2017-03-27 Nr. AB-6782-3-62-3-00398-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-706-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00398-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro ir atsakovo R. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovui R. S. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas biudžetinė įstaiga (toliau – ir BĮ) Palangos miesto rinkliavų centras padavė teismui prašymą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. S. 363,19 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimą.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis atsakovas Palangos miesto savivaldybėje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja pusę dalies nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje. Objekto pagrindinė naudojimo tikslinė paskirtis – maitinimo. Nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-662-342/2013 Klaipėdos apygardos administraciniame teisme paaiškėjo, kad ginčo turtas nėra naudojamas pagal Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytą paskirtį. 2014 m. balandžio 3 d. iš Palangos miesto savivaldybės gautas atsakovui 2006 m. spalio 18 d. išduotas statybos leidimas Nr. 234, kuriame nurodyta, jog objekte vykdoma rekonstrukcija ir keičiama objekto naudojimo paskirtis iš maitinimo į poilsio, todėl pareiškėjo mokėtina rinkliava buvo perskaičiuota. Vadovaujantis nustatyta tvarka, atsakovui buvo suformuotas rinkliavos mokėjimo pranešimas, kuriame nurodyta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusi rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skola ir išsiųstas atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Kadangi atsakovas po priminimo rinkliavos įmokos nesumokėjo, todėl buvo pradėta įsiskolinimo išieškojimo procedūra. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas su 2011 m. kovo 22 d. prašymu prašė suteikti 100 proc. rinkliavos lengvatą, tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas, nes prie jo pateiktos pažymos neįrodė, kad ginčo pastatas nebuvo naudojamas.

Atsakovas R. S. atsiliepimu į prašymą prašė pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad viešame registre pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, paskirtis tebėra maitinimo, t. y. pastato paskirtis nėra pakeista. Šį faktą patvirtina ir tai, kad statyba nėra užbaigta ir objektas nėra įregistruotas kaip kitos paskirties pagal statybos užbaigimo aktą. Rinkliavos skaičiavimas už poilsio paskirties pastatų eksploataciją yra neteisėtas, nes pareiškėjas privalo skaičiuoti rinkliavą, nustatęs faktinį nekilnojamojo turto naudojimą pagal VĮ Registrų centre įregistruotą nekilnojamojo turto paskirtį. Todėl pareiškėjas privalo įrodyti, kad pastatas (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra faktiškai naudojamas ir naudojamas būtent poilsio paslaugų veiklai, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė. Klaipėdos apygardos administracinis 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-662-342/2013 konstatavo, jog pastate (duomenys neskelbtini), Palangoje, statybos darbai nėra baigti ir jokia veikla, t. y. ir maitinimo, faktiškai nevykdoma bei realiai negalėtų būti vykdoma. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad situacija yra pasikeitusi. Pats pareiškėjas prie savo prašymo pateikė VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašą, iš kurio matyti, kad pastato rekonstrukcija nėra baigta, nes dar yra įregistruotas statybos leidimas, kuris galioja iki 2016 m. spalio 18 d. Atsakovas pažymėjo, kad statybos procesas baigiamas pastatą pripažinus tinkamu naudoti bei naują paskirties statusą išviešinus viešame registre.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (vėlesnė redakcija patvirtinta Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70) (toliau – ir Nuostatai). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas yra pusės pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, savininkas. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatyta, kad ginčo pusės objekto – pastato, – esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagrindinė naudojimo paskirtis – maitinimo. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad šiame registre įregistruota ginčo pastato paskirtis vertinamuoju laikotarpiu buvo pakeista į viešbučių-poilsio, nepateikta, taip pat nėra duomenų, kad atsakovui rinkliava buvo perskaičiuota pagal kitą, nei nurodyta Nekilnojamojo turto registre, paskirtį Nuostatų 25–33 punktuose nustatyta tvarka. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo savo iniciatyva apskaičiuoti rinkliavą atsakovui pagal viešame registre neįregistruotą pastato (duomenys neskelbtini), Palangoje, paskirtį 2006 m. spalio 18 d. statybos leidimo Nr. 234 pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo išvadą, kad, skaičiuodamas rinkliavą atsakovui, pareiškėjas nepagrįstai taikė Nuostatų 1 priedo 3 eilutėje numatyta tarifą, taikomą rinkliavos mokėtojams, kurie valdo, naudoja, disponuoja pastatus, kurių paskirtis – viešbučių-poilsio veikla. Todėl teismas konstatavo, kad rinkliava atsakovui buvo apskaičiuota neteisėtai, dėl to pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 363,19 Eur rinkliavą, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., yra nepagrįstas.

III. Pareiškėjas BĮ Palangos miesto rinkliavų centras padavė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikytas Nuostatų 1 priedo 3 eilutėje numatytas rinkliavos tarifas. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantis duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Rinkliavų centras, keisdamas rinkliavos tarifą, vadovavosi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. 1-662-342/2013, kuriame konstatuota, kad įstatymų nustatyta tvarka įrodyta, jog objektas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, nėra naudojamas pagal Nekilnojamojo turto registre nurodyta pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, tačiau yra pradėta objekto paskirties keitimo į poilsio veiklos paskirtį procedūra. Nuostatų 37 punktas suteikia teisę Rinkliavų centrui vienašališkai pradėti metinės rinkliavos taikymo procedūrą, tačiau, esant įsiteisėjusiam Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. 1-662-342/2013, kuriame pripažinta, jog objektą, esanti adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, planuojama naudoti kaip poilsio paskirties objektą, bei minėtą faktą patvirtinančiam 2006 m. spalio 18 d. statybos leidimui Nr. 234, šios procedūros taikymas būtų perteklinis. Pažymi, kad faktas, jog pastato rekonstrukcija nebuvo užbaigta statybos užbaigimo aktu, neturi reikšmės.

Atsakovas R. S. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, tačiau rezoliucinę pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį prašo palikti nepakeistą.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog asmuo turi mokėti rinkliavą net ir tuo atveju, jei atliekos nesusidaro, yra nepagrįsta. Byloje yra nustatytos neginčijamos aplinkybės, kad objekte (duomenys neskelbtini), Palangoje, vykdomi statybos darbai, todėl objekte susidaryti gali ne komunalinės, o statybinės atliekos, kurių nereglamentuoja rinkliavas už buitinių atliekų tvarkymą nustatantys teisės aktai. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas bet kuriuo atveju privalo mokėti bent minimalią rinkliavą, neatsižvelgiant į buitinių atliekų pobūdį ir jų neturėjimo faktą.

Siekiant tinkamai įgyvendinti rinkliavą reglamentuojančius teisės aktus, yra būtina nustatyti atliekų pobūdį, nes būtent pagal atliekų pobūdį yra nustatoma ir diferencijuojama rinkliava. Atsakovas teigia, kad nepagrįsta ir teismo išvada, jog pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo savo iniciatyva apskaičiuoti rinkliavą atsakovui pagal viešame registre neįregistruotą pastato (duomenys neskelbtini), Palangoje, paskirtį. Tokia teismo išvada prieštarauja Nuostatų 37 punktui ir Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr.T2-321, kuriuo patvirtintas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos aprašas (toliau – ir 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr.T2-321), 7 punktui.

Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo paaiškinimą, kad po administracinės bylos Nr. I-662-342/2013 išnagrinėjimo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjas tikrino, ar ginčo pastatas naudojamas pagal paskirtį ir nustatė, kad jokia maitinimo veikla nevyksta ir kad faktiškai jokia kavinė nebeegzistuoja. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-662-342/2013 yra konstatuota, jog pareiškėjas nepagrįstai netenkino atsakovo 2011 m. kovo 22 d. prašymo taikyti 100 proc. rinkliavos mokėjimo lengvatą.

Pareiškėjas pats nurodo ir pripažįsta, kad remiantis Klaipėdos apygardos administracinio teismo nustatytomis aplinkybėmis atliko administracinę procedūrą būtent atsakovo 2011 m. kovo 22 d. prašymo pagrindu. Todėl akivaizdu, kad atsakovui neprivalu teikti atskirą prašymą, kol pareiškėjas tinkamai neišnagrinėjo jo pateikto 2011 m. kovo 22 d. prašymo. Esant įsiteisėjusiam Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-662-342/2013, kuriame konstatuota, kad rinkliava atsakovui, kaip pastato (maitinimo paskirties) (duomenys neskelbtini), Palangoje, savininkui, negali būti skaičiuojama, pareiškėjas, iki kol bus užbaigta ginčo pastato statyba, turi taikyti 100 proc. rinkliavos lengvatą pagal atsakovo pateiktą 2011 m. kovo 22 d. prašymą.

Atsakovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės priimtas jo naudai, todėl, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, sprendimas, bloginantis jo padėtį, negali būti priimtas. Tačiau, atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti kaip nepagrįstas pirmosios instancijos teismo motyvuose pateiktas išvadas, kad:

1) atsakovui rinkliava skaičiuotina kaip savininkui, valdančiam maitinimo paskirties pastatą (duomenys neskelbtini), Palangoje;

2) asmuo turi mokėti rinkliavą net ir tuo atveju, jei buitinės atliekos nesusidaro, neatsižvelgiant į buitinių atliekų pobūdį;

3) pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo savo iniciatyva apskaičiuoti rinkliavą atsakovui pagal viešame registre neįregistruotą pastato (duomenys neskelbtini), Palangoje, paskirtį.

Atsakovas R. S. padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o jo apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovas teigia, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo dalimi, kuria prašoma visiškai panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas laikosi savo apeliaciniame skunde pateiktos pozicijos, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tik keistinas, panaikinant kai kuriuos sprendimo motyvus, o rezoliucinę dalį paliekant nepakeistą. Sutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, kad pareiškėjas privalo remtis Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-662-342/2013 nustatytais prejudiciniais faktais bei kad nustačius, jog nekilnojamasis turtas faktiškai nenaudojamas pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį, pareiškėjas turi teisę perskaičiuoti rinkliavą, nes tai priskirta jo kompetencijai. Pareiškėjo pretenzijos dėl fotonuotraukų laiko yra visiškai nepagrįstos, nes Rinkliavų centras nepateikė jokių kitų įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktas pastato ir jo vidaus nuotraukas. Fotofiksacija buvo padaryta aktualiu laiku, t. y. po to, kai pirmosios instancijos teismas pasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo R. S. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centro prašymą priteisti iš atsakovo R. S. 363,19 Eur vietinės rinkliavos atmetė, nustatęs, kad pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenis, nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagrindinė naudojimo paskirtis – maitinimo, todėl BĮ Palangos miesto rinkliavų centras nepagrįstai paskaičiavo vietinę rinkliavą pagal viešame registre neįregistruotą pastato paskirtį, nurodytą 2006 m. spalio 18 d. statybos leidime Nr. 234 – viešbučių ir poilsio. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors atsakovas teigė nenaudojęs nekilnojamojo turto objekto, tačiau nuo vietinės rinkliavos mokėjimo nebuvo atleistas.

Pareiškėjas BĮ Palangos miesto rinkliavų centras apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad keisdamas vietinės rinkliavos tarifą, vadovavosi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu, kuriame konstatuota, kad įstatymų nustatyta tvarka įrodyta, jog objektas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, nėra naudojamas pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, tačiau yra pradėta objekto paskirties keitimo į poilsio veiklos paskirtį procedūra.

Atsakovas R. S. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąja dalimi, nurodydamas, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog vietinę rinkliavą reikia skaičiuoti ne kaip už poilsio paskirties, bet kaip už maitinimo paskirties pastatą, taip pat kad asmuo turi mokėti rinkliavą net ir tuo atveju, jei buitinės atliekos nesusidaro, neatsižvelgiant į buitinių atliekų pobūdį, bei kad pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo savo iniciatyva apskaičiuoti rinkliavą atsakovui pagal viešame registre neįregistruotą ginčo pastato paskirtį.

Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu, vietinė rinkliava yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Kita vertus, tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Pareiškėjas BĮ Palangos miesto rinkliavų centras atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų.

Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą Nr. T2-263, kuriuo patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (keisti 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-316, 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T2-149, 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-320, 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T2-350).

Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 2T-70 minėti savivaldybės tarybos sprendimai pripažinti netekusiais galios ir patvirtinti nauji Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kurių 4 punktas nustato, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą – tai Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 5 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojais yra fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Nagrinėjamoje byloje iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso ½ pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje (b. l. 9-10). Taigi, vadovaujantis Nuostatų 5 punktu, atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju ir turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Nuostatų 18 punktas nustato, kad vietinės rinkliavos dydžiai nurodyti šių Nuostatų 1 ir 2 prieduose. Vietinės rinkliavos dydis skaičiuojamas pagal prieduose nurodytus parametrus ir Vietinės rinkliavos mokėtojo registro duomenis. Vietinės rinkliavos mokėtojai gali deklaruoti nesinaudojimą nekilnojamojo turto objektu vadovaudamiesi Palangos miesto savivaldybės tarybos patvirtintu Nekilnojamojo turto objektų savininkų arba įgaliotų asmenų nesinaudojimo nekilnojamojo turto objektu deklaravimo tvarkos aprašu. Iš Nuostatų 1 priedo matyti, kad pagrindiniai parametrai, kuriais remiantis yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis, yra nekilnojamojo turto objekto plotas ir pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis.

Remiantis minėtais Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto objekto – ½ pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagrindinė naudojimo paskirtis – maitinimo (b. l. 9-10). Tačiau pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti nesumokėtos vietinės rinkliavos įsiskolinimą, paskaičiuotą už minėtą atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamojo turto objektą taikant nekilnojamajam turtui, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – viešbučių ir poilsio, nustatytą tarifą.

Pažymėtina, kad Nuostatų 25 punkte nustatyta, jog vietinės rinkliavos mokėtojui gali būti taikoma kitos paskirties metinė vietinė rinkliava tuo atveju, kai nekilnojamasis turtas faktiškai naudojamas ne pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre. Pagal Nuostatų 26 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojas, kuriam nuosavybės ar kita teise priklausantis nekilnojamasis turtas faktiškai naudojamas ne pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre, ir pageidaujantis, kad jam būtų taikoma kitos paskirties metinė vietinė rinkliava, Rinkliavų centrui turi pateikti prašymą bei kitus nurodytus dokumentus. Nuostatų 30 punktas nustato, kad sprendimą dėl kitos paskirties metinės vietinės rinkliavos taikymo priima Administracijos direktorius. Nuostatų 37 punktas taip pat numato, jog Administracijos direktorius turi teisę priimti sprendimą dėl kitos paskirties metinės vietinės rinkliavos taikymo be vietinės rinkliavos mokėtojo prašymo, jei Rinkliavų centras faktinio patikrinimo arba virtualios (internetinės) paieškos būdu nustatė, kad Vietinės rinkliavos mokėtojas naudoja nekilnojamąjį turtą pagal kitą, nei įregistruotą Nekilnojamojo turto registre, paskirtį.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius būtų priėmęs Nuostatų 30 punkte ar Nuostatų 37 punkte nurodytą sprendimą dėl kitos paskirties metinės vietinės rinkliavos taikymo nekilnojamojo turto objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), Palangoje. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, ginčo laikotarpiu buvo naudojamas pagal viešbučių ir poilsio paskirtį. Pareiškėjo nurodytas 2006 m. spalio 18 d. statybos leidimas Nr. 234 (b. l. 11) tik patvirtina, jog ginčo pastate leista atlikti rekonstrukcijos darbus, dalį patalpų pritaikant pliažo lankytojų reikmėms ir poilsio apartamentų įrengimui.

Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-662-342/2013 pagal pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovui R. S. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo. Įsiteisėjusius Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo prašymas atmestas kaip nepagrįstas, teismui konstatavus, kad pareiškėjas neįrodė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, buvo vykdoma ir (ar) šiuo metu taip pat vykdoma veikla, kurią būtų galima priskirti maitinimo veiklai, todėl ginčo įsiskolinimas taikant Nuostatų 1 priedo 7 eilutėje reglamentuotą tarifą maitinimo veiklai, laikytas parinktu nepagrįstai.

Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 24 d. sprendime nevertino ir nenurodė, jog vietinė rinkliava už ginčo pastatą turėjo būti skaičiuojama pagal 2006 m. spalio 18 d. statybos leidime Nr. 234 nurodytą pastato paskirtį – poilsio. Todėl byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, kad pastatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo naudojamas pagal tuo metu viešajame registre neįregistruotą pastato pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį – viešbučių ir poilsio, vietinės rinkliavos apskaičiavimas taikant Nuostatų 1 priedo 3 punkte įtvirtintą viešbučių ir poilsio paskirties pastatams nustatytą rinkliavos dydį yra nepagrįstas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo vietinę rinkliavą už ½ pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, paskaičiuotą taikant tarifą, nustatytą nekilnojamajam turtui, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – viešbučių ir poilsio. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro ir atsakovo R. S. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė