2021-06-23 Nr. AB-13418-3-61-3-02432-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-32-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02432-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1816-442/2020 pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų̨ komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2018 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. S-116(7-84/2018) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 1A-163 (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas) dalį, kuria patvirtintas Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2017 lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 7KM32/04; 3) Kauno teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 7KM32/04.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Kauno TM, atlikusi pakartotinį patikrinimą, 2017 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas laikytinas solidariu skolininku muitinei dėl Kauno TM 2013 m. balandžio 15 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 3KM320026M (toliau – ir Patikrinimo ataskaita) apskaičiuotos mokestinės nepriemokos. Departamentas 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu panaikino Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį dėl 18 291,24 Eur muito, 89 210,50 Eur antidempingo muito, 22 575,30 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir importo PVM) ir 4 701,11 Eur importo PVM delspinigių pagal importo deklaracijas, o likusią sprendimo dalį patvirtino. MGK patvirtino Muitinės departamento 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą.

Pareiškėjo teigimu, pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, kuriuo nustatomas Bendrijos muitinės kodeksas (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipą, skolininku gali būti laikomi asmenys, kurie pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kurie žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, tik vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis. Tai reiškia, kad šioje normoje expressis verbis (liet. k. tiesiogiai) įtvirtintas reikalavimas Europos Sąjungos valstybėms narėms priimti galiojančius nacionalinius teisės aktus, kuriuose būtų nustatytos specialios sąlygos skolininkui pripažinti, norint taikyti minėtą Bendrijos muitinės pastraipą. Pareiškėjo įsitikinimu, nesant galiojančių nacionalinių teisės aktų, ši norma netaikytina.

MGK savo sprendime iš dalies pati pripažino, kad skolininko pripažinimas Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipos pagrindu ribojamas nacionaliniais teisės aktais, tik šį ribojimą aiškino ne kaip nacionalinių teisės aktų, kuriuose būtų nustatytos specialios sąlygos skolininkui pripažinti buvimą, bet nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintą mokesčių apskaičiavimo senatį. Minėtoje Bendrijos muitinės kodekso nuostatoje nėra jokios nuorodos į nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintą skolos nustatymo senaties terminą, todėl toks nelogiškas ir niekuo nepagrįstas šios normos aiškinimas akivaizdžiai klaidingas.

Pareiškėjas nepagrįstai pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipą, nes šio straipsnio taikymo prasme negali būti laikomas asmeniu, teikusiu informaciją deklaracijai surašyti. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic Stock Company“ nebuvo deklarante, o buvo prekių importuotoja, kuri muitinės tarpininko paslaugas teikiančiai įmonei – deklarantui, pateikė informaciją, dėl kurios Kauno TM surašė Patikrinimo ataskaitą. Muitinės departamento išvada, jog UAB „Baltic Stock Company“ už skolą muitinei atsako kaip deklarantas, o pareiškėjas – kaip asmuo, pateikęs informaciją deklaracijai surašyti, visiškai nepagrįsta. Pareiškėjo teigimu, MGK šios Muitinės departamento klaidos neištaisė. Vadinasi, solidarioji prievolė pareiškėjui pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipą negalėjo atsirasti dar ir dėl to, kad deklaracijai surašyti reikalingą informaciją teikė ne pareiškėjas. MGK negalėjo vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2017 m. spalio 19 d. sprendime bylioje Nr. C-522/16 pateiktais išaiškinimas, nes šis ginčas ir ESTT nagrinėta byla skiriasi faktinėmis aplinkybėmis.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad solidariu skolininku muitinei pripažintas dėl Kauno TM Patikrinimo ataskaitoje apskaičiuotos mokestinės nepriemokos UAB „Baltic Stock Company“, kuri jau yra likviduota. MGK šiuos pareiškėjo argumentus atmetė, formaliai nurodžiusi, kad UAB „Baltic Stock Company“ prievolė apskaičiuota pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 1 dalies a punktą. Vien šis faktas patvirtina, kad Kauno TM per ketverius metus, neišieškojusi mokestinės nepriemokos iš minėto juridinio asmens, visą skolą perkėlė pareiškėjui, žinodama, kad tai yra nauja skola pareiškėjui, nes kitas neva solidarus skolininkas likviduotas. Pareiškėjo teigimu, Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje įtvirtintos solidariosios skolininkų atsakomybės negalima išskaidyti laike, t. y. vieną kartą priimti sprendimą dėl vieno skolininko, o kitą kartą tokio paties dydžio skolą įregistruoti kitam, neva solidariam skolininkui.

Pareiškėjo įsitikinimu, Kauno TM pažeidė draudimo viešojo administravimo subjektui pradėti administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu jis pats jau priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas yra pakartotinė administracinė procedūra, nes 2013 m. balandžio 15 d. buvo priimtas sprendimas tuo pačiu klausimu, t. y. dėl 2010–2012 metais iš Malaizijos bendrovės „Milenium Industry“ importuotų prekių yra priėmusi du sprendimus. Todėl Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas turi būti panaikintas.

MGK konstatavo, kad pareiškėjo pozicija dėl prekių konfiskavimo, kaip skolos išnykimo pagrindo nepagrįsta, nes neįrodyta, kad tai yra prekės, dėl kuriu pareiškėjui yra apskaičiuoti importo mokesčiai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad sulaikyti ir konfiskuoti būtent tie ratlankiai dėl, kurių importo (2010–2012 metais) pareiškėjo atžvilgiu ir yra priimtas Kauno apygardos teismo sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-305-489/2016. Jeigu nebūtų įrodyta, kad sulaikytos prekės yra tos prekės, kurios buvo importuotos ir deklaruotos ginčo deklaracijose, tuomet pareiškėjui ir nebūtu apskaičiuoti importo mokesčiai už tas prekes. Pareiškėjo teigimu, konfiskavus ir vėliau sunaikinus importo muitais apmokestinamas prekes, importo skola muitinei išnyko. Skola muitinei dėl prekių konfiskavimo išnyko ir pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalį, ir pagal 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 124 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šią poziciją pareiškėjas grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563-398/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-696/2017.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipą, tam, kad asmuo galėtų būti laikomas skolininku muitinei, būtina nustatyti, ar toks asmuo atitinka abi šioje normoje nustatytas sąlygas: 1) ar jis pateikė informaciją reikalingą muitinės deklaracijai surašyti; 2) ar jis žinojo, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga. Tik nustačius, kad asmuo atitinka abi minėtas sąlygas, toks asmuo gali būti laikomas skolininku, vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis. Šiuo atveju, nustačius, kad pareiškėjas tenkina Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipoje nurodytas sąlygas (teikė suklastotus dokumentus), jis skolininku muitinei pripažintas, laikantis galiojančių nacionalinių teisės normų, t. y. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatų, pirmiausia atsižvelgiant į 68 straipsnyje nustatytą mokesčių apskaičiavimo, perskaičiavimo senatį.

Atsižvelgiant į tai, kad skolos muitinei atsiradimą lėmė pareiškėjo veiksmai, dėl kurių jam buvo iškelta baudžiamoji byla, taikytina Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalis, kuri senaties taikymą nukreipia į galiojančias nuostatas, t. y. į Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipą ir MAĮ 68 straipsnio nuostatas. Atsakovas akcentavo, kad taip pat aiškinant teisės aktus, pareiškėjui buvo panaikinta mokestinė prievolė pagal importo deklaracijas, su šia sprendimo dalimi pareiškėjas sutiko, t. y. sutiko, kad pagrįstai pripažintas skolininku muitinei ir panaikinant dalį mokestinės prievolės jam pagrįstai pritaikytas MAĮ 68 straipsnyje nustatytas senaties terminas. Tačiau, skųsdamas jam nepalankią Muitinės departamento sprendimo dalį, su tokiu minėtos teisės normos aiškinimu nesutinka. Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 20 d. teismo baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-305-498/2016 (toliau – ir Baudžiamasis įsakymas) konstatavo, kad pareiškėjas teikė žinomai netikrus dokumentus muitinės tarpininkų atstovams, kurie netikrų dokumentų pagrindu parengė importo deklaracijas. Atžvelgiant į baudžiamojo proceso metu nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, atsakovo nuomone, pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku muitinei.

Departamentas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl draudimo viešojo administravimo subjektui pradėti administracines procedūras tuo pačiu klausimu bei dėl to, kad UAB „Baltic Stock Company“ prievolės perkeliamos pareiškėjui, kaip įmonės vadovui. Pagal Kauno TM Patikrinimo ataskaitą administracinė procedūra pradėta UAB „Baltic Stock Company” atžvilgiu, o ne pareiškėjo. Šia ataskaita nebuvo sprendžiamas pareiškėjo pripažinimo solidariu skolininku muitinei klausimas. UAB „Baltic Stock Company“ ir pareiškėjas pripažinti solidariais skolininkais skirtingais pagrindais, t. y. UAB „Baltic Stock Company“ už skolą muitinei atsako kaip deklarantas, o pareiškėjo pripažinimą skolininku lėmė jo veiksmai (baudžiamojo tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kad jis pateikė muitinei klaidingą informaciją, dėl kurios nebuvo surinkti visi teisiškai privalomi sumokėti muitai arba jų dalis). Dėl prekių konfiskavimo, kaip skolos išnykimo pagrindo, atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju prekės sulaikytos jau po jų išleidimo į laisvą apyvartą, t. y. 2013 m. birželio 5 d. kratos metu iš UAB „Padangos internetu“ nuomojamo sandėlio, todėl, aplinkybė, kad prekės vėliau buvo konfiskuotos, skolos muitinei atsiradimui jokios įtakos neturi, Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos netaikytinos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno TM paaiškino, kad tiek MAĮ nuostatos, tiek Bendrijos muitinės kodekso 201–203 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios, kas laikomas skolininku, plečiamai nustato skolininko sąvoką, siekiant, kad būtų surinkti visi muitai. Šiuo atveju teismui baudžiamojoje byloje konstatavus, kad pareiškėjas teikė žinomai netikrus dokumentus muitinės tarpininkų atstovams, kurie netikrų dokumentų pagrindu parengė importo deklaracijas, pagal aktualias Bendrijos muitinės kodekso nuostatas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku.

Atsižvelgiant į tai, kad skolos muitinei atsiradimą lėmė pareiškėjo veiksmai, dėl kurių jam buvo iškelta baudžiamoji byla, taikytina Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalis, kuri senaties taikymą nukreipia į galiojančias nuostatas, t. y. į Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipą ir MAĮ 68 straipsnį. Pareiškėjas solidariu skolininku pripažintas ne dėl to, kad tuo metu buvo UAB „Baltic Stock Company“ vadovas, bet todėl, kad nustatyta, jog šis asmuo teikė klaidingą informaciją, dėl kurios atsirado skola muitinei. Kauno TM teigimu, pareiškėjas nepagrįstai skolos išnykimą sieja su prekių konfiskavimu. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 2 dalimi, skola muitinei atsiranda tuo metu, kai priimama atitinkama muitinės deklaracija. Nagrinėjamu atveju skola muitinei atsirado 2012 m. kovo 16 d.–2012 m. spalio 30 d., apskaičiuota ir įregistruota 2013 m. balandžio 15 d. Prekės buvo sulaikytos jau po jų išleidimo į laisvą apyvartą, t. y. 2013 m. birželio 5 d. kratos metu iš UAB „Padangos internetu“ nuomojamo sandėlio, todėl aplinkybė, jog prekės vėliau buvo konfiskuotos, skolos muitinei atsiradimui jokios įtakos neturi, o Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos netaikytinos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu (toliau – ir VAAT sprendimas) pareiškėjo V. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad: UAB „Baltic Stock Company“ iš Malaizijos firmos „Millenium Industry“ importavo prekes (lengvo lydinio (aliuminio) automobilių ratlankius), kurias deklaravo importo deklaracijose: 10LTVR3000IM016BF9 (2010 m. rugpjūčio 12 d.), 10LTVR3000IM01FB54 (2010 m. spalio 27 d.), 11LTVR3000IM0067D1 (2011 m. gegužės 6 d.), 11LTVR3000IM008029 (2011 m. kovo 17 d.), 11LTVR3000IM00E0C0 (2011 m. gegužės 6 d.), 11LTVR3000IM010972 (2011 m. liepos 22 d.), 11LTVR3000IM017B98 (2011 m. rugpjūčio 19 d.), 11LTVR3000IM01B1E0 (2011 m. rugpjūčio 19 d.), 11LTVR3000IM01E748 (2011 m. rugsėjo 14 d.), 11LTVR3000IM021CE6 (2011 m. spalio 12 d.), 11LTVR3000IM022307 (2011 m. spalio 14 d.), 12LTVR3000IM009240 (2012 m. kovo 16 d.), 12LTVR3000IM009421 (2012 m. kovo 19 d.), 12LTVR30OOIM0OC5BO (2012 m. balandžio 12 d.), 12LTVR3OOOIMO16C78 (2012 m. birželio 29 d.), 12LTVR3000IM016C86 (2012 m. birželio 26 d.), 12LTVR3000IM01EA71 (2012 m. rugpjūčio 24 d.), 12LTVR3000IM01EB10 (2012 m. rugpjūčio 24 d.), 12LTVR3000IM028207 (2012 m. spalio 30 d.) (toliau – ir deklaracijos);

Kauno TM, nustačiusi, kad minėtose importo deklaracijose deklaruotų prekių (kombinuotosios nomenklatūros kodas 8708 70 50 10) kilmės šalis yra Kinijos Liaudies Respublika, Patikrinimo ataskaita 2013 m. balandžio 15 d. nusprendė taikyti galutinį antidempingo muitą ir UAB „Baltic Stock Company“ apskaičiavo mokestinę prievolę – 34 709,79 Eur muito, 170 575,46 Eur antidempingo muito, 43 109,94 Eur importo PVM, 6 516,74 Eur delspinigių nuo importo PVM bei skyrė bendrovei 49 678,81 Eur baudą už neteisėtai mokėtino mokesčio sumažinimą; 2013 m. gegužės 13 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-305-489/2016 dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo;

Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-126-480/2017 UAB „Baltick Stock Company“ veiklą pripažino pasibaigusia, bendrovę likvidavus dėl bankroto; Muitinės kriminalinė tarnyba 2017 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (7.32/15)16T-409 Kauno TM informavo, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-00236-13 pagal Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį yra baigtas ir pateikė įsiteisėjusį Baudžiamąjį įsakymą, Baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje (19 veikų), 300 straipsnio 1 dalyje (19 veikų), t. y. pareiškėjas būdamas UAB „Baltic Stock Company“ direktoriumi, gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, išvengė muitinės kontrolės, taip pat gamino netikrus dokumentus; už padarytas nusikalstamas veikas jam paskirta 118 MGL (4 338,86 Eur) dydžio bauda;

Kauno TM, įvertinusi Baudžiamajame įsakyme nustatytas aplinkybes, 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 7KM32/01 pripažino pareiškėją solidariu skolininku muitinei dėl Patikrinimo ataskaitoje apskaičiuotos mokestinės nepriemokos; Muitinės departamentas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 1A-227 panaikino Kauno TM 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 7KM32/01 ir pavedė priimti naują sprendimą; Kauno TM, atlikusi pakartotinį patikrinimą, išnagrinėjusi bei įvertinusi Patikrinimo ataskaitoje ir Baudžiamajame įsakyme nustatytų faktinių aplinkybių visumą, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 201, 213 straipsniais, Sąjungos muitinės kodekso 103 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 43 straipsniu, ginčijamu 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėją pripažino solidariai atsakančiu skolininku muitinei dėl Patikrinimo ataskaitoje apskaičiuotos mokestinės prievolės: 34 709,79 Eur muito (A00), 17 0575,46 Eur antidempingo muito (A30), 43 109,94 Eur importo PVM (B00), 6 516,74 Eur delspinigių nuo importo PVM (860), už UAB „Baltic Stock Company“ importuotas prekes, deklaruotas muitinės importo deklaracijose;

Departamentas ginčijamu 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu panaikino Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį dėl 18 291,24 Eur muito (A00), 89 210,50 Eur antidempingo muito (A30), 22 575,30 Eur importo PVM (B00) ir 4 701,11 Eur delspinigių nuo importo PVM (860) mokestinės prievolės atsiradimo pagal 2010–2011 metais pateiktas importo deklaracijas, nustatęs, kad Kauno TM pareiškėją pripažindama solidariu skolininku muitinei, nepagrįstai taikė Muitinės įstatymo 43 straipsnyje nustatytą 10 metų senaties terminą; likusią Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį patvirtino;

Komisija ginčijamu 2018 m. liepos 13 d. sprendimu patvirtino Muitinės departamento sprendimą.

Teismas iš skundžiamų sprendimų turinio nustatė, kad pareiškėjo skolos muitinei atsiradimą (2010 m. rugpjūčio 12 d. – 2012 m. spalio 30 d.) lėmė pareiškėjo veiksmai, dėl kurių jam buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-305-489/2016, todėl teismas sprendė, jog pagrįstai taikyta Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalis, nukreipianti senaties taikymą į galiojančias nuostatas – Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipą ir MAĮ 68 straipsnį, kuriame buvo įtvirtintas 5 metų senaties terminas mokesčiui apskaičiuoti arba perskaičiuoti. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipą pareiškėjui solidarioji prievolė negalėjo atsirasti ir dėl to, kad deklaracijai surašyti reikalingą informaciją teikė ne pareiškėjas. Teismas nurodė, jog Baudžiamajame įsakyme nustatyta, kad pareiškėjas inicijavo muitinės procedūrų įforminimą tikrovės neatitinkančių dokumentuose nurodytų duomenų pagrindu, teikė žinomai netikrus dokumentus muitinės tarpininkų atstovams, kurie netikrų dokumentų pagrindu parengė importo deklaracijas. Esant šioms aplinkybėms, teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog deklaracijai surašyti reikalinga informacija yra klaidinga, todėl, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipa, pagrįstai pripažintas skolininku muitinei.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl pakartotinės administracinės procedūros ir dėl neišieškotos skolos iš likviduotos UAB „Baltic Stock Company“ perkėlimo pareiškėjui. Teismas nurodė, kad UAB „Baltic Stock Company“ Patikrinimo ataskaita mokestinė prievolė apskaičiuota, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatomis, nustačius, kad bendrovei importo skola muitinei atsirado išleidus į laisvą apyvartą importo muitais apmokestinamas prekes; pareiškėjui mokestinė prievolė apskaičiuota, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipa, įvertinus Baudžiamajame įsakyme nustatytas aplinkybes bei nustačius, kad pareiškėjas pateikė informaciją, reikalingą muitinės deklaracijai surašyti, ir žinojo arba turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, bet ne todėl, kad pareiškėjas tuo metu buvo UAB „Baltic Stock Company“ direktorius.

Teismas padarė išvadą, jog UAB „Baltic Stock Company“ ir pareiškėjas skolininkais muitinei pripažinti skirtingais pagrindais, o Patikrinimo ataskaita nebuvo sprendžiamas pareiškėjo pripažinimo solidariu skolininku muitinei klausimas, todėl nelaikytina, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikta pakartotinė administracinė procedūra ir iš bendrovės neišieškota skola perkelta pareiškėjui. Teismas sutiko su MGK sprendime išdėstyta pozicija, kad pagal ESTT pateiktą išaiškinimą byloje C-522/16, pripažinimas solidariu skolininku pagal minėtas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas nėra siejamas su asmens ir ūkio subjekto santykiais, esminis kriterijus yra atliktų veiksmų, informacijos pobūdis, dėl kurių buvo teikiama neteisinga informacija kompetentingoms institucijoms, siekiant nesumokėti mokesčių ar jų dalies.

Atmesdamas pareiškėjo skundo argumentus, kad skola muitinei turėjo būti laikoma išnykusia, nes sulaikytos prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalį, taip pat pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalį, teismas nurodė, jog skola muitinei atsirado 2010 m. rugpjūčio 12 d.–2012 m. spalio 30 d., o Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnis įsigaliojo 2016 m. gegužės 1 d., todėl skolos muitinei atsiradimo metu šio kodekso nuostatos negalėjo būti taikomos. Dėl Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos dalies nuostatų taikymo teismas pažymėjo, kad prekės buvo konfiskuotos Baudžiamuoju įsakymu, t. y. vėliau nei išleistos į laisvą apyvartą, todėl ši Bendrijos muitinės kodekso nuostata pareiškėjui negalėjo būti taikoma.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku muitinei, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipa, 213 straipsniu bei atsižvelgiant į MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčių apskaičiavimo (skolos nustatymo) terminą. Ginčijami Kauno TM, Departamento ir MGK sprendimai priimti, tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl teismas nenustatė pagrindo jų naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais. Kadangi pareiškėjas neginčijo apskaičiuotos skolos teisingumo, todėl teismas ginčijamų sprendimų šiuo aspektu nenagrinėjo ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. sausio 6 d. sprendimu (toliau – ir LVAT sprendimas) pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą pakeitė bei ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Pareiškėjo V. B. skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. S-116(7-84/2018). Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 1A-163 dalį, kuria iš dalies patvirtintas Kauno teritorinės muitinės 2017 lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 7KM32/04. Panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2017 lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 7KM32/04 dalį, kuri buvo patvirtinta Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 1A-163. Kitą pareiškėjo V. B. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, sprendė, kad skirtingai nei iš esmės teigia mokesčių administratoriai bei vertino mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2017 m. spalio 19 d. sprendime byloje A, C-522/16, EU:C:2017:778 (toliau – ir ESTT Sprendimas A) pateikti išaiškinimai savaime nepatvirtina, jog Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa yra taikytina nesant atitinkamų, šioje nuostatoje minimų „galiojančių nacionalinių nuostatų“. Teismas pažymėjo, kad pagrindinėje byloje, kurioje buvo priimtas šis Sąjungos teisminės institucijos sprendimas, taikytoje Nyderlandų Karalystės nacionalinėje teisėje buvo aiškiai įvirtintos Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje minimos nacionalinės nuostatos (ESTT Sprendimo A 16 ir 17 p.), t. y. klausimas dėl aptariamos kodekso nuostatos taikymo nesant „galiojančių nacionalinių nuostatų“ šiame Teisingumo Teismo sprendime nebuvo sprendžiamas. LVAT akcentavo ir tai, kad iš muitinės skolininką apibrėžiančių Bendrijos muitinės kodekso 201–205 ir 209–211 straipsnių nuostatų matyti, kad tik 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje vartojamas žodžių junginys „gali būti laikomi skolininkais vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis“, o visais kitais atvejais – „skolininku laikomas“ (t. y. be žodžių „gali būti“) ir jokia papildoma nuoroda į valstybių narių nacionalinę teisę nepateikiama. Tai, kad tokia Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antros pastraipos formuluotė nėra savitikslė, patvirtina ir Sąjungos muitų teisės raida.

LVAT pažymėjo, kad skirtingai nei kitose muitinės skolininku pripažinimą reglamentuojančiose Bendrijos muitinės kodekso nuostatose (žr. Sprendimo Spedition Ulustrans 39 p.), aplinkybė, kad šio kodekso 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje pateikiama nuoroda į „galiojančias nacionalines nuostatas“ leidžia pagrįstai konstatuoti, kad priimant šią nuostatą nebuvo siekiama išsamiai (t. y. nereikalaujant, jog būtų priimtos atitinkamos nacionalinės taisyklės) nustatyti sąlygas, kuriomis asmuo yra laikomas muitinės skolininku. Visa tai leidžia teigti, jog Sąjungos įstatymų leidėjas vartodamas žodžius „gali būti“ (t. y. numatoma tam tikra diskrecija pasirinkti) aiškiai suteikė valstybėms narėms teisę „skolininko“ sąvoką nacionalinėmis nuostatomis išplėsti ir aptariamoje Bendrijos muitinės kodekso nuostatoje numatytais asmenimis. Savo ruožtu, nesant atitinkamų „galiojančių nacionalinių nuostatų“, asmuo negali būti pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, net jei jis atitinka šioje nuostatoje numatytus požymius. Kadangi nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius nenurodė (ir teismas nenustatė) jokių minėtų „galiojančių nacionalinių nuostatų“, pareiškėjas negalėjo būti pripažintas muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą.

Teismas sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 7KM32/04 dalis dėl pareiškėjo pripažinimo solidariu skolininku muitinei, kuri buvo patvirtinta Muitinės departamento 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu, yra neteisėta iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Bendrijos muitinės kodeksui), todėl turi būti panaikinta. Šiuo pagrindu pripažintini neteisėtais ir turi būti panaikinti MGK 2018 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. S-116(7-84/2018) bei Muitinės departamento 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 1A-163 dalis, kuria iš dalies buvo patvirtintas Kauno TM 2017 lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 7KM32/04. Nors pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, prašė panaikinti visą Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 7KM32/04, tačiau šio sprendimo dalis jau yra panaikinta Muitinės departamento 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 1A-163, o šios Muitinės departamento sprendimo dalies, kuria iš dalies panaikintas minėtas vietos mokesčio administratoriaus sprendimas, pareiškėjas neginčijo, todėl naikinti Kauno TM 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 7KM32/04 dalį, kuri buvo panaikinta Muitinės departamento 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 1A-163, nėra pagrindo.

LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės (Bendrijos muitinės kodekso) normas, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, o pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

IV. Atsakovas Departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1816-442/2020, kuris grindžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Atsakovas prašyme nurodo, kad pareiškėjas Kauno teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 7KM32/04 buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei dėl Kauno teritorinės muitinės 2013 m. balandžio 15 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 3KM320026M apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa. Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antra pastraipa numato, jeigu muitinės deklaracija, pateikta deklaruojant prekes vienai iš 1 dalyje nurodytų procedūrų, surašyta remiantis informacija, dėl kurios nebūtų surinkti visi teisiškai privalomi muitai arba jų dalis, asmenys kurie pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kurie žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, taip pat gali būti laikomi skolininkais vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis. Tiek ikiteisminės skundą nagrinėjančios institucijos, tiek pirmosios instancijos teismas aiškindamas minėtą nuostatą padarė išvadą, kad „nustačius, jog asmuo tenkina Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipoje nurodytas sąlygas, jis skolininku pripažintinas, laikantis galiojančių nacionalinių teisės normų, jei jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams“ (VAAT sprendimo 6 psl. 7 pastraipa). LVAT 2021 m. sausio 6 d. nutartyje nurodė, kad „Sąjungos įstatymų leidėjas vartodamas žodžius „gali būti“ (t. y. nustatoma tam tikra diskrecija pasirinkti) aiškiai suteikė valstybėms narėms teisę „skolininko“ sąvoką nacionalinėmis nuostatomis išplėsti ir aptariamoje Bendrijos muitinės kodekso nuostatoje numatytais asmenimis. Atitinkamai, nesant atitinkamų „galiojančių nacionalinių nuostatų“, asmuo negali būti pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, net jei jis atitinka šioje nuostatoje numatytus požymius“ (LVAT sprendimo 67 p.) ir konstatavo, „kadangi nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius nenurodė (ir teismas nenustatė) jokių minėtų „galiojančių nacionalinių nuostatų“, pareiškėjas negalėjo būti pripažintas muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą.“

Departamentas pažymi, kad 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 (toliau – ir Nutarimas), 71 punktas nustato, jeigu muitinės deklaracija, pateikta deklaruojant importo muitais apmokestinamas prekes išleidimo į laisvą apyvartą arba laikinojo įvežimo iš dalies neapmokestinant prekių importo muitais muitinės procedūrai įforminti, užpildyta remiantis informacija, dėl kurios nebūtų surinkti visi teisiškai privalomi sumokėti muitai arba jų dalis, be kitų Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų, skolininkais laikomi ir asmenys, kurie pateikė šią informaciją muitinės deklaracijai užpildyti ir kurie žinojo (arba yra pagrindo manyti, jog turėjo žinoti), kad informacija yra klaidinga. Taigi, atsižvelgiant į LVAT pateiktą Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antros pastraipos aiškinimą, nagrinėjamu atveju LVAT neįvertino nacionalinėje teisėje (Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimo 71 punkte) įvirtintos nuostatos, leidžiančios minėtus asmenis pripažinti skolininkais muitinei. Todėl, Departamento nuomone, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pareiškėjas V. B. atsiliepime į prašymą nurodo, kad procesas administracinėje byloje Nr. eA-1816-442/2020 negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo atveju taikant materialiosios teisės normas (Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą) buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nepateikė argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs LVAT neteisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius nurodytu aspektu. Įvertinus Departamento parašymo turinį matyti, kad jame apskritai nėra argumentų dėl tariamo pažeidimo akivaizdumo. Prašyme tik cituojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1332 71 punkto nuostatos ir deklaratyviai teigiama, kad nagrinėjamu atveju LVAT neįvertino nacionalinėje teisėje, t. y. minėto nutarimo 71 punkte neva įtvirtintos nuostatos, leidžiančios minėtus asmenis pripažinti skolininkais muitinei. Pažymi, kad nei ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje stadijoje, nei ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1332 71 punkto nuostatomis nesirėmė. Priešingai, viso proceso metu atsakovas įrodinėjo, kad ginčo atveju taikytina Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalis, nukreipianti senaties taikymą į galiojančias nuostatas – Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies 2 pastraipą ir Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnį kuriame įtvirtintas 5 metų senaties terminas mokesčiui apskaičiuoti arba perskaičiuoti. Taigi, šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su priimtu sprendimu dėl mokestinio ginčo išsprendimo.

Pareiškėjo įsitikinimu, LVAT išsamiai ir teisingai išnagrinėjo bylą bei atsižvelgė į Sąjungos muitų teisės aktų raidos įstoriją ir kitų valstybių narių Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antros pastraipos įgyvendinimo ir taikymo praktiką. Todėl LVAT pagrįstai konstatavo, kad Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antros pastraipos formuluotė nėra savitikslė. Nesant atitinkamų „galiojančių nacionalinių nuostatų“, asmuo negali būti pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, net jei jis atitinka šioje nuostatoje numatytus požymius. Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nurodytą sąvoką „vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis“ valstybė narė turėjo nacionaliniu teisės aktu apibrėžti ir nustatyti asmenų pripažinimą skolininku reglamentuojančias nuostatas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublika pagal analogiją įgyvendindama Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygas priėmė atskirą Muitinės įstatymo 401 straipsnį (2014 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-803 redakcija) ir apibrėžė senaties terminą reglamentuojančias nacionalines nuostatas, tačiau Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antros pastraipos taikymo sąlygų atskiru įstatymu nenustatė, nors privalėjo tai padaryti. Taigi esminių ir akivaizdžių klaidų nagrinėjant bylą nebuvo padaryta, o atsakovo prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį jo nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sausio 23 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95)). Taigi proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta trylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu („jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį“). Atsakovas iš esmės prašymą grindžia nuomone, kad padaryta Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antros pastraipos aiškinimo ir taikymo klaida.

Šią klaidą atsakovas prašyme iš esmės sieja su aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1332 71 punktas leidžia asmenis, kurie pateikė atitinkamą informaciją muitinės deklaracijai užpildyti ir kurie žinojo (arba yra pagrindo manyti, jog turėjo žinoti), kad informacija yra klaidinga, pripažinti skolininkais muitinei.

Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, kad kaip teisingai akcentavo teisėjų kolegija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo 62 punkte, „<...> iš muitinės skolininką apibrėžiančių Bendrijos muitinės kodekso 201–205 ir 209–211 straipsnių nuostatų matyti, kad tik 201 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje vartojamas žodžių junginys „gali būti laikomi skolininkais vadovaujantis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis“, o visais kitais atvejais – „skolininku laikomas“ (t. y. be žodžių „gali būti“) ir jokia papildoma nuoroda į valstybių narių nacionalinę teisę nepateikiama“. „<...> Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą pakeitęs 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 77 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nebeliko žodžių „gali būti“ ir nuorodos į nacionalinę teisę“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo 65 p.).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra išaiškinęs, jog pagal Konstituciją, svarbiausi visuomeniniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymais: su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties (2007 m. gegužės 5 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas). Taigi nuosavybės ribojimas gali būti pateisinamas tik įstatyme nustatytais atvejais, jeigu tai yra daroma dėl viešojo intereso arba šis ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, t. y. adekvatus ir būtinas.

Be reikalavimo nuosavybės teisės ribojimo sąlygas įtvirtinti ne žemesnio negu įstatymo lygmens teisės akte, šiame kontekste reikšmingas ir bendrasis reikalavimas viešojo administravimo aktus grįsti įstatymais. Teisės normomis nepagrįstas administracinis aktas yra nesuderinamas ir su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, pagal kurį, be kita ko, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Šiuo konkrečiu atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimas Nr. 1332, kuriuo remiasi atsakovas, siekdamas pareiškėją pripažinti skolininku muitinei, nėra įtvirtintas įstatymo lygmeniu, todėl juo negali būti remiamasi šioje byloje.

Dėl netinkamo teisės akto taikymo būtų neteisėtai ir neproporcingai apribotos pareiškėjo teisės į nuosavybę, dėl to pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, t. y. kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe.

Taigi nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas negalėjo būti pripažintas muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, nes jokios nuorodos į galiojančią nacionalinę teisę įstatymu lygmeniu nenurodė nei atsakovas, jos taip pat nenustatė ir LVAT 2021 m. sausio 6 d. sprendime.

Primintina, kad prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Taigi, pirmiausia aptariamo pagrindo atnaujinti procesą taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602‑71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

Šių proceso taisyklių kontekste atsižvelgiant į prieš tai pateiktą vertinimą dėl Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalies antros pastraipos taikymo, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas, be nacionalinių taisyklių, iš esmės nenurodė jokių Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų ar (ir) kompetentingų teisminių institucijų jurisprudencijos pavyzdžių, leidžiančių konstatuoti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto pagrindo atnaujinti procesą buvimą.

Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1816-442/2020 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1816-442/2020 pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Ernestas Spruogis