2023-12-21 Nr. AB-22448-3-61-3-02983-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1046-552/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02983-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nepriklausoma tyrimų laboratorija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nepriklausoma tyrimų laboratorija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nepriklausoma tyrimų laboratorija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2D- „Dėl pieno tyrimų atsiskaitymo tikslais“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Ministeriją iš naujo išnagrinėti prašymą įgalioti pareiškėją atlikti pieno tyrimus, pagal kurių rezultatus būtų atsiskaitoma su pieno pardavėjais.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. 2015 m. birželio 25 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (toliau – ir Ankstesnė Pieno įstatymo redakcija). Šis įstatymas buvo pakeistas ir papildytas 2015 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6, 13 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 71 straipsniu įstatymu, taip pat pakeistas 2018 m. gegužės 31 d. priimtu Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymu (toliau – ir Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai). 2018 m. gegužės 31 d. Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeista 3 straipsnio 3 dalies 5 punkto formuluotė, atsisakant tiesioginės nuorodos į tai, jog pieno sudėtis ir kokybė turi būti įvertinta išimtinai valstybės įmonės (toliau – ir VĮ; šiuo metu pertvarkyta į UAB) „Pieno tyrimai“, ir nurodant, jog žalio pieno pirkėjui draudžiama: „pirkti žalią pieną iš Lietuvos Respublikoje registruoto žalio pieno pardavėjo, parduodančio savo gamybos žalią pieną, kurio sudėtis ir kokybė nėra įvertinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro nustatyta tvarka juridiniame asmenyje – valstybės valdomoje akredituotoje laboratorijoje.“.

2.2. Konstitucinis Teismas 2020 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. KT-22-N1/2020 (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad Ankstesnė pieno įstatymo redakcija pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams. Nutarime pažymėta, kad nors Ankstesnė pieno įstatymo redakcija bus negaliojanti, Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymų „atitiktis Konstitucijai pagal priėmimo tvarką nebuvo tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje“, todėl Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai buvo palikti galioti. Konstitucinis Teismas atidėjo Nutarimo paskelbimą iki 2020 m. liepos 1 d., atitinkamai nuo šios datos Ankstesnė pieno įstatymo redakcija negali būti taikoma. Po Nutarimo priėmimo buvo registruoti du įstatymo projektai, tačiau pakartotinai Pieno įstatymas ar atskiros jo nuostatos nebuvo priimtos, todėl liko galioti tik Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai. 2021 m. birželio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas įgalioti pareiškėją tirti pieno mėginius, siekiant nustatyti pieno sudėties ir kokybės rodiklius, pagal kuriuos supirkėjai moka gamintojams už parduotą pieną. 2021 m. rugpjūčio 12 d. Ministerija Sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė vadovaujantis tuo, kad: 1) Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinta centralizuota pieno tyrimų sistema; 2) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 853/2004, nustatantis konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus (toliau – ir Reglamentas Nr. 853/2004) įtvirtina, kas gali atlikti patikrinimus, bet nenustato konkrečios pieno tyrimo sistemos tvarkos, todėl kiekviena valstybė narė gali pasirinkti jai tinkamiausią tvarką.

2.3. Sprendimas sukelia pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes (ribojamos pareiškėjo teisės). Tik Ministerija gali suteikti įgaliotos laboratorijos statusą, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti. Sprendimas užkerta kelią pareiškėjui užsiimti ūkine veikla.

2.4. Pieno įstatymo 3 straipsnio 5 punktas neteko galios ir negali būti taikomas. Ministerija laikėsi pozicijos, kad Konstituciniam Teismui panaikinus Ankstesnę pieno įstatymo redakciją, konkurencijos apribojimai suformuluoti ydingai priimtuose Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymuose išliko galioti. Pareiškėjas su tokia Ministerijos pozicija nesutiko ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, jog Nutarime nebuvo vertintas įstatymo pakeitimų teisėtumas, todėl jie ir liko galioti. Taip pat Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad panaikinus Ankstesnę pieno įstatymo redakciją, tačiau palikus galioti įstatymo pakeitimus, teisinis reguliavimas taptų nenuoseklus, neapibrėžtas ir nedarnus. Siekiant išvengti tokių pasekmių Konstitucinis Teismas manė esant reikalinga atidėti Nutarimo paskelbimą. Taikant „įstatymo pakeitimus“, kai neliko keičiamo pagrindinio įstatymo, o draudimui egzistuojant teisės akte, kuris neturi visų įstatymams būdingų komponentų, konstitucinių teisių ribojimas nėra nei aiškus, nei darnus. Toks draudimas negali sudaryti prielaidų riboti ūkinės veiklos. Viešai paskelbus Nutarimą galiojantys įstatymo pakeitimai ir papildymai nebegali būti taikomi. Tai reiškia, kad Sprendime nurodytas Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punktas negalėjo sudaryti teisinio pagrindo netenkinti pareiškėjo prašymo.

2.5. Dėl minėtų argumentų Sprendimas taip pat pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnį – Sprendimu yra privilegijuojamas vienas ūkio subjektas – valstybės valdoma UAB „Pieno tyrimai“, kuriam suteikiama teisė teikti įgaliotos laboratorijos paslaugas, nors kitiems subjektams (pareiškėjui) tokia teisė nėra suteikiama. Sprendimu vienam ūkio subjektui yra sukuriama privilegijuota padėtis, taip pat skirtingos sąlygos veikti rinkoje, kurios nebuvo nulemtos įstatymų vykdymu.

2.6. Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatos pažeidžia:

2.6.1. Europos Sąjungos teisę. Sprendime ne tik ignoruojama Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkto neatitiktis Reglamento Nr. 853/2004 nuostatoms, kuri lemia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 288 straipsnio pažeidimą, tačiau ir kiti ES pažeidimai, kurie buvo sukurti priėmus Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punktą – buvo neužtikrintas Reglamento Nr. 853/2004 tiesioginis taikymas; priimant papildomas nacionalines nuostatas šiam reglamentui įgyvendinti, buvo padarytas SESV 288 straipsnio pažeidimas, iš esmės buvo paneigta laisvė teikti bei gauti paslaugas, įsisteigimo laisvė, bei pažeistas SESV 106 straipsnis.

2.6.2. Laisvę teikti ir gauti paslaugas, kurią garantuoja SESV 56 straipsnis, kadangi nustatyta priemonė (monopolio sukūrimas, eliminuojant galimybę gauti paslaugas kitose valstybėse narėse bei kitų valstybių narių subjektams jas teikti Lietuvoje) yra iš esmės neproporcinga siekiamam tikslui ir negali pateisinti nustatytų apribojimų. Taip pat Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punktas taikomas nevienodai priklausomai nuo to, kokiems pirkėjams žalias pienas yra parduodamas, todėl diskriminuoja žalio pieno pardavėjus (t. y. paslaugos gavėjus ir asmenis, kurių interesų užtikrinimo siekiama). Įpareigojimas pieno tyrimus atlikti valstybės valdomoje akredituotoje laboratorijoje nustatytas tik Lietuvoje registruotam žalio pieno pirkėjui perkant pieną iš Lietuvoje registruoto žalio pieno pardavėjo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje patvirtinta, kad tam tikrose srityse sukurti monopoliai (kaip neproporcingos priemonės), gali būti nesuderinami su SESV 56 straipsniu.

2.6.3. Įsisteigimo laisvę, tokiu būdu pažeidžiant SESV 49 straipsnį. Priimant neteisėtas Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas žalio pieno tyrimų rinka iš esmės buvo uždaryta ją monopolizuojant, todėl kitų valstybių narių subjektai, siekdami pradėti veiklą vykdyti Lietuvoje, neturi galimybių vykdyti oficialius žalio pieno sudėties ir kokybės tyrimus. Taip pat buvo apribota galimybė Lietuvoje steigtis subjektams, siekiantiems vykdyti, be kita ko, pieno tyrimų veiklą, ir, nors tokia priemone siekiama teisėto tikslo, ji yra neproporcinga.

2.6.4. SESV 106 straipsnį. Pagal ESTT praktiką, specialių ar išimtinių teisių suteikimas suponuoja piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi arba tokios situacijos susidarymą, kai ūkio subjektas piktnaudžiaus dominuojančia padėtimi. Analogiškai, išimtinių teisių suteikimas UAB „Pieno tyrimams“ taip pat suponuoja SESV 106 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Nors SESV 101 ir 102 straipsniai, skirti tik įmonių veiksmams ir neskirti valstybių narių priimtiems įstatymams ar kitiems teisės aktams, tai nepaneigia, kad šie straipsniai įpareigoja valstybes nares nepriimti arba nepalikti galioti įstatymų ir kitų teisės aktų, galinčių panaikinti įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių veiksmingumą. Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu buvo sukurta konkurenciją šioje srityje panaikinusi situacija.

2.6.5. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį, kadangi buvo monopolizuota ūkinė veikla.

2.7. Konstitucinis teismas Nutarimu nepatvirtino poreikio žalio pieno laboratorinius tyrimus atlikti tik valstybės kontroliuojamoje laboratorijoje arba įtvirtinto valstybinio monopolio teisėtumo. Konstitucinis Teismas vertino, ar Pieno įstatymo nuostatomis pagrįstai apribota gamintojo – supirkėjo laisvė susitarti dėl visų pirkimo-pardavimo sąlygų bei padarė išvadą, kad toks apribojimas buvo galimas. Tačiau Konstitucinis Teismas nevertino, ar Konstitucijos 46 straipsnio reikalavimus atitinka kitas Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatytas reikalavimas turėti valstybės kontroliuojamos laboratorijos patvirtinimą dėl pieno sudėties ir kokybės. Tokios monopolijos būtinumą reikia vertinti individualiai.

2.8. Nutarime nustatytos aplinkybės nėra reikšmingos nagrinėjamam ginčui. Nutarime nurodyti motyvai, dėl kurių buvo pateisinamas sutartinių santykių reguliavimas, nėra aktualūs vertinant monopolijos įtvirtinimą. Šioje byloje analizuojami ne pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio santykiai, bet laboratorijos paslaugų teisinis reguliavimas. Pieno gamintojų „smulkumas“ bei derybinės galios neturėjimas santykyje su pieno supirkėjais negali pateisinti konstitucinių teisių suvaržymo. Todėl Konstitucinio Teismo argumentai negali patvirtinti, kad valstybė gali teisėtai vykdyti intervenciją į rinką, sukuriant valstybinę monopoliją.

2.9. Pareiškėjas, remdamasis aktualių teisės aktų ir faktinių aplinkybių analize, nurodė, kad:

2.9.1. Laboratorinių tyrimų, kuriais vertinama pieno sudėtis ir kokybė, bei be kurių negalima parduoti žalio pieno, atlikimas yra ūkinė veikla.

2.9.2. Žalio pieno kokybės užtikrinimo sistema (kurioje nėra kalbama apie valstybės kontroliuojamas laboratorijas) patvirtina, kad UAB „Pieno tyrimai“ atliekama veikla nėra siejama su valstybės funkcijų įgyvendinimu. Tai yra veikla, kurią įprastai turėtų atlikti privatūs rinkos dalyviai, prižiūrint valstybės institucijoms. Analizuojant Pieno supirkimo taisyklėse išdėstytus reikalavimus negalima identifikuoti nei vieno teisinio ar techninio reikalavimo, kurio negalėtų įgyvendinti privačios tyrimus atliekančios laboratorijos. Laboratorinių tyrimų atlikimui reikiama technologija yra laisvai prieinama rinkoje, tokio ir dar platesnio turinio tyrimus atlieka pieno perdirbimo veikla užsiimantys subjektai. Be to, technine prasme UAB „Pieno tyrimai“ laboratorija turi tokias pat akreditacijas laboratorinei veiklai, kaip ir privačių subjektų valdomos laboratorijos. UAB „Pieno tyrimai“ yra pelno siekiantis juridinis asmuo, todėl jų vykdomi laboratoriniai tyrimai yra veikla, kuri vykdoma arba galėtų būti vykdoma siekiant pelno (kas yra vienas iš ūkinės veiklos požymių).

2.9.3. UAB „Pieno tyrimai“ net formaliai negali būti priskirtos jokių valstybės funkcijų įgyvendinimas, kadangi 2018 m. UAB „Pieno tyrimai“ buvo pertvarkyta iš valstybės įmonės (VĮ) į uždarąją akcinę bendrovę (UAB), o viešojo administravimo subjektų sistemai gali būti priskirti tik specialios teisinės formos juridiniai asmenys, kuriems teisinė forma – UAB nėra priskiriama. Aplinkybę, kad UAB „Pieno tyrimai“ subjektas nebegalės vykdyti viešojo administravimo įgaliojimų 2018 m. aiškinamajame rašte pripažino ir Ministerija, teikdama Pieno įstatymo pakeitimus. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju sukurtas monopolis palieka galimybę pieno supirkėjams įsigyti užsienio šalyse registruotų gamintojų pieną ir tokį pieną teisėtai naudoti savo veikloje nesinaudojant UAB „Pieno tyrimai“ paslaugomis. Tokia siaura galimybė patvirtina, kad UAB „Pieno tyrimai“ nėra priskiriama jokia valstybės funkcija.

2.10. Sprendime pateikti argumentai dėl galimo pieno tyrimų klastojimo bei šališko tyrimų atlikimo nėra pagrįsti bei nesudaro pagrindo riboti ūkinės veiklos laisvę:

2.10.1. Nepaisant to, kad didelė dalis pieno gamintojų yra smulkūs ir turi ribotas galimybes gintis nuo pieną superkančių įmonių piktnaudžiavimo, nagrinėjamu atveju įtvirtinta valstybinė monopolija yra absoliuti, jos egzistavimas nesudaro prielaidų tirti didelių pieno gamintojų pieno kokybę bendrai gamintojų ir supirkėjų pasirinktose laboratorijose. Europos Sąjungos požiūriu kontrolė yra pakankama, kai valstybė ne pati atlieka tyrimus, bet imasi priemonių užtikrinančių kokybės kontrolės sistemos veikimą, pasiekiant tai, be kita ko, per atliekamus kontrolinius tyrimus. Europos Sąjungos teisės aktuose nenurodyta, kad žalio pieno kokybės tyrimus turėtų atlikti valstybės kontroliuojamos laboratorijos, ar kad laboratorijos turėtų atitikti kokius nors kokybinius reikalavimus. Laboratorinių tyrimų atlikimą akredituotose laboratorijose, kaip pakankamą (proporcingą) priemonę užtikrinti Ministerijos deklaruojamą nepriklausomumą ir tyrimų kontrolę, įvairiuose kontekstuose yra įvardinusios ir kitos institucijos.

2.10.2. Tiek valstybės, tiek privačių subjektų kontroliuojama akreditaciją turinti laboratorija turi įgyvendinti reikalavimus, kurie keliami laboratorinių tyrimų nešališkumui, kokybei ir objektyvumui. Todėl bet kokios monopolijos įtvirtinimą pateisinančios priežastys turėtų būti susijusios išimtinai su laboratorijos kapitalo savininku. Vis dėlto, kapitalo valdytojas didelio skirtumo laboratorijos veiklai neturi bei negali pateisinti tokios apimties ūkinės veiklos ribojimo, nustatyto Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkte. Aptariamas monopolis reikalauja tirti žalio pieno kokybę Lietuvos Respublikos kontroliuojamoje laboratorijoje UAB „Pieno tyrimai“. Tačiau nėra aišku, kodėl Lietuvos pieno gamintojų pienas negali būti tiriamas kituose valstybės kontroliuojamose laboratorijose, kurios atskirais atvejais geografiškai gali būti artimesnės, nei Lietuvoje veikiančios UAB „Pieno tyrimai“. Tai tik patvirtina, kad yra kitų, mažiau konstitucines teises ribojančių, priemonių deklaruotiems tikslams pasiekti.

2.11. Poreikis užtikrinti tinkamą žalio pieno supirkimo kokybę nėra proporcinga, ūkinės veiklos laisvės apribojimą pateisinanti, priemonė:

2.11.1. Kokybės tyrimai, iš esmės, yra techninis veiksmas. Kokybės tikslumas priklauso nuo laboratorijos įrangos bei taikomų organizacinių priemonių. UAB „Pieno tyrimai“ neturi jokios unikalios prieigos prie technologijų ar procesų, kurių neturėtų privačios laboratorijos.

2.11.2. Monopoliu nėra siekiama užtikrinti žalio pieno kokybės.

2.11.3. Europos Sąjungoje vieningus pieno kokybės reikalavimus apibrėžia tiesiogiai taikomas teisės aktas – Reglamentas Nr. 853/2004. Pieno įstatyme nepateikta nuorodų į Reglamentą Nr. 853/2004, ar kitus su pieno kokybės užtikrinimu susijusius aktus.

2.11.4. Europos Sąjungos teisės požiūriu tinkama kokybės kontrolė užtikrinama atliekant pieno kokybės tyrimus bet kuriam iš Reglamente Nr. 853/2004 įvardintų subjektų, o valstybei pasiliekant sau teisę kontroliuoti, kaip efektyviai veikia kontrolės sistema.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Įsigaliojus Nutarimui, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai liko galioti, nepaisant to, kad šiame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas nėra visiškai nuoseklus (liko galioti šio įstatymo 2, 3 ir 5 str., 6 str. 1 d., 71 ir 14 str.).

3.2. Pieno supirkimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 146 (toliau – ir PST), 21 punkte nustatyti reikalavimai laboratorijai, tarp kurių reikalavimas – „būti nešališka ir akredituota pagal Lietuvos standarto LST EN ISO/IEC 17025:2005 „Tyrimų, bandymų ir kalibravimo laboratorijų kompetencijai keliami bendrieji reikalavimai“ (toliau – Standartas 17025) reikalavimus tyrimų įstaiga, turinti juridinio asmens statusą. Ji privalo būti akredituota visiems reglamente (EB) Nr. 853/2004 ir šiose taisyklėse nurodytiems pieno sudėties ir kokybės tyrimams“. Iš Ministerijai pareiškėjo pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas turi akreditaciją tik žalio pieno riebalų ir baltymų kiekiui ir somatinių ląstelių skaičiui nustatyti. Tačiau, tiek pagal Reglamentą Nr. 853/2004, tiek pagal PST, žaliame piene privaloma tirti dar ir bendrą bakterijų skaičių, inhibitorines medžiagas, taip pat pagal PST – ir pieno užšalimo temperatūrą.

3.3. Ministerija padarė išvadą, kad pareiškėjas neturi akreditacijos visiems reglamente Nr. 853/2004 ir PST nurodytiems pieno sudėties ir kokybės tyrimams, todėl Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas. Reglamentas (EB) Nr. 853/2004 nenustato konkrečios pieno tyrimo sistemos tvarkos, nes kiekviena šalis narė pasirenka jai tinkamiausią. Svarbiausia, kad būtų užtikrinamas superkamo pieno kokybės tyrimas ir kontrolė. Lietuva pasirinko centralizuotą pieno tyrimų sistemą. Šiuo metu veikianti pieno tyrimų sistema, kai pieno mėginius atsiskaitymo už pieną tikslais tiria valstybės valdoma įmonė, tenkina pieno gamintojus. Lietuvos pieno tyrimo sistemą teigiamai vertina atlikti Europos Komisijos auditai, kurių ataskaitose teigiama, jog oficialiosios kontrolės sistema Lietuvoje yra gerai organizuota ir padeda įgyvendinti Europos Sąjungos keliamus reikalavimus.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:

5.1. 2015 m. birželio 25 d. įsigaliojo Ankstesnė pieno įstatymo redakcija. Šis įstatymas buvo pakeistas ir papildytas Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymais. 2018 m. gegužės 31 d. Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeista 3 straipsnio 3 dalies 5 punkto formuluotė, atsisakant tiesioginės nuorodos į tai, jog pieno sudėtis ir kokybė turi būti įvertinta išimtinai VĮ „Pieno tyrimai“ (kadangi bendrovės teisinis statusas keičiamas iš VĮ į UAB), ir nurodant, jog žalio pieno pirkėjui draudžiama: „pirkti žalią pieną iš Lietuvos Respublikoje registruoto žalio pieno pardavėjo, parduodančio savo gamybos žalią pieną, kurio sudėtis ir kokybė nėra įvertinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro nustatyta tvarka juridiniame asmenyje – valstybės valdomoje akredituotoje laboratorijoje.“.

5.2. Konstitucinis Teismas 2020 m. vasario 6 d. priėmė Nutarimą, kuriuo pripažino, kad Ankstesnė pieno įstatymo redakcija pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams. Nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors Ankstesnė pieno įstatymo redakcija bus nebegaliojanti, Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymų „atitiktis Konstitucijai pagal priėmimo tvarką nebuvo tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje“, todėl nurodė, kad Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai lieka galioti. Konstitucinis Teismas atidėjo Nutarimo paskelbimą ir nurodė, kad Nutarimas Teisės aktų registre turi būti paskelbtas 2020 m. liepos 1 d., o tai reiškia, kad būtent nuo šios datos Ankstesnė pieno įstatymo redakcija nebegali būti taikoma. Po Nutarimo priėmimo buvo registruoti du įstatymo projektai, kurių tikslas pakartotinai priimti naujos redakcijos Pieno įstatymą: 1) 2020 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija užregistravo įstatymo projektą 20-76113; 2) 2020 m. birželio 16 d. Seimo narių grupė užregistravo įstatymo projektą XIIIP-5004.4. Tačiau pakartotinai Pieno įstatymas ar atskiros jo nuostatos nebuvo priimtos, todėl liko galioti tik Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai.

5.3. 2021 m. birželio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas įgalioti pareiškėją tirti pieno mėginius, siekiant nustatyti pieno sudėties ir kokybės rodiklius, pagal kuriuos supirkėjai moka gamintojams už parduotą pieną.

5.4. 2021 m. rugpjūčio 12 d. Ministerija pareiškėjui pateikė Sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė vadovaujantis tuo, jog: 1) Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkte yra įtvirtinta centralizuota pieno tyrimų sistema; 2) Reglamentas Nr. 853/2004 nustato, kas gali atlikti patikrinimus, bet nenustato konkrečios pieno tyrimo sistemos tvarkos, todėl kiekviena valstybė narė gali pasirinkti jai tinkamiausią tvarką, kuri nustatoma nacionaliniais teisės aktais.

6. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendimu yra ribojama pareiškėjo teisė užsiimti tam tikra ūkine veikla. Teismas nurodė, kad tam, jog ūkio subjektas užsiimtų tam tikra ūkine veikla jis turi atitikti numatytus reikalavimus. Pareiškėjo prašymas Sprendimu buvo atmestas dėl to, jog pareiškėjas nėra valstybės valdoma akredituota (įgaliota) laboratorija, todėl pareiškėjas ir negali užsiimti šia ūkine veikla.

7. Teismas nustatė, kad Nutarimu pripažinta, jog Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (2015 m. birželio 25 d. redakcija) pagal priėmimo tvarką prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams. Tačiau taip pat buvo pripažinta, kad Pieno įstatymo 3 ir 5 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Konstituciniam Teismui priėmus Nutarimą Pieno įstatymo 3 straipsnio 5 punktas negalėjo būti taikomas, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

8. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį; kad Sprendimu yra privilegijuojamas vienas ūkio subjektas – valstybės valdoma UAB „Pieno tyrimai“; taip pat kad Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinta priemonė (valstybinio monopolio įtvirtinimas) yra neproporcinga bei prieštarauja SESV 56 straipsnio nuostatoms. Teismas, įvertinęs Reglamento (EB) Nr. 853/2004 reikalavimus, taip pat PST, Lietuvos standarto LST EN ISO/IEC 17025:2005 „Tyrimų, bandymų ir kalibravimo laboratorijų kompetencijai keliami bendrieji reikalavimai“ (toliau – ir Standartas 17025) nuostatas, pažymėjo, kad iš Ministerijai pateiktų dokumentų, kuriuos pateikė pareiškėjas, vertintina, jog pareiškėjas turi akreditaciją tik žalio pieno riebalų ir baltymų kiekiui ir somatinių ląstelių skaičiui nustatyti. Tačiau, tiek pagal Reglamentą Nr. 853/2004, tiek pagal PST, žaliame piene privaloma tirti dar ir bendrą bakterijų skaičių, inhibitorines medžiagas, taip pat pagal PST dar privaloma tirti ir pieno užšalimo temperatūrą. Todėl teismas nurodė, kad Ministerija pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas neturi akreditacijos visiems reglamente Nr. 853/2004 ir PST nurodytiems pieno sudėties ir kokybės tyrimams, todėl Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas.

9. Teismas, konstatavęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atmetė išvestinį pareiškėjo reikalavimą dėl Ministerijos įpareigojimo iš naujo nagrinėti prašymą įgalioti pareiškėją atlikti pieno tyrimus, pagal kurių rezultatus būtų atsisakoma su pieno pardavėjais.

10. Teismas, aptaręs aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad šiuo atveju teismui nekilo ES teisės aiškinimo klausimų, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo buvo atmestas.

11. Teismas taip pat nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar 2015 m. gruodžio 22 d. priimtas Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII- 1907 2, 3, 5, 6, 13 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 71 straipsniu įstatymas bei 2018 m. gegužės 31 d. priimtas Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių– parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytinų teisės aktų turinį ir pareiškėjo prašymą, teismas konstatavo, kad šis pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti; 2) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar 2015 m. gruodžio 22 d. priimtas Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6, 13 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 71 straipsniu įstatymas bei 2018 m. gegužės 31 d. priimtas Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją; 3) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų: i) Ar Reglamento Nr. 853/2004 III priedo IX skirsnio I skyriaus III skirsnio 2 punkto d nuostata (kartu atsižvelgiant į SESV 288 str., Reglamento Nr. 853/2004 1 str., 3 str. 1 d., 10–12 str., Reglamento 2019/627 50 str. bei kitas susijusias nuostatas), turi būti suprantama taip, kad valstybė narė gali sukurti privalomą žalio pieno ir priešpienio kokybės kontrolės sistemą, kuri būtų taikoma prieš žalio pieno pirkėjui įsigyjant žalią pieną iš žalio pieno pardavėjo?; ii) jeigu atsakymas į pirmą klausimą būtų teigiamas, ar leidimas sukurti nacionalinę kontrolės schemą, turi būti suprantamas kaip leidimas įtvirtinti tokią tvarką, kokia ji buvo įtvirtinta Pieno įstatyme, t. y. ar valstybei narei yra suteikta diskrecija uždrausti kitiems Reglamento Nr. 853/2004 III priedo IX skirsnio I skyriaus III skirsnio 2 punkto a–c punktuose nurodytiems subjektams atlikti žalio pieno kokybės tyrimus ir ar tai yra suderinama su SESV 49, 56 ir 106 str.?; 4) atlyginti pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kilusį ginčą bei neanalizavo susiklosčiusios situacijos. Teismo išvados grindžiamos neteisingomis prielaidomis, kad: 1) Konstitucinis Teismas su ginču susijusias Pieno įstatymo teisės normas yra įvertinęs kaip teisėtas ir galiojančias; 2) byloje nesprendžiami jokie su ES teise susiję klausimai. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas Nutarimu nenagrinėjo konkrečios Pieno įstatymo konstitucingumo nuostatos tuo aspektu, kuriuo keliamas jos teisėtumas šioje byloje, o savo Nutarimo oficialų paskelbimą atidėjo iki 2020 m. liepos 1 d. Visgi, tai problemos neišsprendė ir nauja Pieno įstatymo redakcija vis dar nėra priimta, o Sprendimas priimtas vadovaujantis būtent teisinę galią praradusio įstatymo nuostatomis, nors šiuo atveju turėjo būti taikomas Reglamentas Nr. 853/2004.

13.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimu nėra ribojama pareiškėjo teisė verstis ūkine veikla:

13.2.1. Ministerijos ir teismo nurodyti reikalavimai, kurių neatitinka pareiškėjas, nustatyti šiuo metu (po Nutarimo priėmimo) teisinės galios neturinčio Pieno įstatymo pagrindu. Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai (kurie nepateko į Konstitucinio Teismo nagrinėtos bylos dalyką), keičiantys atskiras negaliojančio Pieno įstatymo nuostatas, negali būti laikomi tinkamu šių reikalavimų nustatymo pagrindu.

13.2.2. Ministerija ir teismas nevertino Reglamento Nr. 852/2004 nuostatų, kuriuose įtvirtinta, kas gali atlikti žalio pieno kokybinius tyrimus. Taip pat pareiškėjas kvestionuoja, ar Pieno įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo priimtas Sprendimas, pagrįstai riboja subjektų teisė verstis ūkine veikla.

13.2.3. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas ūkinės veiklos laisvės principas, įtvirtintas Konstitucijos 46 straipsnyje, taip pat buvo apribota sąžininga konkurencija.

13.3. Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis teisinę galią praradusio teisės akto nuostatomis bei nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą:

13.3.1. Teismas vertino, kad atitinkamos Pieno įstatymo nuostatos yra galiojančios ir nesivadovavo Ministerijos pozicija, kad Sprendimo pagrindu gali būti Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. Pieno įstatymas visa apimtimi neteko galios, todėl juo nebuvo galima remtis. Nei Konstitucija, nei Konstitucinio Teismo jurisprudencija nenumato galimybės taikyti įstatymo vien dėl to, kad jis buvo pripažintas neatitinkančiu Konstitucijos dėl jo priėmimo tvarkos. Vien tai, kad Pieno įstatymo konkrečios nuostatos Nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, nesudaro pagrindo ignoruoti išvadų dėl šio įstatymo (visa apimtimi) netinkamos priėmimo tvarkos ir, atitinkamai, prieštaravimo Konstitucijai.

13.3.2. Byloje nebuvo pagrindo vadovautis net ir Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymais, dėl kurių teisėtumo nebuvo pasisakyta Nutarime. Aplinkybė, kad minėti įstatymai galioja, buvo nurodyta kitame kontekste, sprendžiant dėl Nutarimo paskelbimo atidėjimo. Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai neteko galios kartu su Pieno įstatymu, tačiau teismas šių argumentų nevertino. Teismas taip pat šiuo klausimu nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, nors byloje buvo remiamasi būtent Pieno įstatymu, o dėl minėto įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymų teismas net nepasisakė. Be to, pirmosios instancijos teismas savarankiškai aiškino / interpretavo Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.

13.4. Sprendime nepagrįstai atsisakyta taikyti tiesioginio veikimo Reglamento Nr. 852/2004 nuostatas, taip pažeidžiant ES viršenybės principą:

13.4.1. Teismas neįvertino, kad Reglamento Nr. 853/2004 III priedo IX skirsnio I skyriaus III skirsnio 2 punkto nuostatos yra tiesiogiai taikomos ir jų perkėlimas (susiaurinimas) nacionalinėje teisėje negalimas. Sisteminė minėto reglamento nuostatų analizė patvirtina, kad aptariamas teisės aktas nesuteikia teisės jo papildomai įgyvendinti susiaurinant pieno tyrimus galinčių atlikti subjektų ratą. Vis dėlto, net jei būtų pripažinta, kad valstybėms narėms šiame konkrečiame kontekste buvo leista priimti įgyvendinančias Reglamento Nr. 853/2004 nuostatas, galima daryti išvadą, kad minėtomis priemonėmis Reglamente Nr. 853/2004 įtvirtintos nuostatos buvo iškreiptos nustatant nesuderinamus įpareigojimus, taip pažeidžiant vienodo reglamento taikymo visose valstybėse narėse siekį. Reglamente Nr. 853/2004 aiškiai nurodyta, kada ir kokiais atvejais valstybėms narėms yra leidžiama nukrypti nuo šiame reglamente įtvirtintų taisyklių.

13.4.2. Reglamentu Nr. 853/2004 nustatomos taisyklės yra visiško suderinimo (t. y. valstybėms narėms neleidžiama nuo jų nukrypti savo pasirinkimu), išskyrus nuostatas, aiškiai suteikiančiomis diskreciją valstybėms narėms tam tikrose srityse.

13.4.3. Aplinkybę, kad valstybėms narėms nesuteikta teisė nustatyti kitokias žalio pieno kontrolės procedūras nei numatyta Reglamente Nr. 853/2004, patvirtina ir tai, kad tokie veiksmai prieštarautų Reglamento Nr. 853/2004 tikslams, inter alia, siekti vieningos kokybės kontrolės visoje Europos Sąjungoje.

13.4.4. Pareiškėjo vertinimą pagrindžia ir sisteminis kito susijusio reglamento – 2019 m. kovo 15 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2019/627 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2019/627) aiškinimas. Reglamentu Nr. 2019/627 nustatomi praktiniai reikalavimai gyvūninių produktų oficialiai kontrolei. Aptariamu reglamentu siekiama sukurti tokią kontrolės sistemą, kuri turėtų būti vieninga visoje ES. Reglamento 2019/627 50 straipsnis apibrėžia kontrolės priemones produktui (žaliam pienui) – žalio pieno atžvilgiu kompetentingos institucijos neatlieka žalio pieno (kaip produkto) patikrinimų. Kompetentingos institucijos tik vykdo atliktų patikrinimų stebėseną. Kitaip tariant, kompetentingų institucijų patikrinimo objektas ne žalias pienas ir jo kokybiniai parametrai, tačiau – žalio pieno patikrinimų kokybė. Be to, Reglamento 2019/627 50 straipsnyje, kalbant apie patikrinimų stebėseną, yra pateikiama nuoroda į Reglamento Nr. 853/2004 III priedo IX skirsnio „Žalias pienas ir jo gaminiai“ įvardijamą pieno kokybės kontrolės mechanizmą bei kokybės parametrus, neduodant erdvės prielaidai, kad galėtų egzistuoti kokia nors kitokia valstybės narės „susigalvota“ kontrolės sistema, kurią reikėtų kontroliuoti.

13.4.5. Pirmosios instancijos teismas nevertino išdėstytų aplinkybių, nepritaikė tiesiogiai taikomų Reglamento Nr. 853/2004 nuostatų, todėl buvo pažeistas ES teisės viršenybės principas.

13.5. Teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas:

13.5.1. Teismas nemotyvavo savo išvadų, neatsakė į konkrečius pareiškėjo argumentus, taip pat nepagrindė atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ESTT. Teismas tik perrašė atsakovo argumentus, tačiau neatliko savarankiško vertinimo.

13.5.2. Teismas Sprendime neatsakė į klausimą, koks teisės aktas taikomas teisiniams santykiams ir kodėl.

13.6. Pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei aktualias aplinkybes bei prašo kreiptis į Konstitucinį teismą, kadangi egzistuoja du savarankiški kreipimosi pagrindai: 1) Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai prieštarauja Konstitucijos viršenybės ir teisinės valstybės principams (Konstitucijos 7 str. ir 107 str.); 2) Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymais (arba Pieno įstatymo 3 str. 3 d. 5 p., kuris Sprendimu buvo taikomas ginčo santykiams) įtvirtintas valstybinis monopolis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai. Pareiškėjas pabrėžia, kad Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai prieštarauja Konstitucijos viršenybės ir teisinės valstybės principams. Šie Pieno įstatymo pakeitimai ir papildymai tiesiogiai priklauso nuo Pieno įstatymo ir negali savarankiškai galioti. Be to, Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai prieštarauja teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principams, neužtikrina teisės sistemos nuoseklumo bei darnos. Atitinkamai, Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymais teisiniai santykiai net negali būti reglamentuojami, šie teisės aktai negali sukurti jokių teisių ar pareigų teisinių santykių subjektams. Šiais įstatymais įtvirtinamos nuostatos prieštarauja Konstitucijai, t. y. Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtintas laboratorinių tyrimų monopolis pažeidžia Konstitucijos 46 straipsnio reikalavimus.

13.7. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju taip pat būtina kreiptis į ESTT dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nes kyla nauji ES teisės, konkrečiai – Reglamento Nr. 853/2004 ir susijusių ES teisės nuostatų (SESV 49, 56, 106 str.), aiškinimo klausimai. Keltinas klausimas, ar Reglamento Nr. 853/2004 III priedo IX skirsnio I skyriaus III skirsnio 2 punkto nuostatos galėjo būti perkeltos ir susiaurintos nacionalinėje teisėje, priimant Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punktą, arba (patvirtinus, kad Pieno įstatymas ir jo pakeitimai yra de facto negaliojantys) ar Ministerijos individualių administracinių teisės aktų pavidalu gali privilegijuoti vieną konkretų subjektą – UAB „Pieno tyrimus“. Net ir nustačius, kad valstybės narės turi teisę riboti Reglamente Nr. 853/2004 nustatytų subjektų ratą, taip pat aktualu išsiaiškinti, ar nustatytas draudimas kitiems asmenims atlikti pieno tyrimus yra suderinamas su SESV 56 straipsnyje įtvirtinta laisve teikti ir gauti paslaugas, su SESV 49 straipsnyje įtvirtinta įsisteigimo laisve bei su SESV 106 straipsniu. Faktas, kad Pieno įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taigi ir negaliojančiu, netrukdo kreiptis į ESTT su prašymu išaiškinti, ar tokia nuostata yra suderinama su Reglamentu Nr. 853/2004 ir atitinka SESV 288 straipsnį.

13.8. Pareiškėjas pakartoja, be kita ko, bylai aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei pažymi, kad nagrinėjamu atveju taip pat būtina kreiptis į ESTT dėl Reglamento Nr. 853/2004 III priedo IX skirsnio I skyriaus III skirsnio 2 punkto nuostatos (formuluotės) aiškinimo, kadangi šis klausimas turi esminę reikšmę nagrinėjamai bylai. Pareiškėjo nuomone, ginčui aktualios Pieno įstatymo nuostatos prieštarauja SESV 49, 56 ir 106 straipsniams.

14. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad palaiko savo poziciją, argumentus ir motyvus, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei pažymi, kad pareiškėjo pateikti reikalavimai nėra pagrįsti, o šių reikalavimų patenkinimas prieštarautų teismų praktikai, neatitiktų teisės normų taisyklių, būtų nesąžiningas ir neteisėtas. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė ginčui aktualias aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir ginčo šalių argumentus. Ministerijos nuomone, taip pat nėra pagrindo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą bei ESTT.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Ministerijos Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas įgalioti jį tirti pieno mėginius, siekiant nustatyti pieno sudėties ir kokybės rodiklius, pagal kuriuos supirkėjai moka gamintojams už parduotą pieną, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Skundžiamu Sprendimu Ministerija atmetė pareiškėjo prašymą įgalioti jį tirti pieno mėginius Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatyta tvarka, motyvuodama tuo, jog pagal šią teisės normą Lietuvoje veikia centralizuota pieno mėginių tyrimo sistema, o pareiškėjas nėra valstybės valdomas juridinis asmuo – akredituota laboratorija.

17. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Sprendimo neteisėtumo pagrindų, nurodęs, kad byloje nekyla ES teisės aiškinimo klausimų, o pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą nėra grindžiamas teisiniais argumentais, pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neįvertino esminių pareiškėjo argumentų ir pateiktų įrodymų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje bei ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-388/2011).

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

22. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas bylą išnagrinėjo ir skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis iš esmės tik atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, perrašydamas šiame procesiniame dokumente išdėstytus argumentus, neatlikęs savarankiško įrodymų tyrimo, nenustatęs ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių bei nevertinęs esminių pareiškėjo argumentų, tuo pažeisdamas nurodytus proceso teisės principus ir taisykles. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas apsiribojo tik skundžiamo Ministerijos sprendimo formaliu patikrinimu dėl jo atitikimo aktualioms nacionalinės teisės nuostatoms, akcentuodamas pareiškėjo priklausomybę privačiam asmeniui, o ne valstybei ir tą faktą, kad pareiškėjas neturi akreditacijos visiems pieno sudėties ir kokybės tyrimams.

23. Tačiau pareiškėjas savo reikalavimus iš esmės grindė, jo teigimu, ydingu nacionalinės teisės reguliavimu. Todėl, norint atskleisti bylos esmę ir teisingai išnagrinėti kilusį ginčą, buvo būtina išsamiai ir visapusiškai atsakyti į pareiškėjo išdėstytus argumentus, be kita ko, susijusius su Reglamento Nr. 853/2004 taikymu (kad reglamentas yra tiesiogiai taikomas, kad šis teisės aktas neįtvirtino galimybės susiaurinti pieno tyrimus galinčių atlikti subjektų ratą, kad buvo pažeistas ES teisės viršenybės principas ir kt.) bei Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkto galimu prieštaravimu Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 ir 106 straipsniams; pareiškėjo argumentus dėl netekusių teisinės galios aktų bei jų taikymo / proporcingumo, konkrečiai – Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymų, taip pat ir šių įstatymų sąsajų su nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintomis neatitinkančiomis Konstitucijos.

24. Pirmosios instancijos teismas , atsisakydamas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nurodė, jog teismui nekilo ES teisės aiškinimo klausimų. Tačiau iš sprendimo turinio matyti, jog teismas aiškino Reglamento 853/2004 nuostatas bent jau perrašydamas atsakovo atsiliepimo argumentus.

25. Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą (išdėstytą keliolikoje lapų) abstrakčiai tenurodė, jog prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Toks lakoniškas teismo pozicijos išdėstymas taip pat kelia abejonių, ar pirmosios instancijos teismas įvertino visus pareiškėjo nurodytus argumentus, susijusių su Pieno įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymų atitikimu Konstitucijos 7 ir 107 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkto atitikimu Konstitucijai Nutarime netirtu aspektu.

26. Atitinkamai vertintina, kad pirmosios instancijos teismas savarankiško ir tinkamo ginčo teisinių aplinkybių, susijusių su ginčo esme, tyrimo neatliko, o savo sprendimą grindė faktinių aplinkybių aptarimu, teisinio reguliavimo pacitavimu ir dalies atsakovo dokumentuose pateiktų argumentų atkartojimu, t. y. kilusio ginčo objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo.

27. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus tiriant įrodymus, nustatė visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė bei tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Priešingai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad teismas, tinkamai nesilaikęs proceso taisyklių, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl to galbūt neteisingai išnagrinėjo bylą ir tuo pagrindu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 str. 7 d., 80, 86 str.).

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Šis apeliacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes apeliacinės instancijos teisme pareiškėjo argumentų įvertinimas, nesant tokio įvertinimo pirmojoje instancijoje, reikštų, kad šalys (tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas) prarastų teisę į apeliaciją. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.). Kadangi byla perduodama nagrinėti iš naujo, t. y. byla nėra baigta, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nespręstinas, taip pat teisėjų kolegija detaliau nepasisako dėl likusių ginčo šalių argumentų ir reikalavimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nepriklausoma tyrimų laboratorija“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius