2020-03-04 Nr. AB-5174-3-62-3-01826-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1303-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01826-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 32 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 5 d., gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, todėl neužtikrinta vienam asmeniui tenkanti reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Asmeninį plotą dar labiau mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai, kiti laikomi nuteistųjų daiktai. Patekęs į Pravieniškių PN-AK pareiškėjas nebuvo supažindintas su pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, higienos normomis, tai buvo jo pirmas teistumas, todėl nežinojo apie savo teises ir pareigas. Įstaigos pareigūnai slėpė šią informaciją, 9 būrio koridoriuje informacija apie nuteistųjų teises ir pareigas nebuvo iškabinta, o bibliotekoje visa informacija arba yra pasenusi, arba dėl nuteistųjų pertekliaus jos trūko, be to, bibliotekoje buvo tik vienas kompiuteris, kuriuo naudojosi apie 1000 nuteistųjų, tačiau ir jis dažniausiai neveikdavo. Supažindinimas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis dažniausiai vykdavo, kai buvo gaunama nuobauda. Pareiškėjo teigimu, jo reikalavimams negali būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas.

3. Pareiškėjas buvo kalinamas pastate, kurio stogas buvo avarinės būklės, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Pastato išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos sutrūniję, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Tokia pastato būklė kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir saugumui. Dėl patalpų perpildymo trūko sanitarinių įrenginių, teko laukti eilėse. Sanitariniuose mazguose buvo tik skylės grindyse, tupėjimas sukeldavo didelius kojų skausmus. Pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, nes seni, surūdiję dviaukščiai gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, todėl vartantis lova judėdavo. Miegamosiose patalpose buvo labai prastas apšvietimas, todėl pareiškėjas negalėjo skaityti bei rašyti, taip pat veisėsi blakės, tarakonai bei kiti kenkėjai. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo mažas, jame nebuvo įrengtos pavėsinės ar stogeliai, po kuriais nuteistieji galėtų pasislėpti nuo kritulių. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengta kanalizacijos šulinių lietaus vandens nutekėjimui, todėl po lietaus ar sniego jie buvo patvinę. Kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl pareiškėjui kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo arti gamybinių patalpų, dėl to oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais. Atsakovo atstovas nesudarė pareiškėjui sąlygų pasivaikščioti ir būti visą dieną lauke.

4. Pravieniškių PN nebuvo įrengti poilsio kambariai, drabužių džiovyklos, taip pat neįrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis kiekvienam būriui, nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti. Pataisos įstaigos 3 sektoriuje nebuvo rūkymui skirtų patalpų, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų. Pareiškėjo teigimu, buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose nuolatos, išskyrus trumpus laikotarpius, kuomet jose apsilankydavo pareigūnai, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nuteistieji, sergantys tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis iki jiems būdavo nustatyta diagnozė lankydavosi bendroje valgykloje, dušinėse, kitose patalpose, todėl pareiškėjas nuolatos jautė baimę užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Dėl to kreipėsi į psichologinę tarnybą, medikus.

5. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstituciją. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pravieniškių PN-AK ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko.

8. Įstaigos 3 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, nuteistieji dienotvarkėje numatytu maudymosi metu gali skalbti rūbus dušinėje. Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji gali džiauti savo asmeninius drabužius. Pareiškėjas su skundais, kad nėra galimybės išsiskalbti ar išsidžiovinti asmeninius drabužius, į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė.

9. Pagal teisės aktų reikalavimus baldų, esančių patalpoje, plotas nėra išskaičiuojamas iš gyvenamosios patalpos ploto. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis (toliau – ir Aprūpinimo normos). Nuteistųjų sugadintas inventorius nuolat tvarkomas. Nuteistieji savo daiktus susideda į spintas ir spinteles. Pareiškėjas su skundais dėl inventoriaus būklės nesikreipė. Teisės aktai nenumatė pareigos lovų tvirtinti prie grindų, todėl jos ir nebuvo tvirtinamos. Įstaigos 3 sektoriaus kiekvieno būrio brigadoje asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti.

10. Pravieniškių PN-AK sektoriuje, kuriame gyveno pareiškėjas, poilsio kambarių nėra, tačiau nuteistieji laiką gali leisti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, dalyvauti įvairiose socialinėse programose, sportuoti, užsiimti kita kultūrine veikla. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus bei ventiliacines angas, o kai kuriose kamerose įrengta mechaninė ventiliacija. Įstaiga užtikrina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimų laikymąsi dėl apšvietimo įrengimo.

11. Įstaigos 3 sektoriuje pasivaikščiojimo kiemuose buvo įrengtas sporto inventorius, būrių kiemai nėra atskirti nuo sporto aikštynų, kiemeliuose yra įrengti kanalizacijos šuliniai vandeniui nutekėti, įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Nuteistiesiems rūkyti gyvenamosiose patalpose draudžiama ir jose nerūkoma. Atsakovo atstovas nurodė, jog 3 sektoriaus gyvenamojoje zonoje atliekos deginamos nebuvo. Visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos. Gyvenamųjų pastatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių.

12. Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale, be to, patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti visose pataisos įstaigos siūlomose užimtumo priemonėse bei programose, įstaigoje veikia biblioteka. Nustačius atvira tuberkulioze sergantį asmenį, tikrinami ir prižiūrimi ir su juo kontaktavę asmenys. Pravieniškių PN-AK neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją su nusiskundimais dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į psichologinės tarnybos specialistus.

13. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo M. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. buvo pažeista, bet atmetė jo reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais.

15. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. pareikšti pritaikė ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, diskriminaciją, todėl akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galbūt pažeidžiamas teises, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugpjūčio 31 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius, kad su nuteistųjų teisine padėtimi susijusi informacija buvo slepiama, neteikiama ir kad tai apribojo jo teises laiku kreiptis į teismą, nes byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Teismas taip pat nenustatė objektyvių, sukliudžiusių pareiškėjui laiku kreiptis į teismą aplinkybių, todėl tenkino atsakovo atstovo prašymą dėl senaties taikymo ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 6 d.

16. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

17. Teismo vertinimu, objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį plotą teismas apskaičiavo padalindamas patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 17,02 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl apskaičiavo, kad vienam asmeniui teko 4,25 kv. m ploto.

18. Kadangi atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nebuvo paneigti, todėl teismas jais vadovavosi, o pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo, teismo vertinimu, nepaneigė atsakovo atstovo oficialiai pateiktų duomenų dėl gyvenamųjų patalpų plotų, miegamųjų vietų bei nuteistųjų asmenų skaičiaus. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK pateikė ne tik duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių, bet ir nuteistojo perkėlimo lapus, kurie patvirtino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Tuo tarpu pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius, į bylą nepateikė. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigė pareiškėjo abstrakčius argumentus.

19. Nenustačius gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo, atskirai nebuvo teismo vertinami pareiškėjo argumentai, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti prausykla, dušu, tualetu, pasivaikščiojimo kiemu, trūko vietos virtuvėlėje.

20. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl avarinės Pravieniškių PN-AK pastato, kuriame gyveno pareiškėjas, būklės, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie bendrabučio, kuriame buvo 6 būrys, techninę būklę (jo sienų, langų ir durų sąramų, stogo techninę būklę) pareiškėjo kalinimo jame metu, atsakovo atstovo duomenimis, asbesto pastato stogo dangoje buvo. Teismas nurodė, kad nei skunde, nei teismo posėdyje pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet avarinė statinio būklė sukėlė pavojų jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis, pretenzijų atsakovo atstovui šiuo klausimu nereiškė, todėl sprendė, kad nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

21. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo apšvietimo gyvenamosiose patalpose, nes byloje nenustatė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, bylai aktualiu terminu būtų informavęs apie netinkamas sąlygas. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

22. Teismas pagrįstu pripažino pareiškėjo argumentą, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų, nes iš bylos medžiagos nustatė, jog ginčo laikotarpiu 6 būrio patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teiktos tik 2015 m. birželio 16 d., ši aplinkybė, teismo vertinimu, patvirtino netinkamą sutartinių įsipareigojimų su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ vykdymo faktą. Teismas nurodė, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti ir naikinami tarakonai, todėl darė išvadą, kad patalpose randama buitinių parazitų, o kontrolė vykdoma nepakankamai, ir konstatavo higienos normos reikalavimų, pagal kuriuos tokiose patalpose neturi būti buitinių parazitų, graužikų ar kenkėjų, pažeidimą.

23. Teismas kaip nepagrįstus ir byloje esančiais įrodymais paneigtus atmetė pareiškėjo teiginius, kad būryje nebuvo džiovyklos, dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlių, patalpų asmeniniam maistui susidėti ir laikyti, o virtuvėlė buvo per maža. Atsižvelgęs į tai, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.8 punkte numatyta, jog kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, o atsakovo atstovo atsiliepime buvo nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje tokio kambario nėra, teismas konstatavo Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus.

24. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl sanitarinių įrenginių 6 būrio tualete, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 6 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 klozetai ir 1 unitazas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad sanitariniuose mazguose nebuvo sanitarinių įrenginių. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su dviaukščio gulto nepritvirtinimu, nes reikalavimo jį pritvirtinti lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose nenustato Eksploatavimo taisyklės ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys nuteistųjų buitinį aprūpinimą.

25. Įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir tvarkos juose, teismas pažymėjo, kad Eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 m pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, tačiau atsakovo atstovas tokį kiemelių įrengimą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo Pravieniškių PN neteisėtus veiksmus dėl stogelių neįrengimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundėsi, jog sporto aikštynai nebuvo aptverti nuo pasivaikščiojimo kiemų, o iš gamybinių patalpų dėl deginamų atliekų sklido kvapas. Įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimus, teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo dėl neatskirto pasivaikščiojimo kiemo bei oro taršos, tačiau pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei minėtame pasivaikščiojimo kieme, neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galbūt pareiškėjui sukeltų pasekmių, t. y. nepagrindė galbūt kilusios žalos, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų.

26. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, jog jis buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nes iš bylos duomenų nustatė, jog rūkymo vietos įrengtos ir pažymėtos kiemeliuose, o dėl asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė. Pareiškėjo teiginių dėl baimės užsikrėsti įvairiomis ligomis teismas taip pat nepripažino pakankamais, kad būtų sprendžiamas atsakovo atstovo civilinės atsakomybės klausimas, nes iš bylos duomenų ir Pravieniškių PN-AK paaiškinimų nustatė, kad pataisos įstaiga vykdo infekuotų asmenų identifikavimą, izoliavimą, atviros tuberkuliozės atvejų pačioje pataisos įstaigoje per 10 metų buvo vienas, nuteistieji periodiškai tikrinami.

27. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 217 parų buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (trūko inventoriaus, nebuvo laisvalaikio kambario, netinkamai vykdomas kenkėjų (tarakonų, blakių) naikinimas).

28. Teismui nekilo abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Tačiau įvertinęs konstatuotų pažeidimų pobūdį ir tai, kad pagal teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl jo skunde nurodytų pažeidimų į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė, darė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III. 29. Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

30. Pareiškėjas nurodo, kad jam nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nors pažeidimų daug, terminas nebuvo trumpas, pažeidimai ne neatsitiktiniai ir netrumpalaikiai. Teismas nebuvo aktyvus, nesivadovavo naujausia teismų praktika, bylą išnagrinėjo formaliai. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) priteisė kompensacijas už netinkamas kalinimo sąlygas byloje Debesys prie Lietuvą ir kt., kuriose konstatuoti gyvenamojo ploto pažeidimai. Todėl ir jam, atsižvelgiant į priteistų sumų dydžius, priteistina kompensacija už kiekvieną gyvenamojo ploto pažeidimo dieną.

31. Gyvenamosiose patalpose turi būti užtikrintas 4 kv. m ir didesnis gyvenamasis plotas, kuris neužimtas baldais. Pareiškėjo atveju nebuvo laikomasi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) rekomendacijų ir nacionalinių teisės aktų. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtus išgyvenimus ir neatsižvelgė, kad pažeidimai, nesuteikiant minimalaus gyvenamojo ploto, poilsio kambario, neužtikrinant kenkėjų naikinimo, truko ilgai. Pažeista gyvenamojo ploto norma savaime sukelia neigiamus išgyvenimus, kas laikytina neturtine žala.

32. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, apeliantas skunde buvo nurodęs deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Teismas padarė tinkamą išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto ir trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 5 d., atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto trūkumo ir su tuo susijusiais nepatogumais, poilsio ir kitų patalpų neįrengimo, higienos ir buities sąlygų, gyvenamųjų patalpų būklės, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, asbesto Pravieniškių PN-AK pastatuose, sveikatai kilusios grėsmės), atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK neįrengė 3 sektoriuje poilsio kambario nuteistiesiems, taip pat kad trūko inventoriaus, nebuvo pakankama kenkėjų kontrolė ir naikinimas, konstatavo, kad buvo pažeisti Eksploatavimo taisyklių ir higienos normos reikalavimai, tačiau tai pareiškėjui nesukėlė tokio masto pasekmių, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ir pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti 32 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą netenkino. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Pravieniškių PN-AK neteisėtais veiksmais (neveikimu) nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

35. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti jam 32 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, teismas išnagrinėjo bylą formaliai, netinkamai taikė teisės aktus, apskaičiuodamas vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą, nesivadovavo EŽTT praktika ir tarptautinių institucijų rekomendacijomis. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad pareiškėjas įsitikinęs, jog teisės aktų nustatytas plotas jam suteiktas nebuvo, kitų ilgalaikių pažeidimų buvo daug, todėl pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl pritaikytos ieškinio senaties skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Apeliacinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti turtinę žalą negalėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą, todėl su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi sutinka ir jos argumentų nekartoja. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo skundo reikalavimų, tačiau nežymiai suklydo analizuodamas pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiuo atveju byloje vertintinas laikotarpis prasideda 2015 m. rugpjūčio 31 d., t. y. treji metai iki kreipimosi į teismą dienos (skundas teismui išsiųstas 2018 m. rugpjūčio 31 d.), tačiau padarytas netikslumas esminės įtakos pareiškėjo kalinimo sąlygų vertinimui įtakos neturėjo.

38. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos apeliacinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti baldų užimtą plotą, taip pat kad pareiškėjui turėjo tekti 4 kv. m ir daugiau asmeninio ploto bendrabučio tipo patalpoje, nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, o ne kameroje, todėl darytina išvada, jog jis neprivalėjo visą paros laiką būti tik gyvenamojoje patalpoje, o turėjo judėjimo laisvę pataisos įstaigos teritorijoje (sektoriuje) Pravieniškių PN-AK administracijos nustatytu laiku.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

40. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, atsakovo atstovas Vidaus tvarkos taisyklių 111 punkte 3,1 kv. m asmeniui turinčio tekti ploto normos bendrabučio tipo kambaryje nepažeidė, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad minėtas pažeidimas buvo, nepagrįstas. Nei Konvencija, nei Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kurios pagrindu įsteigtas ir veikia Komitetas, jokių konkrečių kalinamiems asmenims gyvenamojo ploto normų nenustato, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,1 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Pareiškėjo nurodyta EŽTT praktika (Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą ir kt.) nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes minėtose bylose pareiškėjams piniginės kompensacijos buvo priteistos dėl to, kad buvo ženkliai ir ilgai pažeista gyvenamojo ploto norma (Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas), tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

41. EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

42. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų (gyvenamuoju plotu, poilsio ir kitų patalpų neįrengimu, higienos ir buities sąlygomis, gyvenamųjų patalpų būkle, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu, Pravieniškių PN-AK pastatų būkle, sveikatai kilusia grėsme) ir jų papildomai nekartoja. Nors pareiškėjas nurodo, kad byla išnagrinėta formaliai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, ir detaliai išnagrinėti pareiškėjo nusiskundimai.

43. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

44. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

45. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dalį ginčo laikotarpio Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. nebuvo įrengtas poilsio kambarys pareiškėjo gyvenamajame sektoriuje, trūko inventoriaus, nebuvo pakankama kenkėjų kontrolė ir naikinimas, tačiau kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė. Byloje nenustatyta ir tai, kad pareiškėjui buvo ribojama dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti sektoriaus teritorijoje, sportuoti, užsiimti kita pozityvia veikla, kad pareiškėjas teikė skundus dėl jo netenkinančių buities ir higienos sąlygų Pravieniškių PN-AK, o atsakovo atstovas į juos nereagavo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

46. EŽTT yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais. Byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs ir neindividualizuoti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčo situacijos vertinti kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

48. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė