2016-09-26 Nr. AB-18224-3-61-3-01864-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1771-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01864-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gegužės 30 d., pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam teko mažesnis, nei nustatytas kalinimo plotas. Pažymėjo, kad kamerų plotas buvo apie 8 kv. m., jose gyveno 3–4 nuteistieji. Kamerose buvo tik 2 kėdės, netinkamai įrengtas dirbtinis ir natūralus apšvietimas. Patalpose buvo tarakonų, o, pateikus prašymą kamerą dezinfekuoti, į tai nebuvo kreipiama dėmesio. Tokiu būdu pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą buvimo joje laikotarpį buvo nežmoniškos, kankinančios, kas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas šioje laisvės atėmimo įstaigoje buvo kalinamas nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. Pripažino, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji laikomi per mažo ploto sąlygomis, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais sutartis buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atliko ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Lukiškių TI-K taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. Tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. kovo 23 d. Vertindamas nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas akcentavo, kad, gavęs Lukiškių TI-K atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl taikytina trejų metų ieškinio senatis, numatyta Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino. Pareiškėjas į teismą kreiptis ankščiau negalėjo dėl to, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose išaiškinti „europietiški kalinimo standartai“, nėra išversti į lietuvių kalbą. Pareiškėjas pabrėžia, kad nebuvo gavęs Lukiškių TI-K atsiliepimo, kuriame buvo prašoma taikyti senaties terminą, todėl pareiškėjas neturėjo jokių galimybių kreiptis į teismą su prašymų dėl senaties termino atnaujinimo. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad yra kalinamas laisvės atėmimo įstaigoje, kur nėra jokių skelbimų bei informacijos, jog žmogus gali ginti savo teises bei kaip tai daryti. Pareiškėjas prašo atnaujinti senaties terminą skundui paduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pagal pareiškėjo apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d. Atitinkamai, išskyrus atskirai nurodytus atvejus, šiame baigiamajame teismo akte vadovaujamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo padaryta neturtinė žala.

Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. Lukiškių TI-K byloje pateikti duomenys (b. l. 11–14) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas jo nurodytu laikotarpiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. kovo 23 d. (b. l. 3). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą jo skundui nagrinėjamoje byloje paduoti, nurodydamas, kad į teismą kreiptis ankščiau negalėjo dėl to, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose išaiškinti „europietiški kalinimo standartai“, nėra išversti į lietuvių kalbą. Taip pat nėra gavęs Lukiškių TI-K atsiliepimo, kuriame buvo prašoma taikyti senaties terminą. Pareiškėjas pabrėžia ir tai, kad jis buvo kalinamas laisvės atėmimo įstaigoje, kur nėra jokių skelbimų bei informacijos, jog žmogus gali ginti savo teises bei kaip tai daryti.

Dėl nurodytų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą nustatymas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo priėmimo. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą.

Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės motyvuoja higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose įtvirtintų reikalavimų nesilaikymu, todėl EŽTT išaiškinimų, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui ir nereikėjo. Šiame kontekste taip pat svarbu yra tai, kad Konvencija yra viešai paskelbtas teisės aktas, be to, analogiškos nuostatos Konvencijos 3 straipsnyje garantuojamoms teisėms yra numatytos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, kuri taip pat yra viešai skelbtas teisės aktas, su kuriuo gali susipažinti visi subjektai. Be to, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, įskaitant ir pirmosios instancijos taikytus teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį laikymo plotą, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

Pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad jis negavo Lukiškių TI-K atsiliepimo (b. l. 10–17), paneigia byloje esanti šaukimo šaknelė (b. l. 34), kurioje pareiškėjas savo parašu yra patvirtinęs, jog su šaukimu atvykti į Kauno apygardos administracinį teismą kartu gavo ir pridėtą atsiliepimą

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Lukiškių TI-K metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminą atnaujinti nėra pagrindo, dėl to pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė