2018-11-06 Nr. AB-19755-3-61-3-03050-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-760-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03050-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus valdybos 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. (18.3)-AD5-971 „Dėl prašymo“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Departamento Vilniaus valdybą atlikti tyrimą dėl galimai neteisėtai naudojamų gamtos išteklių bei daromos žalos aplinkai pareiškėjai priklausančiuose nurodytuose žemės sklypuose siekiant nustatyti atsakingus už tai asmenis (b. l. 1–5).

Pareiškėja paaiškino, kad kreipėsi į Departamento Vilniaus valdybą su prašymu atlikti tyrimą dėl galimo administracinio nusižengimo (galimai neteisėtai naudojamų gamtos išteklių bei daromos žalos aplinkai), tačiau Departamento Vilniaus valdyba ginčijamu Raštu atsakė, kad kaltų asmenų paieška buvo atlikta dar 2017 m. liepos 17 d., tačiau asmenys, neva kasę žvyrą ir smėlį, nebuvo nustatyti, t. y. šiuo Raštu buvo atsisakyta tęsti tyrimą ir nustatyti asmenis atsakingus už galimą pareiškėjos žemės sklypo sugadinimą. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su tokiu neišsamiu tyrimu ir prašo teismo įpareigoti Departamento Vilniaus valdybą atlikti pilnavertį administracinio nusižengimo tyrimą.

Pareiškėja pažymėjo, kad Departamento Vilniaus valdyba nesikreipė į policiją dėl administracinį nusižengimą padariusio asmens paieškos ir padėjimo atlikti kitus procesinius veiksmus, nors tokią teisę turėjo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 593 straipsnio 1 dalį. Be to, pasak pareiškėjos, Departamento Vilniaus valdyba neatliko jokių veiksmų, kad būtų gauti duomenys ir apklaustas kaip liudytojas asmuo, parnešęs apie galimą pažeidimą. Pareiškėjos nuomone, visiškai nesuprantama, kodėl Departamento Vilniaus valdybos inspektoriui atvykus į vietą, nebuvo užfiksuoti traktorių, sunkvežimių palikti pėdsakai, neapžiūrėtos greta esančios statybvietės ir jose dirbanti sunkioji technika. Be to, su policijos pagalba iš mobilaus tinklo operatorių galėjo būti pareikalauti visi prie sklype esančio siųstuvo bokšto besijungiantys numeriai ir nustatyti galimų teisės pažeidėjų numeriai bet patys pažeidėjai, ypač atsižvelgiant į tai, kad ši teritorija yra mažai apgyvendinta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (b. l. 36–37).

Teismas nurodė, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. tik dėl asmeniui teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, kuriuose aiškiai ir imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės ir pareigos.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas Departamento Vilniaus valdybos Raštas yra informacinio pobūdžio raštas, nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių ir nelaikytinas dokumentu, tiesiogiai nustatančiu pareiškėjai teises ir pareigas (savaime nedaro įtakos pareiškėjos teisiniam statusui), nes minėtu raštu Departamento Vilniaus valdyba nepriėmė (negalėjo priimti) sprendimo dėl administracinio nusižengimo tyrimo pradėjimo (nepradėjimo). Raštu pareiškėjai nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, nekonstatuoti teisės aktų pažeidimai, o tik pateikta informacija apie administracinio nusižengimo tyrimo eigą.

Teismas pažymėjo, kad administracinių nusižengimų procedūrą reglamentuoja ANK, visi šios procedūros metu priimti sprendimai ir veiksmai yra siejami su administracinių nusižengimų procesu, todėl šiame procese kylantys klausimai administraciniuose teismuose nenagrinėjami.

III. Pareiškėja G. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (b. l. 39–41).

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad iš ginčijamo Rašto akivaizdu, jog Departamento Vilniaus valdyba neketina atlikti jai priskirtų viešojo administravimo funkcijų, tiriant administracinį nusižengimą. Pareiškėja pažymi, kad savo 2018 m. liepos 2 d. prašyme prašė būtent atlikti tyrimą ir nustatyti kaltus asmenis, todėl toks atsakymas, koks buvo suformuluotas ginčijamame Rašte, reiškia tik vieną – aiškų atsisakymą atlikti tyrimą, t. y. atsisakymą atlikti jiems priklausančias pareigas.

Pareiškėja pastebi, kad Administracinių nusižengimų kodeksas nereglamentuoja atvejų, kai tyrimą turinčios atlikti valstybės institucijos jo neatlieka, todėl tokiu atveju, pareiškėjos nuomone, turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, o ginčas nagrinėjamas administraciniame teisme. Pareiškėja pažymi, kad taip yra nurodęs ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. ITS-1.9-91316-893/2017.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja savo skunde suformulavo du reikalavimus: panaikinti Departamento Vilniaus valdybos 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštą ir įpareigoti atsakovą atlikti tyrimą dėl galimai neteisėtai naudojamų gamtos išteklių bei daromos žalos aplinkai. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų ir juose nurodytų aplinkybių matyti, kad tuo ji iš esmės siekia, jog reaguojant į jos pranešimą apie galimą administracinį nusižengimą, būtų pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena ir atlikti įvairūs procesiniai veiksmai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).

Kiek tai liečia pirmąjį pareiškėjos skundo reikalavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio, tik paaiškinantis pareiškėjai, kokius veiksmus atliko Departamento Vilniaus valdybos pareigūnai, reaguodami į gautus pranešimus apie galimą administracinį nusižengimą, tačiau nekeičiantis pareiškėjos teisių ir pareigų apimties bei nesusijęs su kokių nors poveikio priemonių taikymu. Tokio vertinimo nekeičia ir faktas, jog minėto rašto pabaigoje Departamento Vilniaus valdyba išaiškino teisę ginčyti minėtą dokumentą kreipiantis į administracinių ginčų komisiją ar administracinį teismą. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1287/2012).

Pasisakydama dėl antrojo skundo reikalavimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip administracinio nusižengimo tyrimo subjektai. Todėl administracinis teismas, svarstantis skundo priėmimo klausimą, turi įvertinti, ar pareiškėjo reikalavimai siejami su viešojo administravimo sritimi. Nagrinėjamu atveju, kaip jau paminėta šioje nutartyje, pareiškėja kreipėsi į instituciją dėl administracinio nusižengimo bylos teisenos pradėjimo ir siekia inicijuoti administracinio nusižengimo bylos teiseną, todėl šiuo atveju turėjo būti atliekama specialiųjų teisės aktų reglamentuojama asmens pareiškimo dėl galimai įvykdyto administracinio nusižengimo nagrinėjimo procedūra ir priimtas procesinis sprendimas, kuriuo įforminamas pareiškėjos prašymo išnagrinėjimo rezultatas. Įvertinus pareiškėjos skunde suformuluotus ir pareikštus reikalavimus, konstatuojama, jog pareiškėjos prašomi atlikti veiksmai nėra susiję su viešuoju administravimu, todėl skundas nepriskirtinas nagrinėti administraciniam teismui ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Teismų įstatymo 12 str. 3 d.), ką panašiose bylose spręsdama teismingumo klausimus yra konstatavusi ir Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (žr.: 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-85/2014; 2015 m. sausio 23 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-10/2015), o taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-549-822/2017; 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Priešingai nei teigia pareiškėja atskirajame skunde, panašius klausimus dėl administracinių nusižengimų teisenos pradėjimo nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (pvz. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartis byloje Nr. AN2-245-651/2018).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti. Prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė