c3f39cc2-c294-479c-bb5b-91d538290db4 · Vilniaus apygardos teismas

?Pranešėja A Baudžiamoji byla Nr. 1A-55-1058/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37708-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.; 2.4.6.4.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. sausio 23 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko ir Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Linai Butkuvienei, dalyvaujant prokurorei Vitai Gedvilienei, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės J.

K. (J. K.) ir jo gynėjui advokatui Pavelui Borkovskiui, J.  S. (J. S.) ir jo gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės, atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. ir J. S. gynėjų apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo J.

K. ir J. S., padarę nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamiesiems ir nukentėjusiajam V. O. susitaikius ir baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukta. Patvirtintas 2022 m. rugpjūčio 18 d. susitarimas dėl susitaikymo baudžiamojoje byloje, sudarytas tarp kaltinamųjų J. K., J. S. ir nukentėjusiojo V. O.. Byla dalyje dėl civilinio ieškovo V.

O. pareikšto 7 527,20 EUR civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nutraukta. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 1. J. K. ir J. S., vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 294 straipsnio 2 dalį ir baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukta dėl to, kad J. K. ir J. S. 2021 m. spalio 28 d., apie 17.10 val., kieme, tarp pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, J.

K. pastebėjęs V. O. ir manydamas, kad pastarasis 2021 m. spalio 25 d. apie 14  val., bÅ«damas vieÅ¡butyje „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), iÅ¡ neužrakintų vieÅ¡bučio tarnybinių patalpų pagrobė N. D. priklausančiÄ piniginę su 50 eurų grynųjų pinigų ir leidimu gyventi Lietuvoje, savavaliÅ¡kai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, tuoj pat nekviesdami policijos pareigÅ«nų, vykdė tariamÄ teisę panaudodami fizinį smurtÄ , kas pasireiÅ¡kė tuo, kad J.

S. tyčia sudavė ranka V. O. į virÅ¡utinę, deÅ¡inę kÅ«no dalį, po ko, J.  K. kartu su J. S. sugriebė V. O. už abejų rankų žastų, jas užlaužė už nugaros bei J. S. tyčia spyrė V. O. į kairės kojos Å¡launį ir kartu nutempė nukentėjusįjį į vieÅ¡bučio „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), kur V. O. prievarta laikė ir neiÅ¡leido, taip neteisėtai atėmė V. O. laisvę, panaudojant fizinį smurtÄ , kas pasireiÅ¡kė tuo, kad pasodintam nukentėjusiam ant kėdės, J.

K. sudavė deÅ¡inės rankos kumščiu penkis smÅ«gius V. O. į galvos sritį, bendrais veiksmais padarant nukentėjusiajam nežymų sveiktos sutrikdymÄ , pasireiÅ¡kusį poodine kraujosruva deÅ¡iniame žaste, bei sukėlė jam fizinį skausmÄ , po ko vertė V. O. prisipažinti dėl vagystės, tokiu bÅ«du savo neteisėtais veiksmais padarė V. O. didelę žalÄ jo asmens ir laisvės neliečiamumo teisėms.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu patvirtintas 2022  m. rugpjūčio 18 d. susitarimas dėl žalos atlyginimo, pagal kurį J. K. įsipareigojo per dvi paras nuo sutarties pasiraÅ¡ymo dienos atlyginti nukentėjusiam V. O. turtinę ir neturtinę žalÄ â€“ 7 527,20 EUR, bei proceso iÅ¡laidas – 1 000 EUR. II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 3. Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros 3-ojo skyriaus vyriausioji prokurorė apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį dalyje dėl J.

K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylos nutraukimo bei jo atžvilgiu priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį. 3.1 Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti J. K. BK 38 straipsnio nuostatas nėra pagrįstas ir neatitinka teismų praktikos, kadangi nėra vienos iÅ¡ bÅ«tinų BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytų sÄ lygų – pagrindo manyti, jog įtariamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų ateityje. Nuteistojo asmenybės, elgesio ir jo padarytų nusikalstamų veikų analizė tam neduoda pagrindo. 3.2 Pagal teismų praktikÄ , sprendžiant, ar aptariama atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sÄ lyga egzistuoja, privaloma atsižvelgti ir į ankstesnius kaltininko padarytus teisės pažeidimus.

IÅ¡ įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų iÅ¡raÅ¡o matyti, kad J. K. Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartimi, nuteistas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį (2 veikos), teistumas už minėtų nusikaltimų padarymÄ nėra iÅ¡nykęs bei įstatymų nustatyta tvarka nebuvo panaikintas. J. K. nuteistas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį už tai, kad bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, neteisėtai – ne pagal motyvuotÄ teismo sprendimÄ ir ne pagal įstatymÄ , neturėdamas asmenų sutikimo ir jiems to nežinant, rinko informacijÄ apie asmenų privatų gyvenimÄ , atlikdamas veiksmus, bÅ«dingus kriminalinės žvalgybos veiklai ar BPK numatytoms slaptoms procesinės prievartos priemonėms.

Minėtoje byloje J. K. savo veiksmus pripažino, tačiau analogiÅ¡kai savo kaltės nepripažino, teigdamas, jog padaryti veiksmai nelaikytini nusikalstamais ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 167 straipsnio 1 dalį. Tai, jog J. K. padaryti nusikaltimai nukreipti į pamatines žmogaus teises (teisę į laisvę, teisę į privatų gyvenimÄ ) bei nepakankamai kritiÅ¡kas požiÅ«ris į kaltę, savo veiksmų savotiÅ¡kas pateisinimas, sudaro pagrindÄ jo asmenybę vertinti kaip pavojingÄ . 3.3 Prokurorės nuomone, tiek J.

K. įvykdytų nusikaltimų pobÅ«dis, tiek jų padarymo dažnumas, tiek faktas, kad nusikalstamos veikos, nagrinėjamos Å¡ioje byloje, buvo padarytos dar neiÅ¡nykus teistumui, leidžia pagrįstai teigti, kad ir Å¡iuo atveju J. K. nusikalto neatsitiktinai. Akivaizdu, kad J. K. baudžiamosios atsakomybės pasekmės buvo žinomos iÅ¡ anksčiau, tačiau jis teigiamų iÅ¡vadų nepadarė ir vėl įvykdė dar sunkesnius nusikaltimus. 3.4 Apeliaciniame skunde pažymima, kad BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo kontekste ne mažiau svarbu įvertinti paties kaltinamojo pozicijÄ (požiÅ«rį) į savo padarytas nusikalstamas veikas.

J. K. nusikalstamas veikas įvykdė itin įžūliai – vidury dienos, neturėdamas jokio pagrindo, fiziniais veiksmais sulaikė vieÅ¡oje vietoje buvusį pensinio amžiaus žmogų, nors asmuo, natÅ«raliai patyręs didelį Å¡okÄ , nesiėmė jokių pasiprieÅ¡inimo veiksmų, J. K. užlaužė jam rankas už nugaros, kartu su J. S. nutempė į vieÅ¡bučio patalpas, be jokios priežasties naudojo jo atžvilgiu fizinį smurtÄ , smÅ«giuodamas bejėgiÅ¡kos bÅ«klės žmogui į galvÄ , duodamas parodymus ciniÅ¡kai nurodydamas, kad tokiais veiksmais siekė „priversti jį galvoti“, atliko asmens dalinę apžiÅ«rÄ , reikalavo atskleisti savo duomenis ir iÅ¡kraustyti kiÅ¡enes, atliko begalę veiksmų, kuriuos gali atlikti tik tam įgaliojimus turintys policijos pareigÅ«nai.

Nors J. K. formaliai ir gailėjosi dėl savo atliktų veiksmų, tačiau juos iš esmės pateisino tuo, kad įvyko klaida. Vadinasi, J. K. savo elgesį vertina nepakankamai kritiškai, todėl nėra pagrindo manyti, jog ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

4. J. K. gynėjas advokatas P. Borkovskis apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį – J. K. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 146 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 4.1 Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas pažeidė baudžiamojo proceso teisės normas, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai įvertinio bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl padarė neteisingas faktinių aplinkybių vertinimo ir įstatymo neatitinkančias iÅ¡vadas, jog J.

 K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje. Apelianto atžvilgiu turėjo bÅ«ti priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis, o ne taikytos BK 38 straipsnio nuostatos. 4.2 Taikant BK 38 straipsnio nuostatas, teismas turi patikrinti, ar asmuo, kuris atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, padarė jam inkriminuojamÄ veikÄ (veikas), ar jo veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis. Nors J. K. pripažino faktines aplinkybes, tačiau jo veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių.

Iš J. K., J. S., nukentėjusiojo V. O., liudytojų E. B., A. Š., A. R. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo, garso bei vaizdo įrašų, įtariamojo vagyste asmens nuotraukų, nustatyta, kad J. K. buvo įsitikinęs, jog 2021  m. spalio 28 d. sulaiko asmenį, įvykdžiusį viešbutyje vagystę, ir tik vėliau paaiškėjo, kad įvyko klaida. Nėra jokio pagrindo manyti, kad J.  K. siekė neteisėtai atimti nukentėjusiojo laisvę, t. y. jo veikoje nėra būtino BK 146 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios. 4.3 Savavaldžiavimo pagrindiniu objektu laikytina įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka.

BÅ«tinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimÄ požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis Å¡io nusikaltimo padarymo bÅ«das. Atsakomybė pagal BK 294 straipsnį nustatyta ne už bet kokios, o tik už įstatymų nustatytos tvarkos, nesilaikymÄ . Asmuo nesilaikantis ne įstatymais nustatytos subjektinių teisių įgyvendinimo tvarkos, neturėtų atsakyti už savavaldžiavimÄ , o bÅ«ti traukiamas atsakomybėn už kitas veikas pagal pasekmes.

Kaltinime nėra nurodyta, kokiuose įstatymuose ar kituose norminiuose aktuose nustatytÄ tvarkÄ savo veiksmais pažeidė J. K., o Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros 2022 m. kovo 17 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį J. K. atžvilgiu dėl V. O. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo buvo nutrauktas, nesant jo veiksmuose Å¡io nusikaltimo sudėties. 4.4 Vadovaujantis BK 29 straipsniu, asmuo neatsako pagal BK už veiksmus, padarytus sulaikant asmenį, įtariamÄ padarius nusikaltimÄ .

Esminė BK 29 straipsnio taikymo sÄ lyga yra sulaikančiojo įsitikinimas, kad asmuo, kurį jis sulaiko, yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ . Nagrinėjamu atveju vagystė iÅ¡ vieÅ¡bučio buvo padaryta 2021 m. spalio 25 d., po trijų dienų, t. y. spalio 28 d., vieÅ¡bučio kieme J. K. pastebėjo asmenį, panašų į tÄ , kuris padarė vagystę. Ne tik jam, tačiau ir J. S. V. O. atrodė panaÅ¡us į tÄ , kuris užfiksuotas vagystės dienÄ vaizdo kameromis. V. O. apžiÅ«rinėjo kiemÄ , todėl jo elgesys pasirodė įtartinas.

Apelianto vertinimu, J. K. pagrįstai manė, jog bÅ«tent nukentėjusysis 2021 m. spalio 25 d. atliko vagystę vieÅ¡butyje, todėl nusprendė jį sulaikyti ir apie tai praneÅ¡ti policijai, tačiau jis sÄ Å¾iningai suklydo, nes tyrimo metu nustatyta, kad nesusijęs su vieÅ¡butyje įvykdyta vagyste.

5. J. S. gynėjas advokatas D. Fomkinas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir J. S. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. 5.1 Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog J. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. 5.2 Nagrinėjamu atveju ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, jog J.

S. kartu su J. K. sulaikė nukentėjusįjį, pastarasis prieÅ¡inosi, vyko susistumdymas, nuvedė jį į vieÅ¡bučio restoranÄ ir iÅ¡sikvietė policijos pareigÅ«nus, nėra. Nukentėjusysis „(duomenys neskelbtini)” patalpose buvo laikomas kol atvyko policijos pareigÅ«nai ir iÅ¡ karto perduotas pastariesiems. Taip pat nėra ginčo, kad nukentėjusysis patyrė fizinį skausmÄ , didelę žalÄ jo asmens ir laisvės neliečiamumo teisėms, tačiau tiek turtinė, tiek neturtinė žala buvo kompensuota. 5.3 Apeliaciniame skunde pažymima, kad baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimÄ kyla tik tada, kai konflikto dalyviai yra tikro ar tariamo teisinio santykio dalyviai.

Å i teisės norma suponuoja, kad savavaldžiavimas yra neatsiejamas nuo tam tikrų subjektinių teisių atsiradimo ir jų vykdymo. Tokių teisių atsiradimas turi turėti teisėtÄ ir objektyvų pagrindÄ , t. y. turi bÅ«ti teisės normos, kurios nustatytų tiek subjektinių teisių atsiradimo pagrindus, tiek ir galimybę reglamentuoti tokius teisinius santykius. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakomybė pagal BK 294 straipsnį nustatyta ne už bet kokios, o tik už įstatymų nustatytos tvarkos nesilaikymÄ .

Asmuo, nesilaikantis ne įstatymais nustatytos subjektinių teisių įgyvendinimo tvarkos, neturėtų atsakyti už savavaldžiavimÄ . Savavaldžiavimui bÅ«dinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi. Nesant pateisinamos klaidos, veika negali bÅ«tį kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas, o kaltininkas gali atsakyti pagal kitus BK straipsnius, kai tam yra pagrindas. Tokie atvejai, kai kaltininkas vykdė ginčijamÄ , bet nerealizuotÄ , savo tariamÄ teisę vykdyti teisingumÄ ir nubausti asmenį, negali bÅ«ti laikoma savavaldžiavimu.

Nagrinėjamu atveju, J. S. nesiekė vykdyti tariamÄ teisę vykdyti teisingumÄ ir nubausti asmenį, o siekė sulaikyti asmenį, įtariamai padariusį nusikaltimÄ , jį sulaikęs, iÅ¡ karto pranešė policijai, todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties. 5.4 Apelianto vertinimu, Å¡ioje byloje taikytinos BK 29 straipsnio nuostatos, kai asmuo neatsako pagal šį kodeksÄ už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas iÅ¡trÅ«kti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam iÅ¡vengti sulaikymo nusikalstamÄ veikÄ padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymÄ arba sunkų sveikatos sutrikdymÄ dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, - sunkų sveikatos sutrikdymÄ , jeigu nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti.

6. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

7. Teismo posėdžio metu prokurorė palaikė apeliacinį skundÄ ir prašė jį tenkinti, nesutiko su atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjų skundais, prašė juos atmesti. J. K. ir J. S. gynėjai palaikė savo apeliacinius skundus, J. K. gynėjas prašė prokurorės skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados J. K. ir J. S. apeliaciniai skundai atmestini, prokurorės skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. Dėl J. K. ir J. S. apeliacinių skundų.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamÄ nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagÄ , apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytos iÅ¡vados dėl nusikalstamų veikų padarymo fakto, veikų kvalifikavimo ir asmenų kaltės yra pagrįstos iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku įrodymų vertinimu, nuosprendyje iÅ¡samiai apraÅ¡ytas byloje iÅ¡tirtų įrodymų turinys, visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡tirtos teisingam bylos iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingos aplinkybės.

9. Apeliaciniuose skunduose J. K. ir J. S. gynėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso teisės normas, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl padarė neteisingas faktinių aplinkybių vertinimo ir įstatymo neatitinkančias išvadas, kad J. K. bei J. S. padarė BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Nesant baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų veiksmuose nusikaltimo sudėties, jie turėjo būti išteisinti, o ne atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje nustatyta tvarka. Su tokiais apeliacinių skundų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

10. BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota Å¡io nusikaltimo sudėtis, t. y. atsakomybė asmeniui, kuris padarė Å¡io straipsnio 1 dalyje numatytÄ veikÄ panaudodamas smurtÄ arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ arba pripažįstamÄ , bet nerealizuotÄ savo ar kito asmens tikrÄ ar tariamÄ teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

BK 294 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotÄ savavaldžiavimo sudėtį, t. y. atsakomybę už savavaldžiavimÄ panaudojant psichinę ar fizinę prievartÄ nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. BK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali bÅ«ti padaroma veikiant tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, jog kitam žmogui laisvę atima be jokio įstatyminio pagrindo ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-648/2016), tuo tarpu dėl BK 294 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad tyčios rÅ«Å¡is (tiesioginė ar netiesioginė) veikos kvalifikavimo neįtakoja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-693/2018).

Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad savavaldžiaujant gali būti įgyvendinamos ne tik turtinės, bet ir neturtinės savo ar kitų asmenų tikros ar tariamos teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022).

11. IÅ¡ 2022 m. rugpjūčio 22 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tiek J. K., tiek J. S. visiÅ¡kai pripažino jiems kaltinime inkriminuotas faktines aplinkybes, neginčijo jų ir apeliaciniuose skunduose. J. K. pripažino, kad nukentėjusiajam priėjus prie vieÅ¡bučio laiptų jį sulaikė – pavartojo prieÅ¡ V. O. jėgÄ , užlaužė rankas, prispaudė prie sienos, kartu su J. S. nuvedė jį į vieÅ¡bučio kavinę, pasodino ant kėdės, reikalavo atiduoti pavogtÄ dokumentÄ , sudavė į kaktÄ .

Pripažino, kad atėmė nukentėjusiajam laisvę, teigė, kad elgėsi kaip su vagimi. J. S. pripažino, kad paėmęs už rankos V. O. nuvedė jį į vieÅ¡butį ir pasodino ant kėdės, neatmetė, kad galėjo suduoti į deÅ¡inę kÅ«no dalį, eidamas spirti į Å¡launį. J. K. bei J. S. apylinkės teisme duoti parodymai esminėse aplinkybėse sutapo tiek tarpusavyje, tiek atitiko ir nukentėjusiojo V. O. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jį vieÅ¡bučio kieme sulaikė du jam nepažįstami vyrai, kad buvo užlaužtos už nugaros rankos, kad jis buvo nuvestas į vieÅ¡bučio patalpas, pasodintas ant kėdės, jam liepta prisipažinti dėl anksčiau įvykdytos vagystės, suduoti smÅ«giai į kaktÄ .

Aptartus parodymus atitinka ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ protokolai, kuriuose V. O. atpažino J. K. ir J. S., kaip prieÅ¡ jį neteisėtus veiksmus naudojusius asmenis; parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kur užfiksuota kaip nukentėjusysis įvykio vietoje rodo kaip prieÅ¡ jį buvo pavartotas fizinis smurtas ir kur buvo prievarta nuvestas į vieÅ¡bučio patalpas; protokolas-pareiÅ¡kimas, kuriame iÅ¡ karto po įvykio nukentėjusysis nurodė esmines jo aplinkybes; vaizdo ir garso įraÅ¡ai, kuriuose užfiksuotas įvykio dalyvių elgesys ir paaiÅ¡kinimai atvykus pareigÅ«nams, taip pat V.

O. parodymų policijos įstaigoje davimas, ir kt. informacija), kaltinime inkriminuotų faktinių aplinkybių apeliantai neginčijo ir apygardos teisme, neprašė atlikti įrodymų tyrimo, todėl jos pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikytos pasitvirtinusiomis ir nekeliančiomis abejonių, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

12. Taigi, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad J. K. ir J. S. 2021 m. spalio 28 d. panaudodami fizinę jėgÄ sulaikė nukentėjusįjį ir nuvedė į vieÅ¡bučio „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, kur prievarta jį laikė ir neiÅ¡leido, pakartotinai naudojo fizinį smurtÄ , vertė prisipažinti dėl vagystės. Tokiais veiksmais V. O. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sukeltas fizinis skausmas, bei atimta jo laisvė. Toliau aptartų įrodymų visuma patvirtina ir tai, kad apeliantai neturėjo jokios teisės suvaržyti nukentėjusiojo laisvę ar prieÅ¡ jį smurtauti, todėl jų veiksmai atitinka BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyviÄ jÄ pusę.

Kita vertus, tam, kad kaltininko elgesys bÅ«tų pripažintas nusikalstamu, bÅ«tina nustatyti visų inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymių visumÄ , t. y. ne tik objektyviuosius, dėl kurių Å¡iuo atveju ginčo nėra, bet ir subjektyviuosius požymius. Å iuo atveju apeliantai ginčija kaltės klausimÄ dėl abiejų inkriminuotų nusikaltimų, nurodydami, jog jie neturėjo tyčios nusikalsti, t. y. nėra jų kaltės, nes jie suvokė, kad sulaikymo veiksmus atlieka ir fizinę prievartÄ naudoja prieÅ¡ nusikalstamÄ veikÄ Ä¯vykdžiusį asmenį.

13. Baudžiamasis kodeksas nenustato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamosios teisės teorijoje toks atvejis suprantamas kaip kazusas. Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis iÅ¡orinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Jei asmuo, darydamas veikÄ , nesuvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnio kito žmogaus sveikatai, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo arba negalėjo jų numatyti, toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu, t. y. tokiu atveju konstatuojama, jog asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-402/2013, 2K-512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-7-1-693/2018, 2K-333-693/2018, 2K-172-648/2020 ir kt.).

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, kazuso situacija nagrinėjamu atveju negalima, kadangi buvusiomis aplinkybėmis tiek J. K., tiek ir J. S. turėjo suvokti savo veiksmų pavojingumÄ ir neteisėtumÄ , jokių tokį suvokimÄ trukdančių priežasčių neegzistavo. Apeliantai savo kaltės neįžvelgia, nes prievartinius veiksmus atliko, jų įsitikinimu, prieÅ¡ „nusikaltėlį“, tačiau iÅ¡ tokios argumentacijos seka, kad prieÅ¡ teisei prieÅ¡ingus veiksmus atlikusį asmenį bet kas ir bet kada turi teisę atlikti bet kokius veiksmus, net ir esmingai varžančius Å¡io asmens teises ir laisves. Tokia logika nėra ir negali bÅ«ti niekuo pagrįsta.

15. Kiekvieno asmens teisės ir laisvės yra griežtai saugomos Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, todėl bet koks jų suvaržymas ar kitoks neigiamas poveikis yra griežtai reglamentuotas. Pagal BPK 140 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptÄ darant nusikalstamÄ veikÄ ar tuoj po jos padarymo. Jei asmenį sulaiko ne prokuroras ar ne ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas, apie sulaikymÄ tuoj pat turi bÅ«ti praneÅ¡ta policijai. IÅ¡ čia seka, kad fizinis asmuo kitÄ fizinį asmenį gali sulaikyti tik užkluptÄ darant nusikalstamÄ veikÄ ar tuoj po jos padarymo, visais kitais atvejais tokie fizinių asmenų veiksmai bÅ«tų neteisėti.

Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, sulaikyti asmenį, neužklupus jo nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po jos padarymo, galima tik prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no nutarimu, tik iÅ¡imtiniais atvejais ir tik tada, kai yra visos Å¡iame straipsnyje nurodytos sÄ lygos (BPK 140 straipsnio 2 dalis), tačiau tokiÄ teisę turi tik policijos pareigÅ«nai Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio nustatyta tvarka. Atsakomybę už kito asmens sveikatos sutrikdymÄ Å¡alinančios aplinkybės taip pat imperatyviai įtvirtintos įstatyme.

Asmuo neatsako pagal BK už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas iÅ¡trÅ«kti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam iÅ¡vengti sulaikymo nusikalstamÄ veikÄ padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymÄ arba sunkų sveikatos sutrikdymÄ dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymÄ , jeigu nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti (BK 29 straipsnio 1 dalis).

16. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu abiejų apklausų metu ir parodymo patikrinimo vietoje metu nuosekliai parodė, kad jam būnant viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ kieme, netikėtai prie jo pripuolė du vyrai, kurie nedėvėjo uniformų, neprisistatė, tačiau iš karto užlaužė rankas už nugaros, nuvedė į viešbučio patalpas. J. K. ir J. S. apklausiami pirmosios instancijos teisme parodė, kad sulaikant V. O. nieko jo neklausinėjo, J. K. pirmosios instancijos teisme parodė, jog sulaikymo metu su V.

O. elgėsi kaip su vagimi, pagavo nusikaltėlį, užlaužė jam rankas, vartojo jėgÄ . IÅ¡ pradžių parodė, kad žmogus nesiprieÅ¡ino, tačiau vėliau teigė, kad nukentėjusysis pasirodė stiprus, o kai teko prisiliesti, bandė prieÅ¡intis. Prispaudė V. O. prie sienos, apieÅ¡kojo. Nukentėjusysis nenorėjo eiti į vieÅ¡bučio patalpas. Patvirtino, kad J. S. į laukÄ išėjo jau sulaikius V. O.. J. S. parodė, kad pro vieÅ¡bučio langÄ lauke pamatė, kaip manė, neseniai jų vieÅ¡butyje vagystę įvykdžiusį asmenį, jam išėjus į laukÄ J.

K. jau laikė minėtÄ asmenį prispaudęs prie sienos, žmogus muistėsi, buvo Å¡oke, nenorėjo eiti į vieÅ¡bučio vidų. Aptarti parodymai atitinka nukentėjusiojo parodymus, kad V. O. sulaikymas įvyko labai greitai, jam tiesiog sukiojantis vieÅ¡bučio teritorijoje. Taigi, nukentėjusysis buvo sulaikytas ne nusikaltimo padarymo vietoje ir net ne apsaugos darbuotojų (J. K. prisistatė pastato savininku, o J. S. – vieÅ¡bučio „(duomenys neskelbtini)“ direktorius). Nors, kaip minėta, apeliantai savo veiksmus siekė pateisinti klaida, t. y. tuo, kad jie buvo įsitikinę, jog sulaikomas asmuo yra „nusikaltėlis“, tačiau prieÅ¡ atlikdami esmingai asmens teises ir laisves varžančius veiksmus nepadarė nieko, kad nors minimaliai patikrinti savo spėjimÄ .

Prievarta V. O. atžvilgiu buvo pavartota nedelsiant, prieÅ¡ tai nei prisistačius, nei pasidomėjus, kÄ asmuo veikia vieÅ¡bučio kieme, nors buvusioje situacijoje tiek iÅ¡ nukentėjusiojo, tiek iÅ¡ pačių apeliantų parodymų seka, kad jokio pagrindo naudoti nukentėjusiojo atžvilgiu fizinę jėgÄ ir laikyti jį vieÅ¡bučio patalpose nebuvo – asmuo neatliko nieko neleistino, nebėgo ir net iÅ¡ esmės nesiprieÅ¡ino (J. K. parodė, kad V. O. prieÅ¡intis ėmė tik tada, kai prie jo prisilietė, tačiau iÅ¡ jo parodymų lieka neaiÅ¡ku, kokiu pagrindu J.

K. apskritai nusprendė turintis tokiÄ teisę). Visa tai (nukentėjusiojo taikus elgesys) turėjo bÅ«ti akivaizdus ir apeliantams, todėl jie, net ir galimai nežinodami laikinÄ sulaikymÄ reglamentuojančių teisės aktų (kas yra abejotina, nes J. K. turi teisinį iÅ¡silavinimÄ ir iÅ¡ vaizdo įraÅ¡o matyti, kad net atvykusiems pareigÅ«nams davė aiÅ¡kius nurodymus dėl ikiteisminio tyrimo pradžios veiksmų atlikimo) turėjo suvokti, jog elgiasi neteisėtai. NežiÅ«rint į tai, jie ėmėsi savavaliÅ¡kų priemonių siekdami atgauti neseniai apvogtos darbuotojos daiktus.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, praėjus net trims dienoms nuo buvusios vagystės nukentėjusiojo sulaikymas (laisvės atėmimas) aptartomis aplinkybėmis niekaip negali bÅ«ti laikomas įvykdytu tuoj pat po nusikalstamos veikos, todėl jis neatitiko BPK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų sÄ lygų ir buvo neteisėtas. Manydami, jog vieÅ¡bučio kieme yra prieÅ¡ tris dienas galimai nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo, J. K. ir J. S. turėjo apie tai informuoti policijos pareigÅ«nus, o ne savavaliÅ¡kai vykdyti Policijos įstatymo 22 straipsnyje pareigÅ«nams priskiriamÄ teisę sulaikyti asmenį.

18. Ä®vertinęs byloje esančius įrodymus apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo iÅ¡vada, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja ir BK 29 straipsnyje numatytos atsakomybę Å¡alinančios sÄ lygos. Teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad BK 29 straipsnio taikymui bÅ«tinos abi sÄ lygos:

1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo, padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir 2) toks asmuo aktyviai bando iÅ¡vengti sulaikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-546-511/2015). Å iuo atveju J. K. ir J. S. neturėjo jokio teisinio pagrindo V. O. atžvilgiu naudoti jėgÄ ir sutrikdyti jo sveikatÄ ar sukelti fizinį skausmÄ , kadangi net ir esant iÅ¡oriniam nukentėjusiojo panaÅ¡umui į vaizdo įraÅ¡e užfiksuotÄ galimai vagystę vieÅ¡butyje įvykdžiusį asmenį nebuvo iÅ¡pildyta antroji BK 29 straipsnio sÄ lyga – nukentėjusysis aktyviais veiksmais nebandė iÅ¡vengti sulaikymo.

19. Pasak J. S., V. O. sulaikymo metu tik muistėsi, nenorėjo eiti į vieÅ¡bučio patalpas, tačiau muistymosi veiksmas paaiÅ¡kinamas kaip natÅ«rali asmens reakcija į svetimų asmenų kontaktÄ , kurio niekaip negalima tapatinti su pasiprieÅ¡inimu ar aktyviu sulaikymo vengimu. Aplinkybę, jog nukentėjusysis prieÅ¡inosi sulaikymui, įvardijo iÅ¡skirtinai tik J. K., tačiau net ir jis nei apeliacinės, nei pirmosios instancijos teismui, nei 2021 m. spalio 28 d. įvykio vietoje raÅ¡ytame paaiÅ¡kinime nenurodė, kokiu bÅ«du įvyko tas pasiprieÅ¡inimas, tokia aplinkybė neiÅ¡sakyta ir į įvykio vietÄ atvykusiems pareigÅ«nams (iÅ¡ kÅ«no kameros vaizdo įrašų).

Jokie V. O. padaryti sužalojimai ar sumušimai nei J. S., nei J. K. neįvardinti. Iš aptarto seka, kad fizinės prievartos veiksmai V. O. atžvilgiu panaudoti jam neatlikus jokių teisei priešingų veiksmų, nesiekiant aktyviais veiksmais išvengti sulaikymo ar pabėgti nuo jį sulaikančių asmenų, atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas ir fizinio skausmo sukėlimas negali būti niekuo pateisinamas.

20. Kaip minėta, BK 294 straipsnis numato atsakomybę ne tik už savavaliÅ¡kÄ savo ar kito asmens tikros ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos teisės vykdymÄ , tačiau ir už tariamos teisės vykdymÄ . Tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta teisės aktu, sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – kai asmuo, sÄ Å¾iningai klysdamas, laiko teisę priklausančiÄ jam (ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja), nors iÅ¡ tikrųjų tokios teisės nėra. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad savavaldžiavimui bÅ«dinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi. Kitaip tariant, bÅ«tina nustatyti, kad kaltininkas sÄ Å¾iningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014).

21. Nagrinėjamu atveju iÅ¡ J. K. ir J. S. parodymų, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai (2021 m. spalio 25 d. BIRT ataskaitų žiÅ«ryklės duomenys, N. D. pareiÅ¡kimas, pažyma dėl asmens kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigÄ , vaizdo įraÅ¡ai ir fotonuotraukos, t. 1, b. l. 22-32), nustatyta, kad 2021 m. spalio 25 d. vieÅ¡butyje „(duomenys neskelbtini)“ iÅ¡ tiesų buvo įvykdyta vagystė, o vaizdai įraÅ¡ai ir fotonuotraukos patvirtina, kad V. O. iÅ¡oriÅ¡kai yra panaÅ¡us į vagystę galimai įvykdžiusį asmenį.

Nukentėjusysis paliudijo, kad vieÅ¡bučio teritorijoje vaikÅ¡tinėjo neskubėdamas ir dairydamasis dėl bÅ«simų orientacinio sporto varžybų, todėl jį pamačiusiems J. K. ir J. S. objektyviai galėjo susidaryti įspÅ«dis, jog tai yra tas pats 2021 m. spalio 25 d. vagystę vieÅ¡butyje įvykdęs asmuo, t. y. apeliantai galėjo sÄ Å¾iningai klysti. IÅ¡ čia seka, kad 2021 m. spalio 28 d. įvykdytas V. O. sulaikymas dėl galimos vagystės turėjo pagrindÄ ir nebuvo tiesiog prasimanytas nukentėjusiojo laisvės suvaržymo ar jėgos jo atžvilgiu naudojimo pretekstas.

Pasak J. K. ir J. S., jie veikė tiek prevenciniais tikslais, siekdami apsaugoti vieÅ¡bučio ir jame esančių asmenų turtÄ , tiek ir norėdami padėti sulaikyti jų įsitikinimu vagystę įvykdžiusį asmenį. NežiÅ«rint į tai, tam pasirinko netinkamÄ tokios teisės įgyvendinimo bÅ«dÄ , savavaliÅ¡kai, nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, įgyvendindami tariamÄ , nes susidariusioje situacijoje priskiriamÄ jau ne jiems, o policijos pareigÅ«nams, teisę sulaikyti asmenį ne nusikaltimo padarymo vietoje ar tuoj po jo.

22. BÅ«tinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimÄ požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, tačiau įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavaliÅ¡kų veiksmų pobÅ«dį, padarytos turtinės žalos piniginę iÅ¡raiÅ¡kÄ , pažeistų teisių ir interesų svarbÄ bei kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nors ir atlikęs sutrumpintÄ Ä¯rodymų tyrimÄ , iÅ¡samiai ir motyvuotai įvertino byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius, jog J.

K. ir J. S. veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala. Atsižvelgė ne tik į pačias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes (netikėtai, vieÅ¡oje vietoje, dviejų nepažįstamų asmenų), bet ir į tai, kad V. O. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, į patirtÄ fizinį skausmÄ bei ilgalaikį stresÄ , asmens laisvės suvaržymÄ , vertimÄ prisipažinti dėl to, ko jis nebuvo padaręs, bei viso to sÄ lygotÄ bendrÄ sveikatos bÅ«klės pablogėjimÄ , kurį liudija medicinos dokumentai ir receptai (1 t., b. l. 111-125; 2 t., b. l. 131-137).

Teisėjų kolegija visiÅ¡kai sutinka su apylinkės teismo iÅ¡vada, kad aptartos kilusios neigiamos pasekmės atitinka didelės žalos požymį, kadangi asmeniui pakankamai ilgÄ laikÄ buvo sukurta bauginančio pobÅ«džio situacija, sukeltas nesaugumo jausmas ir fizinis skausmas, sutrikdyta sveikata, darytas psichologinis spaudimas dėl ko nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams padaryta didelė žala.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų veiksmų nelegitimuoja aplinkybė, kad jie objektyviai suklydo dėl asmens, kurio teises pažeidė, kadangi bet kuriuo atveju, nei 2021 m. spalio 25 d. vagystę įvykdžiusio asmens atžvilgiu, nei ir visiÅ¡kai niekuo dėto V. O. atžvilgiu, jam sulaikymo dienÄ neatlikus jokių neteisėtų veiksmų, nebėgant ir nesiprieÅ¡inant apeliantams, nuo vagystės vieÅ¡butyje praėjus trijų dienų laikotarpiui, J. K. ir J. S. neturėjo teisės varžyti nukentėjusiojo laisvės ar jo atžvilgiu naudoti jėgÄ ir smurtauti.

Pačių apeliantų parodymai patvirtina, kad inkriminuotus veiksmus jie atliko sÄ moningai, suvokdami, kÄ daro ir numatydami, kad savo veiksmais suvaržo V. O. laisvę, o naudojama psichologinė bei fizinė prievarta pastarajam gali padaryti didelę žalÄ (sukelti baimę, fizinį skausmÄ , nesaugumo jausmÄ ), ir to norėjo, t. y. veikdami tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino įvykdžiusius BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

24. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstÄ J. K. apeliacinio skundo argumentÄ dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ydingumo, nes jame nėra nurodyta, kokiuose įstatymuose ar kituose norminiuose aktuose nustatytÄ tvarkÄ savo veiksmais pažeidė apeliantai. IÅ¡ tiesų V. K. gynėjo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022 iÅ¡aiÅ¡kinta, kad „atsakomybė pagal BK 294 straipsnį nustatyta ne už bet kokios, o tik už įstatymų nustatytos tvarkos nesilaikymÄ .

Asmuo, nesilaikantis ne įstatymais nustatytos subjektinių teisių įgyvendinimo tvarkos, neturėtų atsakyti už savavaldžiavimÄ . Todėl kiekvienu atveju turi bÅ«ti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytÄ tvarkÄ â€œ, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai, nustatantys minėtÄ tvarkÄ , yra pažeisti), agresyvus, baustinas ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2014)“. IÅ¡ aptarto aiÅ¡kinimo seka, kad bÅ«tina nustatyti, jog apskritai egzistuoja teisinio santykio reglamentavimas, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad kasacinis teismas Å¡ioje nutartyje pasisakė dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnį formulavimo taisyklių.

25. IÅ¡ esmės absoliučioje daugumoje teismų praktikos formuluojant kaltinimÄ pagal BK 294 straipsnį nėra nurodomas konkretus teisės aktas, kurį kaltininkas pažeidė. Å iuo atveju galioja bendra kaltinimo aiÅ¡kumo ir konkretumo taisyklė (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Gynėjo aptariamas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022 iÅ¡aiÅ¡kinimas buvo suformuluotas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2014, kurios faktinės aplinkybės esmingai skiriasi, t. y. nurodytoje byloje asmuo kaltintas tuo, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ savo tariamÄ teisę valdyti ir naudoti kombainÄ , vengė kontaktų su nukentėjusiuoju, žinodamas pardavimo iÅ¡ varžytynių rezultatus, kombaino jam neperdavė ir tokiais veiksmais padarė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams.

IÅ¡ kasacinio teismo argumentų aptariamoje nutartyje seka, kad savaime kontaktų vengimas negali bÅ«ti laikomas baudžiamÄ jÄ atsakomybę užtraukiančiu pavojingu elgesiu, o kombaino perdavimo klausimas galėjo bÅ«ti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, todėl nėra BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Gynėjo cituotoje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022 taip pat buvo susiklosčiusi kitokia situacija, nei nagrinėjamu atveju. Asmuo kaltintas savavaliÅ¡kai vykdęs teisingumÄ ir siekdamas nubausti nukentėjusįjį už apgadintÄ dviratį sukėlęs jam fizinį skausmÄ , grasinęs „įdėti į bagažinę, iÅ¡vežti, perlaužti per pusę, suvažinėti su maÅ¡ina“.

Kasacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad teisingumo vykdymas priskiriamas teismo prerogatyvai, o nubaudimo teisės egzistavimas galėtų bÅ«ti tolygus pripažinimui, kad asmenys turi teisę daryti nusikalstamas veikas. Taigi, teismas konstatavo, kad kaltinamaisiais patraukti asmenys nei vienu, nei kitu atveju neturėjo įstatymo numatytos teisės veikti jų pasirinktu bÅ«du ir apskritai tokios teisės nėra. Å iuo gi atveju, prieÅ¡ingai, nei nurodytoje teismų praktikoje, egzistuoja fizinio asmens teisė tam tikromis aplinkybėmis sulaikyti kitÄ asmenį, kaip ir policijos pareigÅ«nų teisė sulaikyti galimai teisei prieÅ¡ingus veiksmus atlikusius asmenis, taip pat numatytos sÄ lygos Å¡alinančios baudžiamÄ jÄ atsakomybę dėl kito asmens sveikatos sutrikdymo, vadinasi tokia teisė gali bÅ«ti pažeista asmeniui savavaliÅ¡kai elgiantis ir nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos.

26. Pastebėtina ir tai, kad nei J. K., nei J. S. nei vienos iÅ¡ savo apklausų metu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nenurodė, kad jie nesupranta kaltinimo ar kad kaltinimas jiems neaiÅ¡kus, nes nenurodytas konkretus teisės aktas, kurį jie pažeidė. Aptariamas argumentas buvo iÅ¡keltas tik J. K. gynėjo parengtame apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu kaltinimas Å¡ioje dalyje atitinka teismų praktikÄ tokio pobÅ«džio bylose, iÅ¡ to, kas įraÅ¡yta kaltinime, jo esmė yra aiÅ¡ki ir suprantama, kaltinime yra nurodytas veikimo bÅ«das, kurį ignoravo apeliantai („tuoj pat nekviesdami policijos pareigÅ«nų“), todėl jų teisė į gynybÄ nebuvo suvaržyta.

27. Apylinkės teismas, įvertinęs J. S. nuosekliÄ pozicijÄ dėl kaltinimo, susitaikymÄ su nukentėjusiuoju ir susitarimÄ dėl padarytos žalos atlyginimo, apeliantÄ charakterizuojančiÄ medžiagÄ ir tai, kad jis savo elgesį vertino neigiamai, skundžiamajame nuosprendyje padarė iÅ¡vadÄ , jog egzistuoja J. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sÄ lygos, numatytos BK 38 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nenustačiusi BK 38 straipsnio taikymo pažeidimų pritaria J. S. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės. Dėl prokurorės apeliacinio skundo.

28. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmuo, padaręs baudžiamÄ jį nusižengimÄ , neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimÄ , gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu:

1) jis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir 2) savo noru atlygino ar paÅ¡alino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytÄ Å¾alÄ arba susitarė dėl Å¡ios žalos atlyginimo ar paÅ¡alinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi bÅ«ti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sÄ lygų visuma.

29. Tiek nagrinėjant bylÄ apylinkės teisme, tiek ir apeliacinio proceso tvarka prokurorė prieÅ¡taravo J. K. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu. Esminis prokurorės argumentas – J. K. neatitinka bÅ«tinos BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto sÄ lygos – nėra pagrindo manyti, jog ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ateityje. Ä®vertinusi J. K. charakterizuojančius duomenis bei jo atliktų veiksmų pavojingumÄ , teisėjų kolegija su tokia prokurorės nuomone sutinka, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

30. Ä®tariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų iÅ¡raÅ¡as apie fizinį asmenį patvirtina, kad J. K. Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartimi, buvo nuteistas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį. Prokurorė skunde akcentuoja, kad minėtu nuosprendžiu J. K. nuteistas už tai, jog bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, neteisėtai – ne pagal motyvuotÄ teismo sprendimÄ ir ne pagal įstatymÄ , neturėdamas asmenų sutikimo ir jiems to nežinant, rinko informacijÄ apie asmenų privatų gyvenimÄ , atlikdamas veiksmus, bÅ«dingus kriminalinės žvalgybos veiklai ar BPK numatytoms slaptoms procesinės prievartos priemonėms, t. y. veikė iÅ¡ esmės analogiÅ¡kai, kaip ir nagrinėjamu atveju, kuomet J.

K. nusikalstamas veikimas pasireiÅ¡kė teisės aktuose nustatytų ribų peržengimu, atliekant policijos pareigÅ«nams priskirtinus procesinės prievartos veiksmus, kuriais taip pat pasikėsinta į pamatines žmogaus teises ir laisves. Sutiktina su prokurorės nuomone, kad aplinkybė, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas J. K. padarė esant neiÅ¡nykusiam ar įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, jo subjektyvus siekis pateisinti savo veiksmus, teigiant, kad jie buvo bÅ«tini nusikaltimÄ padariusio asmens atžvilgiu, rodo nepakankamai kritiÅ¡kÄ savo veiksmų vertinimÄ ir didesnį asmens pavojingumÄ , kas leidžia pagrįstai manyti, kad ateityje analogiÅ¡ko pobÅ«džio J.

K. veiksmai gali pasikartoti. Tokio teisėjų kolegijos įsitikinimo nemenkina ir aplinkybė, jog J. K. suklydo dėl teisei priešingus veiksmus atlikusio asmens ar kad nukentėjusysis jam atleido bei padaryta žala atlyginta. Nusikaltimu žala yra padaroma ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui. Šiuo atveju J. K. vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo pakankamai aktyvus, būtent jis pirmasis sulaikė nukentėjusįjį ir prirėmė jį prie sienos, reikalavo ištraukti daiktus iš kišenių, atskleisti savo asmens duomenis, prisipažinti padarius vagystę, be to, ne tik užlaužė sulaikymo metu V.

O. rankas už nugaros, bet ir vieÅ¡bučio patalpose sudavė net 5 smÅ«gius nukentėjusiajam į kaktÄ . Sutiktina ir su prokurorės argumentu, jog J. K. daromos nusikalstamos veikos yra panaÅ¡aus pobÅ«džio, tačiau sunkėjančios. Visa tai, bei nusikalstamų veikų pakartotinumas per pakankamai trumpÄ laikÄ nesudaro pagrindo pasitikėti kaltuoju asmeniu ir rodo pernelyg didelę pakartotinio teisei prieÅ¡ingo elgesio tikimybę, atitinkamai baudžiamosios teisės saugomi interesai reikalauja didesnės apsaugos, o asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju negalimas.

31. Ä®statymų leidėjas už nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 146 straipsnio 2 dalyje, numato areÅ¡to arba laisvės atėmimo iki 4 metų bausmę, už BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ â€“ areÅ¡to arba laisvės atėmimo iki 5 metų bausmę. Å iuo atveju skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į kaltininko pavojingumÄ , kaltės formÄ ir rūšį, taip pat padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ ir pobÅ«dį. J. K. idealiÄ ja sutaptimi, veikdamas tyčia, padarė du apysunkius nusikaltimus valdymo tvarkai ir žmogaus laisvei. Kita vertus, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad J. K. kartus su J. S. atlygino V.  O. padarytÄ Å¾alÄ bei pirmosios instancijos teisme patirtas proceso iÅ¡laidas (3 t., b. l. 24-25, 38-39), todėl tai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

32. J. K. nurodė, kad nepateisina savo veiksmų nekalto asmens atžvilgiu ir labai dėl to apgailestauja. Teisėjų kolegija tiki tokiais J. K. parodymais, nes jis atsiprašė nukentėjusio, atlygino padarytÄ Å¾alÄ , sumokėjo proceso iÅ¡laidas, nežiÅ«rint į tai, pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę nėra. J. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę visiÅ¡kai neigė, iÅ¡ esmės nurodė, kad pokalbis su nukentėjusiuoju buvo ramus, jis pats sutiko nueiti į vieÅ¡butį ir palaukti policijos, jokio fizinio smurto ar kitokio kontakto neminėjo.

Tik susipažinęs su visa bylos medžiaga ir byloje surinktais kaltinančiais duomenimis, t. y. priverstas byloje surinktų įrodymų, bei neabejotinai siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį (kas matyti ir iš 2022 m. rugpjūčio 22 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje buvusių jo gynėjo svarstymų dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo ir baudžiamosios bylos nutraukimo susitaikius galimybių), apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. K. pripažino jam inkriminuotas faktines aplinkybes, o tuo pačiu ir savo kaltę.

Teisėjų kolegijos vertinimu toks J. K. kaltės pripažinimas nėra nuoÅ¡irdus, kÄ patvirtina ir jo pozicija apeliacinės instancijos teisme, kuomet tiek apeliaciniame skunde, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. K. kaltę neigė ir prašė jį iÅ¡teisinti. Esant nurodytoms aplinkybėms darytina iÅ¡vada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog J. K. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi arba padėjo jÄ iÅ¡aiÅ¡kinti.

33. J. K. yra teistas už nusikaltimus asmens laisvėms (2 t., b. l. 86-89) ir nagrinėjamoje byloje nusikalstamas veikas padarė esant neiÅ¡nykusiam teistumui, vadinasi ankstesniu nuosprendžiu paskirta baudos bausmė nepasiekė savo tikslų. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į jau aptartÄ aktyvų J. K. vaidmenį nusikaltimų padarymo metu ir tai, kad dėl jo veiksmų kilo padariniai, nukentėjusiajam buvo sutrikdyta sveikata, sukeltas fizinis skausmas, dėl patirto streso pablogėjo bendra asmens sveikatos bÅ«klė.

Kita vertus, J. K. dirba, turi Å¡eimÄ , administracine tvarka nebaustas (2 t., b. l. 85), nėra duomenų, kad jo atžvilgiu bÅ«tų pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai, jo nusikalstami veiksmai nebuvo be pagrindo, iÅ¡ dalies juos sÄ lygojo netinkamas pilietiÅ¡kumo suvokimas. Ä®vertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad prokurorės siÅ«loma griežčiausia – laisvės atėmimo bausmė – yra per griežta ir neproporcinga J. K. veiksmų bei asmens pavojingumui. Apygardos teismo vertinimu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti J.

K. už abi padarytas nusikalstamas veikas paskyrus įstatymo sankcijoje numatytÄ Å¡velniausiÄ bausmės rūšį – areÅ¡tÄ , kurio dydis, vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatytinas mažesnis už Å¡ios bausmės rÅ«Å¡ies vidurkį. Atsižvelgiant į tai, kad BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarytos tuo pačiu metu ir tais pačiais veiksmais, t. y. idealiÄ ja nusikaltimų sutaptimi, už jas skirtos bausmės tarpusavyje bendrintinos bausmių apėmimo bÅ«du (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

34. Bausmių vykdymo atidėjimÄ reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, pirmÄ kartÄ nuteistam areÅ¡to bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ nuo 3 mėnesių iki 1 metų ir paskirti jam intensyviÄ priežiÅ«rÄ â€“ nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytÄ laikÄ kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Kartu su intensyvia priežiÅ«ra teismas gali paskirti nuteistajam vienÄ ar kelias tarpusavyje suderintas Å¡io kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) Å¡io straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju realus net ir trumpalaikis laisvės atėmimas (areÅ¡tas) J. K. padėtį apsunkintų labiau nei tai Å¡iuo atveju bÅ«tina. Kaip minėta, asmuo yra dirbantis, naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė, padarytÄ Å¾alÄ nukentėjusiajam atlygino, areÅ¡to bausmė jam skiriama pirmÄ kartÄ . Esant nurodytoms aplinkybėms yra pagrindas atidėti J. K. paskirtos areÅ¡to bausmės vykdymÄ , nustatant 7 mėnesių bausmės vykdymo atidėjimo terminÄ bei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskiriant intensyviÄ priežiÅ«rÄ (nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytÄ laikÄ kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis) ir įpareigojant visÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisÄ ir nuo 23 val. iki 6 val. bÅ«ti namuose, jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi.

35. Atsižvelgiant į J. K. ir jo padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ apibÅ«dinančias aplinkybes, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jam skirtinas įpareigojimas ir baudžiamojo poveikio priemonė, kurie padės įgyvendinti bausmės paskirtį – BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytas įpareigojimas – tęsti darbÄ arba nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bei BK 71 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondÄ , kuri turi bÅ«ti sumokėta per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (71 straipsnio 3 dalis).

Ä®mokos dydis nustatytinas mažesnis už galimÄ skirti įmokos vidurkį. Finansinio pobÅ«džio baudžiamojo poveikio priemonė skirtina atsižvelgus į tai, kad nuteistasis yra dirbantis ir gauna pajamas, duomenų apie sudėtingÄ finansinę bÅ«klę neturima. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a: J. K. ir J. S. apeliacinius skundus atmesti. Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį pakeisti.

J. K. už nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje, paskirti 45 parų areÅ¡to bausmę. J. K. už nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje, paskirti 45 parų areÅ¡to bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes tarpusavyje subendrinti bausmių apėmimo bÅ«du ir J. K. paskirti subendrintÄ 45 parų areÅ¡to bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, J.

K. paskirtos subendrintos areÅ¡to bausmės vykdymÄ atidėti 7 (septyniems) mėnesiams ir paskirti intensyviÄ priežiÅ«rÄ , nustatant Å¡ias intensyvios priežiÅ«ros sÄ lygas – visÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisÄ ir nuo 23 val. iki 6 val. bÅ«ti namuose (adresu (duomenys neskelbtini)), jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 5 punktu, J. K. įpareigoti visÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbÄ arba nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsnio 1, 3 dalimis, J. K. paskirti 40 MGL (2 000 eurų) dydžio įmokÄ Ä¯ nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondÄ bei nustatyti 3 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos Å¡ios įmokos sumokėjimo terminÄ . J. K. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo pradžiÄ skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Teisėjai Ugnė GailiÅ«nienė Mindaugas Povilanskas Giedrė Telksnienė