2019-09-11 Nr. AB-17214-3-61-3-02207-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-562-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02207-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „INVL Asset Management“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2019 m. birželio 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) 2019 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 03-94 „Dėl poveikio priemonių taikymo UAB „INVL Asset Management“ (toliau – ir Nutarimas) dalis, kuriose konstatuoti pažeidimai Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 8, o tuo atveju, jei teismas atsisakytų tenkinti reikalavimą panaikinti Nutarimo dalis, kuriose konstatuoti pažeidimai Nr. 3 ir Nr. 4, – pakeisti atitinkamas Nutarimo dalis, skiriant pareiškėjui poveikio priemonę – įspėjimą. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies įpareigojimą pareiškėjui iki 2019 m. liepos 1 d. pašalinti nurodytus teisės aktų pažeidimus ir 2019 m. sausio 9 d. inspektavimo ataskaitoje Nr. 2019/323–1 (toliau – ir Inspektavimo ataskaita) nurodytus veiklos trūkumus, susijusius su pažeidimu Nr. 8.

Pareiškėjas teigė, jog atsakovas Nutarime konstatavo, be kita ko, šiuos pažeidimus: Nr. 3 – pareiškėjas nepatvirtino priemonių, skirtų vertinti, ar įmonės, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, efektyviai jas vykdo; Nr. 4 – pareiškėjas neveikė sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiais kolektyvinio investavimo subjekto ir jo dalyvių interesais, nes grąžino dalį valdymo mokesčio vienam investicinio fondo investicinio vieneto savininkui; Nr. 5 – pareiškėjas fondų prospektuose teikė klaidinančią informaciją apie fondų investicinių vienetų platintoją; Nr. 8 – pareiškėjas nesilaikė pareigos vengti interesų konfliktų, kiek tai susiję su teikiamomis arba gaunamomis skatinimo priemonėmis (pažeidimas, Lietuvos banko nuomone, pasireiškė mokėjimais, kuriuos Bendrovė atliko už jai suteiktas paslaugas). Nutarimu pareiškėjas buvo įspėtas už nurodytus teisės aktų pažeidimus, jam skirta 140 000 Eur piniginė bauda ir jis įpareigotas iki 2019 m. liepos 1 d. pašalinti nurodytus teisės aktų pažeidimus ir Inspektavimo ataskaitoje nurodytus veiklos trūkumus.

Pareiškėjas nurodė, jog jis neprašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pažeidimų Nr. 4 ir Nr. 5 atžvilgiu, nes, Švedijos pensijų agentūrai iniciavus sutarties su pareiškėju nutraukimą, šie pažeidimai, net jei jie ir buvo padaryti, savaime bus pašalinti. Pareiškėjas neprašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pažeidimo Nr. 3 atžvilgiu, nes šiuo metu jis jau turi visas reikalingas vidines procedūras bei priemones šiam pažeidimui pašalinti, jei jis buvo padarytas.

Pareiškėjas, pasisakydamas dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teigė esąs įsitikinęs, kad jis tikėtinai pagrindė savo skundo reikalavimus, nes: (i) pareiškėjas skundą teikia įgyvendindamas savo teisę skųsti Nutarimą; (ii) pareiškėjas prašo panaikinti Nutarimą iš dalies ir / arba sušvelninti pritaikytas poveikio priemones, neperžengdamas įstatymo suteiktos teisės Nutarimo apskundimo kontekste; (iii) pareiškėjo skundas grindžiamas tiek faktinėmis aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiais įrodymais, tiek teisiniu vertinimu; (iv) reikalavimo užtikrinimo priemonių prašoma dėl pažeidimų, dėl kurių detaliai pasisakoma skunde, ir tik tiek, kiek būtina pareiškėjo teisėms apsaugoti.

Pareiškėjas tvirtino, jog, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kadangi jis turėtų imtis priemonių pertvarkyti savo veiklą, tai neabejotinai reikštų ypač didelius kaštus (informacinių sistemų įsigijimas, papildomų darbuotojų įdarbinimas ir kt.), o teismui tenkinus jo skundą, pareiškėjas neturėtų galimybių susigrąžinti į veiklos pertvarkymą investuotų lėšų, privalėtų atleisti darbuotojus ir pan. Paaiškino, kad Lietuvos bankas konstatavo, jog Bendrovė, pagal bendradarbiavimo susitarimą su UAB FMĮ „INVL Finasta“ pastarajai mokėdama 50 proc. valdymo mokesčio už dalies finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugos turinį sudarančių paslaugų teikimą, pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 28 straipsnio 1 dalies ir 29 straipsnio 12 dalies reikalavimus. UAB FMĮ „INVL Finasta“ vykdo pareiškėjo jai deleguotas funkcijas, šios funkcijos vykdomos pareiškėjo vardu ir naudai, jis naudojasi UAB FMĮ „INVL Finasta“ informacinėmis sistemomis, o mokestis už šių funkcijų vykdymą nesukuria situacijos, kad Bendrovė ar UAB FMĮ „INVL Finasta“ būtų nesuinteresuotos veikti geriausiais kliento interesais, ir todėl šių ūkio subjektų teisiniams santykiams turėtų būti taikomas toks režimas, pagal kurį skatinamųjų mokėjimų nuostatos apskritai netaikomos.

Pareiškėjo nuomone, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, žalos nebūtų padaryta, kadangi pats atsakovas pripažino, jog pažeidimas Nr. 8 nėra reikšmingas (už šį pažeidimą skirtas tik įspėjimas), o veiksmų tokiam pažeidimui ištaisyti atidėjimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo būtų proporcingas ir užtikrintų, kad pareiškėjo interesai nebūtų pažeisti. Netenkinus tokio prašymo, būtų pažeistas proporcingumo principas, nes, nors Bendrovė teoriškai ir turėtų galimybę susigrąžinti patirtas išlaidas, praktiškai tai būtų neabejotinai apsunkinta. Be to, pareiškėjo teigimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neturėtų įtakos būsimo teismo sprendimo įgyvendinimui, jei pareiškėjo skundas būtų pripažintas nepagrįstu, nes tokiu atveju pareiškėjui liktų pareiga ištaisyti pažeidimą Nr. 8 ir jis galėtų tą padaryti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 26 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „INVL Asset Management“ skundą, bet netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodydamas, jog tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neproporcingas.

III. Pareiškėjas UAB „INVL Asset Management“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Atskirajame skunde pareiškėjas paaiškina ginčo aplinkybes, be kita ko, kad jis su UAB FMĮ „INVL Finasta“ 2016 m. balandžio 21 d. sudarė sutartį dėl bendradarbiavimo teikiant finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugą Nr. SUT16–(6.5.)–64 (toliau – ir Bendradarbiavimo sutartis), pagal kurią UAB FMĮ „INVL Finasta“ teikė pareiškėjui paslaugas, susijusias su jo klientų tapatybės nustatymu, jo parengtos informacijos teikimu klientams ir kt., bei apžvelgia skundo argumentus dėl pažeidimo Nr. 8 nepagrįstumo (santykiams, kylantiems iš Bendradarbiavimo sutarties, skatinimo priemonių režimas, nustatytas FPRĮ 29 str. 11–14 d., netaikomas, o jei ir būtų taikomas, tai: (i) Bendrovei nėra taikomas absoliutus draudimas mokėti tretiesiems asmenims už suteiktas paslaugas; (ii) Bendrovės atlikti mokėjimai turi būti vertinami kaip leidžiami mokėjimai, reikalingi investicinių paslaugų teikimui; (iii) Lietuvos bankas nesivadovavo savo paties pateiktais išaiškinimais ir nevertino aplinkybių, kurios reikšmingos kvalifikuojant pažeidimą pagal FPRĮ 29 str. 12 d.) ir dėl poreikio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo vertinimu, skundžiama teismo nutartis yra be motyvų, nes teismas nepagrindė, kuo pasireiškia jo nurodytas neproporcingumas ir kodėl teismas laikėsi būtent tokios pozicijos, o tai apsunkina galimybę pareiškėjui pasinaudoti teise tokią nutartį apskųsti, yra nesuderinama su teisinės valstybės principais, teise į teisingą teismą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Jis atkreipia dėmesį į Rekomenduojamuose teismų procesinių sprendimų kokybės standartuose, patvirtintuose Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2), išdėstytas rekomendacijas teismo procesinio sprendimo turiniui. Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra proporcinga, ir pakartotinai pabrėžia, jog pats Lietuvos bankas konstatavo pažeidimo Nr. 8 mažareikšmiškumą.

Pareiškėjas papildomai nurodo, jog, turint pertvarkyti UAB FMĮ „INVL Finasta“ deleguotų funkcijų vykdymo procesus, kurių daugelis yra susiję su tiesioginiu bendravimu su klientais, pertvarką pajustų ir pareiškėjo klientai, santykių su klientais kaitaliojimas pakenktų pareiškėjo reputacijai. Be to, atsakovas Nutarime konstatavo, kad pats paslaugų pagal Bendradarbiavimo sutartį teikimas yra galimas, tačiau negalimas mokėjimas už tokias suteiktas paslaugas, – tokia pozicija, pareiškėjo nuomone, sukuria teisinio netikrumo ir neapibrėžtumo situaciją. Pastaroji atsakovo pozicija yra nesuderinama su FPRĮ 29 straipsnio 11 dalies ir Lietuvos banko 2018 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 03-111 patvirtintų Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo ir investicinių paslaugų teikimo taisyklių 97 punkto nuostatomis, nes Bendrovė neatlygintinai gautų paslaugas iš UAB FMĮ „INVL Finasta“, t. y. gautų naudą iš trečiojo asmens, taip pat su Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reikalaujančiomis sandorius atlikti rinkos kainomis. Pareiškėjas teigia, kad šiuo metu jis yra priėmęs laikiną sprendimą – Bendrovė ir UAB FMĮ „INVL Finasta“ 2019 m. liepos 1 d. pasirašė Bendradarbiavimo sutarties pakeitimą, pagal kurį joks atlyginimas ar bet kokie kiti mokėjimai už pagal Bendradarbiavimo sutartį suteiktas paslaugas UAB FMĮ „INVL Finasta“ nėra mokami, tačiau šis sprendimas negali tęstis iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, kadangi toks susitarimas neatitinka paslaugų teikimo apibrėžimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.716 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad paslaugos yra teikiamos atlygintinai, ir gali lemti kitų pažeidimų konstatavimą pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjas teigia, jog klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių išsprendimas apeliacinės instancijos teisme labiausiai atitiktų jo teises ir teisėtus interesus, tokią poziciją grįsdamas jau anksčiau išdėstytais savo argumentais apie vykdant atsakovo nurodymą patirsiamus didelius kaštus iš esmės pertvarkant savo veiklą ir apie tai, kad laikinas sprendimas nemokėti UAB FMĮ „INVL Finasta“ už pastarosios teikiamas paslaugas negali tęstis visą bylos nagrinėjimo laikotarpį, kuris gali užtrukti iki kelerių metų. Klausimo grąžinimas pirmosios instancijos teismui galėtų užvilkinti šio klausimo išsprendimą, nes pareiškėjo atžvilgiu nepalanki pirmosios instancijos teismo nutartis vėl turėtų būti skundžiama apeliacine tvarka. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju teismas gali pats ištaisyti pirmosios instancijos teismo pažeidimą (nutartis be motyvų), tai atitiktų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo reikalavimus.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo teiginius, jog, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis patirtų didelius kaštus pertvarkant savo veiklą, akcentuoja, jog pareiškėjas privalo turėti ir savo veikloje naudoti licencijuojamai veiklai vykdyti reikalingas priemones, o negalėjimas ar nesugebėjimas savarankiškai vykdyti licencijuojamą veiklą sudarančias operacijas iš esmės reikštų pagrindą Lietuvos bankui panaikinti įmonei išduotą teisę teikti investicinę paslaugą – valdyti klientų finansinių priemonių portfelius, kadangi įmonė neatitinka reikalavimų valdymo įmonės, teikiančios investicines paslaugas, licencijai gauti. Be to, pareiškėjas nekonkretizavo savo teiginių apie didelius kaštus, kurių pareikalautų naujų darbuotojų samdymas ir atitinkamų priemonių įdiegimas. Pagal Bendradarbiavimo sutartį, Bendrovės klientus aptarnauja tai pačiai įmonių grupei priklausančios įmonės – UAB FMĮ „INVL Finasta“ – darbuotojai, dėl to vieno ar kelių darbuotojų perkėlimas iš vienos bendrovės į kitą nepareikalautų jokių kaštų arba tie kaštai būtų minimalūs. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog galbūt pablogėsianti pareiškėjo finansinė padėtis nėra pakankamas pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, ji nelaikytina ypatinga aplinkybe, o dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo kilę materialiniai nuostoliai gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo argumentai, kad Lietuvos bankas konstatavo, jog pažeidimas Nr. 8 nėra reikšmingas, neatitinka tikrovės, o faktą, kad Nutarime buvo pripažinta, jog pažeidimo Nr. 8 įtaka teisės aktais saugomoms vertybėms yra nedidelė, reikėtų vertinti visų svarbių aplinkybių kontekste. Pažymi, kad skatinamųjų mokėjimų gavimas ir teikimas teikiant investicines paslaugas buvo sugriežtintas 2018 m. birželio 15 d. įsigaliojus naujai FPRĮ redakcijai, kuria į nacionalinę teisę perkelta 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl finansinių priemonių rinkų. Bendradarbiavimo sutartis turėjo būti pakeista ir suderinta su pasikeitusiu teisiniu reguliavimu iki 2018 m. birželio 15 d. Inspektavimo ataskaitoje ir jos pagrindu priimtame Nutarime atsispindėjo tik už 2018 m. III ir IV ketvirtį suteikti skatinamieji mokėjimai, o teisės norma, už kurios pažeidimą pareiškėjui skirta švelniausia poveikio priemonė – įspėjimas – buvo nauja. Pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjui būtų leista nesilaikyti visoje Europos Sąjungoje galiojančių investuotojų apsaugos standartų ir vieno iš kertinių investuotojų interesų užtikrinimo aspektų – elgtis sąžiningai investuotojų atžvilgiu ir neteikti skatinamųjų mokėjimų tretiesiems asmenims, kai tai nėra suderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais ir ribojimais. Atsakovas, Nutarimu įpareigodamas pareiškėją per mažiau nei 2 mėnesius ištaisyti padėtį, labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė, kad tokia padėtis nebegali tęstis. Remdamasis šiais argumentais, atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo pozicija, jog skundas yra tikėtinai pagrįstas.

Atsakovas nepritaria pareiškėjo vertinimui, jog skundžiama teismo nutartis yra be motyvų, kadangi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvai yra nurodyti – tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neproporcingas. Atsakovo įsitikinimu, teismas negalėjo pateikti jokių papildomų motyvų, kadangi pats pareiškėjas savo prašymo tinkamai nepagrindė, pavyzdžiui, jis neįrodė, kad, negalėdamas teikti skatinamųjų mokėjimų, turės pertvarkyti savo veiklą ir kad toks pertvarkymas reikš didelius kaštus. Atsakovas taip pat mano, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju pažeistų proporcingumo principą, nes, tenkinus tokį pareiškėjo prašymą, teisę pažeidžiantys jo veiksmai būtų tęsiami toliau, ir tai niekaip nesuderinama nei su FPRĮ nustatytais tikslais – užtikrinti sąžiningą, atvirą ir efektyvų finansinių priemonių rinkų veikimą, investuotojų interesų apsaugą ir sisteminės rizikos ribojimą, nei su viešuoju interesu.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasvarstymai, jog deleguotų funkcijų susigrąžinimas iš UAB FMĮ „INVL Finasta“ turėtų neigiamą įtaką pareiškėjo reputacijai, neturi jokio pagrindo, juolab, kad sutartis dėl finansinių priemonių portfelio valdymo klientai sudarė su pareiškėju ir jie turėjo teisėtą lūkestį, kad paslaugas jiems teiks būtent pareiškėjas, o ne tretieji asmenys. Be to, teisės aktų reikalavimų pasikeitimas nėra ir negali būti vertinamas kaip žalą ūkio subjektams darantis veiksnys. Atsakovas tvirtina, jog pareiškėjo teiginiai apie susidariusią teisinio netikrumo ar neapibrėžtumo situaciją yra nepagrįsti, o jo argumentai apie FPRĮ 29 straipsnio 11 dalies ir kitų teisės normų pažeidimus neturi jokio ryšio su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnyje nurodytais reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindais. Pareiškėjas yra informavęs atsakovą, jog nurodymas yra įvykdytas, o Bendradarbiavimo sutartis yra pakeista taip, kad jokie mokėjimai pagal šią sutartį nėra vykdomi. Tai, jog paslaugos paprastai nėra teikiamos neatlygintinai, bet kuriuo atveju nėra kliūtis pačiai Bendrovei vykdyti tą veiklą, kurią pagal Bendradarbiavimo sutartį vykdė UAB FMĮ „INVL Finasta“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, tarp jų – ar sprendimas nėra be motyvų (5 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, kadangi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodydamas iš esmės jokių tokio sprendimo motyvų. Skundžiamoje teismo nutartyje teigiama, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neproporcingas, bet nekonkretizuojama, lyginant su kuo ir kodėl tokia priemonė yra neproporcinga, kokios neigiamos pasekmės galėtų kilti pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, neatlikta jokia pareiškėjo argumentų dėl būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę analizė, nevertinta, ar toks prašymas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus kitus kriterijus, ir kt. Toks skundžiamos teismo nutarties turinys teisėjų kolegijai sudaro objektyvias kliūtis patikrinti pirmosios instancijos teismo pozicijos, jog pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra atmestinas, teisėtumą ir pagrįstumą, nes realiai nėra aišku, dėl kokių priežasčių toks prašymas buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, skundžiama teismo nutartis yra naikintina Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu.

Dėl pareiškėjo prašymo klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo apeliacinės instancijos teismui išspręsti iš karto akcentuotina, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016).

Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių ypatingų, išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima nukrypti nuo anksčiau minėtų taisyklių, susijusių su teisės į apeliaciją užtikrinimu, o jo subjektyvus įsitikinimas, jog skundžiamos teismo nutarties trūkumai yra formalūs, neesminiai ir gali būti ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prieštarauja faktui, jog pats pareiškėjas apskundė šią nutartį, su ja nesutikdamas iš esmės, konstatuotus motyvavimo trūkumus pagrįstai laikydamas savo teisės į teisingą teismą ir teisingą bylos išnagrinėjimą pažeidimu. Teisėjų kolegija pareiškėjo teiginius, jog klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grąžinimas spręsti pirmosios instancijos teismui būtų nesuderinamas su proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, galėtų užvilkinti procesą, laiko nepagrįstais, nes klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sprendimas neturi reikšmingos įtakos proceso pagal pareiškėjo materialiuosius reikalavimus (panaikinti nurodytas Nutarimo dalis) trukmei, o procesas pagal atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme paprastai trunka trumpiau nei vienerius metus (pvz., šiuo atveju pareiškėjas atskirąjį skundą padavė 2019 m. liepos 4 d., jis, atsižvelgiant į teisėjų užimtumą ir kitas reikšmingas aplinkybes, išnagrinėtas 2019 m. rugsėjo 11 d.). Be to, pareiškėjas atskirajame skunde yra nurodęs priimtą laikiną sprendimą susidariusiai situacijai spręsti – Bendradarbiavimo sutarties pakeitimus (II t., b. l. 13). Kadangi atitinkamų pakeitimų galiojimas nebuvo konkrečiai apibrėžtas laike, o Bendradarbiavimo sutarties pakeitimo 4 punkte numatyta šalių teisė, bet kokia forma teigiamai išsprendus klausimą dėl mokėjimų galimybės, peržiūrėti šį susitarimą, įskaitant atlyginimo UAB FMĮ „INVL Finasta“ sumokėjimą už laikotarpį nuo šio susitarimo įsigaliojimo iki jo peržiūrėjimo, teisėjų kolegija nenustatė pagrįstos tikimybės, jog, klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grąžinus spręsti pirmosios instancijos teismui, pareiškėjui galėtų kilti žymios neigiamos pasekmės. Atsižvelgiant į tai, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė