2021-02-03 Nr. AB-2397-3-61-3-04252-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-762-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04252-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10.2; 12.17

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Z. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-8980 dėl mokestinės nepriemokos užsienio valstybėje išieškojimo (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su VMI Sprendimu. Paaiškino, kad 2007 m. balandžio 27 d. jis pasiskolino iš P. V. 150 000 Lt. Paskolos sutartį sudarė įkeičiant 806,98 kv. m ploto patalpą (sandėlį), esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Paskola buvo suteikta su 18 proc. palūkanomis. Nuo 2007 m. iki 2011 m. vidurio sumokėjo P. V. 74 250 Lt palūkanų grynais, t. y. 2 250 Lt per mėnesį. Atsiskaitymai buvo vykdomi grynais pinigais. Įkeistas turtas 2013 m. lapkričio 11 d. buvo parduotas iš varžytinių, o išieškota 104 504,08 Lt suma pervesta į P. V. sąskaitą, neatsižvelgiant į mokestinę nepriemoką. Bendra iš išieškota suma sudaro 178 754 Lt (51 813 Eur). Prašė panaikinti VMI Sprendime nurodytas išieškomas prievolės baudų ir delspinigių sumas.

3. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą dėl VMI atsiliepime į jo skundą nurodytų argumentų, kuriame paaiškino, kad 2011 metais buvo faktiškai bankrutavęs, tik to teisiškai neįforminęs. 2012 m. vasario 12 d. išvyko į Didžiąją Britaniją, pasibaigus paso galiojimui. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 15 d. pateikė prašymą naujo paso išdavimui, todėl išvykimas iš Lietuvos deklaruotas tik 2012 m. lapkričio 15 d. Nuo 2012 m. vasario 12 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. (nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytinių data) turtas nebuvo niekam išnuomotas, jis pats neturėjo jokios galimybės naudotis turtu, už kurį priskaičiuoti nekilnojamojo turto mokesčiai, baudos ir delspinigiai. VMI 2015 m. kovo 16 d. sprendimas dubliuoja 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimą. Mokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimo terminas yra 5 metai, todėl yra suėjęs mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas. Pareiškėjas teigė, kad jo mokestinė nepriemoka turi būti pripažinta beviltiška. Taip pat nurodė, kad bauda yra neadekvati ir neproporcinga teisės pažeidimui ir siekiamam tikslui. Kadangi nekilnojamojo turto vertė, už kurį priskaičiuota mokesčio nepriemoka, baudos ir delspinigiai neviršijo 220 000 Eur sumos, pagal Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimus nuo 2015 m. sausio 1 d., jo turtas neturi būti apmokestinamas.

4. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2018 m. rugsėjo 5 d. (t. y. skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną) duomenimis, G. Z. valstybės biudžetui buvo skolingas 3 404,59 Eur: iš jų 1 548,02 Eur nekilnojamojo turto mokesčio (toliau – ir NTM), 985,30 Eur NTM delspinigių ir 464,00 Eur NTM baudos, priskaičiuotų pagal Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-502 už 2011–2012 metus; 338,86 Eur NTM nepriemoką bei 18,23 Eur NTM delspinigių pagal jo paties 2014 m. vasario 13 d. pateiktą deklaraciją už 2013 metus (iš viso 3 354,41 Eur), 2,32 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 0,07 Eur GPM delspinigių, 0,87 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 0,06 Eur PSD delspinigių ir 46,86 Eur pagal vykdomuosius dokumentus.

6. Kadangi G. Z. mokestinės nepriemokos nesumokėjo ir prašymo dėl skolos sumokėjimo dalimis nepateikė, VMI, vykdydama išieškojimą, 2015 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-6426 išieškoti deklaruotą 360,41 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Šis sprendimas buvo pateiktas vykdyti antstolei L. P., tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko.

7. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 15 d. yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę, nėra nurodęs gyvenamosios vietos Lietuvoje, taikomi priverstinio išieškojimo veiksmai nerezultatyvūs, o Klaipėdos AVMI 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktu priskaičiuotos sumos į biudžetą sumokėtos nebuvo (MANO VMI pranešimų pareiškėjas neskaitė), VMI, vadovaudamasi Direktyvos 2010/24/ES 5 straipsniu su 2018 m. kovo 16 d. raštu Nr. (23.15-08) 318-768 kreipėsi į Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją ir prašė suteikti informaciją apie pareiškėjo adresą, pajamas ir turtą skoloms išieškoti bei atidarytas sąskaitas kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose. Jungtinė Karalystė, atsakydama į VMI prašymą, 2018 m. rugpjūčio 17 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė pareiškėjo adresą Jungtinėje Karalystėje.

8. Atsakovas nurodė, kad VMI išnaudojo visas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas išieškojimo procedūras bei priemones, tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko. Atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-6426 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto nebuvo įvykdytas, VMI 2018 m. priėmė sprendimą Nr. (23.25-08)-328-8980 išieškoti 3 354,41 Eur mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje ir 2018 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. (23.15-08) 318-2041 išsiuntė prašymą Didžiosios Britanijos kompetentingai institucijai vykdyti reikalavimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius skundžiamą 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-8980 išieškoti 3 354,41 Eur mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės Vyriausybės sutartimi „Dėl pajamų bei kapitalo prieaugio pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos“. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Prie Sprendimo pridėta mokesčių mokėtojo skolingumo nustatymo ataskaita yra detalizuota, joje nurodytas prievolės tipas, mokestinis laikotarpis, išieškomos prievolės, baudos ir delspinigių sumos. Sprendimo turinį ir formą nustato VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. VA-143 (2014 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. VA-164 redakcija). Priimtas sprendimas atitinka nustatytą sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje formą ir turinį.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad G. Z. įsiskolinimas valstybės biudžetui yra 3 404,59 Eur: 1 548,02 Eur NTM už 2011–2012 metus, 985,30 Eur NTM delspinigiai, 464,00 Eur NTM bauda, priskaičiuoti pagal Klaipėdos AVMI 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-502 už 2011-2012 metus; 338,86 Eur NTM nepriemoka pagal paties pareiškėjo pateiktą 2014 m. vasario 3 d. deklaraciją NTM001 už 2013 metus, 18,23 Eur NTM delspinigiai, apskaičiuoti pagal pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. pateiktą deklaraciją už 2013 metus, 2,32 Eur GPM, 0,07 Eur GPM delspinigiai, 0,87 Eur PSD įmokos, 0,06 Eur PSD įmokų delspinigiai ir 46,86 Eur pagal vykdomuosius dokumentus. Sprendime nurodyta įsiskolinimo suma 2018 m. rugsėjo 5 d.: 3 354,41 Eur (1548,02 Eur NTM už 2011–2012 metus, 985,30 Eur NTM delspinigiai, 464,00 Eur NTM bauda, priskaičiuoti pagal Klaipėdos AVMI 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-502 už 2011–2012 metus; 338,86 Eur NTM nepriemoka pagal paties pareiškėjo pateiktą 2014 m. vasario 3 d. deklaraciją NTM001 už 2013 metus, 18,23 Eur NTM delspinigiai pagal pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. pateiktą deklaraciją už 2013 metus).

12. Teismas taip pat nustatė, kad VMI 2015 m. kovo 16 d. sprendimu išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-6426, remdamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nusprendė išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo G. Z. turto 360,541 Eur mokestinę nepriemoką, paties pareiškėjo deklaruotą 2014 m. vasario 3 d. (pateikta deklaracija NTM001 už 2013 metus, prievolės suma 338,86 Eur). Tačiau ši nepriemoka pareiškėjo nebuvo sumokėta, paskaičiuoti 18,23 Eur delspinigiai. Minėtas sprendimas buvo pateiktas vykdyti antstolei L. P., tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko.

13. VMI 2018 m. rugpjūčio 17 d. gavo duomenis iš Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos apie pareiškėjo gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje ir 2018 m. rugsėjo 5 d. priėmė skundžiamą Sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo užsienio valstybėje, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės Vyriausybės sutartimi „Dėl pajamų bei kapitalo prieaugio pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos” (MAĮ 106 str. 6 d.), 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-502 už 2011–2012 metus, 2014 m. vasario 3 d., nekilnojamojo turto mokesčio deklaracija už 2013 metus, kuriuo ir buvo nuspręsta išieškoti iš mokesčių mokėtojo G. Z. 3 354,41 Eur mokestinės nepriemokos sumą. Mokesčio mokėtojo skolingumo nustatymo ataskaitoje, pridėtoje prie skundžiamo sprendimo, yra aiškiai ir detaliai nurodyti: prievolės tipas, išieškomos prievolės, baudos ir delspingių sumos bei mokestinis laikotarpis. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs pastabas dėl 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akto, kaip tai numatyta MAĮ 131 straipsnio 1 dalyje.

14. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog 2015 m. kovo 16 d. VMI sprendimas dubliuojasi 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendime, kadangi 2015 m. kovo 16 d. sprendime nurodyta 338,86 Eur NTM mokestinės nepriemokos ir 18,23 Eur NTM delspinigių suma už 2013 metus, kuri nurodyta ir 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendime, nebuvo išieškota iš pareiškėjo turto.

15. Teismas pareiškėjo teiginius, kad jis iš Lietuvos išvyko 2012 m. vasario 12 d., išvykimas deklaruotas tik 2012 m. lapkričio 15 d., kadangi tai susiję su jo paso galiojimo pasibaigimu (2012 m. vasario 12 d.), o prašymą dėl naujo paso išdavimo pateikė 2012 m. lapkričio 15 d., taip pat, kad turtas, kuriam buvo apskaičiuotas NTM, NTM delspinigiai ir NTM bauda, iš varžytinių buvo parduotas 2013 m. lapkričio 11 d., jis laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 12 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. nei nuomojo šio turto, nei juo pats naudojosi, vertino kaip neturinčius įtakos VMI Sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Nenustatyta, kad NTM mokestinę nepriemoką už 2011, 2012 bei 2013 metus pareiškėjas būtų sumokėjęs nustatytais terminais, todėl delspinigiai ir bauda yra apskaičiuoti pagrįstai (MAĮ 99 straipsnis, 140 straipsnis), kaip ir pagrįstai priimtas 2018 m. rugsėjo 5 d. VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje Nr. (23.25-08)-328-89.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl senaties termino mokestinei nepriemokai išieškoti, teismas nurodė, kad mokestinė nepriemoka už 2011–2012 metus yra nustatyta 2017 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-502, už 2013 metus nekilnojamojo turto mokestinė nepriemoka nurodyta 2014 m. vasario 3 d. teiktoje deklaracijoje, todėl remdamasis MAĮ 107 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas nėra praleistas, kadangi teisė priverstinai išieškoti susidariusią nepriemoką už 2011–2012 metus buvo nustatyta ir atsirado 2017 m. gruodžio 12 d., o už 2013 metus - 2014 m. vasario 3 d., pareiškėjui pateikus deklaraciją.

17. Teismas pažymėjo, kad MAĮ 113 straipsnyje numatyti beviltiškos mokestinės nepriemokos atvejai, tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, į tai, jog pareiškėjo atvejis nepatenka į 113 straipsnyje nurodytus atvejus, pareiškėjo argumentas, kad jo mokestinė nepriemoka turi būti pripažinta beviltiška, yra nepagrįstas.

18. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad apskaičiuoti delspinigių ir baudos dydžiai yra neproporcingai dideli ir neadekvatūs lyginant su pažeidimu, neproporcingi siekiamam tikslui pasiekti, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 13 straipsnis numato, jog pažeidus šio įstatymo nuostatas, baudos skiriamos ir delspinigiai skaičiuojami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. MAĮ 140 straipsnyje numatyta, kad asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus, išskyrus šio Įstatymo 142 straipsnyje nurodytus atvejus. Pagal MAĮ 99 straipsnį delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų. Remiantis MAĮ 100 straipsniu ir 141 straipsniu nenustatyta teisinių pagrindų pareiškėją atleisti nuo delspinigių ir baudos mokėjimo. Teismas pažymėjo, kad nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimai, įsigalioję vėliau, t. y. nuo 2015 metų, nei buvo apskaičiuotas pareiškėjui nekilnojamojo turto mokestis bei dėl nepriemokos susidarymo apskaičiuoti delspinigiai ir bauda, nagrinėjamu atveju pareiškėjui negalioja, kadangi įstatymas atgal netaikomas.

19. Teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, nenustatė, kad VMI Sprendimas neatitiktų administraciniam aktui keliamų reikalavimų, jo turinys ir forma taip pat atitinka VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. VA-143 (2014 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. VA-164 redakcija) reikalavimus.

20. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III

21. Pareiškėjas G. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

22. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

23. Teigia, kad MAĮ nustato atvejus, kada mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo baudų, delspinigių ir palūkanų, vienas iš jų, kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Nurodo, kad 2011 m. buvo faktiškai bankrutavęs, tik to teisiškai neįforminęs. Kadangi netekęs lėšų, neteko ir galimybės verstis jokia veikla, užtikrinančią pragyvenimą Lietuvoje, pareiškėjas teigia 2012 m. vasario 12 d. išvykęs į Didžiąją Britaniją.

24. Nurodo, kad negalėjo numatyti, jog 2013 m. lapkričio 11 d. pardavęs įkeistą turtą iš varžytinių visa išieškota 104 504,08 Lt suma bus pervesta į kreditoriaus P. V. sąskaitą, neatsižvelgiant į mokestinę nepriemoką, kuri turėjo būti padengta iš turto pardavimo lėšų. Pareiškėjo nuomone, VMI neišnaudojo teisėtos pirmumo teisės į skolos išieškojimą.

25. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių mokėtojas taip pat gali būti atleistas nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taip pat ir tuo atveju, jeigu delspinigių išieškoti netikslinga ekonominiu ir/ar socialiniu požiūriu (šis atleidimo atvejis gali būti taikomas tik fiziniams asmenims). Laikotarpiu nuo 2010 iki 2013 m. spalio 8 d. turėjo tris nepilnamečius išlaikytinius, išlaikymo suma per mėnesį sudarė 334 Eur, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. VMI ir teismas nepakankamai įsigilino į skundo esmę bei nurodytas aplinkybes. Teigia, kad jo dabartinė finansinė situacija taip pat nesuteikia galimybės sumokėti skundžiamą nepriemoką.

26. Pareiškėjas teigia, kad paskirto dydžio bauda yra neadekvati ir neproporcinga teisės pažeidimui ir siekiamam tikslui. Nurodo, kad už teisės pažeidimus negali būti skiriamos tokios nuobaudos, taip pat ir tokio dydžio baudos, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui ir siekiamam tikslui, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui. Šiuo atveju VMI net nebando ieškoti kompromiso peržiūrint baudų bei delspinigių dydį.

27. Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratorius savo iniciatyva arba mokesčių mokėtojo prašymu gali pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, kai mokesčių mokėtojas neturi turto arba turtas yra nelikvidus, mažai likvidus, kai nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidos yra didesnės už pačią mokestinę nepriemoką arba kai netikslinga nepriemoką išieškoti dėl sunkios fizinių asmenų ekonominės (socialinės) padėties. Kai mokestinė nepriemoka pripažinta beviltiška mokesčių administratoriaus iniciatyva, mokesčių mokėtojai apie tai neinformuojami.

28. Pareiškėjas pateikė apeliacinio skundo papildymą (pateiktas pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui), kuriame dėsto su byloje nagrinėjamu ginču nesusijusias aplinkybes (mokesčių surinkimą į biudžetą, turto perkainavimą, su atliekų surinkimu susijusias aplinkybes 2009 metais), taip pat pakartoja apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su baudos ir delspinigių dydžiu, P. V. padarytą turtinę ir neturtinę žalą pareiškėjui.

29. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

30. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, jog 2011 m. buvo faktiškai bankrutavęs, tik to teisiškai neįforminęs. Pareiškėjas 2012 m. vasario 12 d. išvyko į Didžiąją Britaniją, kadangi netekęs lėšų neteko galimybės verstis jokia veikla, užtikrinančia pragyvenimą Lietuvoje, be to, negalėjo numatyti, kad 2013 m. lapkričio 11 d. pardavus įkeistą turtą iš varžytinių visa išieškoma suma bus pervesta į kreditoriaus P. V. sąskaitą, neatsižvelgiant į mokestinę nepriemoką, kuri turėjo būti padengta iš turto pardavimo lėšų. Taigi pareiškėjas nurodo visiškai naujas faktines aplinkybes, kad mokesčio įstatymą pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

31. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismo sprendimas netinkamas ir turi būti panaikintas, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas. VMI vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo pateikto patikslinto skundo reikalavimus dėl Sprendimo panaikinimo, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas. Naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-328-8980 dėl mokestinės nepriemokos užsienio valstybėje išieškojimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas nepraleistas, mokestinę nepriemoką nuspręsta išieškoti pagrįstai, pareiškėjo atvejis nepatenka į MAĮ numatytus beviltiškos mokestinės nepriemokos atvejus, delspinigiai ir bauda apskaičiuoti pagrįstai, nenustatęs pagrindų atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudų, nesant pagrindo taikyti nuo 2015 m. įsigaliojusį NTMĮ pakeitimą, pareiškėjo skundą atmetė.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįsigilino į skundo esmę ir neatsižvelgė į susidariusias išskirtines aplinkybes. Be to, pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu turi būti taikomos MAĮ nuostatos, nustatančios atvejus, kada mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo baudų, delspinigių ir palūkanų, kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, taip pat ir tuo atveju, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir/ar socialiniu požiūriu. Paskirto dydžio bauda yra neadekvati ir neproporcinga teisės pažeidimui ir siekiamam tikslui. Pareiškėjo dabartinė finansinė situacija taip pat nesuteikia galimybės sumokėti skundžiamą nepriemoką. Mokestinė nepriemoka turi būti pripažinta beviltiška.

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; kt.).

37. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo, atsiliepimo į VMI atsiliepimą ir apeliacinio skundo bei atsakovo atsiliepimų į pareiškėjos skundą bei apeliacinį skundą argumentus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

40. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, įvertino byloje pateiktus įrodymus, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas neįsigilino į ginčo esmę ir susidariusias išskirtines aplinkybes, priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė pareiškėjo skunde ir atsiliepime į VMI atsiliepimą nurodytus argumentus bei aplinkybes ir juos įvertino ginčui aktualių teisės aktų kontekste.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde nurodo, pareiškėjo nuomone, išskirtines aplinkybes, dėl kurių jis turėtų būti atleistas nuo baudų ir delspinigių (mokėjo 334 Eur išlaikymą vaikams, buvo faktiškai bankrutavęs, VMI neišnaudojo pirmumo teisės išieškoti nepriemoką), tačiau jokių įrodymų šiems teiginiams pagrįsti nepateikia. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde aplinkybių, jog jis turi būti atleistas nuo baudų ir delspinigių, nes mokėjo išlaikymą vaikams, atsakovas neišnaudojo pirmumo teisės išsiieškoti mokestinę nepriemoką ir pan., nebuvo nurodęs, todėl teisėjų kolegija jų nevertina, kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis).

42. MAĮ 100 straipsnis, nustatantis atleidimo nuo delspinigių atvejus, numato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims;

43. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. MAĮ 141 straipsnio, nustatančio atleidimo nuo baudos pagrindus, 1 dalyje nustatyta, kad atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

44. Taigi, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra nustatyti pareiškėjo atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindai, taip pat nėra pagrindo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Kaip jau buvo minėta, nors pareiškėjas teigia, kad yra pagrindas atleisti jį nuo baudų ir delspinigių mokėjimo dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, netikslinga išieškoti ekonominiu požiūriu ir pan., tačiau šių aplinkybių niekaip nepagrindė.

45. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad paskirta bauda yra neadekvati ir neproporcinga teisės pažeidimui ir siekiamam tikslui. MAĮ 140 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus, išskyrus šio Įstatymo 142 straipsnyje nurodytus atvejus. Taigi pareiškėjui bauda apskaičiuota remiantis MAĮ nuostatomis, todėl nėra jokio pagrindo sutikti, kad ji yra neadekvati ar neproporcinga. Aplinkybė, kad pareiškėjo dabartinė finansinė situacija nesuteikia galimybės sumokėti skundžiamą nepriemoką, savaime neatleidžia pareiškėjo nuo apskaičiuotų mokesčių, delspinigių ir baudų sumokėjimo.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų argumentų, dėl ko nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nenurodė.

47. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, todėl jis atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,148 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Pareiškėjo G. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius