai susiklosčiusiame paplūdimyje nereikalauja derinimo su valstybės institucijomis, nereikia leidimų ar prašymų užpildymo, nes nėra sukeliama ekstremali situacija, nepadaryta žala aplinkai ir nepažeidžiami gamtosauginiai reikalavimai.

30. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Teigia, kad pareiškėjo aiškinimas, jog jis teisėtai vykdė pakrantės šlaito erozijos prevenciją ir šalino erozijos padarinius – nepagrįstas. Pažymi, kad pareiškėjo veika, kai jis ne tarnybos metu pažeidė Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 2 punktą bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 124.3 punktą, prieštarauja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. D1-69 15.1 punkto nuostatoms, įpareigojančioms pareigūnus ne tarnybos metu elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės sistemą ir pareigūnus.

32. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl neteisėtos pareiškėjo veikos buvo sumenkinta tiek pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, tiek ir Departamento reputacija. Pažymi, kad ši informacija apie pareiškėjo pažeidimą buvo paskelbta žiniasklaidos priemonėse.

33. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie aplinkos ministerijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 19 įsakymo Nr. ADP1-1027 „Dėl V. B. tarnybinio nusižengimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad teismas: 1) nesivadovavo ABTĮ 86 straipsniu, 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu bei ABTĮ 147 straipsniu, nesiaiškino, ar pareiškėjas, atlikdamas jam inkriminuotą pažeidimą, iš tikrųjų pažeidė nurodytus gamtosauginius reikalavimus; 2) netyrė ir nevertino pareiškėjo skundo argumentų, kad jam inkriminuojamas teisės aktų pažeidimas padarytas ne tarnybos metu ir nevykdant jokių tarnybinių pažeidimų ar funkcijų, todėl negalėjo būti vertinamas kaip akivaizdžiai diskredituojantis pareigūno vardą; 3) nevertino, kad motyvuojamojoje tyrimo išvadoje, nurodyta, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą „per nerūpestingumą“, t. y. pačia švelniausia kaltės forma, o išvados rezoliucinėje dalyje kaltė apibūdinama „per nerūpestingumą tyčia“; 4) nenagrinėjo, kokios faktinės pažeidimo aplinkybės laikytinos įrodytomis, nes nebuvo atlikto iš esmės jokio aplinkybių tyrimo; 5) nurodė, kad atsakovas išsamiai atliko tyrimą ir rėmėsi 2019 m. liepos 26 d. apžiūros akto, kuris laikytinas 2019 m. spalio 26 d. motyvuotos tyrimo išvados priedu, teiginiais, jog: „V. B., pažeisdamas pakrantės apsaugos juostą, įrengė paplūdimį, užpildamas smėliu“, nors, kaip teigia pareiškėjas, paplūdimys minėtoje vietoje egzistuoja daug metų ir jį įrengė ne pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam pateiktame 2019 m. rugpjūčio 1 d. pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą Nr. (6)-VDR-2076 apskritai nenurodyta konkrečių faktinių tarnybinio nusižengimo aplinkybių, valstybinės žemės užpylimą atsivežtu smėliu, dėl ko pareiškėjas negalėjo pasinaudoti savo teise į gynybą. Pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo atveju riboto smėlio sluoksnio – 6,5 cm užpylimas natūraliai susiklosčiusiame paplūdimyje nereikalauja derinimo su valstybės institucijomis, nereikia leidimų ar prašymų užpildymo, nes nėra sukeliama ekstremali situacija, nepadaryta žala aplinkai ir nepažeidžiami gamtosauginiai reikalavimai.

36. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

38. Pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi nustatyti, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008, p. 240-260; taip pat žr. 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje A4-678/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010; 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012).

39. Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad, sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti, ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

40. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl tarnybinio nusižengimo sudėties buvimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir išsamiai nepasisakė dėl tarnybinio nusižengimo sudėties elementų. Pažymėtina, jog tarnybinė atsakomybė gali būti taikoma asmeniui tik įrodžius visas tarnybinės atsakomybės sąlygas – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, valstybės tarnautojo kaltę, atitinkamais atvejais – pasekmes, priežastinis ryšį. Nagrinėjamoje situacijoje teisingam bylos išnagrinėjimui ir pagrįsto sprendimo priėmimui pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje tinkamai nustatytos ir teisiškai įvertintos faktinės aplinkybės. Teismas, be kita ko, turėjo atitinkamai įvertinti ir 2019 m. liepos 26 d. Apžiūros aktą Nr. 19, išsireikalauti į bylą pareiškėjo minimą vaizdo medžiagą bei kitus reikalingus duomenis, kurie leistų patikrinti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo pareiškėjo skundo argumentų ir vadovavosi vien tik Patikrinimo išvadoje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Patikrinimo išvados aprašomojoje dalyje yra nurodyta, jog pareiškėjo kaltė pasireiškė „nerūpestingumu“, tačiau rezoliucinėje dalyje visiškai nesuprantamai nurodoma – „per nerūpestingumą tyčia“.

42. Teisės teorija kaltę apibrėžia kaip asmens (teisės pažeidėjo) psichinį santykį su savo veika, priešinga teisei, kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kurių gali sukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti <...> padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (Vaišvila A., Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2009, p. 448–449).

43. Sprendžiant dėl pareiškėjo elgesio – veiksmų ar neveikimo tam tikroje situacijoje, dėl jo suvokimo, kaip reikėtų veikti, dėl jo galimybių veikti, turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, nulemtas jo statuso. Pažymėtina, jog visais atvejais tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės pobūdis turi būti išnagrinėtas, nes nenustačius tarnautojo kaltės negalima ir tarnybinė atsakomybė.

44. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali įvertinti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie pareiškėjo kaltę dėl jam inkriminuoto tarnybinio nusižengimo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, neįvykdė teismui keliamo reikalavimo patikrinti, ar darbdavys tinkamai išsiaiškino pareiškėjo kaltės klausimą ir ar kaltę nustatė teisingai. Pirmosios instancijos teismas nepatikrino ir neįvertino skundo aplinkybių dėl pareiškėjo kaltės buvimo/nebuvimo, nors šias aplinkybes privalėjo išsamiai ištirti ir įvertinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš į bylą pateikto 2019 m. rugpjūčio 16 d. Patikrinimo akto matyti, jog prieita prie išvados, kad „V. B. organizavo ir vykdė neteisėtus Merkio upės pakrantės apsaugos juostos užpylimo darbus. Jam pradėta administracinio nusižengimo teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą <...>“, tačiau byloje nėra patvirtinančių įrodymų, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas nutarimas dėl administracinio nusižengimo.

45. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi įvertinti ir tai, ar Patikrinimo išvadoje yra pakankamai aptarta ir pareiškėjui paskirtos nuobaudos (griežtas papeikimas) būtinybė. Griežtas papeikimas – nuobaudų hierarchijoje yra viena iš griežčiausių nuobaudų, po kurios galima tik viena nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnybos, todėl jos skyrimas turi būti pagrįstas nusižengimų pasekmėmis, nusižengimų aplinkybių visuma, valstybės tarnautojo kalte ir veikla iki nusižengimo padarymo.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

47. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u s t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė