2021-05-26 Nr. AB-11200-3-61-3-04343-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-437-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04343-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. E. E. (H. E. E.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. E. E. (H. E. E.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 6 300 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jis kalėjo nuo 2018 m. vasario 18 d. iki 2019 m. birželio 28 d. Pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas nuo 6,43 kv. m iki 8,1 kv. m, jose buvo po 2–4 asmenis (kartu su pareiškėju), todėl jam trūko gyvenamojo ploto. Kamerose sanitariniai mazgai atitverti maža sienele, dėl to kilo konfliktai su kitais nuteistaisiais, kadangi tualetas nuo stalo nutolęs vos 1,50 m. Sienelė neatitiko higienos normų ir tarptautinių priežiūros institucijų nurodymų, jis buvo matomas kitų nuteistųjų, jautė diskomfortą, patyrė gilius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas. Kadangi pareiškėjas kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją (apie 20 kartų), nuolat buvo perkeliamas (apie 50 kartų), jautėsi gniuždomas, tačiau niekas nepasikeitė, Lukiškių TI-K administracija atsakydavo formaliais atsakymais lietuvių kalba, kurios pareiškėjas nesupranta. Lukiškių TI-K kamerose buvo pelėsis, grybelis, drėgmė, tarakonai, graužikai, dulkės ir trūko oro, buvo blogas vėdinimas, tualetas ir gyvenamoji vieta be tinkamos pertvaros, aplinka nesaugi sveikatai. Nors pareiškėjui buvo užtikrinta viena valanda pasivaikščiojimo kiemelyje, tačiau tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimams.

3. Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista jo teisė nusiprausti kartą per savaitę, kadangi nebūdavo karšto vandens, o praustis buvo galima tik kartą per kelias savaites. Kamerose ventiliacija neveikė arba veikė labai prastai. Dėl to čiužiniai nebuvo sausi, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės. Kamerose buvo daugiau kaip 70 procentų drėgmės, netinkamas apšvietimas, trūko natūralios šviesos, o dirbtinis apšvietimas buvo per ryškus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Patalpose žiemą buvo šalta (10–14oC), o vasarą – karšta (iki 35oC). Lukiškių TI-K administracija atsisakė išmatuoti temperatūrą. Maistas nebuvo tinkamas pagal žmogaus poreikius, neskanus, o jo energetinė vertė nuo 1300 iki 1500 kcal. Pareiškėjas pažymėjo, jog visi pažeidimai nebuvo smulkūs ar mažareikšmiai, tęsėsi beveik 16 mėnesių, todėl turėjo įtakos pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai. Dėl visų išvardintų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, sveikatos sutrikimus, jautėsi žeminamas ir kankinamas.

4. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo sąlygos buvo tinkamos. Lukiškių TI-K tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras skirstė tik griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatomis. Kameros yra įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skirsnio normomis. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kameros buvo centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Kamerose buvo įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkėsi savo gyvenamąsias patalpas, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu. Valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui buvo nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Maistas buvo gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo H. E. E. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

8. Teismas iš atsakovo atstovo atsiliepimo ir pateiktų įrodymų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. birželio 6 d. buvo išvykęs iš Vilniaus PN į Kauno tardymo izoliatorių, todėl vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. ir nuo 2019 m. birželio 6 d. iki 2019 m. birželio 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Įvertinęs bylos duomenis, teismas priėjo prie išvados, kad teisės aktų nustatytas gyvenamojo ploto reikalavimas nebuvo pažeistas, kadangi pareiškėjui visose kamerose tenkantis plotas sudarė daugiau nei 3,6 kv. m.

10. Dėl pareiškėjo teisės į pakankamo laiko pasivaikščiojimą, teismas aptarė Eksploatavimo taisyklių 21–22 punktus, BVK 103 straipsnio 1–2 dalis, vertino atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis ir sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti būtų buvusi apribota ar pažeista.

11. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl galimybės nusiprausti po dušu kaip deklaratyvius, aptaręs Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą, Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 1-264, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 18 punktą ir nenustatęs duomenų, jog pareiškėjui būtų buvę nesudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po dušu.

12. Teismas vertino pareiškėjo teiginius dėl kamerų neatitikties higienos normų reikalavimams, aptarė Eksploatavimo taisyklių 11.5–11.6, 11.8 punktus ir pažymėjo, jog nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra įrengtos tinkamai ir atitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimus, bylos medžiagoje nėra duomenų apie fiksuotus patalpų įrengimo pažeidimus. Teismas neturėjo galimybės nustatyti, ar ginčo laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo kalinimo sąlygos, susijusios su apšvietimu bei ventiliacija, kadangi ginčo laikotarpiu pareiškėjo kalinimo patalpoje patikrinimai nebuvo atlikti. Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimų aktų Lukiškių TI-K nustatyta pažeidimų, susijusių su laisvės atėmimo vietos atitiktimi HN 134:2015 reikalavimams, tačiau pažeidimai operatyviai pašalinti. Nors pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų, teismas atsakymuose pažeidimų nenustatė, pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracijos atsakymai apskųsti nebuvo. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl blogų kalinimo sąlygų, susijusių su higienos normų reikalavimų pažeidimais (apšvietimu, ventiliacija, drėgme, tarakonų, graužikų buvimu bei temperatūra) kaip deklaratyvius.

13. Dėl pareiškėjo nusiskundimų maistu, teismas aptarė suimtųjų ir nuteistųjų maitinimą Lukiškių TI-K reglamentuojančius teisės aktus, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ir (arba) suimtiesiems, juos parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis, pažymėjo, kad maistas buvo gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų, todėl priėjo prie išvados, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos maisto energetinės vertės yra neįrodyti, nes pareiškėjas nekonkretizavo, kokiais laikotarpiais jam buvo tiekiamas netinkamos energetinės vertės maistas, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, taip pat nėra įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamos energetinės vertės maisto ar kad maistas pareiškėjui nebuvo suteiktas.

14. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl jo perkėlimo iš vienos kameros į kitą, nes nustatė, jog pareiškėjas buvo perkeltas 19 kartų, jo perkėlimas iš dalies buvo nulemtas paties pareiškėjo veiksmų –pareiškėjas daug kartų su įvairiais skundais kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas vertino, kad įkalinimo įstaigos administracija perkėlimą vykdė paties pareiškėjo iniciatyva, siekiant užtikrinti geresnes jo kalinimo sąlygas.

15. Dėl pareiškėjo argumentų, jog buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kuriuo naudojantis jautė diskomfortą, bei pažeistas privatumas, teismas aptarė Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, CPT standartų 49 punktą, analizavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir sprendė, kad įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas didžiąją dalį laiko praleido kartu su kitais asmenimis, be to, jis galėjo būti matomas pareigūnų. Šią aplinkybę teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris blogino jo buvimo įkalinimo įstaigoje sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Teismas nurodė laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo kamerose vienas, ir vertino, jog šiomis dienomis jo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog kamerose, kuriose jis kalėjo, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl sprendė, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas truko 472 paras.

16. Teismas, nenustatęs kitų kalinimo sąlygų pažeidimų, atsakovo atstovo siekio tyčia pažeminti pareiškėją ar sukelti jam nepatogumų, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę bei kitus kriterijus, nusprendė, kad pareiškėjui priteistinas 1 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. 17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo H. E. E. skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo;

18.2. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjui pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

19. Pareiškėjas H. E. E. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimą.

20. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas deklaratyvus, jame cituojami teisės aktų reikalavimai, tačiau nėra argumentų, kaip skundžiamame teismo sprendime jie buvo pažeisti. Pareiškėjas pažymi, kad jis, būdamas suimtas, negali pateikti jokių papildomų duomenų, įrodančių sveikatos būklės pablogėjimą, juolab, patirtą neturtinę žalą ir išgyvenimus, bei vertina, kad teismo sprendimas yra išsamus ir motyvuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 6 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui H. E. E. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. ir nuo 2019 m. birželio 6 d. iki 2019 m. birželio 28 d.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K 472 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 1 400 Eur kompensaciją.

23. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 472 paras (iš jų dalį laiko (95 paras) pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas) buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl konstatuota, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčija, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

27. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

29. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

30. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

31. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovo atstovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (472 paras pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau tuomet, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (95 paras), privatumo pažeidimas buvo mažesnio masto ir nesukeliantis asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo), sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas šiuo atveju, atsižvelgus į aptartą nusižengimo pobūdį, nebūtų pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 400 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius