2019-05-22 Nr. AB-11846-3-61-3-02789-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4220-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02789-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. L. (K. J. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. J. L. (K. J. L.) (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (15/4-1)(00583) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo Respublikos piliečiui K. J. L.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi).

1.1. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigė, kad jis visiškai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas yra uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini)(toliau – Bendrovė, įmonė) dalyvis, t. y. direktorius ir akcininkas. Jo atvykimo tikslas – darbas šioje Bendrovėje. Todėl pareiškėjas nesutiko su atsakovo vertinimu, kad Bendrovės sudarytas verslo planas 2018 m. gegužės 21 d., t. y. prašymo pateikimo dieną, patvirtino sąlygą, jog įmonė 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė pagal verslo planą steigimo dokumentuose nurodytos veiklos. Teigė, kad jokie teisės aktai neįpareigoja kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pakeitimo parengti verslo planą prieš 6 mėnesius iki kreipimosi dienos. Pareiškėjo teigimu, Bendrovės vykdomą veiklą patvirtino su prašymu pateikti banko sąskaitos išrašai, sąskaitos, finansinės atskaitomybės dokumentai. Nurodė, kad prašymo pateikimo metu UAB „Alliance developement“, kuriai buvo išrašytos sąskaitos-faktūros, vadovavo Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) pilietis, todėl tokių duomenų Sodrai neprivalėjo pateikti, nes JAV piliečiams netaikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje.

1.2. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Bendrovės įstatus, ji gali užsiimti bet kokia teisėta veikla ir jokie teisės aktai jos neriboja, todėl teigė, kad atsakovo argumentas, jog sąskaitos turėtų būti išrašomos tik įmonėms, tiesiogiai susijusioms su įmonės vykdomos veiklos kryptimi, yra nepagrįsti. Akcentavo, kad 2017 ir 2018 m. Bendrovės atliktos finansinės operacijos patvirtino, kad Lietuvos Respublikoje buvo faktiškai vykdoma veikla. Nurodė, kad 2016–2017 m. įmonė veikė pelningai, pelnas išaugo, buvo mokami darbo užmokesčiai ir privalomi mokesčiai.

1.3. Pareiškėjas pateikė papildomus duomenis – Bendrovės įsigijimo sąskaitų ataskaitą ir Atsargų judėjimo ataskaitą, kurios patvirtino, jog 2015–2018 m. iš Vedam Vietnam Enterprise Corp., LTD, kuri buvo nurodyta ir verslo plane, įsigijo krakmolo už 307 922,55 Eur. Tai, pareiškėjo teigimu, patvirtino, kad įmonė užsiėmė krakmolo prekyba.

1.4. Pareiškėjo vertinimu atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nesudarydamas galimybių būti išklausytam, priėmė Sprendimą, formaliai ir paviršutiniškai vertino duomenis, rėmėsi prielaidomis, o ne faktais, nepaprašė pateikti papildomų dokumentų ar paaiškinimų. Todėl Sprendimas, be kita ko, neatitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

1.5. Pareiškėjo įsitikinimu, jis turėjo pagrįstą lūkestį, kad ir šiuo atveju jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi, nes nuo 2013 m. pareiškėjas turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, jo verslo situacija nuo 2013 m. nesikeitė.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jo skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog:

2.1. Vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Migracijos departamentas įvertinęs atlikto tyrimo rezultatus, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog Bendrovė pagal verslo planą iki pareiškėjo kreipimosi dėl naujo leidimo laikinai gyventi gavimo steigimo dokumentuose nurodytos veiklos nevykdė, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti sąlygos, t. y. kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo turi pagal verslo planą vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Taip pat konstatavo, kad buvo bandoma imituoti Bendrovės vykdomą veiklą, pateikiant tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsakovo nuomone, pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, o įteisinti buvimą Šengeno valstybėse, todėl atsakovui buvo rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

2.2. Atsakovas nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, nustatė, jog Bendrovė verslo plane deklaravo veiklą, susijusią su tarptautine didmenine prekyba modifikuotu krakmolu (šis produktas perkamas Vietname ir parduodamas Irane) bei taip pat deklaravo ketinimus pradėti prekiauti persiškais kilimais ar teikti Europos Sąjungos subjektams konsultacines paslaugas dėl prekybos su Irano valstybe. Bendrovės verslo planas buvo sudarytas 2018 m. gegužės 21 d. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, verslo planas turėjo būti sudarytas bent prieš 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo gyventi išdavimo, t. y. bent 2017 m. lapkričio 21 d. Atsakovas konstatavo, kad Bendrovė pagal verslo planą iki pareiškėjo kreipimosi dėl naujo leidimo laikinai gyventi gavimo steigimo dokumentuose nurodytos veiklos nevykdė.

2.3. Atsakovas nurodė, kad atlikdamas tyrimą jis vertino pareiškėjo pateiktas 5 sąskaitas-faktūras ir nustatė, kad sąskaitos-faktūros Nr. 2017004 ir Nr. 2018003 buvo išrašytos UAB „Alliance development“, kurioje nebuvo nė vieno įdarbinto asmens. Likusios sąskaitos-faktūros, išrašytos įmonės, kurioje įdarbinti 2 asmenys, ir kuri nėra tiesiogiai susijusi su Bendrovės, kurios dalyviu yra pareiškėjas, vykdomos veikos kryptimi, taip pat pastaroji bendrovė nebuvo minima ir Bendrovės verslo plane. Pasak atsakovo, pateikti duomenys patvirtino tai, kad įmonė Lietuvos Respublikoje jokia veikla neužsiėmė, ją buvo bandoma tik imituoti.

2.4. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo tikslai buvo kitokie, nei oficialiai deklaruoti, t. y. šio užsieniečio tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog Bendrovė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pastaruosius šešis mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo gyventi dienos. Todėl, įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. (15/4-1)(00583) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo Respublikos piliečiui K. J. L.“, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2018 m. rugpjūčio 4 d.

5.2. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 21 d. tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, pateikė atsakovui prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi. Su prašymu pareiškėjas pateikė 2018 m. gegužės 21 d. verslo planą, 2018 m. gegužės 31 d. balansą, 2018 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, sąskaitos išrašą, pateikė darbo sutartis, 5 sąskaitas-faktūras.

5.3. Migracijos departamento Imigracijos skyriaus vedėja, vadovaudamasi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje jokia veikla neužsiėmė arba ją bandė tik imituoti, kad atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.

6. Teismas nustatęs, tai, kad pareiškėjo atsakovui teiktas verslo planas buvo sudarytas tą pačią dieną kaip ir buvo pateiktas prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi, pasisakė, kad atsakovas teisingai nustatė ir įvertino, kad be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, Bendrovė turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Bendrovė objektyviai negalėjo vykdyti veiklos, nustatytos verslo plane. Duomenų atsakovui pareiškėjas apie verslo plane vykdomą veiklą nepateikė, todėl, teismas konstatavo, kad šiuo atveju atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir padarė pagrįstą išvadą dėl jo neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui.

7. Teismas dėl pareiškėjo papildomai teiktų dokumentų teismui pasisakė, kad jie negali paneigti atsakovo atlikto tyrimo teisingumo, nes pareiškėjas turėjo teisę juos teikti atsakovui vertinant jo atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui, o atsakovas neturėjo pareigos reikalauti papildomų duomenų, kad pareiškėjas pagrįstų pateiktą prašymą. Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas pasirinko, kokius dokumentus pateikti vykdomai veiklai pagrįsti. Kad tokių dokumentų pareiškėjas dėl objektyvių aplinkybių negalėjo teikti atsakovui, byloje teismas nenustatė. Kadangi pareiškėjo teiktas verslo planas buvo sudarytas tą pačią dieną kaip ir atsakovui pateiktas prašymas, tai ir pateikus papildomus duomenis, situacija Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo prasme išliktų ta pati. Be to, pareiškėjas nepateikė sudarytų sutarčių su verslo partneriais ar kitų duomenų, kurie realiai pagrįstų verslo plane vykdomą veiklą.

8. Teismas nesutiko su pareiškėjo vertinimu, jog atsakovas formaliai atliko tyrimą ir pažeidė gero administravimo principą bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas akcentavo, kad aplinkybės, jog Bendrovė veikia pelningai, moka atlyginimus, mokesčius, yra teisiškai nereikšmingos, nes, kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamas reikalavimas vykdyti veiklą pagal verslo planą būtent dėl pastarųjų 6 mėnesių iki užsieniečio prašymo leidimui gauti pateikimo. Taigi, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas padarė teisingas išvadas, kad pateikti dokumentai neįrodė to, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą.

9. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Teismas sprendime pasisakė, kad skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Departamento Sprendimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui savo skunde. Kaip papildomus apeliacinio skundo argumentus pareiškėjas nurodo, jog:

11.1. Nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nei vieno Įstatyme nustatytų sąlygų neatitikimo, o ginčas iš esmės yra kilęs dėl Migracijos departamento ir Pirmos instancijos teismo, jokiame teisės akte neapibrėžtos sąvokos „verslo planas“ teisinio vertinimo, taip pat įrodinėjimo naštos (pareigos) tarp Migracijos departamento ir pareiškėjo paskirstymo, atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir gerąją administravimo praktiką. Pareiškėjo įsitikinimu, jis atitiko visus Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui, todėl pagrįstai tikėjosi, kad leidimas bus išduotas. Atsisakius išduoti leidimą pareiškėjui, atitinkančiam visus Įstatymo nustatytus reikalavus, buvo paneigti jo teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai, neužtikrintas teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Pareiškėjo nuomone jokie teisės aktai neįpareigoja užsieniečio, ketinančio kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, parengti verslo planą 6 mėnesius iki kreipimosi į Migracijos departamentą dienos. Be to, verslo planą pareiškėjo valdoma bendrovė vykdė nuo pat įsteigimo dienos, vykdydama įvairiausią steigimo dokumentuose nurodytą veiklą, ir sėkmingą verslo plano vykdymą atspindi pareiškėjo bendrovės pelno (nuostolių) ataskaitos pateiktos kartu su prašymu.

11.2. Nesutinka su teismo išvada, kad jis duomenų atsakovui apie verslo plane vykdomą veiklą nepateikė. Jo įsitikinimu, šią išvadą paneigia Bendrovės banko sąskaitos išrašas, kuriame nurodytas 2018 m. kovo 18 d. pavedimas 85 984,80 USD sumai Vedan Vietnam Enterprise co.LTD, t. y. Bendrovei nurodytai verslo plane. Be to, pareiškėjas pateikė pirmos instancijos teismui prekių įsigijimo sąskaitų ataskaitą ir atsargų judėjimo ataskaitą su Vedan Vietnam Enterprise co.LTD. Teismui neįvertinus byloje esančių tiesioginių ir vienareikšmių įrodymų, pirmos instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

11.3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas atliko tyrimą, nes atsakovas vertino, tik paties pareiškėjo 2018 m. gegužės 21 d. pateiktus dokumentus.

11.4. Teismas nepagrindė, kurie iš pareiškėjo pateiktų duomenų neatitinka tikrovės, taip pat neargumentavo, kokiomis konkrečiai procedūromis jis piktnaudžiavo, ir kuo grindžiamos Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų ar jo siekio tęsti teisėtą veiklą šioje šalyje. Nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas savo prielaidų nesusiejo su jokiais tiesiogiai byloje esančiais įrodymais, faktais. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris galėtų patvirtinti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę, todėl pirmosios instancijos teismo išvados laikytinos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalims ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

11.5. Buvo pažeista pareiškėjo teisė į gerą administravimą, teisė būti išklausytam, nes pareiškėjui itin nepalankus sprendimas buvo priimtas remiantis vien atlikus formalų ir paviršutinį duomenų vertinimą, remiantis prielaidomis, o ne faktais, nepaprašius jokių papildymų, paaiškinimų, patikslinimų.

11.6. Pareiškėjui (Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės vadovui) negalint tiesiogiai dalyvauti kasdieninėje veikloje itin apribojamos jo galimybės toliau vystyti savo veiklą.

12. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą, nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog:

12.1. Imperatyvus reikalavimas vykdyti teisėtą veiklą būtent pagal verslo planą yra įtvirtintas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

12.2. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, pagal kurią reikalaujama, kad teisėta veikla būtų vykdoma būtent pagal verslo planą, buvo priimta dar 2016 m. birželio 30 d., o įsiteisėjo 2017 m. liepos 1 d. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas, ketindamas kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, turėjo pakankamai laiko užtikrinti, kad jo įmonė atitiktų nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Įstatymo reikalavimus, tačiau to nepadarė. Migracijos departamento vertinimo, paties pareiškėjo neatidus ir nerūpestingas elgesys nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

12.3. Bendrovė, be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą; tokioje situacijoje, kai verslo planas parengtas vos prieš mėnesį iki prašymo dėl leidimo pateikimo, Bendrovė objektyviai negalėjo vykdyti veiklos bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo.

12.4. Skundžiamame Migracijos departamento sprendime buvo konstatuota, kad iš kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktų dokumentų nebuvo nustatyta, jog Bendrovė užsiima modifikuoto krakmolo ar persiškų kilimų prekyba Lietuvos Respublikoje ar, kad ketintų tuo užsiimti ateityje. Buvo nustatyta, kad bendrovė verslo klausimais teikė konsultacines paslaugas kitai įmonei, kurioje tuo metu nebuvo įdarbinto nei vieno darbuotojo. Tai reiškia, kad buvo bandoma imituoti bendrovės vykdomą veiklą pateikiant tikrovės neatitinkančius duomenis. Taip pat pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai savaime nepatvirtina ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo bendrovės veiklos realumo.

12.5. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą teko būtent pareiškėjui, nei Įstatyme, nei teismų praktikoje nėra išskiriami konkretūs kriterijai, kuriais turėtų būti nustatomas tikslo užsiimti teisėta veikla egzistavimas.

12.6. Duomenų, kurie pateikti norint gauti leidimą gyventi Lietuvoje, neatitikimas tikrovei, savaime gali būti rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

12.7. Ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Migracijos departamento sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas.

14. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nenuoseklumu, prieštaravimu byloje nustatytoms aplinkybėms bei netinkamu įrodymu vertinimu.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytus faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl kai kurių apeliacinio skundo argumentų.

18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 21 d. Departamentui pateikė prašymą bendra tvarka pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Prie prašymo jis pridėjo 2018 m. gegužės 21 d. verslo planą, 2018 m. gegužės 31 d. balansą, 2018 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, sąskaitos išrašą, pateikė darbo sutartis, 5 sąskaitas-faktūras.

19. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, ir jo pateiktus dokumentus bei įvertinęs surinktą medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą (sutartys, sąskaitos-faktūros, bankų sąskaitų išrašai) neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje Atsakovo ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

20. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

21. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

22. Pažymėtina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Pareiškėjas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės veiklos realumo, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu byloje, tačiau nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

23. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad Migracijos departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą.

24. Kaip matyti iš Įstatyme numatyto reikalavimo, įmonė turi vykdyti veiklą pagal verslo planą ne mažiau kaip paskutinius 6 mėnesius iki prašymo pateikimo, taigi įstatyme yra numatyta aiški sąlyga, kad užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Taigi, iš įstatymo yra aišku, kad vertinant ar užsienietis atitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ir į plano sudarymo laiką. Šiuo atveju yra akivaizdu, ko iš esmės neginčija ir pareiškėjas, kad verslo planas buvo sudarytas 2018 m. gegužės 21 d., t.y. prašymo pateikimo Migracijos departamentui dieną. Taigi, pareiškėjas Migracijos departamentui pateikdamas prašymą ir jį grįsdamas aplinkybėmis, kad jam turi būti pakeistas leidimas UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, neišpildė, šiame punkte numatytos sąlygos, kuri yra apibrėžta laike, t. y. pateikė prašymą pakeisti leidimą ankščiau (nepraėjus 6 mėnesiams nuo plano sudarymo), nei tai numatyta įstatyme.

25. Taip pat, aptariamu atveju reikšmingais laikytini atsakovo nustatyti faktai, kad bendrovės veikla neatitinka pateikto verslo plano, verslo konsultacijos teikiamos įmonėms, kuriose oficialiai nedirba jokie darbuotojai arba tos įmonės pačios teikia konsultacines paslaugas, o ne užsiima tiesioginiu verslu su Iranu. Taigi, vertinant Migracijos departamento surinktų duomenų visumą, o konkrečiai, pareiškėjų nurodomų įmonių, kurioms jie teikė paslaugas, vadovus, jų veiklą, apyvartą, darbuotojų skaičių ir pan., sutiktina su Departamento išvadomis, kad įmonė sudarydama sutartis kai kuriomis kitomis įmonėmis imitavo savo veiklą. Pareiškėjas patikimų įrodymų, paneigiančių šias Migracijos departamento padarytas išvadas, nepateikė. Kartu nėra nustatyta, kad pareiškėjo įmonė realiai užsiimtų modifikuoto krakmolo ar persiškų kilimų ar kitų persiškų prekių prekyba Lietuvoje.

26. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir buvo įvertintas pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutinka su priimtu administraciniu sprendimu, pagrįstumas. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė iš esmės daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl įmonės veiklos realumo, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus, kad pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą (sutartys, sąskaitos-faktūros, bankų sąskaitų išrašai) neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų.

27. Pareiškėjas negali tikėtis jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

28. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, bei padarytas išvadas, su jomis sutinka ir jų nekartoja, pritaria, kad išvada, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą nepakeisti jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais UTPĮ nustatytais pagrindai (žr., pvz., 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje bylos eA-4983-624/2017). Taip pat pritartina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusiai nuostatai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; LVAT 2017 m. spalio 2 d. Nr. eA-4880-662/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 9 d. Nr. A-4926-662/2017). Todėl, asmuo siekiantis gauti/turėti/pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi išpildyti įstatymu jam nustatytus reikalavimus.

30. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas,

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. J. L. (K. J. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius