2016-03-29 Nr. AB-6825-3-64-3-01777-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-232-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01777-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Šiaulių apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2-11), prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir atsakovas, Šiaulių APGV) viršininko pavaduotojo, atliekančio viršininko funkcijas, K. B. 2014 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. P-350 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. G.“, kuriuo pareiškėjui, (duomenys neskelbtini), skirta nuobauda – pastaba, bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Paaiškino, kad 2014 m. gegužės 23 d. pareiškėjas buvo informuotas, jog 2014 m. balandžio 18 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, PAGD) gautas Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos raštas „Dėl (duomenys neskelbtini) M. G. elgesio tarnybos metu“. Gautame rašte nurodoma, kad pareiškėjas, bendraudamas su kolegomis bei pareigūnais, galimai ne tik vartoja necenzūrinius žodžius, kalba arogantiškai, nedalykiškai, pakeltu tonu, bet ir nuolat įžeidinėja vartodamas įvairius epitetus, susijusius su kilme, socialine padėtimi ar aplinkybėmis, nesusijusiomis su pareigūnų dalykinėmis savybėmis, žemina pavaldžius pareigūnus susirinkimų metu, pareigūnai pasigenda racionalių, teisiškai įformintų pavedimų, metodinės pagalbos, patarimų, koncentruoja dėmesį tarnyboje į nuolatinę smulkmenišką klaidų ir trūkumų pavaldžių pareigūnų darbe paiešką ir panašiai.

Rašte nurodytais veiksmais galimai pažeidė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-101 patvirtinto Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso 6.4.4. punkto (nemenkinti kitų darbo, vengti arogancijos, spręsti konfliktines situacijas taikiai ir mandagiai, nereikšti niekam paniekos, neįžeidinėti, nevartoti smurto), 8.12. punkto (nepažeisti žmogaus teisių ir orumo, pagrįstą kritiką bendradarbiui reikšti korektiškai), 8.14. punkto (bendrauti su žmonėmis pagarbiai ir mandagiai, puoselėti savo kalbos ir elgesio kultūrą), 10.3. punkto (susilaikyti nuo viešo savo ir bendradarbių asmenybės, kompetencijos ar atliekamų funkcijų svarstymo ir vertinimo), 10.4. punkto (stengtis, kad kolektyve vyrautų tarpusavio pasitikėjimas, vengti bet kokių priekabiavimo formų:

žeminimo, įžeidimo, menkinimo, apkalbų ir šmeižimo), 11.3. punkto (pastabas dėl pavaldinių klaidų ir darbo trūkumų reikšti asmeniškai, korektiškai ir neįžeidinėdamas) reikalavimus. 2014 m. birželio 5 d. Departamente gautas Šiaulių APGV Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio (toliau – ir VPP poskyris, VPPP) pareigūnų kolektyvinis skundas, kuriame nurodoma: „Mes, Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Šiaulių APGV) priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų valstybinės priešgaisrinės priežiūros padalinių pareigūnai, kreipiamės į Jus dėl blogo psichologinio klimato kolektyve, nuolat patiriamo streso ir psichologinės įtampos tarnyboje, bei taip visiems pareigūnams neužtikrinamų saugių ir sveikų tarnybos (darbo) sąlygų.

Pagrindine itin neigiamo psichologinio klimato Šiaulių APGV valstybinės priežiūros pareigūnų kolektyve priežastimi yra šios valdybos (duomenys neskelbtini) M. G. bendravimo būdas su kolegomis ir pavaldžiais pareigūnais, neetiškas elgesys tarnybos metu. M. G., bendraudamas su mumis, ne tik vartoja necenzūrinius žodžius, kalba arogantiškai, nedalykiškai, pakeltu tonu, bet ir įžeidinėja mus vartodamas epitetus, susijusius su kilme, socialine padėtimi ar aplinkybėmis, nesusijusiomis su mūsų dalykinėmis savybėmis (pavyzdžiui, paniekinamai vadina mus kaimiečiais, tinginiais), žemina mus tiek bendraujant asmeniškai, tiek viešai susirinkimų metu“.

Atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo pateikti Šiaulių APGV Radviliškio, Joniškio, Pakruojo ir Akmenės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (toliau – ir PGT) Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio pareigūnų paaiškinimai, padaryta išvada, kad netikėti tarnybinio patikrinimo metu pareigūnų pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo, tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo neetišku elgesiu skundėsi ne vieno Šiaulių APGV PGT VPPP pareigūnai, o visos apskrities, t. y. Šiaulių APGV Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio PGT VPPP pareigūnai, t. y. faktiškai visi Šiaulių APGV PGT Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus (toliau – ir VPPS) pareigūnai.

Atsižvelgiant į tai, bei nenustačius jokių priešingai šį faktą patvirtinančių ar pareigūnų parodymus paneigiančių aplinkybių, darytina išvada, kad VPPP pareigūnų paaiškinimai dėl neetiško ir netinkamo elgesio yra teisingi ir vertinti juos kritiškai nėra jokio pagrindo. Atsižvelgus į surinktą medžiagą, padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-101 patvirtinto Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso 6.4.4., 8.12., 8.14., 10.3., 10.4., 11.3. punktų reikalavimus.

Nurodė, kad 2014 m. gegužės 23 d. pareiškėjas buvo supažindintas su pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo 2014 m. gegužės 23 d. Nr. VS-308, kuriame formaliai įvardijama, kad gautas Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos raštas, bei atkartotos šiame rašte nurodytos aplinkybės ir, kad pareiškėjas galimai savo veiksmais pažeidė Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso 6.4.4., 8.12., 8.14., 10.3., 10.4., 11.3. punktų reikalavimus. Pranešime nebuvo konkrečiai nurodyta, kada nurodomus veiksmus atliko (nenurodytas įtariamo pažeidimo laikas), kieno atžvilgiu, kur tai konkrečiai padaryta, kokie konkretūs žodžiai ar posakiai įžeidė kolegas ir pareigūnus, t. y. esminių objektyviųjų įtariamo nusižengimo požymių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-339/2011). Todėl pažeistos pareiškėjo teisės gintis nuo įtarimų, pateikti įrodymus, paneigiančius įtarimus. Nenurodžius to, nėra galimybės įvertinti, ar atlikus tarnybinį patikrinimą, skundžiamas įsakymas priimtas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarka) 33 punkto reikalavimų, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų dėl terminų, per kuriuos turi būti paskirta tarnybinė nuobauda, t. y. ar nepadaryti proceso normų pažeidimai. Taip pat ir surašius tarnybinio patikrinimo išvadą 2014 m. liepos 3 d. Nr. 6-357 jos konstatuojamoje dalyje bei rezoliucinėje dalyje nebuvo nurodyta, kada pareiškėjas konkrečiai padarė pažeidimus (įtariamo pažeidimo laikas), kieno atžvilgiu, kur tai padaryta, kokiais veiksmais konkrečiai pažeidė Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso nurodomus reikalavimus. Visa tai pažeidė pareiškėjo teises gintis nuo įtarimų, nes buvo užkirsta teisė pateikti įrodymus, prašyti apklausti visus dalyvavusius asmenis konkrečioje situacijoje, kuri taip ir nebuvo įvardyta. Manė, kad tarnybinio patikrinimo išvada neatitinka anksčiau nurodytų reikalavimų, todėl nepagrįsta ir neteisėta, taip pat ir jos pagrindu priimtas įsakymas skirti tarnybinę nuobaudą.

Pastebėjo, kad 2014 m. liepos 4 d. Šiaulių APGV viršininko pavaduotojo, atliekančio viršininko funkcijas, vidaus tarnybos pulkininko K. B. įsakyme Nr. P-350, kuriuo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, taip pat vadovaujamasi Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tačiau Vidaus tarnybos statuto aktualios redakcijos, galiojančios nuo 2013 m. gruodžio 30 d., Nr. DC-1538 26 straipsnio 1 dalyje nėra punktų bei šioje dalyje nėra pateikiama tarnybinių nuobaudų, skiriamų pareigūnams, rūšių. Taigi, tiek 2014 m. liepos 3 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 6-357 2 punkto siūlyme, tiek 2014 m. liepos 4 d. Šiaulių APGV viršininko pavaduotojo, atliekančio viršininko funkcijas, vidaus tarnybos pulkininko K. B. įsakyme Nr. P-350, kuriuo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, nesivadovaujama galiojančio teisės akto redakcija ir neaišku, kuo remiantis ši nuobauda paskirta. Todėl paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta ir turi būti panaikinta.

Atkreipė dėmesį į tai, kad priimant įsakymą Nr. P-350 dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, buvo pažeistas Tvarkos (2013 m. rugpjūčio 23 d įsakymo Nr. IV-720 redakcija) 19.3. punktas (tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu turėti advokatą ar kitą įgaliotą atstovą), nes 2014 m. liepos 4 d. pareiškėjui buvo išeiginė diena, įsakymas priimtas jam nebūnant darbe, taip pažeidžiant suteiktas teises dalyvauti skiriant nuobaudą, teikti paaiškinimus, savo prieštaravimus, motyvus, kad būtų nustatyta tiesa.

Pažymėjo, jog 2014 m. liepos 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 6-357 teigiama, kad 2014 m. balandžio 18 d. PAGD gautas Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos raštas „Dėl (duomenys neskelbtini) M. G. elgesio tarnybos metu“. Analizuojant išvadoje pateikto aukščiau minėto rašto ištrauką, matyti, kad rašte pateikiama nekonkreti ir abstrakti informaciją apie galimai neetišką elgesį, nenurodoma, kada, kam ir kokius neleistinus ar necenzūrinius žodžius pareiškėjas yra pasakęs, koks galimo pažeidimo padarymo laikas, užkertamas kelias gintis, nes pažeidimas įvardijamas abstrakčiai.

Šiuo raštu pateikiama tik abstrakti nuomonė, nepagrindžiama konkrečiais įrodymais, abstraktūs kaltinimai bei reikalavimas atlikti tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu. Tokiu būdu siekiama susidoroti ir pakenkti ir tai daroma po tam tikro laiko, nenurodant konkrečių detalių. Tarnybinio patikrinimo išvadoje taip pat nurodoma, kad 2014 m. gegužės 20 d. Šiaulių APGV VPPS vyresnysis inspektorius A. B. pateikė paaiškinimą, iš kurio matyti, kad paaiškinime pateikti duomenys susiję su šio pareigūno tiesioginėmis funkcijomis, kurias jis privalo vykdyti, o pareiškėjas, kaip vadovas, privalo kontroliuoti, kaip jos vykdomos, tačiau paaiškinime pareigūnas reiškia nepasitenkinimą, kad pareiškėjas, kaip vadovas, atlieka kontrolės funkcijas, kurios jam suteiktos pagal jo pareigybės aprašymą, ir nenurodo jokių konkrečių faktų dėl neetiško elgesio.

Paaiškinime abstrakčiai reiškiamas A. B. nepasitenkinimas, nenurodant, kada, kokiu laiku, kokia forma, kur, kokius neetiškus žodžius pareiškėjas yra pasakęs, todėl šio pareigūno paaiškinime visiškai nenurodoma galimų etikos reikalavimų pažeidimų. Toliau tarnybinio patikrinimo išvadoje pateikiamas Šiaulių APGV Akmenės PGT Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio vyresniojo inspektoriaus M. S. 2014 m. gegužės 14 d. paaiškinimas, kuriame jis nurodo, kad pareiškėjas galimai neetiškai su juo bendravo 2012 m. gegužės mėnesį.

Pagal Tvarkos (2013 m. rugpjūčio 23 d įsakymo Nr. IV-720 redakcija) 9 punktą tarnybinis patikrinimas taip pat gali būti neatliekamas, o pradėtas – gali būti nutrauktas, jei nustatoma, jog skundžiami pareigūnų veiksmai atlikti daugiau nei prieš 1 metus. Iš M. S. paaiškinime nurodyto galimo tarnybinio nusižengimo padarymo laiko matyti, kad praėjo daugiau kaip 1 metai, todėl analizuoti ir vertinti šio paaiškinimo, kaip įrodymo, negalima. Daugiau M. S. savo paaiškinime nenurodė jokių konkrečių faktų, leidžiančių pagrįsti neetišką bendravimą, tik atskiras darbines situacijas, kurios pareigūnui yra privalomos vykdyti pagal pareigybės aprašymą.

Taip pat ir kituose Šiaulių APGV Akmenės, Pakruojo PGT Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio pareigūnų (L. G., D. L., G. J., A. A., P. M., G. B., M. K., V. I.) paaiškinimuose konkrečių faktų apie neetišką elgesį nenurodoma, nenurodoma, kada, kur ir kokius necenzūrinius ar neetiškus žodžius pareiškėjas yra pasakęs, nurodomos tik darbinės situacijos, kurių vykdymas pareigūnams yra privalomas pagal pareigybės aprašymą. Pareigūnai savo paaiškinimuose nenurodo konkrečių faktų ar pareigūnų, kurie galimai elgiasi neetiškai, taip pat nenurodo konkrečių faktų, kad su jais būtų elgtasi neetiškai, tik pateikia samprotavimą, kad jiems susidaro įspūdis, jog Šiaulių APGV Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyrius yra priešiškai nusistatęs, neįvardindami konkrečių pareigūnų (skyriuje dirba 10 pareigūnų), todėl tokie pareigūnų paaiškinimai, kuriuose išsakoma tik jų subjektyvi nuomonė, o ne nurodomi konkretūs faktai ir aplinkybės, negali būti įrodymu, vertinant galimai neetišką pareiškėjo elgesį.

Taip pat pateikimas D. S. 2014 m. gegužės 15 d. paaiškinimas, kuriame pareigūnas nurodė, kad paaiškinimą teikia pagal PAGD Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnų žodinį pageidavimą, t. y. ne pats pareigūnas D. S. laisva valia išreiškė norą teikti paaiškinimą, o pageidaujant ir galimai darant spaudimą ar kitokią neigiamą įtaką iš PAGD Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnų. D. S. paaiškinime nurodo, kad nuo pareiškėjo nėra nukentėjęs nei fiziškai, nei psichologiškai, nurodo, jog įtampa ir nepasitikėjimas jaučiamas iš pačios Šiaulių APGV kaip Valdybos, nuo jos įkūrimo, nenurodydamas konkrečių pareigūnų, juo labiau nenurodydamas pareiškėjo, kaip galimai neetiškai besielgiančio.

Paaiškinime taip pat pareigūnas apgailestauja, kad iš pačių atvykusių PAGD Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnų pristigo nuoširdumo ir noro aiškintis problemas. Šis D. S. paaiškinimas parodo, kad PAGD Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai neteisėtai, neobjektyviai, neapklausdami visų pareigūnų, o neaišku, kokiu principu juos pasirinkdami, galbūt darydami įtaką atskiriems pareigūnams rinko medžiagą apie pareiškėją, o tokie įrodymų rinkimo būdai ir metodai laikytini neteisėtais ir neobjektyviais, kai pareigūnas yra verčiamas aukštesnio pareigūno rašyti tai, ko šis net nepageidauja ir negali nurodyti, t. y. konkrečių jo teisių pažeidimo faktų.

Taip pat kyla klausimas, kodėl buvo apklausti tik 2 Šiaulių APGV Radviliškio PGT Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio pareigūnai, nors poskyryje dirba 3 pareigūnai. Taigi, atliekant tarnybinį patikrinimą medžiaga rinkta šališkai, neobjektyviai, nesiekiant nustatyti objektyvios tiesos, todėl tarnybinio patikrinimo išvada yra neobjektyvi ir neteisėta.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje taip pat nurodoma, jog 2014 m. birželio 5 d. Departamente gautas Šiaulių APGV Valstybinės priešgaisrinės priežiūros pareigūnų kolektyvinis skundas „Dėl tinkamų tarnybos sąlygų užtikrinimo“. Tiriant skundą nuvykus į Šiaulių APGV bei bendraujant su Šiaulių APGV VPP, Pakruojo PGT, Akmenės PGT, Joniškio PGT VPP pareigūnais nustatyta, kad visi pareigūnai kaip blogo psichologinio klimato kolektyve priežastį nurodo pareiškėją, tačiau analizuojant pareigūnų paaiškinimus dėl aukščiau paminėto skundo matyti, kad apklausti tik 3 iš 10 Šiaulių APGV Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus pareigūnų, kurie visiškai nesutinka su skunde išdėstytais faktais bei nurodo, kad skundas yra šmeižiantis ir nepagrįstas. Apklausti 3 Šiaulių APGV Akmenės PGT Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio pareigūnai, kurie paaiškinimuose jokių naujų faktų nepateikė ir pakartojo 2014 m. gegužės 14 d. ir 2014 m. gegužės 15 d. pateiktus paaiškinimus. Daugiau pareigūnų dėl 2014 m. birželio 5 d. Šiaulių APGV Valstybinės priešgaisrinės priežiūros pareigūnų kolektyvinio skundo „Dėl tinkamų tarnybos sąlygų užtikrinimo“ apklausta nebuvo (neapklausti Šiaulių APGV Radviliškio PGT VPP poskyrio pareigūnai, Kelmės PGT VPP poskyrio pareigūnai, Pakruojo PGT VPP poskyrio pareigūnai, Joniškio PGT VPP poskyrio pareigūnai), t. y. apklausti tik 6 iš 25 pareigūnų, iš apklaustų 6 pareigūnų tik 3 pareigūnai nurodo galimą pareiškėjo neetišką elgėsi, nepateikdami konkrečių įrodymų (garso, vaizdo įrašų), neįvardindami konkrečių žodžių, nenurodydami jų pasakymo laiko ir vietos.

Atsakovas Šiaulių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 18–25) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad įvertinus tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą bei pareigūnų pateiktus paaiškinimus, buvo prieita prie išvados, kad (duomenys neskelbtini) M. G. Šiaulių APGV Radviliškio, Joniškio, Pakruojo ir Akmenės PGT VPP poskyrio pareigūnams užduotis skiria nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, jo pavedimai yra pagrįsti ir teisėti, neviršija pareigūnų kompetencijos ribų bei pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų, tačiau bendraudamas su jam pavaldžiais pareigūnais ne visada laikosi Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso reikalavimų, savo veiksmais pažeidžia tarnybinio ir profesinio elgesio normas, kurių privalo laikytis, kad būtų užtikrinta kūrybiška, geranoriška darbo aplinka, ugdoma pagarba bendradarbiams.

Teigė, kad 2014 m. birželio 5 d. Departamente buvo gautas Šiaulių APGV VPP pareigūnų kolektyvinis skundas. Šis skundas 2014 m. birželio 18 d. Departamento direktoriaus vidaus tarnybos generolo R. B. pavedimu buvo prijungtas prie 2014 m. gegužės 22 d. pradėto tarnybinio patikrinimo dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo ir tarnybinio patikrinimo atlikimo terminas buvo pratęstas iki 2014 m. liepos 8 d. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. birželio 5 d. gautame Šiaulių APGV VPP kolektyviniame skunde nebuvo nurodyta naujų galimų pareiškėjo tarnybinių nusižengimų, papildomas pranešimas apie galimus tarnybinius nusižengimus jam teiktas nebuvo, apie tai bei apie tarnybinio patikrinimo atlikimo termino pratęsimą M. G. buvo informuotas tarnybiniu el. paštu.

Pažymėjo, kad išnagrinėjus tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas, bendraudamas su kolegomis bei pareigūnais, vartodamas necenzūrinius žodžius, kalbėdamas arogantiškai, nedalykiškai, pakeltu tonu, įžeidinėdamas, vartodamas įvairius epitetus, susijusius su kilme, socialine padėtimi ar aplinkybėmis, nesusijusiomis su pareigūnų dalykinėmis savybėmis, žemindamas pavaldžius pareigūnus susirinkimų metu, pažeidė Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-101 patvirtinto Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso 6.4.4, 8.12., 8.14., 10.3., 10.4., 11.3. punktus. Atsižvelgiant į tai, kad M. G. užima vadovaujamas pareigas, bendraudamas su jam pavaldžiais pareigūnais, jis privalo elgtis taktiškai, nemenkinti jų darbo, nereikšti paniekos, bendrauti mandagiai, pastabas dėl darbo reikšti korektiškai ir neįžeidinėjant, stengtis sudaryti draugišką atmosferą vadovaujamame kolektyve. Pagal tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą bei pareigūnų pateiktus paaiškinimus darytina išvada, kad būtent šių savybių pareiškėjo elgesyje, bendraujant su pavaldžiais pareigūnais, trūksta. Netikėti tarnybinio patikrinimo metu pareigūnų pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo, tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad M. G. neetišku elgesiu skundėsi ne vieno Šiaulių APGV PGT VPP poskyrio pareigūnai, o visos apskrities, t. y. Šiaulių APGV Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio PGT VPP poskyrių pareigūnai, t. y. faktiškai visi Šiaulių APGV PGT VPP poskyriuose dirbantys pareigūnai. Atsižvelgiant į tai bei nenustačius jokių pareigūnų parodymus paneigiančių aplinkybių, darytina išvada, kad jų paaiškinimai dėl neetiško ir netinkamo M. G. elgesio yra teisingi ir vertinti juos kritiškai nėra jokio pagrindo.

Paaiškino, kad 2014 m. liepos 4 d. Šiaulių APGV viršininko įsakyme Nr. P-350 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. G.“ buvo padaryta korektūros klaida, kuri 2014 m. rugpjūčio 11 d. Šiaulių APGV viršininko įsakymu Nr. P- 421 „Dėl Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. P-350 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. G.“ korektūros klaidos ištaisymo“ buvo ištaisyta. Pareigūnas 2014 m. rugpjūčio 11 d. su minėtu įsakymu supažindintas.

Teigė, jog tarnybinio patikrinimo išvada grindžiama ne prielaidomis, kaip nurodo pareiškėjas, o duomenimis, t. y. bendradarbių (11 asmenų) pateikta informacija, kurie kreipėsi į Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federaciją ir Departamento direktorių vidaus tarnybos generolą R. B., prašydami užtikrinti tinkamas darbo sąlygas ir pateikė paaiškinimus ne vienas, o dauguma pareigūnų. Pateikti duomenys vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais ir teisine sąmone. Atkreiptinas dėmesys, kad iš 25 VPP skyriaus ir poskyrių pareigūnų buvo apklausta 14 pareigūnų, iš kurių 11 pareigūnų pateikė neigiamą nuomonę apie M. G. elgesį. Dauguma iš 11 neigiamai atsiliepiančių apie M. G. elgesį yra vadovaujantys (poskyrių viršininkai, vyresnieji inspektoriai) pareigūnai, kurie daugiausia bendrauja su VPP skyriaus vadovybe. Kadangi VPGT yra statutinė organizacija, kurioje yra hierarchiniai subordinaciniai santykiai, tai ir nepasitenkinimą pareiškė tie, kurie privalo daugiausiai bendrauti su (duomenys neskelbtini) pavaduotoju. Pažymėjo, kad tai buvo ne vienkartinis netinkamas M. G. elgesys, o daugkartiniai, pastovūs jo veiksmai bendraujant su pavaldžiais pareigūnais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 175–181) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas savo atsiliepime.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu (II t., b. l. 55-65) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2014 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. P-350 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. G.“, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – pastaba. Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 23 d. pranešimu Nr. 6-308 „Dėl tarnybinio nusižengimo“ pareiškėjui M. G. pranešė, kad 2014 m. gegužės 22 d. Departamento direktoriaus vidaus tarnybos generolo R. B. pavedimu Departamento Vidaus tyrimų skyrius atlieka tarnybinį patikrinimą. Pranešime nurodyta, „kad yra duomenų, jog galbūt padarėte tarnybinį nusižengimą: Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos rašte, gautame Departamente, nurodoma, kad Jūs bendraudamas su kolegomis bei pareigūnais galimai ne tik vartojate necenzūrinius žodžius, kalbate arogantiškai, nedalykiškai, pakeltu tonu, bet ir nuolat įžeidinėjate vartodamas įvairius epitetus, susijusius su kilme, socialine padėtimi ar aplinkybėmis, nesusijusiomis su pareigūnų dalykinėmis savybėmis, žeminate pavaldžius pareigūnus susirinkimų metu, pareigūnai pasigenda racionalių teisiškai įformintų pavedimų, metodinės pagalbos, patarimų, koncentruoja dėmesį tarnyboje į nuolatinę smulkmenišką klaidų ir trūkumų pavaldžių pareigūnų darbe paiešką ir pan. Rašte nurodytais veiksmais Jūs galimai pažeidėte departamento direktoriaus 2012-03-29 įsakymu Nr. 1-101 patvirtinto Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso 6.4.4. punkto (nemenkinti kitų darbo, vengti arogancijos, spręsti konfliktines situacijas taikiai ir mandagiai, nereikšti niekam paniekos, neįžeidinėti, nevartoti smurto); 8.12. punkto (nepažeisti žmogaus teisių ir orumo, pagrįstą kritiką bendradarbiui reikšti korektiškai), 8.14. punkto (bendrauti su žmonėmis pagarbiai ir mandagiai, puoselėti savo kalbos ir elgesio kultūrą), 10.3. punkto (susilaikyti nuo viešo savo ir bendradarbių asmenybės, kompetencijos ar atliekamų funkcijų svarstymo ir vertinimo), 10.4. punkto (stengtis, kad kolektyve vyrautų tarpusavio pasitikėjimas, vengti bet kokių priekabiavimo formų: žeminimo, įžeidimo, menkinimo, apkalbų ir šmeižimo), 11.3. punkto (pastabas dėl pavaldinių klaidų ir darbo trūkumų reikšti asmeniškai, korektiškai ir neįžeidinėdamas) reikalavimus“.

2014 m. liepos 3 d. pareiškėjas buvo supažindintas su tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 6-357 (toliau – ir Išvada). Išvados 1 punkte siūloma tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu baigti, 2 punkte siūloma už bendraujant tarnyboje su kolegomis bei pareigūnais vartojant necenzūrinius žodžius, kalbėjimą arogantiškai, nedalykiškai, pakeltu tonu, įžeidinėjant, vartojant įvairius epitetus, susijusius su kilme, socialine padėtimi ar aplinkybėmis, nesusijusiomis su pareigūnų dalykinėmis savybėmis, žeminant pavaldžius pareigūnus susirinkimų metu, 2012 m. kovo 29 d. Įsakymu Nr. 1-101, patvirtinto Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso 6.4.4 punkto (nemenkinti kitų darbo, vengti arogancijos, spręsti konfliktines situacijas taikiai ir mandagiai, nereikšti niekam paniekos, neįžeidinėti, nevartoti smurto), 8,12 punkto (nepažeisti žmogaus teisių ir orumo, pagrįstą kritiką bendradarbiui reikšti korektiškai), 8.14 punkto (bendrauti su žmonėmis pagarbiai ir mandagiai, puoselėti savo kalbos ir elgesio kultūrą), 10.3 punkto (susilaikyti nuo viešo savo ir bendradarbių asmenybės, kompetencijos ar atliekamų funkcijų svarstymo ir vertinimo), 10.4 punkto (stengtis, kad kolektyve vyrautų tarpusavio pasitikėjimas, vengti bet kokių priekabiavimo formų: žeminimo, įžeidimo, menkinimo, apkalbų ir šmeižimo), 11.3 punkto (pastabas dėl pavaldinių klaidų ir darbo trūkumu reikšti asmeniškai, korektiškai ir neįžeidinėdamas) reikalavimų pažeidimus, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Šiaulių APGV viršininkas 2014 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. P-350 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. G.“ vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir atsižvelgdamas į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus patvirtintą 2014 m. liepos 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadą, skyrė M. G. tarnybinę nuobaudą – pastabą. Pareiškėjas su skundžiamu įsakymu susipažino 2014 m. liepos 7 d. (I t., b. l. 12).

Teismas pažymėjo, jog pagal Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio ir Tvarkos nuostatas šiuo atveju nuobaudų skyrimo procedūra – būtina, o ji pati ir jos pasekmėje priimti administraciniai aktai turi griežtai atitikti teisės normų nustatytus reikalavimus.

Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad dėl pareiškėjo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo buvo gautas Departamento Vidaus tyrimų skyriaus viršininko vidaus tarnybos pulkininko G. B. 2014 m. gegužės 23 d. tarnybinis pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 6-308 (duomenys neskelbtini) M. G., kuriame nurodyta, kad „yra duomenų, jog galbūt padarėte tarnybinį nusižengimą: Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos rašte, gautame Departamente, nurodoma, kad Jūs bendraudamas su kolegomis bei pareigūnais galimai ne tik vartojate necenzūrinius žodžius, kalbate arogantiškai, nedalykiškai, pakeltu tonu, bet ir nuolat įžeidinėjate vartodamas įvairius epitetus, susijusius su kilme, socialine padėtimi ar aplinkybėmis, nesusijusiomis su pareigūnų dalykinėmis savybėmis, žeminate pavaldžius pareigūnus susirinkimų metu, pareigūnai pasigenda racionalių teisiškai įformintų pavedimų, metodinės pagalbos, patarimų, koncentruoja dėmesį tarnyboje į nuolatinę smulkmenišką klaidų ir trūkumų pavaldžių pareigūnų darbe paiešką ir pan. Rašte nurodytais veiksmais Jūs galimai pažeidėte departamento direktoriaus 2012-03-29 įsakymu Nr. 1-101 patvirtinto Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso 6.4.4. punkto, 8.12. punkto, 8.14. punkto, 10.3. punkto, 10.4. punkto, 11.3. punkto reikalavimus“.

Teismas, remdamasis Tvarkos 20 punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-339/2011 pateiktu išaiškinimu, įvertinęs pranešimo turinį, konstatavo, kad pranešime nenurodyta, kada konkrečiai nurodomus veiksmus pareiškėjas atliko, kieno atžvilgiu, t. y. kurių kolegų bei pareigūnų atžvilgiu pareiškėjas vartojo necenzūrinius žodžius, kalbėjo arogantiškai, nedalykiškai, pakeltu tonu, kur tai buvo padaryta. Taip pat pranešime nenurodytas pažeidimo laikas. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad žodis „nuolat“ leidžia aiškiai suprasti, kieno atžvilgiu pareiškėjas buvo įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą (kolegos ir pareigūnai) kada (nuolat), tačiau teismas šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „nuolat“ reiškia „be paliovos, visą laiką“, tačiau byloje liudytojų parodymai paneigia šias aplinkybes, jog pareiškėjas nuolat pareigūnus ir kolegas įžeidinėja vartodamas įvairius epitetus, susijusius su kilme, socialine padėtimi ar aplinkybėmis, nesusijusiomis su pareigūnų dalykinėmis savybėmis. Liudytojai M. K., V. I. teismo posėdžio metu patvirtino, kad įžeidimų nebuvo. Liudytojas D. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad necenzūrinių, įžeidžiančių žodžių negirdėjo. Liudytojas V. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad įžeidžiamo elgesio kitų pareigūnų atžvilgiu nepastebėjo. Liudytojas E. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad netinkamo M. G. elgesio neteko matyti, taip pat žinių patikrinime neteko girdėti, kad M. G. elgtųsi nekorektiškai, įžeidinėjamų nebuvo. K. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad M. G. buvo jo pavaldinys iki išėjimo į pensiją. Su M. G. bendravo normaliai, testų aptarimas vyko viešai salėje, pastabas išsakė jis ir M. G.. Liudytojas S. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad M. G. neetiško elgesio nėra pastebėjęs ir susidūręs, jokių neigiamų atsiliepimų nenurodė. Testų aptarimo metu neigiamo, įžeidžiamo elgesio nėra buvę. Liudytojas R. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad M. G. neturi jokių pretenzijų, įžeidžiančio, nederamo elgesio nepastebėjo. Liudytojas A. Č. teismo posėdžio metu nurodė, kad pasitarimų metu viskas vyksta korektiškai, testus sprendžia, vyksta jų aptarimai, bendrai aptariami teisingi atsakymai.

Iš paminėtų liudytojų parodymų matyti, kad su šiais asmenimis pareiškėjas bendravo tinkamai, jų nežemino, neįžeidinėjo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nuolat įžeidinėja kolegas ir pareigūnus. Įvertinus pranešimo turinį, padaryta išvada, kad pranešime nenurodyta, kada būtent ir kurių pareigūnų ir kolegų atžvilgiu nuolat vartojami įžeidžiantys įvairūs epitetai, susiję su kilme, socialine padėtimi ar aplinkybėmis, nesusijusiomis su pareigūnų dalykinėmis savybėmis, kurių kolegų bei pareigūnų atžvilgiu pareiškėjas vartojo necenzūrinius žodžius, kalbėjo arogantiškai, nedalykiškai, pakeltu tonu. Taip pat pranešime nenurodyta, kurio susirinkimo metu (data, laikas, vieta) pareiškėjas žemino pareigūnus. Atsižvelgęs į visumą išdėstytų aplinkybių, teismas padarė išvadą, kad pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kuris buvo įteiktas pareiškėjui, nėra pakankamai aiškus ir išsamus. Esant pagrįstų abejonių, ar atitinkama asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011).

Remdamasis Tvarkos 23 punkto, Statuto 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bei atsižvelgęs į tai, kad įsakymas skirti nuobaudą gali būti skundžiamas teismui, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo ištirti ir įvertinti ne tik valstybės tarnautojo, kuriam skirta ši nuobauda, veiką, bet ir darbdavio ir jo įgaliotų tirti pažeidimą asmenų veiksmus dėl teisės normų, reglamentuojančių nuobaudos skyrimo procedūrą, tinkamo taikymo, teismas padarė išvadą, kad visi įstatymo nustatyti reikalavimai, į kuriuos darbdavys, skirdamas nuobaudą, privalo atsižvelgti, turi atsispindėti administraciniame akte dėl nuobaudos skyrimo. Tam, kad valstybės tarnautojas būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad valstybės tarnautojas neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Tam būtinas ir kitas nusižengimo sudėties elementas – valstybės tarnautojo kaltė, ir teismas, nagrinėdamas bylą, privalo patikrinti, ar darbdavys aiškinosi kaltės klausimą ir ar ją (kaltę) nustatė teisingai (Statuto 2 str. 6 p.).

Taigi, pagal teisės normų reikalavimus, turi būti atliktas išsamus tarnybinio nusižengimo tyrimas, o jo išvada – motyvuota. Nepakanka išvadoje tik formaliai įvardinti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas. Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, nusižengimo pasekmėje atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas Statuto 26 straipsnio 1 dalyje ir Tvarkos 23 punkte nurodytas aplinkybes.

Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas nenustatė pareiškėjo kaltės formos dėl konstatuotų tarnybinių nusižengimų. Atsakovas jos nepagrindė ir tik formaliai pažymėjo, kad nusižengimas padarytas nerūpestingumo forma. Teismas pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2901/2012). Atsakovas Išvadoje nurodė, kad M. G. tarnybinis nusižengimas yra padarytas nerūpestingumo forma. Tačiau pažymėtina, kad tarnybinė atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statutą gali pasireikšti tyčine bei neatsargia kaltės forma. Išvadoje nurodyta, kad M. G., būdamas statutinis valstybės tarnautojas, užimantis vadovaujamas pareigas, turėdamas visą informaciją apie galiojančius etikos normų reikalavimus, privalėdamas tinkamai jas vykdyti, turėdamas tam sudarytas aplinkybes bei sąlygas, nemandagiai ir netaktiškai bendraudamas su pavaldiniais, netinkamai reikšdamas kritiką, nemandagiai bendraudamas, netinkamai kritikuodamas darbo trūkumus turėjo suprasti, kad toks elgesys sukels neigiamą atmosferą kolektyve, bei įvertinti, kad taip besielgdamas jis pažeidžia etikos kodekso numatytus reikalavimus. M. G. pagal savo asmenines ir dalykines savybes bei pagal užimamas pareigas privalėjo bendrauti nepažeisdamas etikos normų reikalavimų bei galėjo ir turėjo numatyti, kad gali kilti neigiamos (moralinės) pasekmės. Atsakovas nurodė, kad M. G. padarytas tarnybinis nusižengimas yra padarytas nerūpestingumo forma.

Pažymėta, kad neatsargumas reiškia, jog tarnautojas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali kilti tam tikri padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti arba tarnautojas nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali kilti tam tikri padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo nurodyti pareiškėjo veiksmai padaryti tyčia (vartoja necenzūrinius žodžius, kalba arogantiškai, nedalykiškai, pakeltu tonu, nuolat įžeidinėja vartodamas įvarius epitetus, susijusius su kilme, socialine padėtimi, žemina pavaldžius pareigūnus susirinkimų metu), tačiau Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė dėl nerūpestingumo. Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo nėra nurodyti veikos padariniai, o Išvadoje konstatuota, kad „M. G. pagal savo asmenines ir dalykines savybes bei pagal užimamas pareigas privalėjo bendrauti nepažeisdamas etikos normų reikalavimų bei galėjo ir turėjo numatyti, kad gali kilti neigiamos (moralinės) pasekmės“. Teismas pažymėjo, kad esant neatsargiam pažeidimui turi būti nurodytos ir kilusios pasekmės, tačiau šiuo atveju negalima konstatuoti, kad tarnybinis nusižengimas padarytas dėl neatsargumo. Taigi, nenustačius subjektyviosios pusės – tarnautojo kaltės, negalima ir tarnybinė atsakomybė. Tai – esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio paskirta nuobauda – pastaba pripažinta neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2 bei 6 dalių, 45 straipsnio nuostatomis, teismų praktika (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį 2010 m. spalio 8 d. administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010), pažymėjo, kad byloje nėra pateikta motyvuoto pareiškėjo prašymo dėl išlaidų atlyginimo bei šių išlaidų detalaus apskaičiavimo bei jų pagrindimo. Nesant motyvuoto prašymo su detaliu išlaidų apskaičiavimu, teismas neturi pagrindo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo vien vadovaudamasis byloje esančiais tam tikras išlaidas patvirtinančiais dokumentais. Byloje pateiktas tik 2014 m. liepos 30 d. advokato orderis Nr. 230197 (I t., b. l. 14). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais gali pateikti motyvuotą prašymą dėl išlaidų atlyginimo kartu su šių išlaidų detaliu apskaičiavimu bei jų pagrindimu. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo nenagrinėjo, palikdamas jam teisę prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Atsakovas Šiaulių apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 67-72), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-339/2011 imperatyviai neįvardijo, kokias tarnybinio nusižengimo aplinkybes būtina nurodyti pranešime dėl tarnybinio nusižengimo. Tokią išvadą leidžia daryti lingvistinė teksto analizė – vartojami žodžiai „pavyzdžiui“, „ir pan.“ suteikia galimybę pasirinkti, modeliuoti situaciją, ieškoti alternatyvų, tačiau nenurodo tiksliai tam tikro elgesio ar pasirinkimo modelio. Minėtoje nutartyje taip pat nepateikiamas baigtinis aplinkybių, nurodytinų pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, sąrašas, ir tai suprastina kaip logiškas Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas – jog atsižvelgiant į tarnybinio nusižengimo pobūdį, kiekvienu konkrečiu tarnybinio nusižengimo atveju aplinkybės gali būti ir yra skirtingos, ir vienu atveju jos gali būti itin reikšmingos, kitu – nereikšmingos. Tai, kad Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nepateikiamas baigtinis aplinkybių, nurodytinų pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, sąrašas, leidžia daryti išvadą kad, ar objektyviai galimą tarnybinį nusižengimą patvirtinančios aplinkybės yra esminės, suteikiama teisė spręsti minėtą pranešimą surašančiam pareigūnui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas kaip trūkumo, surašant pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo M. G., nenurodė to, kad minėtame pranešime neįvardijama pažeidimo padarymo būdas, priemonės ir pan., nors šios aplinkybės taip pat paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-339/2011. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, ir pirmosios instancijos teismo nuomone, pranešime dėl tarnybinio nusižengimo nurodytinos ne visos, bet tik tos aplinkybės, kurios yra svarbios nagrinėjamo tarnybinio nusižengimo kontekste.

2. Dėl skirtingo administracinių teisės aktų turinio poziciją ne kartą išreiškė ir Vyriausiasis administracinis teismas, pvz. 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1063/2014 (taikytina analogija).

3. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nekonstatavo, kad iš pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo turinio M. G. negalėjo suprasti jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo, taip pat, kad dėl to, jog pranešime dėl tarnybinio nusižengimo nebuvo nurodytos tam tikros aplinkybės, buvo pabloginta pareigūno teisinė padėtis ar suvaržytos jo teisės į gynybą. To taip pat nenurodė ir M. G. nei savo skunde, nei teismo posėdžių metu.

4. Pirmosios instancijos teismo pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo formuluotės interpretacija, kad pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo nėra pakankamai aiškus ir išsamus, t. y. nenurodoma, kieno atžvilgiu ir kada M. G. atliko galimą tarnybinį nusižengimą, nes pagal Dabartinio lietuvių kalbos žodyno žodžio „nuolat“ reikšmę M. G. visus kolegas ir pareigūnus turėjo įžeidinėti, netinkamai su jais elgtis „be paliovos“ ar „visą laiką“, reiškia, kad M. G. be paliovos turėjo įžeidinėti ir nepagarbiai elgtis su visais kolegomis, nors teismo posėdžių metu kai kurie pareigūnai nepatvirtino, kad M. G. ir jų atžvilgiu nepagarbiai elgėsi.

5. Tarnybinis patikrinimas dėl M. G. galimo tarnybinio nusižengimo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente prie Vidaus reikalų ministerijos buvo pradėtas ir pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo jam įteiktas gavus Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos 2014 m. balandžio 17 d. raštą, kuriame nebuvo nurodytos konkrečių pareigūnų, kurių atžvilgiu M. G. galimai netinkamai ir neetiškai elgėsi, pavardės bei galimas tarnybinio nusižengimo padarymo tikslus laikas (minėtame rašte vartojamas terminas „nuolat“). Vadovaudamasis Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtino Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308, 6 punktu, Departamento direktorius privalėjo pavesti ir pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą. Tvarko 20 punkte nenustatoma, kokie duomenys turi būti išdėstyti pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, nurodoma „pateikia jam (tarnybinį nusižengimą galimai padariusiam pareigūnui) turimus duomenis“. Toks teisinis reguliavimas suteikia teisę pradėti ir atlikti tarnybinį patikrinimą ir tokiu atveju, kai turima nedaug duomenų ar ne pilna informacija apie galimą tarnybinį nusižengimą (pvz. iš visuomenės informacijos priemonėse paskelbtos informacijos). Priešingu atveju, neturint tam tikrų duomenų (pvz. tikslaus galimo tarnybinio nusižengimo laiko), būtų neįmanoma pareigūną informuoti apie jo atžvilgiu atliekamą tarnybinį nusižengimą, įteikti jam pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo, taip pat ir atlikti tarnybinį patikrinimą (Tvarkos 23 p.).

6. Tam tikrų duomenų nepateikimas pranešime dėl tarnybinio patikrinimo M. G. negali būti konstatuotinas kaip procedūrinis pažeidimas. Teismas sprendime nekonstatavo, kad dėl minėtame pranešime nenurodytų duomenų buvo pažeistos tam tikros M. G. teisės ar pabloginta jo teisinė padėtis, tačiau nurodė, kad „esant pagrįstų abejonių, ar atitinkama asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai“. Kaip galima suprasti iš šio teismo pasisakymo, teismas nepanaikino abejonių dėl pranešimo dėl tarnybinio patikrinimo turinio galimų trūkumų, nors šį klausimą galėjo ir turėjo spręsti atsižvelgdamas į Vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ir kriterijus, kuriais vadovaujantis sprendžiamas klausimas dėl procedūros pažeidimų: „kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo reikšmė priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas“ (2013 m. spalio 23 d. aprobuotas Vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (II dalis)). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. G. remiantis ir šiuo pagrindu, nėra teisėtas ir pagrįstas.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „atsakovas nenustatė pareiškėjo kaltės formos (...), jos nepagrindė ir tik formaliai pažymėjo, kad nusižengimas padarytas nerūpestingumo forma“. Tačiau dėl žmogiškojo faktoriaus 2014 m. liepos 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 6-357 atsirado techninė klaida – vietoj „neatsargumo kaltės forma nerūpestingumas“ pareigūnas, atlikęs tarnybinį tyrimą, įrašė „nerūpestingumas“. Vis dėlto tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyta ir detaliai išnagrinėta M. G. kaltė, bei nustatyta, kad tarnybinis nusižengimas padarytas neatsargumo kaltės forma nerūpestingumu, t. y. pareigūnas nenumatė, kad dėl jo veikimo (nemandagaus ir neetiško bendravimo) gali kilti padariniai (neigiamos moralinės pasekmės), nors pagal užimamas vadovaujančias pareigas ir turimą informaciją apie etikos normų reikalavimus turėjo ir galėjo tai numatyti. Nors teismas nurodė, jog „negalima konstatuoti, kad tarnybinis nusižengimas padarytas dėl neatsargumo“, tačiau aiškiai suprantamų tokio sprendimo motyvų nepateikė. Vadovaudamasis ABTĮ 81 straipsnio nuostatomis, teismas, esant tam tikroms abejonėms dėl tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuotos galimai netinkamos kaltės formos, turėjo išreikšti savo aktyvią poziciją: tirti tarnybinio patikrinimo duomenis šiuo aspektu, išsiaiškinti susijusias aplinkybes, pateikti klausimus atsakovo atstovams ar tarnybinį patikrinimą atlikusiam pareigūnui, išsiaiškinti motyvus, juos įvertinti ir pateikti teismo sprendime. Tačiau teismo posėdžių metu klausimas dėl kaltės formos nebuvo nagrinėjamas, todėl manytina, kad toks formalus, nemotyvuotas ir nepagrįstas teismo konstatavimas negali ir neturi būti pagrindu pripažįstant M. G. paskirtą tarnybinę nuobaudą – pastabą, neteisėta.

8. Pirmosios instancijos teismas, teismo posėdžių metu ir sprendime net nenagrinėjęs kaltės formos klausimo, nepagrindęs to įrodymais ir konstatavęs, kad „negalima konstatuoti, kad tarnybinis nusižengimas padarytas dėl neatsargumo“, taip pat be jokių papildomų motyvų, pagrindžiančių įrodymų konstatavo - „nenustačius subjektyviosios pusės – tarnautojo kaltės, negalima ir tarnybinė atsakomybė. Tai esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba pripažintina neteisėta ir nepagrįsta“.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, procedūrinis pažeidimas suprantamas kaip tam tikras tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių (tvarkos) pažeidimas. Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. aprobuotame Vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinime (II dalis) nurodoma, kad „vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu, prie šių normų priskirtini tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai bei draudimas skirti daugiau negu vieną nuobaudą už tą patį tarnybinį pažeidimą, o kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų reikšmė paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo reikšmė priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Vadovaujantis teismų praktika, esminę reikšmę analizuojant, ar buvo pažeistos pagrindinės procedūros taisyklės, turi: pirma, ar nebuvo pabloginta pareigūno, kuris įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, teisinė padėtis; antra, ar nebuvo suvaržytos jam Tvarkos 16 punkte garantuojamos teisės (pvz., teisė teikti paaiškinimus, prašymus bei įrodymus; baigus tarnybinį patikrinimą, susipažinti su tarnybinio tikrinimo išvada bei tyrimo metu surinkta medžiaga; tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu turėti advokatą ar kitą įgaliotą atstovei; pavaldumo tvarka apskųsti tikrintojo veiksmus)“.

Atsižvelgiant į tai, galimai netinkamos kaltės formos konstatavimas, nėra vertintinas kaip procedūrinis, juo labiau – kaip esminis procedūrinis pažeidimas.

9. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą panaikinti Šiaulių APGV viršininko 2014 m. liepos 4 d. įsakymą, kuriuo M. G. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, privalėjo nustatyti aplinkybes bei argumentuotai sprendime nurodyti motyvus, kuriais remiantis galima paneigti tarnybinio patikrinimo metu padarytas išvadas, jog M. G. savo nepagarbiu ir neetišku elgesiu pažeidė Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso tam tikrų punktų reikalavimus. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio nuostata, teismas galėjo ir privalėjo išnagrinėti ir sprendime įvertinti M. G. kaltės klausimą. Bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo surengti trys Teismo posėdžiai bei apklausta 20 liudytojų. Teismo sprendime paminėti tik tie liudytojai, kurie nurodė, kad netinkamo ar neetiško M. G. elgesio nepatvirtino. Į 10 liudytojų, kurie teismo posėdžių metu patvirtino M. G. įžeidžiantį, neetišką ir netinkamą elgesį, parodymus teismas sprendime neatsižvelgė. Teismas net nepaminėjo, kad tokie liudytojai buvo apklausti, nenurodė kriterijų, kuriais remiantis jų parodymai įvertintini kaip nereikšmingi ir nepateikė šių liudytojų parodymų vertinimo apibendrinimo. Teismas visai nevertino liudytojų parodymų, spręsdamas klausimą dėl M. G. kaltės, o apie liudytojus paminėjo tik spręsdamas klausimą dėl Pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo aiškumo ir išsamumo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad dauguma liudytojų į teismo posėdžius duoti parodymų buvo kviečiami teismo iniciatyva, todėl nesuprantama teismo pozicija priimant sprendimą dalies liudytojų parodymus ignoruoti, nepateikiant jokių tokio sprendimo motyvų. Taigi, pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų, kaip to reikalauja ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis.

10. Teismo posėdžių metu atsakovo atstovės, vertindamos liudytojų parodymus, teismo prašė atsižvelgti į svarbias aplinkybes, nustatytas teismo posėdžių metu: 1) Šiaulių APGV pareigūnai patvirtino, kad M. G. tinkamai elgiasi su Šiaulių APGV pareigūnais, tačiau nė vienas pareigūnas negalėjo patvirtinti, kad taip pat tinkamai jis elgiasi ir su tarnybų rajonuose pareigūnais, nes, M. G. atliekant tarnybines funkcijas ir bendraujant su rajonų pareigūnais, nedalyvavo; 2) pareigūnai, pasirašę 2014 m. gegužės 21 d. skundą „Dėl tinkamų darbo sąlygų užtikrinimo“ ir apklausti tarnybinio patikrinimo metu, kai kurie net du kartus, patvirtino neetišką M. G. elgesį, tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, dėl priežasčių, kurių jie nenurodė, pakeitė savo parodymus. Atsižvelgiant į tai, kad tie patys pareigūnai liudijo visiškai priešingai, vienareikšmiškai vertinti jų parodymus būtų neobjektyvu ir patikima; 3) tai, kad ne visi pareigūnai netinkamą ir neetišką M. G. elgesį patvirtino, nėra pagrindas teigti, kad su visais pareigūnais jis bendravo tinkamai ir etiškai. M. G. bendravimo su pavaldžiais pareigūnai atveju susiklostė situacija, kad M. G., atsižvelgdamas į konkrečias situacijas, konkrečias asmenines savybes, tam tikras simpatijas ir antipatijas, pasirinko, kaip su kuo bendrauti: pasirinko pavaldinius, su kuriais dėl įvairių priežasčių reikia bendrauti pagarbiai, draugiškai, dalykiškai, o su kuriais galima ir nesilaikant nustatytų etikos reikalavimų; 4) faktas, kad keletas pareigūnų patvirtino etišką M. G. elgesį, ar kad iš kelių pareigūnų nebuvo paimti paaiškinimai ar jie neliudijo, nėra pagrindas teigti, jog su likusiais M. G. bendravo pagarbiai. Netinkamas pareigūno bendravimas nors su vienu pavaldiniu jau turi būti konstatuojamas kaip etikos pažeidimas. Tačiau nei išdėstytos aplinkybės, nei liudytojų parodymai iš esmės nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo.

Pareiškėjas M. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 75-79) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai ir visapusiškai išdėstė motyvus, bei nurodė įrodymus, kuriais remdamasis daro išvadą, kad pareiškėjui 2014 m. gegužės 23 d. įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo nėra pakankamai aiškus ir išsamus. Iš teismo posėdžiuose apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad su šiais asmenimis pareiškėjas bendravo tinkamai, jų nežemino, neįžeidinėjo, todėl teismas ir nurodė sprendime, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nuolat įžeidinėja kolegas ir pareigūnus.

Be to, susirinkimai, pasitarimai, žinių patikrinimai vyksta dalyvaujant didžiajai daliai pareigūnų, taip pat ir tiesioginiam pareiškėjo vadovui, todėl jei pareiškėjas būtų elgęsis netinkamai, tai būtų girdėję ir visi kiti, tačiau apklausiant teisme šiuos pareigūnus, jie nepatvirtino faktų, kad pareiškėjo elgesys buvo netinkamas. Taip pat teismas pagrįstai nesirėmė kitų liudytojų parodymais, kurie teigė, kad pareiškėjas elgėsi netinkamai, šie liudytojai davė tendencingus parodymus, siekdami pareiškėjui pakenkti, bei jį sukompromituoti, tai matyti iš to, kad skundai atsirado po tam tikro laiko, jie parengti vieno asmens ir pateikiami pasirašyti kitiems pareigūnams, siekiant parodyti, kad visi yra nepatenkinti pareiškėjo elgesiu.

Liudytojai nurodė, kad pareiškėjo elgesys jų atžvilgiu buvo netinkamas, tačiau kiti liudytojai, buvę toje pačioje vietoje, tuose pačiuose susirinkimuose, žinių patikrinimuose, jokio pareiškėjo netinkamo elgesio nurodyti negalėjo, todėl tik kelių liudytojų parodymai dėl pareiškėjo netinkamo elgesio vertintini kritiškai, bei kaip neatitinkantys objektyvios tiesos. Taip pat dalies liudytojų parodymų neįmanoma net patikrinti, nes tėra tik jų pasakymai ir pateikti po tam tikro laiko. Įvertinus pranešimo turinį, darytina išvada, kad pranešime nenurodyta, kada būtent ir kurių pareigūnų ir kolegų atžvilgiu nuolat vartojami įžeidžiantys įvairūs epitetai, susiję su kilme, socialine padėtimi ar aplinkybėmis, nesusijusiomis su pareigūnų dalykinėmis savybėmis, kurių kolegų bei pareigūnų atžvilgiu pareiškėjas vartojo necenzūrinius žodžius, kalbėjo arogantiškai, nedalykiškai, pakeltu tonu.

Taip pat pranešime nenurodyta, kurio susirinkimo metu (data, laikas, vieta) pareiškėjas žemino pareigūnus. Atsižvelgdamas į visumą išdėstytų aplinkybių teismas darė išvadą, kad pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kuris buvo įteiktas man, pareiškėjui, nėra pakankamai aiškus ir išsamus. Todėl atsakovo motyvai, kad pranešime nebūtina nurodyti esminių aplinkybių, yra nepagrįsti, nes tokiu būdu būtų ribojamos pareiškėjo teisės gintis, pateikti įrodymus, kad tarnybinis nusižengimas nebuvo padarytas. Taigi, Šiaulių APGV motyvai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio ir 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, yra neteisėti ir atmestini.

2. Pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje aiškiai ir visapusiškai pagrindė daromas išvadas, kokiais įrodymais remiantis priimtas teismo sprendimas, t. y. ir tai, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta pareiškėjo kaltės forma dėl konstatuotų tarnybinių nusižengimų ir ji nebuvo pagrįsta. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad M. G. tarnybinis nusižengimas yra padarytas nerūpestingumo forma. Tačiau pažymėtina, kad tarnybinė atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statutą gali pasireikšti tyčine bei neatsargia kaltės forma. 2014 m. gegužės 23 d. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo nurodyta, kad pareiškėjo veiksmai padaryti tyčia, tačiau tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė dėl nerūpestingumo, todėl teismas pagrįstai konstatavo ir nurodė, kad nebuvo nustatyta nusižengimo subjektyvioji pusė, o nenustačius subjektyviosios pusės – tarnautojo kaltės, negalima ir tarnybinė atsakomybė. Teismas pagrįstai įvertino, kad tai yra procedūrinis pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, pripažintina neteisėta ir nepagrįsta. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas, būdamas aktyvus, turėjo nustatyti pareiškėjo kaltės formą, bei įvertinti pareiškėjo kaltės klausimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo nustatyta nusižengimo subjektyvioji pusė, o nenustačius subjektyviosios pusės – tarnautojo kaltės, negalima ir tarnybinė atsakomybė. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, galima pagrįstai teigti, kad atsakovo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje, nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio ir 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų yra neteisėti ir atmestini, o pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos tesimas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl iš naujo jų nekartodamas tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su įrodymų tyrimo apimtimi bei jų vertinimu ir pateikia savo požiūrį į bylos įrodymų vertinimą.

Atsakovo apeliacinio skundo argumentų vertinimui yra aktuali teismų praktika, suformuota dėl įrodymų vertinimo bei sprendimo tinkamo motyvavimo.

ABTĮ įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

Kaip minėta, proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija, nėra privaloma teismui. Bylos įrodymų vertinimo pažeidimas gali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tada, jei bus pakankamai argumentų, patvirtinančių, kad dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tokių argumentų apeliaciniame skunde nepakanka, todėl šis skundo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas ir pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė, todėl tirti nustatytas aplinkybes iš naujo bei jas vertinti kitaip, nei kaip jas įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo nr. 16034/90, § 61). Europos Žmogaus Teisių Teismas, plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia, pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo nr. 18064/91, § 27; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo nr. 18390/91, § 29; 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją, pareiškimo nr. 37801/97, § 34 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismo ištirtas bylos aplinkybes bei jų apimtį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir išdėstyti argumentai yra pakankami teismo sprendimui pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas įsakymą dėl nuobaudos paskyrimo, nustatė, kad tarnybinis nusižengimas nėra įrodytas. Su tuo sutiktina, kadangi Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuojama, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jų pažeidimą padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Nepakanka išvadoje tik formaliai įvardinti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas. Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (šiais aspektais žr.. pvz., 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-00678/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime; 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2010; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010; 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013).

Tarnybinio patikrinimo 2014 m. liepos 3 d. išvadoje Nr. 6-357 nėra nurodyta privalomosios nusižengimo sudėties objektyviosios pusės elementai, t. y. pažeidimo padarymo laikas, vieta, subjektyviosios pusės elementas kaltė, todėl tokia Tarnybinio patikrinimo išvada negalima remtis skiriant tarnybinę nuobaudą. Šios aplinkybės yra privalomai įrodinėtinos tarnybinio patikrinimo metu ir tai yra institucijos, skiriančios nuobaudą, pareiga, todėl negali būti nustatinėjamos teisme. Teisminio ginčo metu gali būti tik patikrinami įrodymai, ar nustatytos tarnybinio patikrinimo metu aplinkybės yra įrodytos ir ar nuobauda paskirta teisėtai (ABTĮ 3 str. 2 d.). Teismo sprendimas atitinka šias nuostatas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė