c3e58843-e162-4c29-95a2-eb7c7b2cc6bc · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-356-798/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01111-2012-6Procesinio sprendimo kategorijos: 34.4; 114.9.6; 114.11; 121.14; VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. balandžio 24 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo A.

T. L. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės L. P. ieÅ¡kinį atsakovui A. T. L. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė L. P. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama pripažinti 2010 m. gruodžio 1 d. D. P. testamentÄ negaliojančiu, priteisti iÅ¡ atsakovo bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovė nurodo, kad 2011 m. lapkričio 12 d. mirė jos sesuo D. P.. Po sesers mirties, kaip paveldėjimo objektas, liko butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei 9,80 Lt dydžio lėšos, buvusios D.

P. vardu atidarytoje banko sÄ skaitoje. D. P. 2010 m. gruodžio 1 d. surašė testamentÄ , kurį patvirtino Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaras A. G. ir kuriuo ji butÄ paliko atsakovui. D. P. nuo 1978 m. sirgo paranoidine, epizodine, su progresuojančiu deficitu Å¡izofrenija, kuri metams bėgant vis progresavo, o nuo 1982 m. ypač pradėjo Å«mėti. D. tėvo sesuo sirgo Å¡izofrenija. IeÅ¡kovė buvo vienintelė gyva D. P. įstatymine paveldėtoja, sesuo, palaikiusi artimus santykius su D. P., o atsakovas yra visiÅ¡kai svetimas, paÅ¡alinis D.

P. žmogus, daręs jai neigiamÄ poveikį. IeÅ¡kovės turimomis žiniomis, jis įkalbinėjo D. P. nesigydyti nuo Å¡izofrenijos tradicinėmis medicinos priemonėmis, nebendrauti su kitais asmenimis, taip pat ir su ieÅ¡kove. Dėl Å¡ios priežasties negydoma liga vis labiau progresavo, dažnėjo priepuoliai, tačiau D. P. į gydymo įstaigas nesikreipė, ieÅ¡kojo ekstrasensų bei kitų netradicinės medicinos atstovų. Taip D. P., po gydymo VÅ¡Ä® Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nuo 1996 m. gruodžio 11 d. iki 1997 m. vasario 8 d., sveikatos klube susipažino su atsakovu. 2010 m. gruodžio 1 d. testamentÄ D.

P. sudarė nesuvokdama savo veiksmų reikÅ¡mės ir pasekmių. Be to, 2010 m. gruodžio 1 d. testamentas neatitinka teisingumo ir protingumo principų, nes juo mirusioji nepagrįstai atėmė iÅ¡ vienintelės sesers paveldėjimo teisę, o tai įvyko dėl D. P. sveikatos bÅ«senos ir dėl Å¡ios priežasties susidėjusių faktinių gyvenimo aplinkybių. Nors Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaras A. G., tvirtindamas testamentÄ , nurodė, kad testatorės veiksnumu įsitikino, tačiau iÅ¡ tikrųjų testamentÄ D.

P. sudarė nesuvokdama savo veiksmų reikÅ¡mės ir pasekmių, todėl manytina, kad notaras, padarė tik formalų įraÅ¡Ä , kad jos veiksnumu įsitikino. Atsakovas atsiliepimu su pareikÅ¡tais reikalavimais nesutiko, prašė jį atmesti. Jis nurodė, kad atsakovas su mirusiÄ ja D. P. susipažino 1979 m. ir visus tuos daugiau kaip 32 m. jie palaikė artimus ir draugiÅ¡kus santykius, ji susipažino su visa atsakovo Å¡eima. Atsakovas nuolat rÅ«pinosi D. P., parÅ«pindavo jai brangių vaistų, vitaminų, maisto papildų, apmokėdavo kai kurias gydymo iÅ¡laidas, reguliariai pervesdavo pinigų, taip pat mokėdavo už D.

P. gyvenamojo bÅ«sto komunalines paslaugas. Å ios aplinkybės parodo, kad tarp atsakovo ir mirusiosios vyko artimas bendravimas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog ginčijamas testamentas buvo suraÅ¡ytas be pagrindo ar neatitiko tikrosios mirusiosios valios. IeÅ¡kinyje nurodoma, kad atsakovas ir D. P. susipažino 1996 m., o tai tik patvirtina, jog ieÅ¡kovė nežinojo apie savo sesers asmeninį gyvenimÄ ir tarpusavyje mažai bendravo. Atsakovas iÅ¡ bendravimo su D. P. susidarė nuomonę, kad seserys gyvenime nesutarė, nuolat konfliktavo, santykiai tarp jų nebuvo artimi.

IeÅ¡kovė 1996 m., pasinaudodama D. P. fiziniu iÅ¡sekimu ir užpuolusia liga, prieÅ¡ D. P. valiÄ paguldė jÄ Ä¯ Vilniaus psichiatrijos ligoninę. Å is faktas buvo vienintelis D. P. gyvenime, siejęs jÄ su psichiatrijos įstaiga, nes jai niekada nereikėjo tokio pobÅ«džio medikų pagalbos ar vaistų gydymo. D. P. visÄ savo gyvenimÄ buvo pedagogė ir mokė (duomenys neskelbtini), gyveno savarankiÅ¡kÄ ir pilnavertį gyvenimÄ , todėl nėra pagrindo sieti jos psichinę ir fizinę bÅ«senÄ su sunkiomis psichinėmis ligomis.

Vienintelės fizinės komplikacijos buvo susiklosčiusios po vaikystėje persirgtos tuberkuliozės, o paskutiniais gyvenimo metais ji patyrė akių operacijÄ , klubo, Å¡onkaulių ir rankų lūžius, miokardo infarktÄ . Atsakovas mano, kad ieÅ¡kovė nenori, kad jos mirusiosios sesers turtÄ užvaldytų teisėtas palikimo pagal testamentÄ priėmėjas, todėl vienintelį D. P. ligos istorijos praeityje buvusį faktÄ bando privesti prie testamento nuginčijimo. Atsakovas pažymėjo, kad tai nebuvo vienintelis faktas, kai mirusioji iÅ¡reiÅ¡kė tokiÄ savo valiÄ , t. y. 2009 m. balandžio 7 d.

Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarė V. T. patvirtino tokio pat pobÅ«džio ir apimties D. P. testamentÄ . Jis teigė, kad ieÅ¡kovės teiginiai yra faktiÅ¡kai neįrodyti, teisiÅ¡kai nepagrįsti bei neatitinka tikrovės. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino; pripažino negaliojančiu D. P. 2010 m. gruodžio 1 d. testamentÄ , patvirtintÄ Vilniaus miesto 24-ojo notaro biuro notaro A. G., registro Nr. AG-2154; priteisė iÅ¡ atsakovo A.

T. L. ieÅ¡kovei L. P. 8099,50 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų, o į valstybės biudžetÄ 122,34 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.Teismas nustatė, kad mirusioji ieÅ¡kovės sesuo D. P. 2010 m. gruodžio 1 d. surašė testamentÄ , kurį patvirtino Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaras A. G. ir kuriuo ji nuosavybės teise priklausantį butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), paliko atsakovui. D. P. mirė 2011 m. lapkričio 12 d. Teismas nurodė, kad byloje buvo paskirtos dvi pomirtinės ekspertizės. Teismo vertinimu, antrosios ekspertizės akto iÅ¡vados neprieÅ¡tarauja pirmajai, kurioje konstatuota, kad mirusioji negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti.

Teismas pažymėjo, kad pirmame teismo ekspertizės akte nurodyta, jog ieÅ¡kovė sirgo paranoidinė Å¡izofrenija, o mirusioji jos negydė, o kad mirusioji sirgo psichine liga, kliedėjo, regėjo haliucinacijas, prarado kritinį vertinimÄ ir realybės suvokimÄ , patvirtina ir byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad liudytojai T. B., E. G. ir L. G., dalyvavo atsakovo užsiėmimuose, bendravo laisvalaikiu, sprendė, jog Å¡ie parodymai nepatikimi; vadovavosi kitų, nesuinteresuotų bylos baigtimi, liudytojų V.

B. V., S. S. K., R. P. paaiÅ¡kinimais, pagal kuriuos D. P. turėjo įvairių suvokimo ir pažinimo sutrikimų. Liudytojų G. L. D., E. S. parodymai, teismo vertinimu, nepagrindžia testatorės psichinės bÅ«senos, nes testatorė su jomis bendravo mažai ar neaktualiu laikotarpiu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas Jungtinėse A. V. buvo įpareigotas nutraukti nelicencijuotÄ medicinos praktikÄ , gavo nuobaudÄ , todėl suabejojo jo sÄ Å¾iningumu. Teismas nustatė, kad testamento pasiraÅ¡ymo procedÅ«ras organizavo atsakovas, ėjo su D.

P. pas notarÄ . Nesant duomenų, kad notaras buvo informuotas apie mirusiosios psichikos ligÄ bei esant duomenimis, kad atsakovės liga nėra akivaizdi, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad testamento sudarymo metu vertindamas D. P. bÅ«klę notaras galėjo suklysti. Teismas, remdamasis iÅ¡tirtais įrodymais, konstatavo, kad testamento sudarymo metu D. P. negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti (CK 1.89 straipsnis), todėl testamentÄ panaikino. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas A.

T. L. praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti; atlyginti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas; bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka; prijungti prie civilinės bylos medžiagos papildomus įrodymus; į posėdį kviesti ekspertus dr. K. D., S. Å . ir S. S..Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Dėl byloje pateiktų ekspertizės aktų ir eksperto iÅ¡vados vertinimo. Teismo padaryta iÅ¡vada, kad pakartotinė pomirtinė teismo ekspertizė iÅ¡ esmės nepaneigia ekspertės V.

M. iÅ¡vados, yra nesuprantama ir neatitinka tikrovės, nes pirminės ekspertizės metu buvo padaryta kategoriÅ¡ka ekspertinė iÅ¡vada, kad D. P. testamento sudarymo dienÄ 2010 m. gruodžio 1 d. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine Å¡izofrenija ir dėl psichikos bÅ«senos negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti, negalėjo suprasti sudaromo sandorio turinio ir pasekmių. Tuo tarpu pakartotinės ekspertizės metu ekspertų komisija į nutartyje pateiktus klausimus, nurodė, kad atsisako duoti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ apie testatorės sugebėjimÄ suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti testamento sudarymo metu.

O tai reiÅ¡kia, kad atlikdami pakartotinę ekspertizę, ekspertai suabejojo testatorei nustatyta Å¡izofrenijos diagnoze, jie nurodė teismui, kad dėl objektyvių duomenų trÅ«kumo ir prieÅ¡taringų liudytojų parodymų negalėjo įvertinti D. P. psichikos ligos eigos, dinamikos, galimų psichikos bÅ«senos pablogėjimų ir testatorės psichikos bÅ«klės testamento sudarymo metu. Be to, teisminei praktikai prieÅ¡tarauja faktas, kad po pakartotinės teismo psichiatrijos ekspertizės į teismo posėdį nebuvo pakviesti jÄ atlikę Kauno 1TPS ekspertai, paaiÅ¡kinti savo ekspertinį sprendimÄ , tesimo posėdyje dalyvavo tik ekspertė V.

M., kurios ekspertizės iÅ¡vada radikaliai skiriasi nuo pakartotinės ekspertizės iÅ¡vados. Ekspertė V. M. teismo posėdyje, įvertinusi papildomus dokumentus, ir patvirtinusi savo ekspertizės iÅ¡vadÄ neatsižvelgė į Vilniaus universiteto Greitosios pagalbos reabilitacijos skyriaus (2009-07-20 – 08-13) klinikinio psichologo iÅ¡vadÄ , kad D. P. psichologinės dezadaptacijos požymių nebuvo nustatyta. Be to, Vilniaus universiteto Antakalnio ligoninės reabilitacijos skyriaus 2009 m. rugsėjo 9 d. ir 2009 m. spalio 14 d. klinikinis psichologas tyrimo metu nekonstatavo jokių psichikos sutrikimų ir nurodė, kad pacientės motyvacija gydymui gera, santykis į ligÄ (somatines ligas) adekvatus.

Taigi medicinos psichologai stebėję ir tyrę D. P. nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2009 m. spalio mėn. nenustatė jai jokių psichikos sutrikimų, reikalaujančių medikamentinio gydymo psichotropiniais vaistais bei gydytojo psichiatro stebėjimo ir gydymo, o rekomendavo tik profilaktinio pobÅ«džio palaikomÄ jÄ psichoterapijÄ ir relaksacijos seansus. Toliau ekspertė pateikė moksliÅ¡kai nepagrįstÄ tendencingÄ informacijÄ apie Å¡izofreninio spektro psichikos sutrikimo dinamikÄ (eigÄ ), pasveikimo galimybės prognozę, iÅ¡eitį, simptominę iÅ¡raiÅ¡kÄ .

Ekspertė nurodė, kad jos praktikoje nebuvo, o mokslinėje literatūroje nėra aprašoma, jog pasveikstama su tokia diagnoze. Tačiau šiuolaikinės psichiatrijos moksliniais tyrimais nustatyta, kad tarp sergančiųjų šizofrenija nuolat mažėja sunkios eigos, sparčiai progresuojančios šizofrenijos atvejų, su išreikšta deficitine simptomatika (asmenybės stabili dezorganizacija), invalidizacija ir visiška socialine dezadaptacija. Šizofrenijos sutrikime dominuoja atvejai, kai po vienkartinio šizofrenijos priepuolio atsiranda visiškas pasveikimas arba pilna (dalinė) remisija (pagerėjimas).

D. P. klinikinė – socialinė charakteristika visiÅ¡kai atitinka požymius, faktorius, sÄ lygojančius palankiÄ , gėrybinę psichikos sutrikimo eigÄ ir prognozę. Remiantis medicinine dokumentacija, klinikinių psichologų tyrimais ir iÅ¡vadomis, liudytojų parodymais D. P. po gydymo psichiatrijos ligoninėje (1996 m.) iÅ¡liko socialiai aktyvi, savarankiÅ¡ka, absoliučiai kritiÅ¡ka savo somatinės sveikatos bÅ«klei (kojų, nugaros skausmų, opaligės, kataraktos, Å¡irdies ligų, Å¡launikaulio, rankos lūžimų), dėl kurios asmeniÅ¡kai kreipėsi į įvairias sveikatos priežiÅ«ros įstaigas, sutiko operuotis, atliko visus reikalingus paraklinikinius, laboratorinius tyrimus, tvarkingai vartojo paskirtus medikamentus. 2009 m. gydytojai taip pat nenustatė jokių dezadaptacijos požymių, elgesio sutrikimų.

Giminės nebandė apriboti jos veiksnumo. Testatorė visÄ gyvenimÄ dirbo pedagoge ir mokė (duomenys neskelbtini). Jei testatorė negalėjo suvokti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti, testatorė nebÅ«tų galėjusi dirbti pedagoge, nes mokinių tėvai, mokiniai bei mokyklos administracija nebÅ«tų galėję jų nepastebėti. Å ie duomenys paneigia ekspertės V. M. teiginius, kad D. P. turėjo bÅ«ti ryÅ¡kus asmenybės defektas, paraloginis mÄ stymas, iÅ¡kreipta valia. Ekspertės teiginiai, kad D.

P. 1997 m. nustatytas psichikos sutrikimas nebuvo gydomas ir tai sÄ lygojo ryÅ¡kų asmens psichikos defekto susiformavimÄ , yra deklaratyvus ir paremtas subjektyviomis prielaidomis. Kadangi testamentinis veiksnumas vertinamas tik griežtai apibrėžtam laikotarpiui (sandorio sudarymo momentui) ir konkrečiam teisiniam aktui (testamentui), todėl nesant Å¡iuo laikotarpiu pakankamai duomenų apie testatorės D. P. psichinę bÅ«senÄ , darytina iÅ¡vada, kad ji buvo veiksni ir galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.

2. Dėl teisminio pagrindo testamentÄ pripažinti negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad Å¡ioje byloje nėra neginčijamų įrodymų, kurių pagrindu bÅ«tų galima teigti, kad testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės, tačiau testamentÄ pripažino negaliojančiu. Jis nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes savo sprendimÄ dėl testatorės testamentinio neveiksnumo grindžia ne nenuginčijamais įrodymais, o prielaidomis. Teismas, kiek tai leidžia jo žinios, turi įvertinti eksperto iÅ¡vadÄ kartu su įžangine ir tiriamÄ ja ekspertizės dalimis.

Vertinant testatorės psichinę bÅ«senÄ ir gebėjimÄ iÅ¡reikÅ¡ti savo valiÄ , bÅ«tina taikyti tas pačias taisykle, kurias įstatymas numato taikyti sprendžiant asmens pripažinimo neveiksniu klausimÄ . Teisės normos nenumato aplinkybių, kuriomis esant, mirusio žmogaus veiksnumas bÅ«tų apribotas lengvesnėmis aplinkybėmis ar remiantis tik prielaidomis, nei kad bÅ«tų siekiama apriboti gyvo žmogaus veiksnumÄ . Pirmosios instancijos teismas nepanaikino visų byloje iÅ¡kilusių prieÅ¡taravimų, nepasisakė dėl dalies medicininių dokumentų (įskaitant dr. K.

D. iÅ¡vadÄ ), taip neiÅ¡sklaidė abejonių bei galimai rėmėsi tikimybių teorijos principu.3. Dėl eksperto iÅ¡vados kaip įrodymo vertinimo pagal CK 1.89 straipsnį. Kasacinis teismas suformuotoje praktikoje yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valiÄ reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. IÅ¡vada, jog testatoriaus testamento suraÅ¡ymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir padarinių, turi bÅ«ti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija, o ne bendro pobÅ«džio teiginiais apie per kelerius metus sirgtas ligas, vartotus vaistus ir pan.

Pvz., kai pateikiama iÅ¡vada, kad testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės dėl progresuojančios ligos, tiriamojoje ekspertizės akto dalyje turi bÅ«ti aiÅ¡kiai pagrindžiama, kad konkrečiu reikÅ¡mingai bylai momentu liga buvo pasiekusi tokiÄ stadijÄ , dėl kurios testatorius prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012). Teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę ir iÅ¡ įrodymų viseto duomenų padaryti iÅ¡vadas.

Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas kritiÅ¡kai nevertino pirminės ekspertizės iÅ¡vadų. Nors teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. posėdžio metu ir konstatavo, kad yra prieÅ¡taravimas tarp pirminės ekspertizės iÅ¡vadų ir dr. K. D. pateiktos specialisto iÅ¡vados, tačiau 2014 m. balandžio 14 d. sprendime visiÅ¡kai nepasisakė apie tai, kad prieÅ¡taravimai ar abejonės bÅ«tų panaikintos. Teismas nepagrįstai didesnę įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę skyrė V. M. ekspertizės iÅ¡vadai, bei klaidingai nurodė, kad pakartotinės ekspertizės Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. iÅ¡vados iÅ¡ esmės neprieÅ¡tarauja priminės ekspertizės akto iÅ¡vadoms.

Pakartotinės ekspertizės aktas turėtų bÅ«ti vertintinas kaip svaresnis įrodymas, nes jo rengimo metu buvo analizuojam ir pirminės ekspertizės aktas ir papildoma specialisto iÅ¡vada. Tačiau teismas nevertino Å¡io didesnės įrodomosios galios turinčio dokumento turinio bei sprendimÄ grindė iÅ¡skirtinai cituodamas tik pirminės ekspertizės aktÄ .

4. Dėl liudytojų parodymų vertinimo. Teismas neobjektyviai bei šališkai įvertino liudytojų duotus parodymus, nepašalino civilinėje byloje esančių prieštaravimų, ypač atsiradusių ekspertinio tyrimo srityje. Teismas išskirtinį dėmesį kreipė tik į ieškovės nurodytų liudytojų parodymus.

5. Dėl testamento turinio naudingumo ir pagrįstumo. Teismas šališkai įvertino L. P. santykius su D. P. bei visiškai neįvertino testamento turinio (kuriuo nekilnojamasis turtas po velionės mirties atiteko atsakovui) protingumo ir pagrįstumo aspektais. Teismas taip pat klaidingai traktavo aplinkybę dėl testatorės sudarytų dviejų testamentų (2009-04-07 ir 2010-12-01). Teismas laikėsi pozicijos, kad dviejų testamentų sudarymas leidžia abejoti D. P. sugebėjimu suvokti savo veiksmų reikšmę, tačiau neatskleidė kaip vėlesnio testamento sudarymo faktas gali būti siejamas su abejone suprasti veiksmų reikšmę.

Antra, teismas vėlesnį testamentÄ lygindamas su pirmuoju, teigia, kad jie buvo iÅ¡ esmės analogiÅ¡ki, nors antruoju testamentu buvo iÅ¡ esmės sumažinta palikimo apimtis ir atsakovui paliktas tik nekilnojamasis turtas, tuo tarpu pirmuoju testamentu jam buvo paliktas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas. Be to, atsižvelgiant į formuojamÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ , į notarams bei jų profesinei veiklai keliamus reikalavimus ir į tai, kad teismas skundžiamame sprendime visiÅ¡kai neįvertino fakto, kad testamentas buvo patvirtintas kompetentingo ir gerai apmokyto notaro, teigtina, jog skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas.  Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė L.

P. praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ ; apeliacinį skundÄ atmesti; priimti naujus raÅ¡ytinius įrodymus byloje; iÅ¡reikalauti arba iÅ¡duoti liudijimÄ apie teisę gauti AB SEB banko duomenis apie D. P. sÄ skaitų AB SEB banke likutį 2009-04-07 dienai bei 2010-12-01 dienai. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir iÅ¡vadomis. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus bei iÅ¡nagrinėjęs visas reikÅ¡mingas bylai aplinkybes, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ .

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir iÅ¡aiÅ¡kinimai Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylÄ ir praÅ¡ymo, pareikÅ¡to siekiant surinkti papildomus įrodymus byloje, iÅ¡sprendimoAtsakovas, paduodamas apeliacinį skundÄ , pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ prijungti prie bylos naujus įrodymus:

K. M. 2014 m. gegužės 9 d. pareiÅ¡kimo, ieÅ¡kovės laiÅ¡kų seseriai, kvitų kopijos (t. 3, b. l. 128–144). IeÅ¡kovė, pateikdama atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ prijungti prie bylos naujus įrodymus: O. D. J. parodymus (t. 3; b. l. 167-168), paveldėjimo pagal testamentÄ liudijimo, sutarties nuoraÅ¡us (t. 3, b. l. 169–170). IeÅ¡kovė taip pat praÅ¡o iÅ¡reikalauti iÅ¡ SEB banko duomenis apie D. P. sÄ skaitų likučius. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju apeliantas praÅ¡ymÄ prijungti ieÅ¡kovės laiÅ¡kų seseriai, kvitų kopijas grindžia tuo, kad reikėjo laiko juos iÅ¡versti. Pastebėtina, kad apeliantas, pateikęs minėtÄ praÅ¡ymÄ , nenurodė, kada Å¡iuos laiÅ¡kus bei kvitus rado bei kada jam paaiÅ¡kėjo laiÅ¡kų turinys. Nagrinėjama byla buvo iÅ¡kelta 2012 m. vasario 15 d. Taigi Å¡i byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama dvejus metus, per šį laikÄ apeliantas naudojosi vertėjo paslaugomis, todėl darytina iÅ¡vada, kad apeliantas turėjo galimybę iÅ¡versti ir Å¡iuos įrodymus.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovo praÅ¡ymÄ priimti į bylÄ Â ieÅ¡kovės laiÅ¡kų seseriai, kvitų kopijas. IeÅ¡kovės praÅ¡ymÄ priimti paveldėjimo pagal testamentÄ liudijimo, sutarties nuoraÅ¡us teisėjų kolegija taip pat atmeta CPK 314 straipsnio pagrindu, nes ieÅ¡kovė juos galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. IeÅ¡kovės praÅ¡ymas iÅ¡reikalauti iÅ¡ SEB banko duomenis apie D. P. sÄ skaitų likučius taip pat netenkintinas, nes jie negali paneigti ar patvirtinti D.

P. gebėjimÄ suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Be to, nagrinėjamoje byloje yra duomenys, kad D. P. sÄ skaitoje buvo 9,80 Lt (t. 1; b. l. 15), o manydama, kad buvo daugiau ar mažiau pinigų ir kad Å¡i aplinkybė turi reikÅ¡mės nagrinėjamai bylai, tai ieÅ¡kovė galėjo minėtÄ praÅ¡ymÄ pateikti pirmosios instancijos teismui.Atsakovo praÅ¡ymas prijungti prie bylos notaro patvirtintÄ K. M. 2014 m. gegužės 9 d. pareiÅ¡kimo, iÅ¡ kurio turinio matyti, kad jis po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo iÅ¡dėstė jam žinomas aplinkybes, kopijÄ netenkintinas, nes įrodymais yra liudytojų parodymai (CPK 177 straipsnio 2 dalis), kurie turi bÅ«ti gauti CPK 189–196 straipsniuose numatyta tvarka, t. y. juos Å¡aukiant atvykti į teismÄ ir duodant parodymus bei juos apklausus teismo posėdyje, prieÅ¡ tai liudytojui prisiekus.

Tik iÅ¡imtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytojÄ teismo posėdyje, bylÄ nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raÅ¡tu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui. Tokiu atveju prieÅ¡ duodamas parodymus, liudytojas pasiraÅ¡o Å¡io straipsnio 4 dalyje nustatytÄ priesaikos tekstÄ ir yra pasiraÅ¡ytinai įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ .

RaÅ¡ytiniai liudytojo parodymai duodami notaro akivaizdoje ir notaras juos patvirtina (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad K. M., pateikęs pareiÅ¡kimÄ , bÅ«tų pasirašęs priesaikos tekstÄ ar įspėtas dėl atsakomybės, todėl juos atsisakytina priimti. Taip pat atmestinas ieÅ¡kovės praÅ¡ymas prijungti prie bylos O. D. J. parodymus, nes nenustatytos jokios iÅ¡imtinės aplinkybės, dėl kurių bÅ«tų galima priimti į bylÄ raÅ¡ytinius liudytojos parodymus.

Be to, atsakovas apeliaciniu skundu reiÅ¡kia praÅ¡ymÄ apklausti ekspertus dr. K. D., S. Å . ir S. S. teismo posėdyje. Apeliantas nurodo, kad minėtus ekspertus bÅ«tina apklausti, nes pirmosios instancijos teismas apklausė ekspertę V. M., atlikusiÄ pirminę ekspertizę, o pakartotinę ekspertizę atlikusius ekspertus ir specialisto iÅ¡vadÄ pateikusio asmens neapklausė.IÅ¡ nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovas, atstovaujamas advokatų, pirmosios instancijos teismui praÅ¡ymo apklausti bent vienÄ ekspertÄ nebuvo pareiÅ¡kęs. Pakartotinę ekspertizę atliko ekspertai S. Å . ir S. S. (t. 3; b. l. 4-7), dr. K.

D. yra pateikęs specialisto iÅ¡vadÄ (t. 2; b. l. 141–144), jame iÅ¡dėstęs savo pozicijÄ pirminės ekspertizės atžvilgiu. Nagrinėjamos bylos duomenimis ekspertė V. M. teismo buvo apklausta 2013 m. rugsėjo 10 d. vykusiame posėdyje, t.y. po pirminės ekspertizės atlikimo, tačiau dar neatlikus antrosios (t. 2; b. l. 149-153; 199-207). 2013 m. rugsėjo 10 d. posėdyje dalyvavo ir apeliantas bei jo advokatai (t. 2; b. l. 199). Pakartotinė ekspertizė į bylÄ pateikta 2014 m. sausio 20 d. (t. 3; b.l. 3-7).

Pirmosios instancijos teismo posėdis po pakartotinės ekspertizės įvyko 2014 m. kovo 18 d. (t. 3; b. l. 99). Jame taip pat dalyvavo apeliantas ir jo atstovai. IÅ¡ Å¡ių aplinkybių darytina iÅ¡vada, kad apeliantui bei jam atstovavusiems advokatams buvo žinoma, kad ekspertė V. M. buvo apklausta teismo posėdyje, kokia jos iÅ¡vada ir pozicija nagrinėjamu klausimu, tačiau praÅ¡ymo apklausti kitus ekspertus pirmosios instancijos teismui nepateikė, nors tokiÄ galimybę turėjo. Atsižvelgiant į tai, neaiÅ¡ku, kodėl apeliantui nepateikus praÅ¡ymo apklausti ekspertus pirmosios instancijos teismui, tapo bÅ«tina juos apklausti apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgdama į civilinio proceso tikslus kuo greičiau atkuri teisinę taikÄ tarp Å¡alių (CPK 2 straipsnis), proceso koncentracijos ir ekonomiÅ¡kumo (CPK 7 straipsnis), bendradarbiavimo (CPK 8 straipsnis), rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir Å¡alių procesinio lygiateisiÅ¡kumo (CPK 17 straipsnis) principus, teisėjų kolegija netenkina nurodyto apelianto praÅ¡ymo, nes jis galėjo ir turėjo bÅ«ti pateiktas tinkamai ir laiku pirmosios instancijos teismui (CPK 314 straipsnis). Dėl praÅ¡ymo bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko raÅ¡ytinį procesÄ , o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra iÅ¡imtinė forma.

Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Atsakovas praÅ¡ymÄ bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia bÅ«tinybe apklausti ekspertus.

Tačiau, kaip jau nurodyta, nenustatytos CPK 314 straipsnyje numatytos sÄ lygos apklausti Å¡iuos ekspertus. Jei atsakovas bÅ«tų manęs, kad ekspertų apklausa galėtų turėti įtakos teisingam bylos iÅ¡sprendimui, tai apeliantas neabejotinai praÅ¡ymÄ juos apklausti bÅ«tų pateikęs laiku, o ne tik siekdamas pagrįsti apeliacinio skundo argumentus. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta bÅ«tinumo aiÅ¡kintis bylos aplinkybes bylÄ nagrinėjant žodinio proceso tvarka ir nurodyto apelianto praÅ¡ymo netenkina (CPK 322 straipsnis).Dėl atsakovo pažeistos teisės į tinkamÄ teismo procesÄ Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nes neapklausė pakartotinę ekspertizę atlikusių ekspertų.

Teisėjų kolegija atmeta Å¡iuos apelianto argumentus.Civilinio proceso kodeksas nenumato teismui pareigos kviesti į teismo posėdį ekspertizę atlikusį ekspertÄ , jei ekspertizė atliekama ne teismo posėdžio metu (CPK 217 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pakartotinė ekspertizė buvo atlikta ne teismo posėdžio, jos iÅ¡vada pateikta į bylÄ . Pagal CPK 217 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę pasiÅ«lyti ekspertui, kad jis savo iÅ¡vadÄ iÅ¡aiÅ¡kintų žodžiu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad teismui pakartotinės ekspertizės iÅ¡vada bÅ«tų neaiÅ¡ki, o teismas, spręsdamas konkrečiÄ bylÄ ir vertindamas pateiktÄ Ä¯ bylÄ ekspertizės aktÄ turi teisę spręsti dėl ekspertų dalyvavimo teismo posėdyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jei teismas konkrečioje byloje kviečia ekspertÄ paaiÅ¡kinti savo iÅ¡vadÄ teismo posėdyje, tai nereiÅ¡kia, kad kitose bylose teismas taip pat turi kviesti ekspertus paaiÅ¡kinti savo iÅ¡vadÄ . Be to, apeliantas nenurodė nei vienos kasacinio teismo nutarties, kurioje bÅ«tų sprendžiamas klausimas dėl ekspertų apklausos. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas, prieÅ¡ingai nei nurodo apeliantas, yra pažymėjęs, kad teismas neturi pareigos, nesant proceso Å¡alies praÅ¡ymo, iÅ¡kviesti į teismo posėdį ir jame apklausti ekspertus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.

K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-609/2012). Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl ekspertų apklausos. Dėl atsakovo praÅ¡ymo apeliacinės instancijos teisme apklausti ekspertus ir specialistÄ jau yra pasisakyta sprendžiant apelianto praÅ¡ymus dėl papildomų įrodymų pateikimo, todėl Å¡ie argumentai nebekartotini. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, jog bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos atsakovo procesinės teisės. Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrinduÄ®statymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiÅ«ra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu.

Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai.

Testamento sudarymo metu testatorius turi bÅ«ti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikÅ¡mę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad, ginčijant testamentÄ , galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir bÅ«damas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios bÅ«senos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis).

CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trÅ«kumais. Sandoris gali bÅ«ti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame iÅ¡reikÅ¡ta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio Å¡alies valios. Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikÅ¡mingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valiÄ .

Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieÅ¡kinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma iÅ¡reikÅ¡ta palikėjo valia atitinka jo tikrÄ jÄ valiÄ , nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos iÅ¡reiÅ¡kimo negali bÅ«ti prieÅ¡taravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikÅ¡minga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikÅ¡mę, ar pats sÄ moningai suformavo savo valiÄ ir jÄ autentiÅ¡kai iÅ¡reiÅ¡kė. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.

V. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010; 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. G. v. I. Ž.-D., bylos Nr. 3K-3-453/2012).Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę.

Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valiÄ reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Å i moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarkÄ reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigÄ Ä¯gyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytÄ pareigÄ vadovautis Å¡iais principais ir teismui aiÅ¡kinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.

S. v. V. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-303/2010). AnalogiÅ¡ka nuostata turi bÅ«ti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo iÅ¡vada, kad testamento suraÅ¡ymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ar jų padarinių, gali bÅ«ti padaryta, tik tuo atveju, jei paÅ¡alinamos visos pagrįstos abejonės dėl iÅ¡reikÅ¡tos palikėjos valios atitikimo jos tikrajai valiai.Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiÅ¡kinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieÅ¡kinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės, turi atsižvelgti į duomenis apie Å¡io asmens bÅ«senÄ sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumÄ ar žalingumÄ , pagrįstumÄ ir kt.).

Asmens bÅ«senÄ , kaip juridinį faktÄ , gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrÄ asmens bÅ«senÄ sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B.

S. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2009; kt.). Taigi ekspertizės aktÄ teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto iÅ¡vados turi susiformuoti visapusiÅ¡kai, iÅ¡samiai ir objektyviai iÅ¡tyrus visus byloje esančius įrodymus. Turi bÅ«ti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir iÅ¡vadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimÄ atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumÄ , detalumÄ , iÅ¡samumÄ , patikimumÄ , prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindÄ eksperto iÅ¡vadÄ vertinti patikimu įrodymu arba prieÅ¡ingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto iÅ¡vados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus.

Taigi ekspertizės aktas turi bÅ«ti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrÄ sias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB ,,Ergo Lietuva“ v. H. P. B., bylos Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-163/2010; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-190/2013).Byloje kilo ginčas dėl testamento galiojimo, t. y. ar testamento sudarymo metu D.

P. galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 12 d. mirė D. P. (t. 1; b. l. 9), kuri yra ieÅ¡kovės sesuo (t. 1; b. l. 11-14). Mirusioji D. P. 2010 m. gruodžio 1 d. surašė testamentÄ , kurį patvirtino Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaras A. G. ir kuriuo ji nuosavybės teise priklausantį butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), paliko atsakovui (t. 1; b. l. 18). 2011 m. gruodžio 22 d. antstolė D. M. sudarė paveldimo turto apyraÅ¡Ä , kuriuo nurodė, kad į paveldimo turto apyraÅ¡Ä Ä¯trauktas turtas, registruotas D.

P. vardu: 2-jų kambarių butas, unikalus Nr. 1095-8005-4019:0036, butas, esantis (duomenys neskelbtini), 9,80 Lt piniginės lėšos, esančios D. P. vardu atidarytoje banko sÄ skaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1; b. l. 15). Mirusiosios D. P. palikimÄ ir turtÄ paveldėjo A. T. L. ir L. P. (t. 1; b. l. 10). Kaip pažymėta pirmiau, teismas dėl konkrečios aplinkybės buvimo (nebuvimo) gali spręsti tik tada, kai pasisako dėl kiekvieno įrodymo ir jo reikÅ¡mės bei kai visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai įvertina jų visumÄ .

IÅ¡ skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad buvo pasisakyta dėl visų įrodymų byloje: tiek dėl pirminės ekspertizės iÅ¡vados, tiek dėl pakartotinės ekspertizės, tiek dėl kitų byloje pateiktų įrodymų. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad pakartotinės ekspertizės iÅ¡vada iÅ¡ esmės nepaneigia pirminės.Nagrinėjamoje byloje teismas paskyrė dvi pomirtines psichiatrines ekspertizės. PirmÄ jÄ atliko Vilniaus I-osios teismo psichiatrijos ekspertė V.

M.. Atlikusi ekspertizę, ekspertė pateikė teismui ekspertizės aktÄ Nr. 78TPK-18/2013, kuriuo nustatė, kad D. P. testamento sudarymo dienÄ 2010 m. gruodžio 1 d. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine Å¡izofrenija ir ji dėl savo psichikos sveikatos bÅ«senos, sudarydama testamentÄ 2010 m. gruodžio 1 d., negalėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti, negalėjo suprasti sudaryto sandorio turinio ir pasekmių (t. 2; b. l. 2-5). Pakartotinė teismo psichiatrinę ekspertizę atliko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai S. S. ir Å .

S.. Jie pateikė į bylÄ teismo psichiatrijos ekspertizės aktÄ Nr. (duomenys neskelbtini)2013, kuriame nurodė, kad nesant pakankamai duomenų apie testatorės D. P. psichinę bÅ«senÄ , atsisako duoti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ apie testatorės sugebėjimÄ suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti testamento sudarymo metu (t. 3; b. l. 4-7). Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas pateiktas ekspertų iÅ¡vadas, jų panaÅ¡umus ir skirtumus, iÅ¡samiai analizavo kokius dokumentus tyrė ekspertai, pažymėjo, kad pirminę ekspertizę atlikusi ekspertė analizavo 1996-12-11 – 1997-02-13 ir Å¡iuo laikotarpiu padarytus įraÅ¡us ligos istorijoje bei atsižvelgė į vėlesnių medicininių dokumentų įraÅ¡us (Centro poliklinikos Vytenio filialo psichikos sveikatos klinikos asmens sveikatos istorijos, VÅ¡Ä® Centro poliklinikos Naujamiesčio filialo asmens sveikatos istorijos įraÅ¡ai), kurių pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai netyrė ir nevertino.

Tiek pirminę, tiek pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai nustatė, kad D. P. 1996 -12-11 - 1997-02-13 nustatyta klinikinė diagnozė – Å¡izofrenija, paranoidine forma, epizodine eiga su progresuojančiu deficitu. Ekspertai pažymėjo, kad testatorė Å¡ios ligos negydė. Taigi nors pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai atsisakė duoti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ dėl D. P. sugebėjimo suprasti savo veiksmų esmė bei juos valdyti testamento sudarymo metu, tačiau iÅ¡ pakartotinės ekspertizės akto turinio matyti, kad jie nepadarė prieÅ¡ingos iÅ¡vados nei pirminė ekspertizė, be to, patvirtino pirminės ekspertizės iÅ¡vadÄ dėl testatorei diagnozuotos psichinės ligos.

Dėl to pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad pakartotinė teismo psichiatrijos ekspertizė nepaneigė pirmos ekspertizės iÅ¡vados, laikytina pagrįsta. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada motyvuota – nurodyta, kad pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai iÅ¡samiai neiÅ¡tyrė duomenų, susijusių su testatorės psichine bÅ«kle nuo tada, kai ji pradėjo blogėti, iki testatorės mirties, t. y. ekspertai atsisakę pateikti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ nevertino duomenų, kuriuos įvertino pirminę ekspertizę atlikusi ekspertė.

Taigi iÅ¡ teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas savo iÅ¡vadas pagrindė tiek pirmos, tiek pakartotinės ekspertizių aktų tiriamosiose dalyse ir iÅ¡vadose nustatytomis aplinkybėmis bei argumentacija, taip pat įvertino ir tai, kad pakartotinės ekspertizės metu nebuvo daromos iÅ¡vados atsižvelgiant į kitus medicininiuose dokumentuose įraÅ¡ytus testatorės susirgimus, jų gydymÄ , elgesį su gydytojais, apie kÄ buvo pasisakyta pirminėje ekspertizėje. Pirmosios instancijos teismas, pasirėmęs ekspertizių aktų iÅ¡vadomis, kitais raÅ¡ytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, juo iÅ¡tyręs ir įvertinęs, konstatavo, kad yra pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , kad ginčo testamento sudarymo metu D.

P. negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, kartu pripažino testamentÄ negaliojančiu. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas reiÅ¡kė teismui praÅ¡ymÄ apklausti papildomÄ ekspertizę atlikusius ekspertus ir kad toks praÅ¡ymas buvo netenkintas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja Å¡alis pateikti įrodymus, pagrindžiančius savo reikalavimus (atsikirtimus), kartu ir aktyviai naudotis joms suteiktomis procesinėmis teisėmis (CPK 12, 178 straipsniai). BylÄ nagrinėjančiam teismui proceso įstatyme nekeliama reikalavimų atlikti visus įmanomus procesinius veiksmus byloje, jų turi bÅ«ti atliekama tiek, kad bÅ«tų nustatytos reikÅ¡mingos aplinkybės, kurių pagrindu teismas galėtų padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J.

K. v. V. D., bylos Nr. 3K-3-538/2013).Pažymėtina, kad testatoriaus gebėjimai suprasti savo veiksmų reikÅ¡mę gali bÅ«ti įrodinėjami ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz., liudytojų parodymais, testatoriaus asmeniniais raÅ¡tais ir pan., todėl visi jose esantys duomenys privalo bÅ«ti teismo iÅ¡tirti ir įvertinti (CPK 185 straipsnis). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad medicinos psichologai, stebėję ir tyrę D. P. nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2009 m. spalio mėn. nenustatė jai jokių psichikos sutrikimu reikalaujančių medikamentinio gydymo psichotropiniais vaistais bei palaikomÄ jÄ psichoterapijÄ ir relaksacijos seansus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad D. P. Å¡iuo laikotarpiu nebuvo stebima psichologų, kÄ pažymėjo tiek pirminę, tiek pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai, o tik du kartus, t. y. 2009 m. rugsėjo 9 d. ir 2009 m. spalio 14 d., jai buvo atliktas psichoemocinės bÅ«klės vertinimas. Teismas dėl Å¡ių pateiktų įrodymų apklausė ekspertę, kuri nurodė, kad aplinkybė, jog psichologai po operacijos vertino testatorė psichoemocinę bÅ«klę, nereiÅ¡kia, jog jai buvo atliktas pilnas psichinės bÅ«klės vertinimas.

Teismas, vertindamas kartu su kitais pateiktais įrodymais (ekspertizės aktais, medicininiais įraÅ¡ais, liudytojų parodymais), nustatė, kad jie nelaikytini pakankamais daryti iÅ¡vadÄ apie testatorės bÅ«klę testamento sudarymo metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo iÅ¡vada, nes byloje pateikti duomenys patvirtina, kad testatorė ambulatoriÅ¡kai paskirtÄ gydymÄ nutraukė savo noru bei kad ji nebuvo stebima Å¡ios srities specialistų (t. 2; b. l. 4, 205; t. 3; b. l. 6-7, 17-18).

Pažymėtina, kad ir pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai, kuria remiasi apeliantas, taip pat nurodė, kad testatorės psichinė bÅ«sena nebuvo vertinta besigydant somatinio profilio stacionaruose (t. 3; b. l. 7). Kaip minėta, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimÄ pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pirmiau iÅ¡vardytų įrodymų vertinimo reikalavimų laikėsi: rėmėsi abiem atliktais ekspertizės aktais, pateiktais raÅ¡ytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas nepagrįstai nesirėmė T. B., E. G. ir L. G., G. L. D., E. S. parodymais, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas pagrįstai vertino liudytojų parodymų patikimumÄ , testatorės bendravimo su jais intensyvumÄ , jų galimybes atpažinti, ar testatorė testamento sudarymo metu galėjo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Teismas taip pat pasisakė dėl notaro atlikto įraÅ¡o apie testatorės veiksnumÄ , vertino jį su kitais byloje esančiais įrodymais, remdamasis ekspertų iÅ¡vadomis, nustatė, kad notaras, kadangi testatorės liga nėra akivaizdi, t. y. lengvai atpažįstama, vertindamas jos bÅ«klę galėjo suklysti.

Kadangi notaras miręs, tai neliko objektyvios galimybės jo apklausti teismo posėdyje (t. 3; b. l. 94). Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ioje byloje priimto teismo sprendimo turinys teikia pagrindÄ iÅ¡vadai, kad bylÄ nagrinėjęs teismas iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai vertino testatorės D. P. bÅ«senÄ sudarant ginčijamÄ testamentÄ bei savo procesiniuose sprendimuose Å¡iuo klausimu iÅ¡samiai pasisakė. Teismų iÅ¡vados dėl testatorės bÅ«senos testamento sudarymo metu ir jos teisinių padarinių yra pagrįstos visų byloje surinktų įrodymų – Å¡alių ir jų atstovų, liudytojų parodymų, raÅ¡ytinių įrodymų, ekspertų iÅ¡vadų ir paaiÅ¡kinimų – įvertinimu.Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtÄ teismo sprendimÄ (nutartį) neturi bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ Å¡alių byloje iÅ¡sakytÄ ar pateiktÄ argumentÄ .

Be to, atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).Atsižvelgdama į iÅ¡dėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutaria, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginÄÄ , nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl sprendimÄ pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo Å aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iÅ¡ antrosios Å¡alies priteisiamos bylinėjimosi iÅ¡laidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinį skundÄ atmetus, ieÅ¡kovės patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos – 1500 Lt atstovavimo iÅ¡laidų už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ , kurios nevirÅ¡ija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto dydžio, priteistinos iÅ¡ apelianto.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ apelianto A. T. L. (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovės L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 434,43 € (keturis Å¡imtus trisdeÅ¡imt keturis eurus 43 ct) (1500 Lt) naudai bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjai             Henrichas Jaglinskis Antanas Rudzinskas RÅ«ta Veniulytė – JankÅ«nienė                                                                                                                                                            Â