2018-02-07 Nr. AB-2575-3-61-3-02585-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2946-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02585-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. M. (O. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. M. su 2017 m. liepos 27 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1080(01154) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) valstybės piliečiui O. M., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis, kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas bei direktorius, 2015 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Migracijos departamentą ir prašė pakeisti jo turimą leidimą laikinai gyventi bei išduoti leidimą laikinai gyventi, galiosiantį dvejus metus. O. M. nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ daugiau kaip 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, Bendrovėje buvo įsteigtos 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai, Bendrovės nuosavo kapitalo vertė sudarė ne mažiau kaip 28 000 Eur, visas kapitalas – užsieniečio investuotos lėšos. Atsakovas, išnagrinėjęs prašymą ir konstatavęs, kad nėra pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Remdamasi tuo, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – Migracijos valdyba) 2016 m. vasario 2 d. išdavė O. M. naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. vasario 2 d.

3. Migracijos departamento Kontrolės skyrius, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) informacinės sistemos duomenis, nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. sausio 18 d. yra įdarbinti du asmenys – pareiškėjas ir vienas Lietuvos Respublikos pilietis. Atsakovas, įvertinęs šiuos duomenis, padarė išvadą, kad Bendrovė nuo 2016 m. sausio 18 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Migracijos departamentas pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, tačiau O. M. dėl pasikeitusių aplinkybių į atsakovą nesikreipė ir apie pasikeitusias aplinkybes jo neinformavo. Vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, atsakovas 2017 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-1080(01154) panaikino pareiškėjui išduotą leidimą gyventi (duomenys neskelbtini). Sprendime pažymėta, kad O. M. kitų socialinių, ekonominių ar šeimos ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Migracijos departamento nuomone, sprendimas panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta jam kelio dalyvauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, o buvimas ne Lietuvoje netrukdo sėkmingai valdyti Bendrovę.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintos Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 188 ir 189 punktų nuostatas. Nurodė, kad O. M. nebuvo informuotas apie patikrinimą VSDFV duomenų bazėje apie dirbančius asmenis, nebuvo realiai tikrinama Bendrovės veikla, nebuvo vertinta jos veiklos specifika, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pareiškėjo socialiniai bei ekonominiai ryšiai Lietuvoje, taip pat nebuvo tikrinama, kodėl Bendrovėje 2016 m. liko dirbti tik vienas darbuotojas, todėl buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad O. M. socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvoje neturi, o Bendrovę gali valdyti ir negyvendamas Lietuvoje. Taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė pasiaiškinti ir teikti įrodymus.

5. O. M. pažymėjo, kad Migracijos departamentas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 362 straipsnio nuostatas, neinformavo, jog ūkio subjektui, kurio dalyviu jis yra, neatitinkant įstatyme nustatytų reikalavimų, kaip poveikio priemonė gali būti taikoma sankcija – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad nebuvo patikrinta, ar Bendrovė iš tikrųjų Lietuvoje vykdo ūkinę veiklą, kuriai buvo įsteigta, ir ar turi įsipareigojimų tretiesiems asmenims. O. M. paaiškino, kad Lietuvoje per prekybos tinklus ir internetinės prekybos būdu platina (duomenys neskelbtini) valstybėje gaminamą Negyvosios jūros kosmetiką bei kosmetinius priedus, turinčius gydomąjį poveikį. Tam Lietuvoje adresu: (duomenys neskelbtini), yra išnuomotos produkcijos sandėliavimo patalpos, kurios naudojamos ir kaip Bendrovės kontoros patalpos, administracinė veikla vykdoma ir O. M. gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini). UAB „(duomenys neskelbtini)“ su akcine bendrove Lietuvos paštu ir kurjerių paštu yra sudariusi produkcijos platinimo sutartis, todėl aprūpina darbu iš trečiuosius asmenis.

7. O. M. nurodė, kad du Bendrovės darbuotojai 2016 m. nutraukė darbo santykius savo prašymu, kadangi iš jų buvo reikalaujama, jog per pakankamai trumpą laiką išmoktų tai, kas yra reikalinga platinant Bendrovės iš (duomenys neskelbtini) teikėjo gautą produkciją. Per metus laiko (Bendrovės darbuotojams nutraukus veiklą) asmenų, sutinkančių tapti UAB „(duomenys neskelbtini)“ platinamos produkcijos reklamuotojais ir platintojais, pareiškėjas nesurado. Pažymėjo, kad 2016 m., lyginant su 2015 m., Bendrovės apyvarta gerokai sumažėjo, Lietuvos gyventojams ėmus ieškoti pigesnių produktų arba apskritai atsisakant tam tikrų produktų vartojimo. O. M. nurodė, kad neturi įsiskolinimų biudžetui ir VSDFV, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Šiuo metu pareiškėjas negali sudaryti naujų darbo sutarčių, nebūdamas įsitikinęs, kad neatsiras būtinybės likviduoti Bendrovę. Taigi, atsakovo konstatuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiktis Įstatymo keliamiems reikalavimams yra formalus pagrindas Sprendimui priimti, tačiau neatspindi realios ūkinės būtinybės.

8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamento konstatuotas jo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvoje nebuvimas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, kadangi nebuvo atlikta administracinė procedūra, numatyta Tvarkos aprašo 109 punkte. Be to, atsakovas pažeidė Tvarkos aprašo 63.7 punkto ir Įstatymo 101 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas. O. M. akcentavo, kad jis yra (duomenys neskelbtini) tautybės (duomenys neskelbtini) valstybės pilietis, nutraukęs santuoką (duomenys neskelbtini), o paprotinė teisė jam tuoktis antrą kartą draudžia, tuo labiau, kad jo išrinktoji Š. S., su kuria pareiškėjas nuo 2013 m. gyvena ir veda bendrą ūkį, yra ne (duomenys neskelbtini) tautybės. O. M. yra pasiruošęs sudaryti partnerystės sutartį, kuri paprotinei teisei neprieštarauja, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos dėl bendro gyvenimo, neįregistravus santuokos, nėra įsigaliojusios. Taigi, ne dėl pareiškėjo kaltės nėra realizuotos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios Lietuvos piliečio partnerio teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

9. O. M. nuomone, Sprendimas prieštarauja proporcingumo principui, nes esant tik formaliam pagrindui, nesigilinant į teisinių santykių esmę, iš karto buvo pritaikyta griežčiausia priemonė – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas. Taip pat nebuvo ieškoma būdų per viešo administravimo procedūras įtvirtinti nesusituokusių asmenų, gyvenančių ir vedančių bendrą ūkį, teisinės padėties, netikrinant, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, neleidžiančios abejoti bendro gyvenimo faktu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažįsta, jog šeima gali būti sukurta ne tik santuoka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta iš faktinio bendro gyvenimo nesusituokus kylančius civilinius teisinius santykius, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta partnerystę ir partnerių teises bei pareigas, susijusias su sutuoktinių teisiniu statusu bylose dėl nuteistųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus.

10. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovas paaiškino, kad O. M. 2015 m. gruodžio 12 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas rėmėsi tuo, kad jis yra Lietuvoje įregistruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, kuriam nuosavybės teise priklausančių Bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo, dalyvis ir vadovas.

12. Migracijos departamentas, nenustatęs pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2016 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Migracijos valdyba 2016 m. vasario 2 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. vasario 2 d.

13. Atsakovas pažymėjo, kad remdamasis VSDFV informacinės sistemos duomenimis, nustatė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. sausio 18 d. yra įdarbinti tik du asmenys – pareiškėjas ir vienas Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad Bendrovė, kurios dalyviu yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl vadovaudamasis šio Įstatymo nuostatomis, priėmė sprendimą panaikinti O. M. išduotą leidimą laikinai gyventi.

14. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas neginčija faktinės aplinkybės, jog Bendrovė, kurios dalyviu jis yra, neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, o tokiu atveju galimybės sustabdyti sprendimo priėmimo procedūrą teisės aktai nenustato. Preziumuojant, kad pareiškėjui, kaip gavusiam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, buvo žinomi išduoto leidimo laikinai gyventi teisiniai panaikinimo / pakeitimo pagrindai, O. M., atsiradus nuo jo nepriklausančioms aplinkybėms, kurios ateityje galbūt turės įtakos pareiškėjo teisėtai vykdomai veiklai, galėjo kreiptis į Migracijos departamentą dėl sprendimo atleisti darbuotojus pasekmių išsiaiškinimo. Kita vertus, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, užsieniečio (įmonės savininko, direktoriaus) buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai vykdyti verslą Lietuvoje. O. M. nenurodė ir neįrodė, kuo remiantis galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju leidimas gyventi privalo būti panaikintas.

15. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad Bendrovė nuo pat pirmos darbuotojų atleidimo dienos nebeatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, t. y., Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiribojo juridinio fakto konstatavimu.

16. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitiko nuo 2016 m. sausio 18 d., t. y., viso O. M. pakeisto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpiu. Pagal VSDFV informacinės sistemos duomenis, du Lietuvos Respublikos piliečius pareiškėjas atleido praėjus savaitei po Migracijos departamento sprendimo pakeisti jam leidimą gyventi priėmimo dienos ir dar iki leidimo laikinai gyventi įforminimo. Nauji darbuotojai į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ per visą tą laiką nebuvo priimti. Pareiškėjo skundo argumentus, kad Migracijos departamentas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių buvo atleisti darbuotojai ir nebuvo priimti nauji, atsakovas laikė teisiškai nereikšmingais ir neįtikinamais.

17. Migracijos departamento nuomone, jis, nustatęs savarankišką leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, neturėjo pareigos vertinti Bendrovės fiktyvumo ir vadovautis skunde nurodytomis Tvarkos aprašo nuostatomis.

18. Atsakovas pabrėžė, kad iš esmės pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių pareiškėjas prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, apie jas jis privalėjo pranešti Migracijos departamentui ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis). Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi draugę, nesudaro pagrindo Sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, kadangi Įstatyme nėra įtvirtinta jokių išimčių dėl aptartų reikalavimų nesilaikymo. O. M., teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, buvo nurodęs, kad jis turi ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais Bendrovės darbuotojais ir partneriais, o jokių duomenų apie skunde nurodytą draugę Migracijos departamentui neteikė, nors skunde ir nurodė, kad su ja gyvena nuo 2013 m.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo O. M. skundą atmetė.

20. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimu bei panaikinimu, pažymėjo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje O. M. buvo panaikintas remiantis tuo, jog paaiškėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, kadangi Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Tokią išvadą Migracijos departamentas padarė remdamasis VSDFV informacinės sistemos duomenimis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. sausio 18 d. buvo įdarbinti du asmenys – O. M. ir vienas Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi, Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nuo 2016 m. sausio 18 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. sausio 18 d. nebuvo ne mažiau kaip trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad du UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai nedirba nuo 2016 m. sausio 18 d., t. y., iš darbo jie buvo atleisti praėjus savaitei po sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmimo. Sprendime pažymėta, kad O. M. leidimas laikinai gyventi buvo priimtas 2016 m. vasario 2 d., o tai reiškia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuo metu jau neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

21. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių dėl darbuotojų skaičiaus pareiškėjas neginčijo ir jas pripažino.

22. Aptaręs Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog O. M. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas ir direktorius. Bendrovės veiklos pobūdis – su gamyba, prekyba ir paslaugų teikimu susijusi veikla. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatinis kapitalas – 28 004,32 Eur. Bendrovės veiklai patvirtinti pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2015 m. balansą, 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos išrašus ir sutartį. Taip pat buvo pateiktos Bendrovės su darbuotojais sudarytos darbo sutartys, patvirtinančios, kad 2015 gruodžio 18 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios darbo sutartys buvo įvertintos Migracijos departamentui nagrinėjant O. M. 2015 m. gruodžio 21 d. pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo įvertinti ir VSDFV duomenys apie apdraustuosius. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas gyvena bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Jo turimas lėšas gyvenimui patvirtina akcinės bendrovės SEB bankas sąskaitos išrašas.

23. Teismas pabrėžė, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad įmonė, kurios dalyvis yra užsienietis, neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

24. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Migracijos departamento Kontrolės skyrius, remdamasis VSDFV informacinės sistemos duomenimis, nustatė, jog du iš keturių UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų, kurie buvo įdarbinti 2015 m. gruodžio 21 d., iš pareigų buvo atleisti 2016 m. sausio 18 d. Bendrovėje nuo 2016 m. sausio 18 d. dirbo tik du asmenys – pareiškėjas ir viena Lietuvos Respublikos pilietė. Atsižvelgus į tai, buvo padaryta išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nuo 2016 m. sausio 18 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyto reikalavimo. O. M. nurodė, kad įdarbinti daugiau asmenų negalėjo dėl objektyvių priežasčių.

25. Teismas pažymėjo, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Įstatymas jokių šios normos taikymo išimčių nenumato. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepagrįsti yra O. M. skundo teiginiai, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo atsižvelgti į pareiškėjo socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, Bendrovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos pobūdį bei kitas, O. M. nuomone, svarbias aplinkybes.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas ne remiantis tuo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyviu ir vadovu yra O. M., yra fiktyvi, o dėl to, kad Bendrovė, kurios dalyviu ir vadovu yra užsienietis, neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skunde nurodyti Tvarkos aprašo 188 ir 189 punktuose nustatyti procedūriniai reikalavimai buvo pripažinti nereikšmingais. Teismas nurodė, kad Įstatymo pažeidimas buvo nustatytas remiantis objektyviais VSDFV informacinės sistemos duomenimis, kuriais nėra pagrindo netikėti.

27. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad VSDFV informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog trys Lietuvos Respublikos piliečiai buvo įdarbinti 2015 m. gruodžio 21 d., t. y., Bendrovės dalyviui kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi. Du Lietuvos Respublikos piliečiai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atleisti iki O. M. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įforminimo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais.

III. 28. Pareiškėjas O. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Migracijos departamento 2017 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1080(01154) panaikinti.

29. Pareiškėjas paaiškina, kad tiek atsakovas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas susiaurino Įstatymo nuostatas ir vadovavosi vien tik formaliais pagrindais, neanalizuodami ir neaiškindami Įstatymo. Jie padarė išvadą, kad Įstatyme numatytas vienintelis pagrindas užsieniečiui gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje yra užsiimti komercine ūkine veikla, įsteigiant įmonę, atitinkančią Įstatymo reikalavimus, tačiau Įstatymo 40 straipsnis nustato ir kitus leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pagrindus. Įstatymo 2 straipsnio 4 d. apibrėžia, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu laikomas ir asmuo, įregistravęs partnerystės teisinius santykius, o Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio bei 101 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatos numato šeimos susijungimo atvejį. Tvarkos aprašo nuostatos įtvirtina procedūras, kaip turi (gali) būti tikrinama, ar užsieniečio santuoka (partnerystė) nėra fiktyvi.

30. Pareiškėjas pažymi, kad jis tiek savo skunde, tiek pareiškimuose atsakovui, tiek teismo posėdyje teismui akcentavo, jog negali tuoktis su savo išrinktąja, su kuria kartu gyvena ir veda bendrą ūkį nuo 2013 m. Sugyventiniai yra pasiruošę sudaryti partnerystės sutartį ir tai padarys, kai įsigalios Civilinio kodekso Trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos dėl bendro gyvenimo, neįregistravus santuokos.

31. Remdamasis Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais, O. M. akcentuoja, kad šeimos samprata neapsiriboja tradicinės šeimos, kuriamos santuokos pagrindu, sąvoka. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, įtvirtinančio teisę į pagarbą šeimos gyvenimui, prasme yra ginami ir kiti bendro gyvenimo santykiai, kuriuos apibūdina asmenų tarpusavio ryšių pastovumas, prisiimtų įgaliojimų pobūdis ir kt. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjant Įstatymą šiuo aspektu, yra susiduriama su įstatymo spraga – legislatyvine omisija, konkrečiu atveju – tai partnerystės ir partnerių teisių pripažinimo viešojoje teisėje klausimas, kiek tai susiję su užsieniečių partnerių teisiniu statusu Lietuvoje, tačiau nei atsakovas, nei teismas į šį klausimą nesigilino, partnerystės teisinius santykius apskritai ignoravo, reikšmingais pripažindami tik VSDFV duomenų bazės duomenis apie darbuotojų skaičių Bendrovėje.

O. M. pažymi, kad Migracijos departamento konstatuotas jo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvoje nebuvimas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, nes nebuvo atliktos administracinės procedūros, numatytos Tvarkos aprašo 109 punkte, kurių metu atsakovas turėjo galimybę patikrinti ir pareiškėjo partnerystės santykius. Partnerystės santykius ignoravo ir pirmosios instancijos teismas, atsisakęs kaip liudytoją apklausti Š. S., nors tiek pareiškėjas, tiek Š. S. deklaruoja bendrą gyvenamąją vietą ir jų, kaip partnerių, bendras gyvenimas yra viešai žinomas bei patikrinamas.

O. M. daro išvadą, kad net ir tuo atveju, jeigu atsakovas, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, neturėjo pagrindo tikrinti neįregistruotos partnerystės, teisę įpareigoti patikrinti partnerystės faktinius santykius turėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo nuostatomis dėl legislatyvinės omisijos situacijos išsprendimo galimumo, sprendžiant konkrečią bylą. Neįsigaliojus Civilinio kodekso nuostatoms dėl bendro gyvenimo ir neįregistravus santuokos, ne dėl pareiškėjo kaltės nėra realizuotos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios Lietuvos piliečio partnerio teises laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir ši teisės spraga gali ir turi būti ištaisyta teismo, sprendžiant konkretų teisinį ginčą, tuo labiau, kad tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta iš faktinio bendro gyvenimo nesusituokus kylančius civilinius teisinius santykius, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta partnerystę ir partnerių teises bei pareigas.

32. O. M. atkreipia dėmesį, kad konkretūs metodai, kaip objektyviai turi būti surenkama informacija, kad patvirtintų faktiškai egzistuojančius partnerystės santykius, yra nustatyta Tvarkos apraše, todėl egzistuoja ir teisiškai pagrįstas mechanizmas šiems santykiams konstatuoti.

33. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo skundą atmesti.

34. Atsakovas savo pozicija grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Migracijos departamento nuomone, teismas, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs visas faktines bylos aplinkybes bei įrodymus, atsakęs į visus O. M. pareikštus reikalavimus bei tinkamai taikęs teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundą atmesti.

35. Atsakovas pažymi, kad apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia vieninteliu argumentu, jog nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena su savo partnere Lietuvos Respublikos piliete, su kuria negali sudaryti santuokos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad O. M. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas remiantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, o ne Įstatymo 43 straipsniu, taigi skundo teiginiai, susiję su pareiškėjo šeimine padėtimi, nagrinėjamoje byloje yra teisiškai nereikšmingi ir negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo dėl teisėtos veiklos vykdymo, žinojo, kokie reikalavimai yra keliami, norint gauti ir išlaikyti šį leidimą, tačiau sąmoningai šių imperatyvių reikalavimų nesilaikė ir turi prisiimti atsakomybę už iš tokio elgesio kilusias pasekmes. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, taip pat yra pažymėjęs, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitikimas yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

36. Atsakovo nuomone, apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Bendrovė vykdė ir tebevykdo veiklą, darbuotojai dirba, leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo klausimu, neturi teisinės reikšmės (net jei ir būtų nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą tam tikra apimtimi vykdė), nes tai nepašalina būtinumo atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo, kurio pareiškėjas, kaip buvo konstatuota, neįvykdė. Migracijos departamentas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, kai įmonė ar užsienietis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų, teisėtumas ir pagrįstumas.

38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų ir atsakovo paaiškinimų, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuris nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, tarp kurių – bendrovėje privalo būti visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

40. Byloje neabejotinai nustatyta, kad Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nuo 2016 m. sausio 18 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. sausio 18 d. nebuvo ne mažiau kaip trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių šį faktą.

41. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, be kita ko, nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų. Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai nurodė, kad Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

42. Apeliantas teigia, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad jis turi šeimą. Teismas pažymi, kad šis apelianto teiginys nėra pagrįstas teise.

43. Galiojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Taigi, pareiškėjas turi teisę kreiptis į atitinkamas valdžios institucijas dėl leidimo gavimo dėl šeimos susijungimo ir tik atlikus atitinkamas administracines procedūras gali būti sprendžiama dėl tokio leidimo išdavimo pagrįstumo. Todėl šioje byloje teismas netirs, ar yra pažeista pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose administracinėse bylose: 2015 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-436-756/2015, 2017 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2672-756/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4147-756/2017. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

44. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. M. (O. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas