2020-12-22 Nr. AB-24392-3-61-3-02570-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3242-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02570-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pigu“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pigu“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pigu“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2019 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 12NKV-57 „Dėl UAB „Pigu“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas tyrimo metu nagrinėjo pareiškėjo palyginamųjų kainų skelbimo būdo atitiktis Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, NKVVDĮ) reikalavimams, jo individualų ginčą su vartotoju dėl vėlavimo pristatyti prekes bei dėl prekių pristatymo atšaukimo. Nutarimu pripažinta, kad pareiškėjo komercinė veikla yra nesąžininga, nes jo veikla dėl palyginamųjų kainų bei prekių pristatymo terminų atitinka NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą draudimą, dėl palyginamųjų kainų skelbimo – NKVVDĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą, dėl prekių pristatymo terminų nesilaikymo – NKVVDĮ 7 straipsnio 6 punktą.

3. Pareiškėjas teigė, jog Nutarimas priimtas padarius esminius procedūrinius pažeidimus, susijusius su objektyviu visų aplinkybių įvertinimu ir Nutarimo pagrįstumu, kadangi:

1) atsakovas praleido NKVVDĮ nustatytą 6 mėnesių senaties terminą pareiškėjui taikyti poveikio priemones, nes Tarnyba 2018 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 12NKV-145 „Pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „Pigu“ galimo Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas 1) pradėjo nagrinėjimo procedūrą pagal vartotojos L. T. skundą, todėl 6 mėnesių senaties terminas baigti nagrinėjimo procedūrą ir paskirti baudą suėjo 2019 m. kovo 17 d., o Nutarimas priimtas tik 2019 m. birželio 6 d.;

2) nagrinėjamu atveju 2019 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 12NKV-29 „Pradėti nagrinėjimo procedūrą bei prijungti gautus duomenis prie tyrimo dėl UAB „Pigu“ galimo Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas 2) buvo pradėta nagrinėjimo procedūra pagal vartotojo J. prašymą bei 2019 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 12NKV-33 „Pradėti nagrinėjimo procedūrą bei prijungti gautus duomenis prie tyrimo dėl UAB „Pigu“ galimo Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas 3) buvo pradėta nagrinėjimo procedūra pagal vartotojos M. M. prašymą ir jos prijungtos prie 2018 m. rugsėjo 17 d. Nutarimu 1 pradėtos nagrinėjimo procedūros pagal vartotojos L. T. skundą, tačiau Tarnyba nepriėmė jokio motyvuoto nutarimo dėl prašymų, t. y. tyrimų sujungimo į vieną, motyvų nėra ir minėtuose nutarimuose;

3) atsakovas sujungė 3 tyrimus dėl skirtingų dalykų (dėl palyginamųjų kainų skelbimo, dėl prekių pristatymo vėlavimo ir dėl prekių nepristatymo) į vieną nagrinėjimo procedūrą, tačiau NKVVDĮ 16 straipsnio 2 dalis leidžia tyrimų sujungimą tik esant tam pačiam dalykui, dėl 3 skirtingo pobūdžio tirtų veiksmų priėmė bendras išvadas, t. y. atsakovas neįvertino kiekvieno konkretaus veiksmo pagal NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintus objektyviuosius požymius ir nepriėmė individualizuotų išvadų kiekvieno konkretaus veiksmo atžvilgiu;

4) vartotojo J. prašymas neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1R-68 patvirtintų Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklių 7–9 punktuose nustatytų reikalavimų (nenurodytas vartotojo vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas, prašymas nepasirašytas), todėl Tarnyba Taisyklių reikalavimų neatitinkančio skundo pagrindu negalėjo pradėti nagrinėjimo procedūros.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nepagrįstai nubaustas už tai, jog veikė pagal kito NKVVDĮ priežiūrą vykdžiusio subjekto – Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) (po naujos NKVVDĮ redakcijos, nuo 2019 m. gegužės 1 d. priežiūrą vykdo tik atsakovas, tačiau beveik visu tyrimo laikotarpiu minėto įstatymo priežiūrą vykdė ir Konkurencijos taryba) – rekomenduojamą veiklos modelį, t. y. pareiškėjo skelbiamame kainos palyginime nurodyta pareiškėjo anksčiau realiai taikyta kaina bei pateikiama informacija, kada ir kiek laiko palyginamoji kaina buvo taikyta, todėl pareiškėjo veiksmuose nebuvo pagrindo nustatyti pažeidimo. Pareiškėjas, parengęs kainų palyginimo reklamą pagal Konkurencijos tarybos 2016 m. liepos 5 d. protokoliniu sprendimu Nr. 3S-44 (2016) patvirtintas Rekomendacijas dėl kainų palyginimų reklamose (toliau – ir Rekomendacijos), objektyviai neturėjo pagrindo ir negalėjo abejoti, kad priežiūros institucijos rekomenduojamas elgesio modelis gali būti klaidinantis NKVVDĮ prasme. Tačiau net jeigu atsakovas būtų pripažinęs, jog Konkurencijos taryba siūlė klaidinantį reklamos skelbimo būdą, kurį savo veikloje pritaikė pareiškėjas, už šiuos veiksmus negali būti taikoma atsakomybė už NKVVDĮ pažeidimus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 363 straipsnio 2 dalies pagrindu. Konkurencijos taryba jau buvo vertinusi pareiškėjo skelbiamų palyginamųjų kainų teisingumą ir jokio pažeidimo nenustatė, todėl ir atsakovas neturėjo pagrindo nustatyti pažeidimo pareiškėjo veiksmuose. Nutarimas turi būti panaikintas NKVVDĮ 21 straipsnio 2 dalies 5 punkto bei VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindais, kadangi Nutarime nenurodyta, kokie yra konkretūs pareiškėjui taikomų pažeidimų sudėties objektyviosios pusės elementai, ir atitinkamai nepateikti pažeidimų sudėtis patvirtinantys įrodymai.

5. Dėl nustatyto NKVVDĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnyba nenustačiusi fakto, jog iš tiesų egzistavo situacija, kuomet vartotojai buvo suklaidinti ar egzistavo tokio suklaidinimo galimybė, neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo skelbiamas kainų palyginimo būdas buvo pateiktas tokiu būdu, jog vartotojai buvo klaidinami. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog atsakovas padarė išvadą, kad vartotojai buvo suklaidinti dėl to, jog kitomis aplinkybėmis galbūt nebūtų priėmę sprendimo dėl sandorio sudarymo, tačiau kokias konkrečias aplinkybes nustatė atsakovas, nenurodyta. Palyginamosios kainos galiojimo trukmė tokia aplinkybe nėra ir negali būti laikoma, nes tai nėra vartotojams nežinoma aplinkybė – ji aiškiai pateikta prie kiekvienos palyginamosios kainos ir atsakovo surinkti įrodymai (vartotojo J. prašymas) patvirtina, kad vartotojai tokią informaciją gauna tinkamai ir laiku. Dėl nustatyto NKVVDĮ 7 straipsnio 6 punkto pažeidimo pareiškėjas pažymėjo, jog jis ne kartą atsakovui nurodė, kad tirtos situacijos su vartotojomis įvyko dėl to, jog pareiškėjo tiekėjai buvo nurodę, kad galės pristatyti pareiškėjui prekes nurodytu laiku, tačiau tik po užsakymų patvirtinimo tiekėjai informavo pareiškėją, kad prekių pristatymas vėluos (vartotojos L. T. atveju) ir kad prekės pristatyti nebegalės, nes jos neliko rinkoje (vartotojos M. M. atveju). Šios aplinkybės, informacijos apie prekių prieinamumą paskelbimo metu pareiškėjui nebuvo žinomos. Pareiškėjas savo tinklalapyje www.pigu.lt nurodė tas pristatymo datas, kurias jam buvo nurodę tiekėjai, prie jų papildomai pridėjo dar kelias dienas iki faktinės prekės pristatymo dienos, nurodytos vartotojui.

6. Dėl nustatyto NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo pareiškėjas nurodė, kad jo veiksmuose skelbiant palyginamąsias kainas nėra profesinio atidumo reikalavimų pažeidimo, nes jis pateikė atsakovui įrodymus, jog jo veiksmai atitinka praktiką rinkoje, tačiau Tarnyba, pasisakydama dėl profesinio atidumo reikalavimų, neaptarė nei vieno iš NKVVDĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatytų požymių. Tam, kad palyginamųjų kainų skelbimas būtų laikomas iš esmės iškreipiančiu vartotojų ekonominį elgesį, atsakovas turėjo nustatyti, jog buvo susilpnintas vartotojo gebėjimas priimti sprendimą dėl sandorio ir nustatyti aplinkybes, kurioms esant vartotojas nebūtų priėmęs sprendimo dėl sandorio, tačiau nei vienos iš šių aplinkybių atsakovas Nutarime nenustatė. Atsakovas Nutarime nepasisakė, kaip pareiškėjas pažeidė profesinio atidumo reikalavimus situacijose su vartotojomis M. M. ir L. T. (dėl prekių terminų pristatymo nesilaikymo), kadangi profesinio atidumo reikalavimus prilygino vartotojo ekonominio elgesio iškreipimo veiksmams. Pareiškėjas vertino, jog atsakovas dėl galimos įtakos vartotojų elgesiui išvadas padarė remdamasis tik savo paties sugalvotomis prielaidomis, o ne konkrečiais duomenimis.

7. Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad Nutarimu Tarnybos komisija pareiškėjui už NKVVDĮ 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai komercinė veikla atitinka Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 7 straipsnio 6 punktą, skyrė 4 000 Eur baudą.

9. Atsakovas nurodė, kad Tarnyba 2018 m. rugpjūčio 16 d. gavo vartotojos L. T. prašymą dėl pareiškėjo vykdomos veiklos (dėl atidėto užsakymo pristatymo / užsakymo dalies atšaukimo), kurį išnagrinėjusi Tarnybos komisija 2018 m. rugsėjo 17 d. priėmė Nutarimą 1. Tarnyba šio tyrimo metu, 2019 m. vasario 11 d. gavo vartotojo J. paklausimą, kuriame vartotojas nurodė, jog tinklalapyje www.pigu.lt pareiškėjas pateikia vartotojus galbūt klaidinančią informaciją (dėl skelbiamų kainų), kurį išnagrinėjusi Tarnybos komisija 2019 m. kovo 15 d. priėmė Nutarimą 2, kuriuo, be kita ko, nutarė prijungti vartotojo J. paklausime nurodytas aplinkybes prie Nutarimu 1 pradėto tyrimo bei pratęsti tyrimo dėl pareiškėjo galimo NKVVDĮ pažeidimo nagrinėjimo procedūrą iki 2019 m. birželio 14 d. 2019 m. vasario 22 d. Tarnyba gavo vartotojos M. M. paklausimą, kurį išnagrinėjusi Tarnybos komisija 2019 m. kovo 21 d. priėmė Nutarimą 3, kuriuo, be kita ko, nutarė prijungti vartotojos M. M. paklausime nurodytas aplinkybes prie Nutarimu 1 pradėto tyrimo.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jis praleido NKVVDĮ nustatytą 6 mėnesių senaties terminą taikyti pareiškėjui poveikio priemones, kadangi tyrimas dėl pareiškėjo galimo pažeidimo buvo pradėtas 2018 m. rugsėjo 17 d. Nutarimu 1, NKVVDĮ nustatytas 6 mėnesių terminas pažeidimams išnagrinėti ir baudoms paskirti baigtųsi 2019 m. kovo 16 d., tačiau jis 2019 m. kovo 15 d. Nutarimu 2 buvo pratęstas maksimaliam 3 mėnesių laikotarpiui, todėl terminas baigtųsi 2019 m. birželio 16 d., o Nutarimas priimtas 2019 m. birželio 6 d. Atsakovas nurodė, kad vadovaudamasi NKVVDĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise Tarnybos komisija Nutarimais 1, 2 ir 3 pradėjo prašymų (skundų) nagrinėjimo procedūrą dėl to paties komercinės veiklos subjekto, t. y. pareiškėjo, ir dėl to paties dalyko, t. y. pareiškėjo veiksmų, galbūt pažeidžiančių NKVVDĮ nuostatas.

11. Dėl pareiškėjo argumento, jog Tarnyba negalėjo pradėti nagrinėjimo procedūros pagal vartotojo J. paklausimą, atsakovas pažymėjo tai, jog Nutarimą 2 Tarnybos komisija priėmė pasinaudodama NKVVDĮ jai suteikta teise sujungti prašymų (skundų) dėl to paties komercinės veiklos subjekto ir dėl to paties dalyko nagrinėjimą. Pagal vartotojo J. paklausimą Tarnyba atskiro tyrimo neatliko, o gavusi šį paklausimą ir nustačiusi, kad jame nurodytos aplinkybės yra susijusios su jau atliekamu, Nutarimu 1 pradėtu tyrimu, Tarnybos komisija šiuos tyrimus sujungė. Tarnyba NKVVDĮ 16 straipsnio 2 dalies nėra įpareigojama priimti atskiro nutarimo dėl prašymų (skundų) prijungimo. Atsakovas atkreipė dėmesį į NKVVDĮ 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą Tarnybos teisę pradėti pažeidimų nagrinėjimą savo iniciatyva. Įgyvendindama šią teisę, Tarnyba ir pradėjo pareiškėjo veiksmų, galbūt pažeidžiančių NKVVDĮ nuostatas, nagrinėjimo procedūrą ir būtent tokį teisinį pagrindą, ji nurodė Nutarime 1, todėl pareiškėjo argumentas, kad Tarnyba atskiros nagrinėjimo procedūros savo iniciatyva nebuvo pradėjusi, yra nepagrįstas.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog jis negalėjo būti nubaustas dėl to, kad vadovavosi Rekomendacijomis, yra nepagrįstas, kadangi Rekomendacijų 6 punkte yra aiškiai nurodyta, jog jos nėra privalomos ir jose pateikiamos tik pagrindinės kainų nurodymų gairės, kurios, Konkurencijos tarybos manymu, gali padėti sumažinti riziką, kad reklama neatitiks Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimų. Rekomendacijų laikymasis savaime neužtikrina, kad bus išvengta Reklamos įstatymo pažeidimų, kadangi kiekvienas atvejis yra skirtingas ir reikalauja visų konkrečios bylos aplinkybių vertinimo. Atsakovas pabrėžė, kad vartotojams dėl kainų palyginimo į Tarnybą kreiptis rekomendavo būtent pati Konkurencijos taryba, nurodydama, jog tokių aplinkybių vertinimas yra susijęs ne su Reklamos įstatymo, o su NKVVDĮ nuostatų laikymusi.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog pateikiant informaciją apie laikotarpį, kuriuo galiojo kaina, nuo kurios taikoma nuolaida, vartotojams yra suteikiama papildoma naudinga informacija, yra nepagrįsti, kadangi tokia informacija pateikiama ne iš karto, o apačioje – „su žvaigždute“, ne tokiu dideliu šriftu ir ne taip gerai matomoje vietoje, kaip skelbiama „akcijos“ prekės kaina, tačiau tokia informacija vartotojams apskritai nėra pateikiama, pavyzdžiui, kai jiems rodoma reklama tinklalapių (pvz., www.delfi.lt, www.tv3.lt, www.last.fm) reklaminiuose skydeliuose („baneriuose“) ar pradiniame tinklalapio www.pigu.lt puslapyje – iki tol, kol vartotojas užeina į konkrečios prekės kortelę, jam yra matoma tik tokia informacija, kad prekei taikoma nuolaida. Todėl nagrinėjamu atveju reklaminiuose skydeliuose („baneriuose“) ar pradiniame tinklalapio www.pigu.lt puslapyje pateikiama reklama ir pasiūlymas įsigyti prekę su nuolaida (dažniausiai, didele) yra tas objektas, kuris jau nulemia vartotojų elgesį, t. y. vartotojo apsisprendimą dėl sandorio sudarymo. Atsakovas pabrėžė, kad bet kokie skatinamieji teiginiai, kaip „nuolaida“, „akcija“, „atpigo“, „išpardavimas“ turi būti naudojami pagrįstai ir neklaidinant vartotojų.

14. Atsakovas paaiškino, jog Tarnyba stebėjo 15 prekių kainų kitimo istoriją ir vartotojams pateikiamą klaidinančią informaciją dėl šių prekių kainų pranašumo, minėtas skaičius yra ne galutinis, o tik pavyzdinis, iliustruojantis Bendrovės pasirinktą kainų atvaizdavo modelį, kurį pareiškėjas taiko itin plačiai ir dideliam tinklalapyje www.pigu.lt parduodamam prekių kiekiui.

15. Atsakovas pažymėjo, kad NKVVDĮ 7 straipsnyje nurodomos veiklos savaime yra pripažįstamos klaidinančia komercine veikla ir nėra įrodinėjamos. Nustačius, jog veikla turi NKVVDĮ 7 straipsnio 1–23 punktuose nustatytos klaidinančios komercinės veiklos požymių, savaime laikoma, kad komercinė veikla yra nesąžininga, t. y. poveikio ar tikėtino poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui įrodinėti nereikia. Todėl pareiškėjo argumentas, kad minėto įstatymo 7 straipsnio 6 punkte įtvirtintiems veiksmams konstatuoti, privalo būti nustatyta, kokios konkrečios priežastys egzistavo, dėl kurių pareiškėjas galėjo manyti, jog jis negalės pateikti užsakytų prekių, yra nepagrįstas.

16. Atlikusi L. T. prašyme nurodytų aplinkybių, taip pat pareiškėjo pateiktų paaiškinimų įvertinimą, Tarnyba nustatė, jog vykdydama vartotojos užsakymą, Bendrovė ne tik neužtikrino, jog užsakytą prekę tiekėjai pristatytų laiku, bet ir gavusi prekes dėl kelių Bendrovės darbuotojų klaidų, neįvykdė vartotojos pateikto užsakymo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog šiuo atveju nebuvo nei profesinio atidumo reikalavimų pažeidimo, nei vartotojų ekonominio elgesio iškreipimo, yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjo profesinio atidumo reikalavimų nesilaikymą patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjas vartotojos L. T. užsakymo ne tik nepristatė laiku, bet jo dalį atšaukė.

17. Atsakovas vertino, jog jis atliko išsamų tyrimą, Tarnybos komisijos priimtas Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Pigu“ skundą atmetė.

19. Teismas nustatė, kad Tarnyba 2018 m. rugpjūčio 16 d. gavo vartotojos L. T. prašymą dėl UAB „Pigu” vykdomos veiklos, kuriame ji nurodė, jog 2018 m. liepos 7 d. iš pareiškėjo užsisakė 2 vnt. futbolo vartų vaikams su treniruočių siena „Exit Maestro 180x120 cm“ ir, atsižvelgdama į užsakyme nurodytą pristatymo datą (2018 m. liepos 25 d.), pagrįstai tikėjosi, jog prekės bus pristatytos laiku. 2018 m. liepos 25 d. vartotoja buvo informuota, kad užsakymo pristatymo data yra perkeliama į 2018 m. rugpjūčio 2 d., o 2018 m. rugpjūčio 1 d. ji buvo informuota, kad užsakymo pristatymo data perkeliama į 2018 m. rugpjūčio 9 d. Kiekvieną kartą perkeliant pristatymo datą yra siūloma 3 „pigu eurų“ kompensacija, tokiu būdu skatinant vartotoją vėl įsigyti Bendrovės parduodamas prekes. 2018 m. rugpjūčio 3 d. Bendrovė vartotoją tik trumposiomis (SMS) žinutėmis informavo, kad įvykus neatitikimui sandėlyje, pristatys ne 2 vnt., o 1 vnt. užsakytos prekės, vėliau – kad užsakymą vartotoja gali atsiimti, dar vėliau – kad už 1 vnt. nepristatytos prekės pinigai yra grąžinti vartotojai. Vartotoja nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į UAB „Pigu“ dėl susidariusios situacijos, o Bendrovė informavo, kad sandėlyje turėjo tik 1 vnt. prekės, todėl grąžino vartotojai pinigus už kitą prekę bei pasiūlė vartotojai 15 „pigu eurų“. Vartotoja nurodė, kad Bendrovės atsakymas susidariusios situacijos neišsprendė, o jai nepristatyta prekė ir toliau pardavinėjama Bendrovės tinklalapyje www.pigu.lt. Vartotoja teigė, jog Bendrovė vienašališkai atliko pinigų už nepristatytą prekę grąžinimą, nepasitarusi su ja, o Bendrovės nurodoma prekių pristatymo data yra klaidinanti. Išnagrinėjusi šį prašymą, Tarnybos komisija, vadovaudamasi NKVVDĮ 15 straipsnio 2 dalimi, t. y. savo iniciatyva 2018 m. rugsėjo 17 d. priėmė Nutarimą 1, kuriuo nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „Pigu“ veiksmų, galbūt pažeidžiančių NKVVDĮ nuostatas.

20. Teismas nurodė, kad Tarnyba 2019 m. vasario 11 d. gavo vartotojo J. paklausimą, kuriame vartotojas nurodė, jog UAB „Pigu“ tinklalapyje www.pigu.lt pateikia vartotojus galbūt klaidinančią informaciją apie parduodamų prekių kainą bei joms taikomas nuolaidas, kadangi prie daugelio prekių (pvz., kvepalų) yra nurodyta prekės kaina, o šalia nurodyta nubraukta prekės kaina (kuri ženkliai didesnė, nei tuo metu esanti); prie nubrauktos kainos yra žvaigždutė, kurios reikšmė paaiškinama apačioje, nurodant, pavyzdžiui, „⁕Pigu.lt taikyta kaina laikotarpiu nuo 2018-08-15 iki 2018-08-17“, t. y. taikyta tik 2 dienas. Vartotojas nurodė, kad jo išsirinktos prekės kaina su 48 procentų nuolaida nurodoma 26,68 Eur, nubraukta kaina – 51,99 Eur, nors, vartotojo teigimu, šios prekės kaina prieš akciją irgi buvo apie 27 Eur. Vartotojas vertino, kad UAB „Pigu“ veikla, kai reklamuojama nuolaida yra taikoma nuo kažkada taikytos didžiausios prekės kainos, o ne nuo paskutinės, vėliausios kainos, yra nesąžininga. Išnagrinėjusi šį paklausimą, Tarnybos komisija, vadovaudamasi NKVVDĮ 16 straipsnio 2 dalimi, 2019 m. kovo 15 d. priėmė Nutarimą 2, kuriuo nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „Pigu“ veiksmų, galbūt pažeidžiančių NKVVDĮ nuostatas, prijungti vartotojo J. paklausime nurodytas aplinkybes prie Nutarimu 1 pradėto tyrimo bei pratęsti tyrimo dėl pareiškėjo galimo NKVVDĮ pažeidimo nagrinėjimo procedūrą iki 2019 m. birželio 14 d.

21. Teismas nustatė, kad Tarnyba 2019 m. vasario 22 d. gavo vartotojos M. M. paklausimą dėl UAB „Pigu“ vykdomos veiklos, kuriame vartotoja nurodė, jog Bendrovė, neturėdama vartotojos išankstinio sutikimo, siunčia jai reklamą, o taip pat nurodė, jog 2019 m. sausio 15 d., pritaikius 6 Eur nuolaidą, už 26,49 Eur užsisakė kilimą „Lapeliai“, tačiau kilimas nebuvo pristatytas laiku, o vėliau – pristatymas atšauktas. Vartotoja nurodė, kad vietoj minėto kilimo jai buvo pasiūlytas identiškas (to paties gamintojo ir sudėties, tik kito rašto) kilimas „Tulipan“, kurio kaina visuomet būdavo tokia pat, kaip kilimo „Lapeliai“, tačiau šio kilimo kaina tuomet buvo pakelta iki 44 Eur. Vartotoja atkreipė dėmesį, jog kaina, nurodyta įdėjus prekę į krepšelį, skiriasi nuo kainos, kuri nurodoma, jei prekę norima pirkti lizingu. Vartotoja UAB „Pigu“ reiškė pretenzijas ir dėl tinklalapyje www.pigu.lt pateikiamų tekstilinių spintų nuotraukų: vartotojos teigimu, vienos spintos („XXL, ruda“ (kaina 53 Eur) tokia pati nuotrauka, tik pasukta kitu kampu, yra pateikiama kaip kitos spintos „Global home, ruda“ (kaina 55 Eur) nuotrauka. Išnagrinėjusi šį paklausimą, Tarnybos komisija 2019 m. kovo 21 d. priėmė Nutarimą 3, kuriuo nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „Pigu“ veiksmų, galbūt pažeidžiančių NKVVDĮ nuostatas bei prijungti vartotojos M. M. paklausime nurodytas aplinkybes prie Nutarimu 1 pradėto tyrimo.

22. Teismas taip pat nustatė, kad Tarnyba 2019 m. gegužės 21 d. priėmė pranešimą Nr. 3-1083 „Dėl UAB „Pigu“ galimo NKVVDĮ pažeidimo“ (toliau – ir Pranešimas), kuriame padarė išvadą, kad UAB „Pigu“ pažeidė NKVVDĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, kadangi UAB „Pigu“ veikla laikytina nesąžininga pagal 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 7 straipsnio 6 punktą. Tarnybos komisija, gavusi pareiškėjo paaiškinimus dėl vartotojų prašymų ir paklausimų bei tyrimui reikšmingą medžiagą, 2019 m. gegužės 21 d. nutarimu Nr. 12NKV-54 nutarė baigti tyrimą dėl UAB „Pigu“ veiksmų, galbūt pažeidžiančių NKVVDĮ nuostatas, ir bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Tarnybos komisija šiame nutarime konstatavo, kad Tarnybos surinkti įrodymai dėl Bendrovės veiksmų įvertinimo pagal NKVVDĮ bei Pranešime nurodyti motyvai yra pagrįsti ir pakankami. Tarnybos komisija Nutarimu konstatavo, kad už NKVVDĮ 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai komercinė veikla atitinka Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 7 straipsnio 6 punktą, pareiškėjui skirtina 4 000 Eur bauda.

23. Teismas nurodė, kad NKVVDĮ bei 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kurią šis įstatymas perkelia, nesąžiningos komercinės veiklos ir klaidinančios komercinės veiklos sąvokos formuluojamos taip, kad tokia veikla apima ne tik jau konkrečiai įvykusį vartotojo suklaidinimo ar kitokio jo ekonominio elgesio iškreipimo faktą, bet ir tokio suklaidinimo galimybę. Teismas aptarė NKVVDĮ 3 straipsnį, nesąžiningos komercinės veiklos (NKVVDĮ 3 str. 2 d. 1 p.), profesinio atidumo (NKVVDĮ 2 str. 9 d.) sampratas, analizavo NKVVDĮ 5 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus klaidinančius veiksmus, NKVVDĮ 7 straipsnio 6 punkte įtvirtintą klaidinančios komercinės veiklos prezumpciją ir nurodė, kad pagal NKVVDĮ 9 straipsnį Tarnyba kontroliuoja kaip laikomasi šio įstatymo nuostatų. Teismas analizavo NKVVDĮ 15 straipsnio 1 dalį (teisė kreiptis į Tarnybą), 16 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta Tarnybos teisė nagrinėti NKVVDĮ pažeidimus ir skirti baudas, bei aptarė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vidutinio vartotojo sampratos aspektu.

24. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog Tarnyba praleido NKVVDĮ nustatytą 6 mėnesių senaties terminą taikyti pareiškėjui poveikio priemones. Pagal byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, jog tyrimas dėl pareiškėjo galimo pažeidimo buvo pradėtas 2018 m. rugsėjo 17 d. Nutarimu 1, NKVVDĮ nustatytas 6 mėnesių terminas šio įstatymo pažeidimams išnagrinėti ir baudoms paskirti baigtųsi 2019 m. kovo 16 d., tačiau jis 2019 m. kovo 15 d. Nutarimu 2 buvo pratęstas maksimaliam 3 mėnesių laikotarpiui, todėl terminas baigtųsi 2019 m. birželio 16 d., o Nutarimas priimtas 2019 m. birželio 6 d.

Teismas pažymėjo, kad, vadovaudamasi NKVVDĮ 16 straipsnio 2 dalyje suteikta teise, Tarnybos komisija Nutarimais 1, 2 ir 3 pradėjo prašymų (skundų) nagrinėjimo procedūrą dėl to paties komercinės veiklos subjekto, t. y. pareiškėjo, ir dėl to paties dalyko, t. y. pareiškėjo veiksmų, galbūt pažeidžiančių NKVVDĮ nuostatas. Tai, kad tyrimai buvo atliekami dėl to paties komercinės veiklos subjekto ir dėl to paties dalyko, t. y. NKVVDĮ teisės normų pažeidimų, patvirtina Nutarimų nutariamosiose dalyse suformuluoti Tarnybos komisijos sprendimai.

Tarnyba atlikto tyrimo metu vertino pareiškėjo veiklą ir veiksmus dėl galimo NKVVDĮ pažeidimo, o skirtingų vartotojų pranešimuose taip pat buvo nurodytos aplinkybės, susijusios su to paties įstatymo galimais pažeidimais. Teismas nurodė, kad Tarnybos komisija Nutarimuose 1, 2 ir 3 yra išsamiai išdėsčiusi faktines aplinkybes, pareiškėjo veiksmus / neveikimą, kuriais jis galbūt pažeidė NKVVDĮ reikalavimus, aiškiai įvardijo tiek pačius pareiškėjo veiksmus / neveikimą, tiek ir NKVVDĮ konkrečias nuostatas, dėl kurių galimo pažeidimo Tarnyba nutarė pradėti nagrinėjimo procedūras, taip pat Nutarimuose 2 ir 3 nurodomi teisiniai pagrindai ir motyvai, dėl kurių Tarnyba nusprendė prijungti prašymų (skundų) ir juose nurodytų aplinkybių nagrinėjimą prie atliekamo tyrimo, o Nutarime 2 – teisiniai pagrindai ir motyvai, dėl kurių nutarta pratęsti prašymų (skundų) nagrinėjimo procedūros terminą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neginčijo fakto, kad jo veikla ir veiksmai buvo tiriami būtent dėl NKVVDĮ (o ne kito teisės akto) nuostatų galimų pažeidimų. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Tarnyba tyrimą atliko pažeisdama NKVVDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, o sprendimą dėl termino pratęsimo priėmė neturėdama tam pagrindo.

25. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Tarnyba nepagrįstai ir nemotyvuotai sujungė 3 tyrimus dėl skirtingų dalykų ir dėl 3 skirtingo pobūdžio veiksmų priėmė bendras išvadas, kadangi NKVVDĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Tarnyba turi teisę priimti motyvuotą nutarimą sujungti prašymų (skundų) dėl to paties komercinės veiklos subjekto ir dėl to paties dalyko nagrinėjimą. Vertindamas pareiškėjo argumentą, jog Tarnyba negalėjo pradėti nagrinėjimo procedūros pagal vartotojo J. paklausimą, teismas pažymėjo, jog Tarnyba, pasinaudojo NKVVDĮ jai suteikta teise sujungti prašymų (skundų) dėl to paties komercinės veiklos subjekto ir dėl to paties dalyko nagrinėjimą, todėl šį pareiškėjo argumentą atmetė.

26. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis negalėjo būti nubaustas dėl to, kad vadovavosi Rekomendacijomis. Teismas pažymėjo, jog Rekomendacijos parengtos dėl Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo, bet ne NKVVDĮ, ir sutiko su atsakovo teiginiais, jog Rekomendacijų laikymasis savaime neužtikrina, kad bus išvengta NKVVDĮ pažeidimų, kadangi kiekvienas atvejis yra skirtingas ir reikalauja visų konkrečios bylos aplinkybių vertinimo. Teismas taip pat nurodė, kad jeigu reklaminės veiklos subjektas nesilaiko Rekomendacijų, tai taip pat nereiškia, kad jis savaime pažeidžia galiojančius teisės aktus ir klaidina vartotojus. Rekomendacijos parengtos dėl Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo (o ne NKVVDĮ), jos nėra privalomojo pobūdžio norminis teisės aktas (t. y. pateikia tik siūlymus ir tam tikras gaires, į kurias gali, bet neprivalo orientuotis verslo subjektai, siekiantys sumažinti galimą pažeidimų riziką), jos nepateikia baigtinio galimų pažeidimų sąrašo (t. y. aprašo tik tam tikrus pavyzdinius atvejus), o ta aplinkybė, jog verslo subjektas, nurodydamas kainas, rėmėsi Rekomendacijomis, savaime negarantuoja, jog jo veiklos pažeidimai negalės būti ir nebus konstatuoti.

27. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar buvo padarytas NKVVDĮ pažeidimas, Tarnybai, remiantis teisingumo, išsamumo ir protingumo kriterijais, pakanka nustatyti asmens suklaidinimo bendrovės veiksmais galimybę, o ne konkretų įvykusį suklaidinimo faktą. Atsižvelgęs į tai, kad dėl pareiškėjo veiksmų buvo gautas ne tik vartotojos L. T. prašymas, tačiau ir vartotojų J. bei M. M. paklausimai, teismas sutiko su Tarnybos nuomone, jog nagrinėjamais atvejais galėjo įvykti konkretūs bei realūs šių vartotojų suklaidinimo, t. y. ekonominio elgesio iškreipimo, faktai. Teismas nurodė, kad dėl pareiškėjo veiksmų galėjo būti iškreiptas ir kitų, nesiskundusių Tarnybai asmenų, ekonominis elgesys, ką atskleidžia tyrimo metu nustatytos aplinkybės, jog atvejai, kai dėl Bendrovės darbuotojų ar tiekėjų veiksmų užsakymai yra atšaukiami, nėra vienkartiniai.

28. Teismas nustatė, kad Tarnyba, įvertinusi vartotojų jai pateiktą bei jos pačios surinktą informaciją, nustatė, jog pareiškėjas pateikė vartotojams klaidinančią informaciją ne tik apie prekių kainas bei prekėms taikomas nuolaidas, tačiau taip pat suklaidino vartotojus dėl parduodamų prekių prieinamumo, ir tokiu būdu nesielgė kaip sąžiningas ir atidus komercinės veiklos subjektas, paskatino vartotojus priimti sprendimus dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jie galbūt nebūtų priėmę, ir iškreipė šių vartotojų bei galėjo iškreipti kitų vartotojų ekonominį elgesį. Teismas pažymėjo, jog atsakovas atsiliepime į skundą atkreipė dėmesį, kad dėl panašių aplinkybių, klaidinant vartotojus dėl prekės kainos pranašumo, 2017 m. rugsėjo 21 d. Tarnybos komisijos nutarimu Nr. 12NKV-160 pareiškėjui jau buvo skirta ekonominė sankcija už NKVVDĮ 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai komercinė veikla atitinka Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą, todėl pareiškėjas jau turėjo būti susipažinęs su NKVVDĮ nuostatomis.

29. Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl prekės kainos įtakos tam tikram vartotojo apsisprendimui dėl sandorio ir nurodė, kad Tarnyba Nutarime, įvertinusi pareiškėjo vartotojams pateikiamą informaciją apie parduodamų prekių kainą bei joms taikomas nuolaidas, nustatė, kad kainos, nuo kurių tinklalapyje www.pigu.lt yra taikomos nuolaidos, yra daug didesnės už tas kainas, kuriomis elektroninėje parduotuvėje prekės yra parduodamos dažniausiai, arba daug didesnės už tas kainas, kurios taikomos, kuomet prekei nėra taikoma akcija ir /ar nuolaida. Nutarime Tarnyba atkreipė dėmesį, jog aukštesnės (vėliau perbraukiamos) kainos buvo taikomos itin trumpą laiko tarpą palyginti su laikotarpiu, kuomet prekei buvo taikomos kitos, mažesnės kainos, t. y. tuomet, kai prekėms tinklalapyje www.pigu.lt taikomos nuolaidos, jos taikomos nuo žymiai didesnių kainų nei yra tikroji, įprastinė (dažniausiai taikoma) prekės kaina. Tarnyba šiame Nutarime pažymėjo, jog UAB „Pigu“ teiginiai, kad vartotojams pateikiant informaciją apie laikotarpį, kuriuo galiojo kaina, nuo kurios yra taikoma nuolaida, yra suteikiama papildoma naudinga informacija, yra nepagrįsti, kadangi tokia informacija pateikiama ne iš karto, tačiau apačioje – „su žvaigždute“, ne tokiu dideliu šriftu ir ne taip gerai matomoje vietoje, kaip skelbiama „akcijinė“ prekės kaina, tačiau tokia informacija vartotojams apskritai nėra pateikiama, pavyzdžiui, kai jiems rodoma reklama tinklalapių (pvz., www.delfi, www.tv3.lt, www.last.fm) reklaminiuose skydeliuose („baneriuose“) ar pradiniame tinklalapio www.pigu.lt puslapyje – iki tol, kol vartotojas užeina į konkrečios prekės kortelę, jam yra matoma tik tokia informacija, kad prekei taikoma, pavyzdžiui, 48 procentų nuolaida.

30. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, jog vidutinis vartotojas akciją, kurios metu yra mažinama prekės kaina, suvokia kaip tam tikru trumpu laikotarpiu taikomą nuolaidą prekei, kuri yra taikoma nuo reguliarios prekės kainos, t. y. vidutinis vartotojas pagrįstai tikisi, kad tokios akcijos metu galės įsigyti prekę pigiau nei įprastai, todėl bet kokie skatinamieji teiginiai, kaip „nuolaida“, „akcija“, „atpigo“, „išpardavimas“, turi būti naudojami pagrįstai ir neklaidinant vartotojų.

31. Teismas nurodė, kad Nutarime nurodyta, jog nors Tarnyba stebėjo 15 prekių kainų kitimo istoriją ir vartotojams pateikiamą klaidinančią informaciją dėl šių prekių kainų pranašumo, minėtas skaičius yra ne galutinis, o tik pavyzdinis, iliustruojantis Bendrovės pasirinktą kainų atvaizdavimo modelį, kurį UAB „Pigu“ taiko itin plačiai ir dideliam tinklalapyje www.pigu.lt parduodamam prekių kiekiui. Nutarime prieita prie išvados, jog UAB „Pigu“ tinklalapyje www.pigu.lt skelbė prekėms nuolaidas, kuomet kaina, nuo kurios skelbiama nuolaida, buvo taikoma tik labai trumpą laikotarpį, tokiu būdu klaidino vartotojus dėl ypatingo kainos pranašumo ir skatino juos priimti sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis (žinodami realiai taikomą nuolaidą) vartotojai galbūt nebūtų priėmę.

32. Teismas, aptaręs NKVVDĮ 7 straipsnio 6 punktą, sutiko su atsakovo teiginiu, jog nustačius, kad veikla turi NKVVDĮ 7 straipsnio 1–23 punktuose nustatytos klaidinančios komercinės veiklos požymių, savaime laikoma, kad komercinė veikla yra nesąžininga, todėl poveikio ar tikėtino poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui nereikia įrodinėti. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, pažymėjo, jog tai, kad situacija, kai vartotojų užsakymai nėra pristatomi laiku ir yra atšaukiami, nėra vienkartinė, patvirtina, jog dėl UAB „Pigu“ buvo gautas ne tik vartotojos L. T. prašymas, bet ir vartotojos M. M. paklausimas. Vartotoja M. M. nurodė, jog užsisakiusi kilimą „Lapeliai“ ir atsižvelgdama į užsakyme nurodytą pristatymo datą ji pagrįstai tikėjosi, kad prekės jai bus pristatytos laiku, tačiau nustatyta, jog apie tai, jog vartotojos užsakymas negalės būti įvykdytas, Bendrovė vartotoją informavo praėjus daugiau nei mėnesiui nuo užsakymo pateikimo ir 10 dienų po to, kai buvo numatyta užsakytą prekę pristatyti.

33. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, jog protingas ir atidus komercinės veiklos subjektas yra atsakingas ne tik už bendrovės darbuotojų veiksmus, bet taip pat privalo atsakingai pasirinkti trečiuosius asmenis sudarytoms sutartis vykdyti.

34. Teismas sprendė, kad Tarnybos komisija padarė pagrįstą išvadą, jog Bendrovė savo veiksmais (pateikdama komercinius pasiūlymus, tačiau vėliau užsakymus atšaukdama) nesielgė kaip protingas ir atidus komercinės veiklos subjektas, o pareiškėjo veiksmai, kai vartotojų užsakytos prekės jiems nėra pristatomos, negali būti laikomi sąžiningais. Tarnybos komisija taip pat konstatavo, kad pareiškėjas ne tik nurodė klaidinančią informaciją apie vartotojų išsirinktų prekių prieinamumą, tačiau ir pateikė vartotojams komercinius pasiūlymus, kuriuos vartotojai priėmė ir už perkamas prekes sumokėjo, tačiau vėliau užsakymus atšaukė, o tokiu būdu vartotojai buvo paskatinti priimti sprendimus dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis (t. y. žinodami, jog užsakymai bus atšaukti ir įsigytos prekės nebus pristatytos) galbūt nebūtų sudarę, o analogiškas prekes galbūt būtų įsigiję iš kito pardavėjo.

35. Teismas sprendė, kad Tarybos komisija Nutarimu teisėtai bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė NKVVDĮ 3 straipsnio 1 dalį, kai komercinė veikla atitinka Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 7 straipsnio 6 punktą, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III. 36. Pareiškėjas UAB „Pigu“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

37. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

37.1. Teismas padarė esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, lėmusius neteisėto sprendimo priėmimą;

37.2. Teismas ginčo santykiams netaikė VAĮ 361 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatų. Šių teisės normų taikymas turėjo esminę reikšmę tinkamam kilusio ginčo nagrinėjimui, kadangi Rekomendacijos yra ta metodinė pagalba ūkio subjektams, kuri turi užtikrinti tinkamą teisės aktų laikymąsi, bei viešas ūkio subjektų konsultavimas priežiūrą atliekančio subjekto kompetencijos klausimais. Todėl pareiškėjui įvykdžius Rekomendacijas, jo veiksmai atitinkamai turėjo būti pripažinti tinkamu teisės aktų laikymųsi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas vadovavosi Rekomendacijomis, įgyvendino jas pažodžiui, todėl jo veiksmai objektyviai negalėjo būti pripažinti pažeidžiančiais teisės aktus. Teismo išvados, kad Rekomendacijos yra neprivalomos, o jų vykdymas negarantuoja, jog verslo subjektas neatliks teisės aktų pažeidimų, yra visiškai nepagrįstos. Rekomendacijos yra valstybės institucijos išleistas norminis teisės aktas, jos atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriamus norminio teisės akto požymius (2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-63/2003; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010), už jų nesilaikymą ūkio subjektams yra skiriamos sankcijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3490-502/2019), todėl darytina išvada, kad Rekomendacijų vykdymas privalo garantuoti, jog jose įtvirtinto elgesio modelio įgyvendinimas nebus laikomas teisės aktų pažeidimu;

37.3. Teismas ginčo santykiams netaikė VAĮ 363 straipsnio 2 dalies nuostatos. Šios teisės normos netaikymas taip pat turėjo esminę reikšmę neteisėtam ir nepagrįstam sprendimui priimti. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad Rekomendacijose įtvirtintas elgesio modelis neatitinka teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas negalėjo būti baudžiamas už priežiūros institucijos viešos konsultacijos įgyvendinimą. Nei atsakovas, nei teismas pareiškėjo veiksmų, susijusių su Rekomendacijų vykdymu, nevertino. Atsakovas Nutarime deklaratyviai nurodė, kad Rekomendacijos nėra privalomos (todėl jų taikymo klausimo net nesprendė), o teismas tiesiog perrašė nepagrįstus atsakovo argumentus, neatliko savarankiškos kilusio ginčo teisinės kvalifikacijos, todėl teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio nuostatų;

37.4. ABTĮ 87 straipsnio nuostatų pažeidimas sudaro pagrindą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo teismui. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų tokį sprendimą priimti, sprendime galėtų pasisakyti, kokią teisinę galią turi Rekomendacijos ir kokias teisines pasekmes jos sukelia ūkio subjektams ir priežiūros institucijoms, vertinančioms ūkio subjektų veiksmus;

37.5. Teismo sprendime nurodyta, kad Rekomendacijos parengtos dėl Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo, bet ne NKVVDĮ. Tai patvirtina, kad nei atsakovas, nei teismas net neanalizavo konkrečių šiam ginčui taikytinų Reklamos įstatymo ir NKVVDĮ normų, ir nenustatė, kokius teisinius santykius reglamentuoja ginčui aktualios minėtų teisės aktų normos. Rekomendacijose aiškinamas Reklamos įstatymo normų taikymas, tačiau esminę reikšmę nagrinėjamam ginčui turi tai, kad tiek Reklamos įstatymo, tiek NKVVDĮ normos, aktualios nagrinėjamam ginčui, reglamentuoja vieną ir tą pati ūkio subjekto veiksmą – kainų palyginimą reklamoje, o kainų palyginimo paskelbimas pareiškėjo tinklalapyje ir yra reklama. Tiek NKVVDĮ, tiek Reklamos įstatymas kainų palyginimus reglamentuoja vienodai. NKVVDĮ draudžia nesąžiningą komercinę veiklą (šiuo atveju toks veiksmas būtų nesąžiningas kainos vaizdavimas), o Reklamos įstatymas draudžia nesąžiningą reklamą (irgi nesąžiningą kainos vaizdavimą). Jeigu būtų objektyviai galima šiuos veiksmus atskirti ir hipotetiškai vertinti, kad ūkio subjekto veiksmai vis dėlto yra nesąžiningi, tai reikštų, jog ūkio subjektas gali būti nubaustas už tą patį kainos paskelbimą tiek pagal NKVVDĮ, tiek pagal Reklamos įstatymą, t. y. 2 kartus. Tokią situaciją viešajame administravime draudžia dvigubo baudimo draudimo principas (lotynų kalba – non bis in idem). Atsakovas neturėjo pagrindo kainos paskelbimo laikyti savarankišku veiksmu pagal NKVVDĮ ir savarankišku veiksmu pagal Reklamos įstatymą, o teismas neturėjo pagrindo šioms nepagrįstoms atsakovo išvadoms pritarti, kadangi pareiškėjas atliko tik vieną veiksmą – paskelbė palyginamąją kainą (Rekomendacijų 7 (c), 13 p.);

37.6. Teismas atliko esminį proceso teisės normų pažeidimą – netaikė ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Vienas iš nagrinėjamu atveju atliktų esminių procedūrinių pažeidimų buvo tai, kad atsakovas praleido NKVVDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto 6 mėnesių senaties terminą taikyti pareiškėjui poveikio priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1352-624/2016). Kitas esminis procedūrinis pažeidimas – atsakovas neturėjo teisės sujungti Nutarimų 1, 2 ir 3 tyrimų į vieną nagrinėjimo procedūrą. Teismas sprendė, kad tyrimai neva ir buvo atliekami dėl to paties dalyko – NKVVDĮ normų pažeidimo. Ši teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas neanalizavo ir nenustatė byloje nagrinėjamo pažeidimo sudėties ir vieną svarbiausių objektyviosios pusės elementų – pažeidimo objektą (dalyką) – laikė ne konkretų įstatymo saugomą gėrį, o NKVVDĮ pažeidimą, kas objektyviai negali būti laikoma pažeidimo objektu (dalyku), nes tik nustačius visų pažeidimo sudėties požymių egzistavimą gali būti daroma išvada, ar buvo atliktas NKKVDĮ pažeidimas, ar ne (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N575-96/2013);

37.7. Atsakovas pažeidė NKVVDĮ 16 straipsnio 2 dalį ir sujungė tyrimus dėl skirtingų dalykų tik dėl to, jog buvo praleidęs NKVVDĮ 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą senaties terminą pareiškėjui taikyti poveikio priemones ir ieškojo būdo, kaip vis dėlto pritaikyti pareiškėjui poveikio priemones. Teismas nepagrįstai toleravo tokius atsakovo veiksmus, kuomet NKVVDĮ normos yra aiškiai pažeidžiamos tam, kad būtų galima išvengti atsakovui nepalankių pasekmių.

38. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

39. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

39.1. Tyrimas dėl pareiškėjo galimo NKVVDĮ pažeidimo buvo pradėtas 2018 m. rugsėjo 17 d. (Nutarimas 1), Tarnybos komisija tiek Nutarimą 2, kuriuo pratęsė tyrimo dėl pareiškėjo galimo NKVVDĮ pažeidimo nagrinėjimo procedūrą terminą, tiek Nutarimą, kuriuo baigė nagrinėti bylą ir paskyrė pareiškėjui baudą dėl nustatytų NKVVDĮ pažeidimų, priėmė nepažeisdama NKVVDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų. Tarnyba atlikto tyrimo metu vertino pareiškėjo veiklą ir veiksmus dėl galimo NKVVDĮ pažeidimo, o skirtingų vartotojų pranešimuose taip pat buvo nurodytos aplinkybės, susijusios to paties įstatymo galimais pažeidimais, todėl siekdama visapusiškai įvertinti pareiškėjo veiklą ir veiksmus, Tarnyba privalėjo visas aplinkybės, apie kurias jai buvo pranešta ir kurias sužinojo savo iniciatyva, vertinti sistemiškai, t. y. visas kartu;

39.2. Rekomendacijos buvo parengtos siekiant padėti komercinės veiklos subjektams įvertinti, ar jų reklama nėra klaidinanti, ar neskleidžiama neleidžiama lyginamoji reklama. Pareiškėjas, kuris, kaip teigia apeliaciniame skunde, nurodydamas savo prekių kainas vadovavosi Rekomendacijomis, turėjo būti susipažinęs ne tik su Rekomendacijų nuostatomis dėl kainų nurodymo, bet ir su Rekomendacijų 6 punktu, t. y. pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad Rekomendacijos parengtos dėl Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo (o ne NKVVDĮ), jos nėra privalomojo pobūdžio norminis teisės aktas, jos nepateikia baigtinio galimų pažeidimų sąrašo bei ta aplinkybė, jog verslo subjektas, nurodydamas kainas, rėmėsi Rekomendacijomis, savaime negarantuoja, kad pažeidimai negalės būti ir nebus konstatuoti. Rekomendacijose aiškiai nurodyta, kad jos neužkerta kelio tirti, ar konkreti reklama nėra klaidinanti, ar neleidžiama lyginamoji reklama, o sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti atsakomybę už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, kiekvienas atvejis vertinamas atskirai, pagal nustatytas individualias faktines aplinkybes. Nors skleidžiama reklama iš esmės gali būti pripažinta teisinga Reklamos įstatymo nuostatų atžvilgiu, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, jog Bendrovės veiksmai, vartotojams pateikiant informaciją apie prekių kainas, yra tinkami ir atitinka NKVVDĮ keliamus reikalavimus;

39.3. Rekomendacijos nėra privalomos nei ekonominės veiklos subjektams, nei jų priežiūrą atliekančioms institucijoms. Jos nubrėžia tam tikras gaires ir pateikia tam tikrus paaiškinimus reklaminės veiklos subjektams tik dėl kainų palyginimo reklamos, jų paskirtis – sumažinti reklamos neatitikties Reklamos įstatymo reikalavimams atvejus. Nei teismas, nei Tarnyba atskirai nevertino pareiškėjo veiksmų atitikties Rekomendacijų nuostatoms, kadangi nagrinėjamu atveju jų laikymasis ar nesilaikymas nebuvo susijęs ir neturėjo įtakos Tarnybos nustatytiems pareiškėjo padarytiems NKVVDĮ reikalavimų pažeidimams, t. y. tyrimas buvo atliekamas ne dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Rekomendacijų nuostatoms, o dėl jo veiksmų atitikties Įstatymo reikalavimams;

39.4. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog NKVVDĮ ir Reklamos įstatymas kainų palyginimą reglamentuoja vienodai, todėl, pareiškėjo nuomone, ekonominės veiklos subjektas už tą patį kainos paskelbimą galėtų būti nubaustas 2 kartus. Komercinės veiklos vartotojams sąvoka yra kur kas platesnė nei reklamos skleidimas. Vadovaujantis NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, komercinė veikla pripažįstama nesąžininga, jei ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. administracinėje byloje Nr. A502-1684/2010 yra pateikęs NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalies išaiškinimą). Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo veiksmų buvo gautas ne tik vartotojos L. T. prašymas, tačiau ir vartotojų J. bei M. M. paklausimai, t. y. nagrinėjamais atvejais galėjo įvykti konkretūs bei realūs šių vartotojų suklaidinimo, t. y. ekonominio elgesio iškreipimo, faktai. Dėl pareiškėjo veiksmų galėjo būti iškreiptas ir kitų, nesiskundusių Tarnybai asmenų, ekonominis elgesys, ką atskleidžia tyrimo metu nustatytos aplinkybės (atvejai, kai dėl Bendrovės darbuotojų ar tiekėjų veiksmų užsakymai yra atšaukiami, nėra vienkartiniai, o vartotojų klaidinimas dėl prekių kainų ir joms taikomų nuolaidų tęsiamas ir po Nutarimo priėmimo).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Bylos ginčo dalykas – atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2019 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 12NKV-57, kuriuo už Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai komercinė veikla atitinka Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 7 straipsnio 6 punktą, pareiškėjui UAB „Pigu“ skirta 4 000 Eur bauda, pagrįstumas ir teisėtumas.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų skundžiamo teisės akto panaikinimo pagrindų, Nutarimą pripažino pagrįstu ir teisėtu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas dėl skunde nurodytų aplinkybių.

42. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog draudžiama užsiimti nesąžininga komercine veikla. Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu (Įstatymo 3 str. 2 d. 1 p.). Nesąžiningos komercinės veiklos sampratoje nurodytas profesinis atidumas suprantamas kaip specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje (Įstatymo 2 str. 9 d.). Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog klaidinantys veiksmai – apgaulingos informacijos arba informacijos, kuri nors ir faktiškai tiksli, tačiau dėl vieno arba kelių šioje dalyje išvardytų elementų apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją, pateikimas, kai dėl to vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Kaip vienas iš tokių elementų Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodomas produkto kainos ar jos apskaičiavimo būdo arba ypatingo kainos pranašumo elementas. Preziumuojama, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip komercinis pasiūlymas nurodyta kaina, kai vėliau vartotojams atsisakoma parodyti reklamuotą produktą arba priimti to produkto užsakymą, arba pristatyti jį per protingumo kriterijus atitinkantį laiką, arba netinkamos kokybės to produkto pavyzdžio rodymas ketinant reklamuoti kitą produktą (Įstatymo 7 str. 6 p.).

44. Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinta, kad kaip laikomasi šio įstatymo nuostatų, kontroliuoja Tarnyba. Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Tarnyba ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo (skundo) pateikimo dienos priima motyvuotą nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą. Ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nutarimo priėmimo dienos nutarimo nuorašai išsiunčiami asmenims, dėl kurių šis nutarimas yra priimtas. Tarnyba turi teisę priimti motyvuotą nutarimą sujungti prašymų (skundų) dėl to paties komercinės veiklos subjekto ir dėl to paties dalyko nagrinėjimą.

45. Tarnyba šio įstatymo pažeidimus, priskirtus jos kompetencijai, nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo nutarimo pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą priėmimo dienos. Tarnyba motyvuotu nutarimu šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 3 mėnesiams (Įstatymo 16 str. 4 d.).

46. Nagrinėjamu atveju nesutiktina su pareiškėju, kad Tarnyba praleido Įstatyme nustatytą 6 mėnesių terminą poveikio priemonėms taikyti, nes byloje nustatyta, jog pirmasis tyrimas dėl pareiškėjo galimo pažeidimo buvo pradėtas 2018 m. rugsėjo 17 d. Nutarimu 1, nesibaigus 6 mėnesių terminui 2019 m. kovo 15 d. Nutarimu 2 terminas buvo pratęstas maksimaliam trijų mėnesių laikotarpiui, Nutarimas priimtas 2019 m. birželio 6 d. (pratęsto termino pabaiga – 2019 m. birželio 16 d.).

47. Nesutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo panaikinti Nutarimą ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) panaikinamas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą) dėl to, jog Tarnyba nepagrįstai ir nemotyvuotai sujungė tris tyrimus dėl skirtingų dalykų ir dėl trijų skirtingo pobūdžio veiksmų (dėl palyginamųjų kainų skelbimo, dėl prekių pristatymo vėlavimo ir dėl nepristatytų prekių).

48. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Šiuo atveju esminis vertinimo kriterijus yra tai, ar dėl pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių vertinimas ir tai galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą, o siekiant atsakyti į šį klausimą, turėtų būti vertinamos visos faktinės bylos aplinkybės, inter alia (be kita ko) visa procedūros eiga (žr., pvz., 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2397-662/2020; kt.).

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas, sujungęs minėtus tyrimus, neužtikrino objektyvių visų aplinkybių įvertinimo ir priėmė neteisėtą Nutarimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde apsiriboja deklaratyviais teiginiais, nurodydamas, jog atsakovas nepagrįstai ir nemotyvuotai sujungė tyrimus dėl skirtingų dalykų, dėl skirtingo pobūdžio tirtų veiksmų priėmė bendras išvadas, todėl atsakovo atliktas procedūrinis pažeidimas turėjo esminę reikšmę neobjektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir nepagrįsto Nutarimo priėmimui. Pažymėtina, kad atsakovas, sujungęs tyrimus dėl pareiškėjo pažeidimų, išnagrinėjo kiekvieną pažeidimą, t. y. nustatė kiekvieno pažeidimo sudėtį, detaliai pagrindė išvadas dėl pareiškėjo padarytų atskirų pažeidimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl bendrų išvadų yra nepagrįsti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas procedūros metu buvo informuotas apie visus vykdomus tyrimus, jam buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus ir pareiškėjas juos pateikė (pareiškėjas buvo išklausytas), šie paaiškinimai taip pat buvo išnagrinėti ir įvertinti, priimant Nutarimą.

50. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo pareiškėjo ginčytas aplinkybes, susijusias su kiekvienu pažeidimu, iš jų ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl Rekomendacijų taikymo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

51. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

52. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). Tačiau kai šalies argumentas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18064/91; 2020 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Mazahir Jafarov prieš Azerbaidžaną, pareiškimo Nr. 39331/09).

53. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, jog, pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo veiksmų, kuriais buvo įgyvendintos Rekomendacijų nuostatos. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tiesiog perrašė nepagrįstus atsakovo argumentus ir savarankiškos kilusio ginčo kvalifikacijos net neatliko.

54. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus, kuriais nepripažinti pagrįstais pareiškėjo skundo argumentai dėl Rekomendacijų reikšmės ir jų taikymo būtinumo nagrinėjamu atveju, matyti, kad buvo sutikta su atsakovo tiek Nutarime, tiek atsikirtimuose į skundą nurodytais argumentais, t. y. atsakovo pateiktu vertinimu, tačiau tai nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas neatliko savarankiškos ginčo kvalifikacijos, neišnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų. Pažymėtina, kad sprendime yra pateiktas aiškus ir konkretus atsakymas į pareiškėjo skundo argumentus dėl Rekomendacijų reikšmės ir jų taikymo būtinumo nagrinėjamu atveju.

55. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas Rekomendacijose siūlomą elgesio modelį (palyginamųjų kainų skelbimą) įvykdė pažodžiui, todėl nebuvo pagrindo pareiškėjo veiksmuose nustatyti pažeidimo ir bausti pareiškėją (VAĮ 363 str. 2 d.), pirmiausia pažymėtina, kad atsakovas Nutarime ir pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, jog pareiškėjas, skelbdamas ginčo palyginamąją reklamą, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, nes veikla atitinka Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Nutarime detaliai ir argumentuotai yra atskleista kokiu būdu ir dėl kokių aplinkybių tokia reklama klaidino bei galėjo klaidinti vartotojus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nėra nubaustas už Reklamos įstatymo pažeidimą (tokie įrodymai nepateikti), todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju dėl dvigubo nubaudimo yra nepagrįsti.

56. VAĮ 363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektų konsultavimas yra neatsiejama ūkio subjektų veiklos priežiūros dalis. Jeigu ūkio subjektas vadovaujasi priežiūrą atliekančio subjekto vadovo, jo įgalioto asmens ar kolegialios priežiūrą atliekančio subjekto institucijos patvirtinta rašytine arba viešai paskelbta konsultacija, kuri vėlesne konsultacija, aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto konsultacija ar kitu individualiu administraciniu aktu arba teismo sprendimu pripažįstama kaip neatitinkanti (klaidinga) teisės aktų reikalavimų, ūkio subjektui poveikio priemonės už netinkamą teisės aktų vykdymą, kurį lėmė klaidinga konsultacija, netaikomos (VAĮ 363 str. 2 d.).

57. Vadovaujantis VAĮ 363 straipsnio 2 dalimi, poveikio priemonių už netinkamą teisės aktų vykdymą netaikymas ūkio subjektui yra siejamas su šių kumuliatyvių sąlygų buvimu: 1) priežiūrą atliekantis subjektas (jo atstovai) turi būti raštu pateikęs arba viešai paskelbęs konsultaciją; 2) tokia konsultacija turi būti „vėlesne konsultacija, aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto konsultacija ar kitu individualiu administraciniu aktu arba teismo sprendimu“ pripažinta „neatitinkančia (klaidinga) teisės aktų reikalavimų“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-99-968/2020).

58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas norminiuose administraciniuose aktuose teisės normas formuluoti aiškiai ir suprantamai negali būti suprantamas kaip reiškiantis, kad bet koks norminio administracinio akto neaiškumas suponuoja prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui. Iš esmės neaiškus ir nesuprantamas teisinis tekstas norminiame administraciniame akte yra neteisėtas, be kita ko, todėl, kad sukelia teisinį neapibrėžtumą, dėl kurio teisinių santykių dalyviams apribojama galimybė numatyti, koks elgesys bus laikomas neteisėtu. Taikant teisę yra įprasta, kad kartais jos turiniui atskleisti turi būti pasitelkiama profesionalų teisinė pagalba ar, be kita ko, vadovaujantis VAĮ 363 straipsniu, dėl išaiškinimo kreipiamasi į atsakingą viešojo administravimo subjektą, kuris turi bendrą pareigą teikti konsultacijas (žr. 2018 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6-822/2018).

59. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Rekomendacijas paskelbė ne priežiūrą atliekantis subjektas (Tarnyba), o Konkurencijos taryba. Rekomendacijos parengtos dėl Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo, o ne Įstatymo. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog Rekomendacijos nėra privalomojo pobūdžio norminis teisės aktas. Be to, Rekomendacijų 6 punkte nurodyta, jog Rekomendacijos nėra privalomos ir jose pateikiamos tik pagrindinės kainų nurodymų gairės, kurios, Konkurencijos tarybos manymu, gali padėti sumažinti riziką, kad reklama neatitiks Reklamos įstatymo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo veikla ir veiksmai buvo tiriami būtent dėl Įstatymo nuostatų galimų pažeidimų, t. y. sprendžiama, ar pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą pareiškėjo komercinė veikla (konkreti reklama, kuri tiesiogiai susijusi su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu vartotojams (Įstatymo 2 str. 4 d.) atitiko profesinio atidumo reikalavimus ir iš esmės neiškreipė arba negalėjo iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominio elgesio siūlomo produkto atžvilgiu (buvo nagrinėjamos konkretaus atvejo aplinkybės).

60. Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodo, kad atsakovas vis dėlto Rekomendacijas laiko privalomomis ūkio subjektams ir už jų nesilaikymą skiria sankcijas. 2019 m. liepos 11 d. (t. y. jau po to, kai buvo nubaustas pareiškėjas už tai, kad laikėsi Rekomendacijų) atsakovas priėmė nutarimą Nr. 12NKV-62, kuriame kitas ūkio subjektas UAB „Kesko Senukai Digital“ buvo nubaustas už tai, jog nesilaikė Rekomendacijų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad šiame atsakovo nutarime tiesiogiai nėra įvardyta, jog UAB „Kesko Senukai Digital“ yra baudžiami už Rekomendacijų nesilaikymą, tačiau atsakovo motyvai, kodėl minėtas ūkio subjektas yra baudžiamas, yra analogiški tam, ką numato Rekomendacijos.

61. Šie pareiškėjo paaiškinimai taip pat nepatvirtina, kad šios bylos ginčo santykiams turėjo būti taikoma VAĮ 363 straipsnio 2 dalies nuostata ir pareiškėjui neturėjo būti taikomos poveikio priemonės už netinkamą teisės aktų vykdymą, kurį lėmė klaidinga konsultacija, nes nagrinėjamu atveju susiklosčiusi teisinė situacija neatitinka VAĮ 363 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų.

62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

63. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo 2020 m. gruodžio 22 d. pateiktas prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pigu“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė