2013-06-19 Nr. AB-3013-3-61-3-00403-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-867/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00403-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. C. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. C. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjo R. C. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. vasario 14 d. (pagal gavimo datą) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4642 ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerijos) 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1D-546-(2) kaip neteisėtus ir įpareigoti Tarnybą išmokėti jam neišmokėtas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensijos) dalis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai), kurią sudaro 36 495,17 Lt; 2) priteisti 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos (2011 m. vasario 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2008 m. gegužės 29 d., kai jis išėjo į pensiją, jos dydis buvo 2468,75 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, 2010 metų sausio – kovo mėnesiais jam buvo mokama 2227,68 Lt pensijos, balandžio mėn. – 2202,72 Lt, gegužės mėn. – 1198,40 Lt (nuo 2010 m. gegužės 7 d. jis pradėjo dirbti advokato padėjėju), o nuo 2010 m. birželio mėn. iki šiol – po 987,50 Lt. Iš viso neišmokėta 36 495,17 Lt. Pareiškėjas nurodo bendrą skolą už 2010-2012 metus, nes, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas baigiasi 2012 m. gruodžio 31 d., todėl 36 495,17 Lt suma konkreti ir galutinė.

Išdėstė, jog 2010 m. lapkričio 18 d. raštu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas paaiškinti, kodėl nevykdomas Ministerijos sekretoriaus 2008 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 11SP-1769, 2010 m. gruodžio 3 d. gavo atsakymą, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustato ir pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pareiškėjas parašė skundą Vidaus reikalų ministrui, į kurį 2011 m. sausio 24 d. gavo atsakymą, kad mokėti jam paskirtą pensiją ir išmokėti nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – PKVPĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jam buvo paskirta pensija už tarnybą. KT 2010 m. balandžio mėn. paskelbė, kad pagal Konstituciją negalima vieniems pensininkams sumažinti pensijas labiau nei kitiems. Be to, išaiškino, kad dirbantiems ar verslu užsiimantiems pensininkams vien dėl tokios priežasties pensijos negalėjo būti mažinamos daugiau nei nedirbantiems. Manė, jog buvo nepaisoma žmogaus teisių į užtarnautą ir numatytą apmokėjimą, kuris yra sąžiningai uždirbtas, užtikrintas galiojančių įstatymų ir privalo būti mokamas neterminuotai. Teigė, jog jo uždirbta pensija yra jo nuosavybė, todėl ji negali būti mažinama. Pagal Konstitucijos 145 straipsnį, net įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, negali būti laikinai apribojama ši teisė (Konstitucijos 52 str.). Todėl joks sunkmetis ar krizė nėra argumentai, leidžiantys pakeisti ar sumažinti tai, ką yra užsidirbęs Lietuvos Respublikos pilietis.

Pridūrė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu aiškiai pasisakė, kad pensijos dirbantiems pensininkams 2010-2012 metais daugiau nei visiems kitiems pensininkams buvo sumažintos neteisėtai, vadinasi, pareiškėjui pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, taip pat atsižvelgus į tai, kad jis turėjo draudžiamųjų pajamų pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, buvo perskaičiuota ir sumažinta neteisėtai. Pagal Civilinio kodekso (CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui atsirado žala dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, todėl žalą privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kitos valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimais prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimus grindė šiais motyvais:

1. Dėl Tarnybos 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. HD(P)-4642 ir Ministerijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimo 1D-546 (2) paaiškino, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustato valstybinių (tarp jų – ir pareigūnų bei karių) pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo KT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A5-264/2003).

Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo (VPĮ) 3 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo pensijos dydis kartu su valstybinio socialinio draudimo pensijos dydžiu buvo atitinkamai apribotas. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pagal minėtą formulę apskaičiavus R. C. paskirtos ir apribotos pensijos perskaičiavimo koeficientą ir jį pritaikius, pareiškėjui 2010 metų sausio, vasario, kovo ir balandžio mėnesiais buvo išmokėta atitinkami sumažinta pensija. Vėliau, atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. birželio 8 d. pateiktus pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, sąrašus ir, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 7 d. buvo mokama 50 procentų priklausančios (pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą perskaičiuotos) išmokos: 2010 m. gegužės mėn. pensijos dydis – 1198,40 Lt, 2010 m. birželio – spalio mėn. perskaičiuotos pensijos dydis – 987,50 Lt.

Tarnyba ir Ministerija atitinkamai 2010 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 11D-4642 ir 2011 m. sausio 20 raštu Nr. 1D-546 (2) išsamiai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Teigė, jog Tarnyba ir Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų išmokėti pensijos nepriemoką kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo pensija, galioja, nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir yra vykdytinas.

Todėl skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

2. Dėl neišmokėtos pensijos dalies paaiškino, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Neteisėtumas gali pasireikšti įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2007 išaiškino, kad atsakomybės už turtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiksmų, būtinąsias sąlygas reglamentuoja CK 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai. CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdžios institucijų civilinė atsakomybė be kaltės. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti konstatuoti Ministerijos neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys. Tik nustačius visas paminėtas sąlygas, atsiranda prielaidos pareiškėjo patirtų nuostolių atlyginimui. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (rėmėsi administracine byla Nr. A-444-619/2008).

3. Kadangi, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktais, žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti, bei dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo bei kad pareiškėjas nedetalizuoja (nepagrindžia) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, minėtas pareiškėjo reikalavimas atmestinas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančius pareiškėjui taikytus VPĮ 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, taikyta pareiškėjui, pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Atsakovas, atsižvelgdamas į Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką yra preziumuojama, kad, kol KT nėra priėmęs sprendimo, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, mano, kad Ministerija priimdama skundžiamą sprendimą nepažeidė pareiškėjo teisių ir interesų. Nėra pagrindo tenkinti ir kitų pareiškėjo reikalavimų. Pareiškėjas, reikalaudamas priteisti neturtinę žalą, apskritai jos nepagrindė jokiais argumentais ar faktais.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjui 2008 m. birželio 30 d. buvo paskirta 2468,75 Lt pensija nuo 2008 m. birželio 1 d. neterminuotai (pagrindas – 2008 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 11SP-1769). Kartu su pensija pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360 Lt, bendra pensijos suma – 2828,75 Lt (2010 m. sausio 1 d. duomenys). Atsakovas remiasi nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojančia VPĮ 3 straipsnio 3 dalies redakcija ir nurodo, koks pagal Statistikos departamento informacinius pranešimus laikotarpiu iki 2010 m.

IV ketvirčio įskaitytinai buvo šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo ir Laikinasis įstatymas, kuris nustato valstybinių, tarp jų – ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Laikantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalies, pareiškėjo paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjo pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir pareiškėjui 2010 m. vasario, kovo, balandžio mėn. už 2010 m. sausio, vasario, kovo mėn. buvo išmokėta 2227,68 Lt dydžio pensija.

Pareiškėjui 2010 m. gegužės mėn. už 2010 m. balandžio mėn. buvo išmokėta 2202,72 Lt dydžio pensija (2118 Lt * 1,3 = 2753,40 Lt * 0,8 (K = 0,8) = 2202,72 Lt). Atsižvelgus į Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, kitų teisės aktų nuostatas bei remiantis VSDFV valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, pateiktais sąrašais, pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki dabar mokama 50 procentų priklausančios (pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą perskaičiuotos) išmokos: 2010 m. birželio mėn. už 2010 m. gegužės mėn. – 1198,40 Lt; nuo 2010 m. liepos mėn. 2011 m. kovo mėn. už 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. – 987,50 Lt.

Toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks Laikinojo įstatymo ir nurodytų teisės aktų nuostatas. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Be to, Tarnyba neturi teisinio pagrindo šiuo metu elgtis kitaip, negu nustato įstatymas ir mokėti pareiškėjui 2828,75 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nes Laikinasis įstatymas yra galiojantis ir nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pridūrė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, todėl iki 2012 m. gruodžio 31 d. pensijos ir toliau mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis buvo taikoma, kadangi jis buvo savarankiškai dirbantis asmuo, o pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį 1,3 dydžio ribojimas jam buvo taikomas nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. Atsižvelgiant į viešosios teisės normomis reglamentuojamus visų rūšių pensijų mokėjimo santykius, viešosios teisės normos nenumato palūkanų, neturtinės žalos atlyginimo, netesybų, todėl jos negali būti priteisiamos. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Todėl Tarnyba šiuo metu neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 2468,75 Lt pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu bylos dalį, kuria prašoma panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4642, nutraukė, o likusią skundo dalį patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 20 401,77 Lt valstybinės pensijos nepriemoką.

Teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: Ministerijos sekretorius 2008 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą Nr.11SP-1769 apskaičiuoti pareiškėjui 2468,75 Lt (35,47 proc. nuo 6960,10 Lt darbo užmokesčio) pensiją ir mokėti ją nuo 2008 m. birželio 1 d. neterminuotai (b. l. 33). Ministerijos kancleris 2010 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 11SP-183 mokėti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą nuo 2010 m. sausio 1 d. (b. l. 37), o pareiškėjui pranešus, kad jis nuo 2010 m. gegužės 7 d. pradeda dirbti advokato padėjėju (b. l. 38), priėmė 2010 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 11SP-1709 nutraukti minėto priedo mokėjimą nuo 2010 m. gegužės 7 d. (b. l. 39).

Tarnyboje 2010 m. lapkričio 23 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas paaiškinti, kokiu pagrindu jam buvo sumažinta pensija: nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažinta 241,07 Lt, 2010 m. balandžio mėn. sumažinta dar 24,96 Lt, o 2010 m. gegužės mėn. sumažėjo dar 1215,25 Lt (b. l. 40). Tarnyba 2010 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 11D(P)-4642 atsakė pareiškėjui, kad, vadovaujantis VPĮ 3 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui paskirta pensija 2468,75 Lt ir nuo 2010 m. sausio 1 d. mokamas priedas 360 Lt, iš viso 2828,75 Lt, buvo apriboti iki 1,3 dydžio – 2784,60 Lt.

Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui 2010 m. sausio – kovo mėn. buvo apskaičiuotas pensijos perskaičiavimo koeficientas 0,8 ir pagal jį perskaičiuota pensija: 2784,60 * 0,8 = 2227,68 Lt, 2010 m. balandžio mėn. Perskaičiavimo koeficientas – 0,8 ir pagal jį perskaičiuotos pensijos dydis: 2753,40 * 0,8 = 2202,72 Lt. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 7 d. mokama 50 proc. priklausančios (pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą perskaičiuotos) išmokos, t. y. 2010 m. gegužės mėn. – 1198,40 Lt, 2010 m. birželio-spalio mėn. – 987,50 Lt (b. l. 41 – 42).

Ministerijoje 2010 m. gruodžio 20 d. gautas pareiškėjo skundas, kuriuo buvo prašoma paaiškinti, kodėl ignoruojamas Ministerijos sekretoriaus 2008 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 11SP-1769, kuriuo jam neribotam laikui paskirta pensija yra mokama ženkliai sumažinta. Nurodyta, kad tokiu būdu yra pažeistos jo teisės ir interesai ir prašoma juos apginti (b. l. 43). Į šį skundą Ministerija atsakė 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. 1D-546-(2), kad Tarnybos 2010 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 11D(P)-4642 pateiktas atsakymas yra pagrįstas ir atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

Laikinasis įstatymas pensijų kompensavimo nenumato. Todėl Ministerija mokėti pareiškėjui paskirtą pensiją ir išmokėti nepriemoką neturi teisinio pagrindo (b. l. 44). Tarnybos 2012 m. spalio 16 d. pažymoje Nr. 11D(P)-5044 nurodyta, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. balandžio mėn. kas mėnesį buvo paskirta 2828,75 Lt pensija su bazinės pensijos priedu (2486,75 Lt (pensija) + 360 Lt (priedas)), 2010 m. gegužės mėn. – 2538,43 Lt pensija su bazinės pensijos priedu (2468,75 Lt (pensija) + 69,68 Lt (priedas), laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. kas mėnesį paskirta 2486,75 Lt pensija.

Iš viso laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui paskirta 80 509, 68 Lt pensijos. VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas pareiškėjui buvo taikomas nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. balandžio mėn. ir po apribojimo pensija buvo 2784,60 Lt sausio – kovo mėn. ir 2753,40 Lt balandžio mėn. Dėl šio ribojimo pareiškėjui iš viso nebuvo išmokėta 207,80 Lt (2828,75 – (2784,60 * 3)) + (2828,75 – 2753,40)). Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjo pensija kas mėnesį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. kovo mėn. – 2227,68 Lt, 2010 m. balandžio mėn. – 2202,72 Lt, 2010 m. gegužės mėn. – 2463,04 Lt, laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. – po 1975,00 Lt per mėnesį.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pareiškėjui buvo pritaikytas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjo pensija 2010 m. gegužės mėn. buvo 1198,40 Lt, nuo 2010 m. birželio iki 2012 m. rugpjūčio mėn. – 987,50 Lt kas mėnesį, 2011 m. lapkričio mėn. pareiškėjui buvo paskirta 7733,17 Lt vienkartinė išmoka pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį. Dėl apribojimo, numatyto Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje, pareiškėjui iš viso nebuvo išmokėta 20 193, 97 Lt (už 2010 m. 5 mėn. – 1264,64 Lt (2463,04 – 1198,40); nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai – 18 929, 33 Lt (1975,00 – 987,50 * 27 mėn.) – 7733,17 Lt (išmoka)) (b. l. 77 – 78).

Dėl reikalavimo panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4642 ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1D-546-(2) teismas pažymėjo, jog Tarnyboje 2010 m. lapkričio 23 d. gautu prašymu buvo tik prašoma paaiškinti, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo sumažinta pensija, jokių reikalavimų pareiškėjas šiame prašyme nekėlė, tad skundžiamas Tarnybos 2010 m. gruodžio 3 d. raštas Nr.11D(P)-4642 ir yra prašytos informacijos suteikimas, jis jokių subjektinių teisių nesukelia ir jo teisių nepažeidžia, todėl pagal jau nusistovėjusią teisminę praktiką negali būti skundo administraciniam teismui dalykas. Atsižvelgdamas į tai, teismas bylą šioje dalyje nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Tačiau teismas pažymėjo, jog kitaip yra su skundžiamu Ministerijos 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr.1D-546-(2), kadangi jis yra atsakymas į pareiškėjo skundą, kuriuo buvo keliamas reikalavimas apginti pažeistas pareiškėjo teises ir interesus, tad Ministerijos atsisakymas tai padaryti – išmokėti pensijos nepriemoką ir toliau mokėti paskirtąją pensiją – gali būti nagrinėjimo dalykas administraciniame teisme. Teismas, įvertinęs skundo padavimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, sprendė, kad skundžiamas atsakymas atitiko to meto valstybinių pensijų perskaičiavimo (dydžio sumažinimo) tvarkos reglamentavimą, tad pagrindo naikinti Ministerijos 2011 m. sausio 20 d. raštą Nr.1D-546-(2) nėra.

Teismas apžvelgė Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 16 straipsnio 6 dalį. Pažymėjo, jog pareiškėjo valstybinė pensija buvo ribojama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį bei pacitavo šių nuostatų turinį. Teismas apžvelgė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje“ bei pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas šiuo Nutarimu, be kita ko, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose (pareiškėjas gauna valstybinę pensiją, numatytą VPĮ 1 straipsnio 1 dalies 3 punkte) nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos nuostatoms.

Taip pat nurodė, jog įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui, VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo tiek, kiek jis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teisinė galia yra panaikinta; šis teisinis reguliavimas yra visam laikui pašalintas iš Lietuvos teisės sistemos taip, kad jis nebegalės būti taikomas. <...>. Pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) valstybinių pensijų sumažinimas nustatytas ne visiems šių pensijų gavėjams.

Tiems asmenims, kuriems iki tokio sumažinimo paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, valstybinės pensijos sumažinimas nustatytas, o tiems asmenims, kuriems iki tokio sumažinimo paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma minėto dydžio neviršijo, valstybinės pensijos sumažinimas nenustatytas.

Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nustatytas vienodas valstybinių pensijų perskaičiavimas tiek asmenims, kurių valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (iki 2010 m. lapkričio 27 d. – Statistikos departamento prie Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, ir todėl pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą valstybinės pensijos turėjo būti atitinkamai sumažintos, tiek asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma minėto dydžio neviršijo, todėl pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą valstybinės pensijos neturėjo būti mažinamos.

Taigi VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos.

Apibendrino, jog toks Konstitucinio Teismo nutarimas reiškia, jog valstybinių inter alia pareigūnų pensijų perskaičiavimas, atliktas vykdant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, Konstitucijai neprieštarauja, t. y. pareiškėjo pensijos perskaičiavimas jos sumažinimo pusėn būtent šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjo teisių nepažeidė, tad ši pensijos nepriemoka pareiškėjui priteista negali būti. Tačiau dalyje dėl pareiškėjo pensijai pritaikytos VPĮ 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, kurių nuostatas KT pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjo teisės turi būti ginamos ir pareiškėjui turi būti kompensuota pensijos nepriemoka, atsiradusi dėl nekonstitucinėmis pripažintų teisės normų taikymo. Teismas pažymėjo, jog ši nepriemoka sudaro 20 401,77 Lt bei nesirėmė pareiškėjo pateiktais nepriemokos skaičiavimais, nes jie yra nemotyvuoti.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-2747-2012 bei nurodė, jog susidariusi pensijos nepriemoka buvo neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, todėl ją priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo į priekį teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei pažymėjo, jog privalo ginti pareiškėjo pažeistą teisę, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos bei principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Atkreipė dėmesį į tai, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios priėmus 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XI-2195 nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., o 2012 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-2196, įsigaliojęs 2012 m. rugsėjo 1 d., kuriuo pakeista 3 straipsnio 3 dalis, išdėstant ją taip: „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija“. Pabrėžė, jog šiais teisės normų pakeitimais nustatyta iš dalies nauja pensijų apskaičiavimo tvarka, antra vertus, kol kas galioja ribojimai, numatyti Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje, tad įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją pagrindo nėra. Pridūrė, jog palūkanos už vėlavimą mokėti (inter alia nepriemokas) visų rūšių pensijas pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiais teisės aktais nėra numatytos, o pensijų mokėjimas yra viešojo administravimo sritis, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti Civilinį kodeksą.

Teismas taip pat rėmėsi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A-556-1241-09, kurioje buvo išaiškintos viešosios atsakomybės kilimo sąlygos bei nurodė, jog Ministerija iki Konstitucinio Teismo nutarimo nepripažino aptartų teisės normų antikonstitucinėmis, privalėjo jas vykdyti ir pareigūnams pensijas apskaičiuoti ir išmokėti pagal teisės aktų reikalavimus. Pridūrė, jog pagal VAĮ 42 straipsnį bei ABTĮ atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, tuo tarpu Valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu. Todėl teismas nenustatė pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės.

Teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėjo skundas žyminiu mokesčiu nėra apmokestintas, į bylą nėra pateikta kitų bylinėjimosi išlaidų turėjimo įrodymų, netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 104 – 106), kuriuo prašo pakeisti ginčijamą teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo jį atmetant.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, o kitais – 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas, nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tikina, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d.). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Taip pat nurodo, jog teismas pripažinęs, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (redakcijas, galiojusias nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo ribojama nepagrįstai ir dėl to priteisęs 207,80 Lt neįvertino, jog dėl šios aplinkybės turėjo būti perskaičiuojami ir pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius sumažintos pareiškėjo valstybinės pensijos dydžiai. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jo manymu, priteistinos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neteisėtai pareiškėjui sumažintos valstybinės pensijos dydį, todėl priteisė neteisingą neišmokėtos valstybinės pensijos dalies sumą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 112 – 115), kuriuo prašo priteisti jam neišmokėtą pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai), kurią sudaro 36 495,17 Lt bei įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją.

Apeliaciniame skunde išdėsto faktines bylos aplinkybes, jau nurodytas ankstesniuose skunduose, taip pat pažymi nesutinkąs su teismo išvada, jog jo pateikti valstybinės pensijos nepriemokos apskaičiavimai yra nemotyvuoti. Teigia, jog savo skunde nurodė konkrečiai sumas nuo 2012 m. sausio 1 d., kai buvo sumažinta pensija, iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tikina, jog jei teismas pripažįsta, jog jam turi būti mokama 2468,75 Lt pensija, tai jo nurodyta 36495,17 Lt nepriemoka ir susidarė būtent dėl to, kad kiekvieną mėnesį nebūdavo sumokėta atitinkama pensijos dalis, kuri keletą kartų per šiuos tris 2010 – 2012 metus keitėsi. Be to, visą minėtąjį laikotarpį jam išmokama pensijos dalis buvo pervedama per AB SEB banką, todėl visi mokėjimai yra banko duomenų bazėje.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia savo paskaičiavimų lentelę, detalizuodamas neišmokėtą pensijos dalį už kiekvienus metus, bei akcentuoja, jog suskaičiavus visas sumas bendra neišmokėtos valstybinės pensijos dalies skola už 2010 – 2012 metus siekia 36 495,17 Lt.

Priduria, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis jam buvo pritaikytas nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Perskaičiavus jo pensiją pagal šį straipsnį jo pensija buvo tik 1198,40 Lt, o nuo 2010 m. birželio iki 2012 m. rugpjūčio mėn. tik 987,50 Lt kas mėnesį. Be to, 2011 m. gruodžio mėn. jam paskirta 7733,17 Lt vienkartinė išmoka, sprendime nurodytos sumos, kurias pripažįsta ir atsakovas – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

Taip pat akcentuoja, jog vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (aktuali redakcija nuo 2012 m. liepos 13 d.) 16 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. turėjo parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

Atsakovas Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškė prisidėjimą prie kitų atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 123 – 124).

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 128 – 129) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai, palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmetant.

Atsiliepime pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, aiškiai pasisakė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems asmenims galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai teismo sprendime išdėstytais argumentais atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo mokėti apeliantui paskirto dydžio valstybinę pensiją, nes apeliantas neįrodė, jog ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 119 – 122) prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, priteisti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai), kurią sudaro 36 495,17 Lt bei įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją.

Atsiliepime iš esmės išdėsto aplinkybes, jau nurodytas ankstesniuose pareiškėjo teiktuose skunduose bei apeliaciniame skunde. Pakartotinai akcentuoja, jog Vidaus reikalų ministerijos požiūris į buvusius pareigūnus yra diskriminuojantis, nes jis pagrįstai tikėjosi, kad atitinkamo dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gaus neterminuotai.

Atsakovas Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 126 – 127) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimų palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. C. (toliau – ir pareiškėjas) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. birželio 30 d. sprendimu nuo 2008 m. birželio 1 d. buvo neterminuotai paskirta 2463,75 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija, o 2010 m. sausio 18 d. taip pat priimtas sprendimas mokėti nuo mokėti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą nuo 2010 m. sausio 1 d. (b. l. 33, 37). Pareiškėjui pradėjus gauti draudžiamųjų pajamų, Vidaus reikalų ministerija priėmė sprendimą nutraukti minėto priedo mokėjimą nuo 2010 m. gegužės 7 d. (b. l. 39).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirtoji valstybinė pensija buvo perskaičiuojama. Atsižvelgiant į tai, Tarnyboje buvo gautas pareiškėjo prašymas paaiškinti, kokiu pagrindu jam buvo sumažinta pensija: nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažinta 241,07 Lt, 2010 m. balandžio mėn. sumažinta dar 24,96 Lt, o 2010 m. gegužės mėn. sumažėjo dar 1215,25 Lt (b. l. 40). Tarnyba 2010 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 11D(P)-4642 atsakė pareiškėjui, kad, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui paskirta pensija 2468,75 Lt ir nuo 2010 m. sausio 1 d. mokamas priedas 360 Lt, iš viso 2828,75 Lt, buvo apriboti iki 1,3 dydžio – 2784,60 Lt. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui 2010 m. sausio – kovo mėn. buvo apskaičiuotas pensijos perskaičiavimo koeficientas 0,8 ir pagal jį perskaičiuota pensija: 2784,60 * 0,8 = 2227,68 Lt, 2010 m. balandžio mėn. Perskaičiavimo koeficientas – 0,8 ir pagal jį perskaičiuotos pensijos dydis: 2753,40 * 0,8 = 2202,72 Lt. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 7 d. mokama 50 proc. priklausančios (pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą perskaičiuotos) išmokos, t. y. 2010 m. gegužės mėn. – 1198,40 Lt, 2010 m. birželio-spalio mėn. – 987,50 Lt (b. l. 41 – 42).

Ministerijoje 2010 m. gruodžio 20 d. taip pat buvo gautas pareiškėjo skundas, kuriuo buvo prašoma paaiškinti, kodėl ignoruojamas Ministerijos sekretoriaus 2008 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 11SP-1769, kuriuo jam neribotam laikui paskirta pensija yra mokama ženkliai sumažinta. Nurodyta, kad tokiu būdu yra pažeistos jo teisės ir interesai ir prašoma juos apginti (b. l. 43). Į šį skundą Ministerija atsakė 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. 1D-546-(2), kad Tarnybos 2010 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 11D(P)-4642 pateiktas atsakymas yra pagrįstas ir atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Laikinasis įstatymas pensijų kompensavimo nenumato. Todėl Ministerija mokėti pareiškėjui paskirtą pensiją ir išmokėti nepriemoką neturi teisinio pagrindo (b. l. 44).

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ginčydamas minėtuosius sprendimus bei prašydamas įpareigoti Tarnybą išmokėti jam neišmokėtas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai), kurią sudaro 36 495,17 Lt, priteisti 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos (2011 m. vasario 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl Tarnybos rašto pagrįstumo nutraukė, konstatavęs, jog minėtasis raštas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, o juo tiesiog pateikiama informacija. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui 20 401,77 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, kitų jo reikalavimų netenkindamas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčo teisiniu įvertinimu, tačiau pastebi, jog priteisdamas pareiškėjui mokėtiną pensijos nepriemoką teismas padarė aritmetinę klaidą, be to, minėtąją nepriemoką priteisė iš netinkamo atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su bylos nutraukimu dalyje, kadangi ginčytas Tarnybos 2010 m. gruodžio 3 d. raštas buvo informacinio pobūdžio, o realų teisinio statuso kitimą pareiškėjui sukėlė Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir išmokėti susidariusią jos nepriemoką, todėl būtent jis pagrįstai buvo administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Minėta, jog ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos, kuri, kaip nustatyta, buvo ribojama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, dėl kurių konstitucingumo yra pasisakęs Konstitucinis Teismas, todėl jo išaiškinimai laikytini darančiais kertinę reikšmę bylos baigčiai.

Taip pat pažymėtina, jog nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Tačiau svarbu pabrėžti, jog toks mechanizmas turi būti nustatomas tik asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija yra sumažinama dideliu mastu, t. y. daugiau nei 20 procentų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu taip pat pripažino, kad VPĮ 3 str. 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose (minėta, jog pareiškėjas gauna valstybinę pensiją numatytą VPĮ 1 straipsnio 1 dalies 3 punkte) nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pasisakė, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu VPĮ 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ tiek, kiek formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgiant į paminėtąsias nuostatas apibendrintina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija galėjo būti ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kadangi ji buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, tačiau negalėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalį, kadangi šios nuostatos buvo pripažintos antikonstitucinėmis.

Todėl remiantis šia prielaida bei atsižvelgiant į byloje esančią Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą (b. l. 77) pareiškėjui buvo perskaičiuota dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka. Kaip bebūtų, teisėjų kolegijos vertinimu, perskaičiuodamas konkrečią pareiškėjui priteistiną nepriemokos sumą, pirmosios instancijos teismas padarė aritmetinį apsirikimą. Būtent – pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjui priteistina nepriemoka, susidariusi dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalies taikymo 2010 m. sausio – balandžio mėnesiais, t. y. pensijos ribojimo 1,3 VDU, iš viso siekia 207,80 Lt. Tokią nepriemokos sumą, vadovaudamasis Tarnybos pažyma, suprastina, pirmosios instancijos teismas apskaičiavo taip: (2828,75 Lt – (2784,60 * 3)) + (2828,75 – 2753,40 Lt). Tačiau pastebėtina, jog minėtajai sumai dar reikėjo pritaikyti 0,8 koeficientą, konkrečioje byloje susidarantį vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (b. l. 18), kuris nebuvo pripažintas antikonstituciniu. Minėtojo koeficiento teismas nepritaikė, apsiribodamas pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį sumažintų sumų atėmimu iš paskirtosios pensijų su BP priedų sumų, todėl nepriemokos suma nurodytuoju laikotarpiu gavosi netiksli. Iš tikrųjų ji turėjo, kaip minėta papildomai būti mažinama 0,8 koeficientu, bei sudaryti 166,24 Lt (207,80 Lt * 0,8), o visa pareiškėjui priteistina valstybinės pensijos nepriemoka atitinkamai turėjo siekti 20 360,21 Lt (20 193,97 Lt (nepriemoka, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo 2010 m. birželio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais) + 166,24 Lt).

Tuo tarpu pareiškėjas, teigdamas, jog teismas turėjo jam priteisti būtent jo paskaičiuotą 36 945,17 Lt nepriemoką yra neteisus, nes iš pareiškėjo teiktų skundų matyti, jog į šiuos skaičiavimus jis įtraukia ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, tačiau ji, kaip išaiškinta aukščiau, Konstitucijai neprieštaravo, todėl prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką šioje dalyje pareiškėjas neturi teisinio pagrindo. Pridurtina ir tai, jog neigiamas pareiškėjo valstybinės pensijos pokytis neviršijo 20 proc. ribos (pagal Įstatymo 1 priedą jam pritaikytas koeficientas siekė 0,8), kas suponuoja, jog pareiškėjo valstybinė pensija nebuvo mažinama dideliu mastu, todėl pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą teisėkūros subjektui nekilo pareiga numatyti kompensavimo mechanizmą, o pareiškėjo argumentai ir šioje dalyje laikytini nepagrįstais.

Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl palūkanų priteisimo bei atmetė jo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, be kita ko, išaiškino, kad viešosios teisės normos, reglamentuojančios teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos. Be to, pažeistos pareiškėjo teisės iš esmės yra apginamos priteisiant jam susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką, o ne per žalos atlyginimo institutą.

Šiame kontekste atsakytina ir į Vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensija turi būti ginama.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog valstybinė pareigūnų ir karių pensijų nepriemoka buvo priteista iš netinkamo atsakovo. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 tokio pobūdžio bylose pareiškėjų teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

Pridurtina, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nuostatomis, būtent Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl socialinių išmokų dalies, neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui valstybinė pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka turėjo būti priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o ne iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Apibendrinant išdėstytuosius argumentus, darytina išvada, jog teismas iš esmės teisingai išsprendė ginčą, pritaikydamas tinkamas materialinės teisės normas, o minėtieji proceso teisės pažeidimai nesudaro pagrindo bylą iš naujo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.). Priešingai – jie yra taisytini, ginčijamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeičiant. Tuo tarpu tenkinti atsakovų ar pareiškėjo apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. C. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Bylos dalį, kuria prašoma panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4642, nutraukti.

Likusią skundo dalį patenkinti iš dalies.

Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui R. C. priteisti 20 360,21 Lt (dvidešimt tūkstančių tris šimtus šešiasdešimt litų ir dvidešimt vieną centą) valstybinės pensijos nepriemoką“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan