2015-12-10 Nr. AB-24098-3-61-3-01190-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1923-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01190-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo žemės ūkio kooperatyvo „Baltas lašas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo žemės ūkio kooperatyvo „Baltas lašas“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, atstovaujamai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas žemės ūkio kooperatyvas (toliau – ir ŽŪK) „Baltas lašas“ su skundu kreipėsi į teismą prašydamas:

1) panaikinti 2014 m. sausio 24 d. Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimus Nr. 17R-3476, Nr. 17R-3482, Nr. 17R-3483, Nr. 17R-3475, Nr. 17R-3484 (toliau – ir Sprendimai) dalyse dėl pareiškėjo patirtų mokėjimų išlaidų nekompensavimo;

2) įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas mokėjimų išlaidas – 72 950 Lt.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 22 d. kreipėsi į Komisiją su prašymais dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projektų plėtojimu, kompensavimo, 2013 m. spalio 8 d. gavo Komisijos sprendimus Nr. 17R-562, Nr. 17R-561, Nr. 17R-560, Nr. 17R-559, Nr. 17R-558, kuriuos apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir VAGK). VAGK panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus bei priimti dėl jų sprendimus. Komisija pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus, 2014 m. sausio 24 d. priėmė skundžiamus Sprendimus, kuriais buvo nuspręsta tik iš dalies kompensuoti pareiškėjo iki 2013 m. vasario 1 d. turėtas išlaidas, t. y. buvo nuspręsta kompensuoti tik Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėtas valstybės rinkliavas (po 100 Lt pagal kiekvieną prašymą).

Pareiškėjas pažymėjo, kad atitiko Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo nustatyta asmenų, patyrusių išlaidų plėtojant saulės elektrinių projektus, teisę į išlaidų kompensavimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), kuriuo nustatyta su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo tvarką, sąlygas, todėl patirtos išlaidos turėtų būti kompensuojamos.

Pareiškėjas leidimus plėtrai gavo ir dėl jų pratęsimo į Energetikos ministeriją nesikreipė, todėl, pareiškėjo teigimu, jis turinti teisę į išlaidų kompensaciją. Pirkimo pardavimo sutarties Nr. 120718/4 (toliau – ir Sutartis) pagrindu UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Pardavėjas) įsipareigojo pareiškėjui įrengti saulės elektrines ir gauti leidimus elektros energijos gamybai. Minėtos Sutarties pagrindu pareiškėjas užsakė įrengti 21 integruotą saulės elektrinę ir 1 neintegruotą saulės elektrinę, įskaitant leidimų gavimą.

Vadovaujantis Sutarties 4.1 punktu pareiškėjas įsipareigojo Pardavėjui sumokėti 10 000 Lt avansą, kuris buvo pervestas 2012 m. liepos 24 d. Pagal Sutarties 4.4 punktą pareiškėjas įsipareigojo Pardavėjui sumokėti avansą nuo saulės elektrinės įrangos užsakymo dienos, ką pareiškėjas ir padarė 2012 m. gruodžio 12 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas sumokėjo avansą saulės elektrinių projektui plėtoti, todėl sumokėtas avansas laikytinas su šio projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis. Taip pat projekto vystymui buvo užsakytos atlikti sklypų topografinės nuotraukos, kurių išlaidos taip pat laikytinos susijusiomis su elektrinių plėtojimu.

Už topografines nuotraukas mokėjimas atliktas 2013 m. sausio 24 d., taip pat turėtų būti kompensuotas. Pabrėžė, kad visi mokėjimai (priskirti avansinių mokėjimų kategorijai) atlikti dar iki 2013 m. vasario 1 d., todėl nėra pagrindo pripažinti šių išlaidų nekompensuotinomis. Taip pat pažymėjo, kad patirtos išlaidos atitiko kompensuotinų išlaidų reikalavimus, t. y., esant ekonominiam nenaudingumui ir pareiškėjui kreipiantis į Pardavėją dėl avanso grąžinimo, o jam atsisakius tai padaryti, tarp šalių buvo sudarytas Susitarimas dėl sutarčių nutraukimo (toliau – ir Susitarimas), kuriuo buvo susitarta dėl avanso negrąžinimo, nes Pardavėjas patyrė nuostolių; taip pat sumokėtas avansas neviršijo 45 proc.

Sutartyje nustatytos saulės elektrinės kainos. Nesutiko su skundžiamuose sprendimuose pateiktais argumentais, jog išlaidos už topografines nuotraukas viršijo įprastą mokėtiną sumą. Šiuo aspektu nurodė, kad pateikė visus turimus dokumentus pagrindžiančius išlaidų patyrimą, todėl nekompensuoti šių išlaidų nebuvo pagrindo. Dėl pagal Sutartį sumokėto 10 000 Lt avanso sutiko, jog tai avansinis mokėjimas, nes vykdydamas Sutartį pareiškėjas gavo septynis Leidimus plėtrai, pagal kuriuos Pardavėjui pastačius saulės elektrines pareiškėjas būtų turėjęs sumokėti 987 000 Lt.

Pareiškėjas Pardavėjui sumokėjo 48 264,46 Lt ir tai sudaro 4,89 proc. visos Sutarties kainos, o tai neviršija Apraše nurodyto kompensuotino avanso maksimalaus dydžio. Tuo tarpu klausimas dėl įrangos įsigijimo sprendžiant kompensacijos klausimą reikšmės neturėjo. Dėl pareiškėjo galimybių neišnaudojimo atgaunant sumokėtą avansą nurodė, kad Susitarimo sudarymas būtent ir įrodo dėtas pastangas susigrąžinant avansinį mokėjimą. Dėl žodžiu susitarto mokėtino avanso dydžio nurodė, kad šalių 2012 m. liepos 18 d. sudarytoje Sutartyje nenumatyta privaloma rašytinė sutarties nuostatų keitimo ar papildomų susitarimų sudarymo forma, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.72 straipsnio 2 dalimi, šalių žodinis susitarimas dėl mokestinio avanso dydžio laikytinas galiojančiu jei šalys jį pripažįsta ir vykdo.

Šiuo atveju šalių susitarimas dėl avansinio mokėjimo dydžio laikytinas neatsiejama Sutarties dalimi. Dėl PVM sąskaitos-faktūros išrašymo 2013 m. sausio 31 d. nurodė, kad sąskaitos išrašymas jau esant priimtam Įgyvendinimo įstatymui pareiškėjo nesąžiningumo nepatvirtina. Dėl nepaprastai didelės avansinės sumos palikimo Pardavėjui nurodė, kad šalys vadovavosi sudaryta Sutartimi, kurioje ir buvo aptartas avanso dydis, todėl avansinio mokėjimo grąžinimas priklausė nuo Pardavėjo geranoriškumo, kurio šis nerodė, todėl, atsižvelgiant į tai, kad išlaidų kompensavimo tvarką nustatė įstatymai, pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, o ne į teismą.

Dėl objektyvius faktus patvirtinančių duomenų apie atliktus darbus ar patirtus nuostolius pateikimo Komisijai nurodė, kad nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas nenumato pareigos pateikti įrodymus apie Pardavėjo pagal sutartį atliktus darbus ar patirtus realius nuostolius, todėl ši aplinkybė sprendžiant avanso grąžinimą įtakos negalėjo turėti. Dėl PVM kompensavimo nurodė, kad pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą, dėl ko sumokėtas PVM dydis pareiškėjui nebus grąžintas. Pareiškėjo sumokėtas PVM laikytinas su saulės elektrinių projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis, todėl, vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, turi būti kompensuotos.

Atsakovo Komisijos atstovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymus buvo nustatyta, kad jis jokios įrangos už sumokėtus 10 000 Lt ir 48 400 Lt dydžio avansus neįgijo, tačiau su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ susitarė, kad pareiškėjo sumokėti avansai nebus grąžinami. Pažymėjo, kad avanso negrąžinimas galėtų būti pateisintas tik tuo atveju, jei pardavėjas būtų pagrindęs, kad vykdydamas sutartinius įsipareigojimus patyrė faktinių tokio dydžio išlaidų. Komisija pareiškėjo pateiktus dokumentus įvertino kaip nepagrindžiančius 58 400 Lt dydžio išlaidų patyrimą, todėl, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, nusprendė šių išlaidų nekompensuoti. Dėl išlaidų už topografines nuotraukas nekompensavimo nurodė, kad šios išlaidos nebuvo kompensuotos, nes prašomos kompensuoti sumos viršijo įprastas šių paslaugų kainas. Pabrėžė, kad Komisija Sprendimus priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Baltas lašas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Komisijoje 2013 m. rugpjūčio 5 d. buvo gauti pareiškėjo 2013 m. liepos 22 d. prašymai (reg. Nr. 15R-259, 15R-261, 15R-267, 15R-268, 15R-269) dėl išlaidų, susijusių su elektrinių projekto plėtojimu, kompensavimo, kartu pridedant ir prašomas kompensuoti išlaidas pagrindžiančius įrodymus (Sąskaitų išrašai, Sąskaitos faktūros ir kt.). Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus ir pateiktus dokumentus, 2014 m. sausio 24 d. sprendimais Nr. 17R-3476, Nr. 17R-3482, Nr. 17R-3483, Nr. 17R-3475, Nr. 17R-3484 pareiškėjo patirtas išlaidas kompensavo tik iš dalies, t. y. pagal kiekvieną prašymą kompensavo tik 100 Lt išlaidų turėtų sumokant valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą. Vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, kitų pareiškėjo sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų Komisija nusprendė nekompensuoti. Pareiškėjas nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

Teismas rėmėsi Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 1, 4, 5, 10, 20 punktais, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas buvo priimtas 2013 m. sausio 17 d., įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.

Teismas nurodė, jog Aprašo 5.4.3 punkte nustatyta, kad gali būti kompensuotini ir sumokėti bei negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas šiuo pagrindu Komisijos prašė grąžinti 58 400 Lt (10000 Lt + 48400 Lt) patirtų išlaidų (sumokėtą avansą). Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 5 d. prašymuose šias išlaidas grindė: PVM sąskaita faktūra Nr. 051514, Pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 120718/4, banko sąskaitos išrašu (10 000 Lt) bei Išankstine sąskaita Nr. 121212/6, PVM Sąskaita faktūra Nr. 051670, pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 120718/4, banko sąskaitos išrašu (48 400 Lt). Pareiškėjo teigimu, Komisija neturėjo pagrindo atsisakyti kompensuoti avansinių mokėjimų, nes, prašoma kompensuoti avanso suma neviršijo Apraše nurodytos maksimalios kompensuotino dydžio sumos (45 proc. nuo visos pagal sutartį mokėtinos sumos. Sutarties kaina 987 000 Lt, tuo tarpu pareiškėjo sumokėta 48 264,46 Lt suma (neįskaitant PVM) sudaro 4,89 proc. visos sutarties kainos), o įrangos neįgijimas pagal sumokėtą avansą, sprendžiant klausimą dėl sumokėto avanso grąžinimo, reikšmės neturi.

Inspekcija 2013 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. 2R-2353 kreipėsi į pareiškėją prašydama pateikti paaiškinimus dėl išlaidų išskyrimo (2 000 Lt ir 8 000 Lt) į atskiras kategorijas, nes pagal pridedamą PVM Sąskaitą-faktūrą Nr. 051514 (pagrindas išlaidoms pagrįsti) nurodyta, jog sumokėtas 10 000 Lt avansinis mokėjimas. Tos pačios dienos raštu Nr. 2R-2350 Inspekcija pareiškėjo taip pat prašė pateikti ir įrodymus, pagrindžiančius įrangos nurodytos PVM Sąskaitoje-faktūroje Nr. 051514 įsigijimą. Taip pat buvo prašoma pagrįsti kitokios avanso sumos, nei numatyta sutartyje sumokėjimą.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog tiek 10 000 Lt suma (patikslinto skundo argumentai), tiek 48 400 Lt suma priskirtinos avansiniam mokėjimui. Minėta, jog avansiniams mokėjimams pagrįsti pareiškėjas su prašymais pateikė 2012 m. gruodžio 31 d. PVM Sąskaitą faktūrą Nr. 051514, Pirkimo pardavimo sutartį Nr. 120718/4, banko sąskaitos išrašą Nr. 144, Išankstinę sąskaitą Nr. 121212/6, 2013 m. sausio 31 d. PVM Sąskaitą faktūrą Nr. 051670. Pareiškėjas į Inspekcijos 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymus, patvirtino, kad finansiniuose dokumentuose minimos įrangos, už kurią sumokėjo avansą, neįgijo (šios aplinkybės patvirtintos ir skunduose teismui), o sumokėti avansiniai mokėjimai sugrąžinti nebuvo tarp Pirkimo-pardavimo sutarties šalių 2013 m. kovo 1 d. sudaryto Susitarimo pagrindu, kurio 2.1 punkte nustatyta, kad Pardavėjas negrąžina Pirkėjams jų sumokėtų avansų už Saulės elektrines. Šio Susitarimo turinys tvirtina, kad Pirkimo-pardavimo sutartis buvo nutraukta pareiškėjo iniciatyva, kaip jis pats skunde nurodė, jam (pareiškėjui) nusprendus dėl tolimesnės veiklos finansinio nenaudingumo.

Teismas rėmėsi CK 1.5 ir 6.200 straipsniais, pažymėjo, jog kaip nustatyta, Susitarimas dėl sutarčių nutraukimo buvo sudarytas pareiškėjo iniciatyva, įstatymų nustatyta tvarka atsiradus galimybei kompensuoti su saulės elektrinių projektų plėtojimu patirtas išlaidas. Kaip nurodė pats pareiškėjas, Sutarties nutraukimo pagrindas pasikeitęs teisinis reguliavimas (pasikeitė nuo 2013 m. sausio 17 d., Susitarimas sudarytas 2013 m. kovo 1 d.). Susitarimu buvo nuspręsta negrąžinti sumokėto avanso, nes pareiškėjui atsisakius Sutarties, Pardavėjas patyrė nuostolius (pareiškėjo patikslinto skundo argumentai).

Pareiškėjas prašydamas Komisijos kompensuoti avansinių mokėjimų išlaidas negalėjo įrodymais pagrįsti Pardavėjo pareiškėjui atliktų darbų apimties. Pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė ir po Komisijos pasiūlymo pateikti papildomus paaiškinimus, dokumentus, priešingai, pareiškėjas pats patvirtino, kad elektrinių įranga, už kurią Pardavėjui sumokėjo avansą, įgyta nebuvo. Nors byloje pateikti finansiniai dokumentai tvirtina, kad avansiniai mokėjimai buvo sumokėti už įgytas prekes ir įrangą, tačiau šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų pareiškėja nepateikė.

Pažymėta, kad pareiškėjas sutikdamas su Susitarimo sąlygomis ir būdamas susipažinęs su Aprašo nuostatomis (Aprašo 4 p.), be kita ko, savo valia inicijuodamas Sutarties nutraukimą, turėjo suprasti dėl šios sutarties nutraukimo ir Susitarimo sudarymo jo iniciatyva, vėliau galimai kilsiančių pasekmių. Todėl daryta išvada, kad pareiškėjas iš esmės savo veiksmais pats prisidėjo (gera valia) prie to, kad vėliau buvo atsisakyta tenkinti jo prašymus dėl išlaidų kompensavimo (dalyje dėl avansinių mokėjimų). Tuo tarpu pareiškėjas būdamas susipažinęs su Aprašo nuostatomis ir žinodamas, kad kompensuotinos galėtų būti tik pagrįstos išlaidos, nesiėmė priemonių išsiaiškinti Pardavėjo atliktų minimalių pagal Sutartį atliktų darbų turinio (susijusio su įgyta įranga), nesiderėjo dėl avanso grąžinimo galimybės. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, kad jis, prašydamas nurodyti, kokie konkrečiai darbai ir kokios išlaidos patenka į atliktų darbų apimtį bei dėl galimybės grąžinti sumokėtą avansą, į Pardavėją būtų kreipęsis dar iki prašymo dėl Sutarties nutraukimo patenkinimo dienos.

Taip pat nepateikė įrodymų, kad net ir vykdydamas Inspekcijos prašymą pateikti paaiškinimus (įrodymus apie įrangos įgijimą), pareiškėjas, su paklausimu, kokia konkrečiai įranga buvo įgyta, butų kreipęsis į Pardavėją. Taigi, iš nustatytų aplinkybių galima teigti, kad tokie pareiškėjo veiksmai, kai siekiant nutraukti Sutartį sudaromas Susitarimas, rodo pareiškėjo tikslą – patirtų išlaidų susigrąžinimas, o ne elektrinių statybą. Susitarimo 3 punkte nustatyta, kad pirkėjas ir pardavėjas susitaria esamo teisinio reglamentavimo nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl šių išlaidų ir kitų nuostolių kompensavimo, o esant reikalui nuostolių atlyginimo reikalauti teismine tvarka <...>.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų patvirtinančių Pardavėjo realiai turėtas išlaidas, susijusias su elektrinių projekto plėtojimu, atitinkamai tarp šalių sudarytas Susitarimas neįrodo, kad pareiškėjas realiai siekė susigrąžinti pagal Pirkimo-pardavimo sutartį sumokėtus avansinius mokėjimus. Tuo tarpu pareiškėjo skundo teiginys, kad Susitarimo sudarymas būtent ir įrodo dėtas pastangas susigrąžinant avansinį mokėjimą, nustatytų aplinkybių apimtyje, nelaikytinas teisingu.

Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą bei aptartą teisinį reglamentavimą, daryta išvada, kad Komisija teisingai sprendė, jog pareiškėjas nesiėmė pakankamai veiksmų avansiniams mokėjimams susigrąžinti, t. y. elgėsi neapdairiai, o tokius pareiškėjo veiksmus vertino kaip prieštaraujančius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams ir todėl priėmė pagrįstus sprendimus, jog pareiškėjo prašymai kompensuoti sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų išlaidas, patirtas vykdant Sutartį, neatitiko Aprašo 4 punkto reikalavimų.

Teismas vertino ir tai, kad pareiškėjas taip pat prašė kompensuoti išlaidas (5 600 Lt, 6 500 Lt, 2 450 Lt) patirtas už atliktas topografines nuotraukas. Šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė sąskaitas faktūras Nr. DSF0074, Nr. RDF0003 ir banko sąskaitos išrašus. Atsakovas atsisakydamas kompensuoti minėtas išlaidas motyvavo tuo, kad išlaidos už topografines nuotraukas viršijo įprastą mokėtiną sumą už tokio pobūdžio nuotraukų parengimą, todėl sprendė, kad nėra pakankamai pagrįstas tokių turėtų išlaidų būtinumas. Inspekcijos atstovas teismo posėdžio metu papildomai akcentavo, kad rengiamos statyti saulės elektrinės yra integruoto tipo, kurios būtų įrengiamos jas integruojant į pastato stogą, todėl tokių nuotraukų kainą neturėtų būti tokia didelė. Pažymėjo, kad preliminari tokių nuotraukų kaina yra apie 400-500 Lt. Minėta, kad pareiškėjas šioms išlaidoms pagrįsti pateikė tik Sąskaitas faktūras Nr. DSF0074, Nr. RDF0003 ir banko sąskaitos išrašus. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė kitų įrodymų (pvz. kokią kainos dalį lėmė sklype esančios komunikacijos, jų suderinimas su kt. institucijomis ir pan.), pagrindžiančių tokio dydžio turėtas išlaidas, todėl sutiktina su Inspekcijos šiuo aspektu išdėstytomis išvadomis, kad pareiškėjas pateikdamas tik formalius išlaidas pagrindžiančius įrodymus, Inspekcijos abejonės dėl kainos už topo nuotraukų padarymą, nepaneigė. Todėl Inspekcijai pagrįstai trūko įrodymų, šias prašomas kompensuoti išlaidas įvertinti, kaip atitinkančias Aprašo 4 punkto reikalavimus.

Teismas rėmėsi Aprašo 20.2 punktu, nurodė, jog įvertinus byloje pateiktą rašytinę medžiagą, šalių argumentus, sutiktina su Komisijos ginčo sprendimuose pateikta argumentacija, įrodymų, sprendžiant išlaidų kompensavimo klausimą, vertinimo aspektu, nes pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui įrodymais nepagrindė, kad Pardavėjas, vykdydamas įsipareigojimus pagal sudarytą Sutartį, realiai patyrė prašomo kompensuoti dydžio išlaidas. O vien tai, kad pareiškėjas pasirašė Susitarimą dėl sutarties nutraukimo, kuriuo sutiko, kad avansinis mokėjimas nebus grąžintas, t. y. veikė prieštaraujant sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams, negarantuoja pareiškėjo galimybės į išlaidų susigrąžinimą. Apibendrinant daryta išvada, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu, neįrodė Komisijos priimtų sprendimų ydingumo. Aplinkybių, kad priimdama skundžiamus sprendimus Komisija veiktų pažeisdama įstatymų nustatytus procedūrinius reikalavimus, taip pat nenustatyta. Komisijos priimti sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatytus reikalavimus, todėl jų naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas ŽŪK „Baltas Lašas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimų Nr. 17R-3476, 17R-3482, 17R-3483, 17R-3475 ir 17R-3484 tenkinti; panaikinti 2014 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimus Nr. 17R-3476, 17R-3482, 17R-3483, 17R-3475 ir 17R-3484 dalyse dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 72 950 Lt (21 127,78 Eur) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Dėl objektinės teisės gauti patirtų išlaidų kompensavimą įgyvendinimo sąlygų, nurodo, kad nei Komisija, nei teismas neturi teisės nustatyti įstatymais suteiktų teisių įgyvendinimui papildomų pareigų ar apribojimų, nenustatytų įstatyme. Nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas nei teismui, nei Komisijai nesuteikė teisės rinkti, juo labiau vertinti įrodymus, patvirtinančius UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ vykdant Sutartį patirtas išlaidas ar pastangas susigrąžinti pagal Sutartį sumokėtą avansą. Pareiškėjui apskritai nėra numatyta pareiga dėti pastangas susigrąžinti patirtas išlaidas. Įgyvendinimo įstatymas ir Aprašas reguliuoja patirtų išlaidų kompensavimo klausimus dėl asmenų, kurie buvo saulės elektrinių projektų vystytojais, o ne rangovais, konsultantais, pardavėjais ir kitais išlaidas gavusiais asmenimis. Motyvai, kad pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus, apie tai, jog rangovas realiai patyrė iš pareiškėjo gauto avanso dydžio išlaidas nepagrįstas. Be to, nei teisės normose, nei teismų praktikoje avansas nėra prilyginamas atlyginimui už suteiktas paslaugas, todėl nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių suteikimo fakto.

2) Dėl skundžiamo sprendimo pagrindimo teisės normomis, nurodo, kad ir Komisija, ir teismas skundžiamus sprendimus priėmė vadovaudamiesi netinkamomis teisės normomis. Vienintelis teismo motyvas pagrįstas CK 1.5 straipsniu, nors ši teisės norma sprendžiant šią bylą negali būti taikoma. Teismas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu vadovavosi tik civiliniuose teisiniuose santykiuose ir iš jų kylančiuose teisiniuose ginčuose taikomu minėtu straipsniu. Šiuo atveju ginčas kilęs iš administracinio, o ne civilinio teisinio santykio. Be to, nei Apraše, nei Įgyvendinimo įstatyme nėra numatyta, kad pareiškėjo prašymai turi būti vertinami CK 1.5 straipsnio pagrindu. Teismas nenurodė nei vieno teisės norma pagrįsto motyvo, kuris patvirtintų skundžiamo sprendimo – netenkinti pareiškėjo reikalavimo – teisėtumą.

Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad laikydamasi Aprašo nuostatų reikalavimo, nagrinėdama pareiškėjų prašymus, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, Komisija sprendimus dėl jų kompensavimo priima kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus, įrodančius, kad pareiškėjams, jų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, o jų negrąžinimai (susitarimai dėl sumokėtų avansų negrąžinimo) yra pagrįsti, bei atitinkantys CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nuostatas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-157-525/2015 pateiktu išaiškinimu dėl Komisijai suteiktos teisės vertinti pareiškėjų prašomas kompensuoti išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimų Nr. 17R-3476, 17R-3482, 17R-3483, 17R-3475, 17R-3484, dalių, kuriomis dalis pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra, pripažinta nekompensuotinomis, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas mokėjimų išlaidas – 72 950 Lt (21 127,78 Eur).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas, neįrodė Komisijos Sprendimų ydingumo, aplinkybių, kad priimdama skundžiamus sprendimus Komisija veiktų pažeisdama įstatymų nustatytus procedūrinius reikalavimus, taip pat nenustatyta, Komisijos Sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl jų naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, pareiškėjo skundą atmetė.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, vertina, jog pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – nėra pagrindo.

Ginčijamomis Sprendimų Nr. 17R-3476 ir Nr. 17R-3484 dalimis Komisija išlaidas dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartį dėl elektrinės projekto plėtojimo pripažino nekompensuotinomis vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, dėl 10 000 Lt sumos nurodydama, kad (pareiškėjas papildomai atsiųstame paaiškinime neaiškiai pagrindė išlaidų skirstymą, todėl komisijos nariai pagal objektyviai galimas nustatyti aplinkybes kvalifikavo šiuos mokėjimus kaip avansinį mokėjimą: sąskaitos išraše Nr. 144 ir PVM sąskaitoje faktūroje mokėjimo paskirtis nurodyta – kaip avansinis mokestis; sutarties 4.1 p. 10 000 Lt nustatytas avansinis mokėjimas), kadangi pareiškėjas už šią sumą neįgijo jokios įrangos ir nedėjo pastangų susigrąžinti sumokėtą avansą, todėl laikytina, kad pareiškėjas galimai išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtas avansines sumas, neįsitikino kad tokių sumų susigrąžinimo galimybės neegzistuoja (Sprendimas Nr. 17R-3476).

Dėl 48 400 Lt sumos nurodydama, jog pareiškėjas galimai išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtą avansinę sumą, neįsitikimo, kad šios sumos susigrąžinimo galimybė neegzistuoja (pareiškėjas nedėjo pastangų susigrąžinti sumokėtą nepagrįstai didelę avansinę sumą, už kurią negavo jokių prekių, darbų ir/ar paslaugų), o taip pat 48 400 Lt avansinis mokėjimas atliktas pareiškėjui ir rangovui žodžiu susitarus, jog pareiškėjas sumokės rangovui didesnę sumą, nei tai buvo sutarta sutartyje. PVM sąskaita faktūra dėl avansinio mokėjimo pagal Sutartį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., t. y. jau po to, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimas (pakeitimas priimtas 2013 m. sausio 17 d.) ir kai buvo žinoma, jog saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimas yra stabdomas ir nebus remiamas valstybės, susiklosčius poreikiui ginti viešąjį interesą.

Pareiškėjas ir Rangovas, žinodami, jog yra priimti teisės aktai dėl elektrinių projekto plėtojimo, sudarė susitarimą, pagal kurį sumokėtas nepagrįstai dideles sumas sutaria palikti Rangovui. Pareiškėjo pateiktas Susitarimas patvirtino, kad pareiškėjas nedėjo visų pastangų susigrąžinti bent dalį sumokėto avansinio mokėjimo, t. y. pareiškėjas pasirinko būdą atgauti sumokėtas sumas, pasinaudojant Aprašo reglamentuojamu kompensaciniu mechanizmu. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktus patvirtinančių duomenų apie tai, kad rangovas už gautą avansą atliko kokius nors realius, tokio pobūdžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių nuostolių, mano, kad pareiškėjas ir rangovas nepagrįstai susitarė, jog sumokėtas 48 400 Lt dydžio avansas nebus grąžintas, todėl vadovaujantis Aprašo 4 punktu, šios išlaidos vertintinos nepagrįstomis ir todėl nekompensuotinos (Sprendimas Nr. 17R-3484).

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Pastebėtina, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą ir spręsti, kokia apimtimi pareiškėjo prašomos atlyginti išlaidos pripažintinos kompensuotinomis. Toks Aprašo nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ankstesnėse šios kategorijos bylose (žr. pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-390-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-346-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-525/2015; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1752-525/2015 ir kt.).

Išdėstyti argumentai leidžia atmesti apeliacinio skundo teiginius, kad Aprašas Komisijai nustatė labai ribotą kompetenciją: teisę nustatyti kompensavimo sąlygų egzistavimo aplinkybes, teisę reikalauti tokias sąlygas įrodančių dokumentų, teisę priimti vienokį ar kitokį sprendimą, atitinkantį nustatytų išlaidų kompensuotinumo sąlygų visumą, tačiau nei Komisijai, nei teismui nesuteikė teisės rinkti, juo labiau vertinti, įrodymų, patvirtinančių UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ patirtas išlaidas (nuostolius) vykdant Sutartį ar pastangas susigrąžinant pagal Sutartį apmokėtą avansą.

Kartu atmestinas apelianto argumentas, jog pareiškėjui nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių suteikimo fakto, nes avansas yra prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė, neprilyginama atlyginimui už suteiktas paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks aiškinimas nepagrįstas Aprašo 4 punkto bei 5.4.3 punkto prasme – nors avansas civiline prasme yra prievolių užtikrinimo priemonė, tačiau, norint gauti už jo sumokėjimą kompensaciją, avansas privalo būti pagrįstas (t. y. išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo dokumentais).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas (Pirkėjas) ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (Pardavėjas) 2012 m. liepos 18 d. pasirašė Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120718/4.

Pardavėjo Sutartimi prisiimti įsipareigojimai numatyti Sutarties 2.1.1-2.1.14 punktuose.

Sutarties 3.1.1.1 – 3.1.3.1 punktuose detalizuota 21 integruotos ir 5 neintegruotų saulės energijos elektrinių kainos; 3.2 punkte – vieno šlaitinio stogo konstrukcijos projekto kaina; 3.3 punkte – elektros energijos pajėgumų plėtimo leidimų ir privalomų licencijų gavimo kaina, 3.4 punkte – naujos transformatorinės įrengimo projekto kaina. Sutarties 3.5 punkte nurodyta, jog prekių ir paslaugų kainos gali būti keičiamos atskiru raštišku Sutarties šalių susitarimu.

Sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog 10 000 Lt avansas, mokamas per 5 dienas nuo sutarties pasirašymo dienos. 4.2 punkte numatyta, kad 3.2 punkte nurodyta suma mokama per 5 dienas nuo kiekvieno šlaitinio stogo konstrukcijos projekto užbaigimo dienos. Sutarties 4.3 punkte numatyta, kad saulės elektrinės, kurios statybos procesas yra pradėtas, apmokėjimas atliekamas per 4 kartus: pirmas apmokėjimas 40 % nuo kiekvienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos mokamas per 10 dienų nuo įrangos užsakymo dienos (4.4 p.); antras apmokėjimas 20 % nuo statyti pradėtos saulės elektrinės kainos mokamas per 5 dienas po įrangos pristatymo (4.5 p.); trečias apmokėjimas 15 % nuo statyti pradėtos saulės elektrinės kainos mokamas per 5 dienas po įrangos pristatymo (4.6 p.); paskutinis apmokėjimas 25 % mokama per 10 dienų nuo saulės elektrinių pridavimo, elektros energijos pirkimo/pardavimo sutarties su LESTO pasirašymo ir sąskaitos faktūros išrašymo Pirkėjui dienos (4.7 p.). Sutarties 4.8 ir 4.9 punktuose nurodyta delspinigių skaičiavimo tvarka. Sutarties 4.10 punkte nurodyta, jog apmokėjimo sąlygos gali būti keičiamos atskiru raštišku Sutarties šalių susitarimu.

Sutarties 6.5 punkte nurodyta, jog Pardavėjui nutraukus Sutartį dėl Pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai, nurodyti šios Sutarties 4.1 ir 4.2 punktuose, negrąžinami. Sutarties 6.6 punkte – Pardavėjui nutraukus sutartį dėl Pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai, nurodyti šios sutarties 4.4 ir 4.5 punktuose, negrąžinami, tačiau pateikiama Pirkėjui saulės elektrinės įrangos ar darbų dalis už pervestą avansinį mokėjimą.

Kaip skunde ir patikslintame skunde nurodė pareiškėjas, tarp pareiškėjo ir pardavėjo buvo sudarytas abiejų šalių pripažįstamas žodinis susitarimas dėl avansinio mokėjimo dydžio ir pardavėjas išrašė išankstinę sąskaitą būtent tokiai sumai, kurią žodžiu sutarė su pareiškėju, o pareiškėjas apmokėjo pardavėjui sutarto dydžio avansinį mokėjimą. Vykdydamos Sutartį šalys žodiniu susitarimu nusprendė, jog avansinis mokėjimas už vienos saulės elektrinės įrangą sudarys 48 400,00 Lt įskaitant PVM.

2012 m. liepos 24 d. pareiškėjas Pardavėjui sumokėjo 10 000 Lt avansą pagal Sutartį. PVM sąskaita faktūra serija ITP Nr. 051514 išrašyta 2012 m. gruodžio 31 d.

2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas pagal Pardavėjo pateiktą 2012 m. gruodžio 12 d. išankstinę sąskaitą ITP Nr. 121212/6 pardavėjui sumokėjo 48 400 Lt avansą. PVM sąskaita faktūra serija ITP Nr. 051670 išrašyta 2013 m. sausio 31 d.

2013 m. kovo 1 d. susitarime dėl sutarčių nutraukimo nurodyta, jog šalys (trys pirkėjai, vienas jų – pareiškėjas ŽŪK „Baltas lašas“, ir pardavėjas UAB „Informacinių technologijų pasaulis“) pirkimo-pardavimo sutartis (viena jų – Sutartis) iš dalies įvykdė – pirkėjai sumokėjo avansą pardavėjui; Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Įgyvendinimo įstatymą, dėl ko sutarčių vykdymas pirkėjams ekonominiu aspektu tapo iš dalies nenaudingas ir nepriimtinas; pirkėjai ir pardavėjas dės bendras pastangas, kad iš valstybės būtų išieškomi visi su dėl pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu ir teisėtų lūkesčių pažeidimu susiję pirkėjų nuostoliai. Taip pat nurodoma, jog šalys 2013 m. kovo 1 d. nutraukia sutartis ir susitaria dėl tokių jų nutraukimo pasekmių: pardavėjas negrąžina pirkėjams jų sumokėtų avansų už saulės elektrines; pardavėjas ir pirkėjai patvirtina, kad neturi jokių pretenzijų vieni kitiems dėl pirkimo-pardavimo sutarčių nutraukimo šalių susitarimu. Taip pat nurodyta, kad pirkėjai kreipsis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl šių išlaidų ir kitų nuostolių kompensavimo, o esant reikalui nuostolių atlyginimo reikalauti teismine tvarka bei inicijuoti, esant pagrindui, Įstatymo atitikimą Konstitucijai per bylą nagrinėjantį teismą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis laikytina tai, kad nors mokėjimų už elektrinių įrengimą sąlygos detaliai išdėstytos Sutartyje, Sutartyje įtvirtinta, jog jos sąlygos gali būti keičiamos raštišku susitarimu, pareiškėjas nurodo, jog dėl kitokios nei nustatyta Sutartyje avansinio mokėjimo sumos (40 proc. nuo pradėtos statytis saulės elektrinės) buvo susitarta žodiniu susitarimu; Sutartyje nustatyta, jog pirmas mokėjimas atliekamas per 10 dienų nuo įrangos užsakymo dienos, byloje nėra duomenų, ar pardavėjas užsakė ir kada užsakė reikiamą įrangą, tačiau pareiškėjas šį avansinį mokėjimą sumokėjo; nors Susitarime nurodyta, jog šalys sutartį iš dalies įvykdė, tačiau nėra nurodyta, kokiais veiksmais sutartį iš dalies įvykdė Pardavėjas, paminėta tik tai, jog pirkėjai (taip pat ir pareiškėjas) sumokėjo avansą; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Pardavėjas atliko (ar pradėjo atlikinėti) kitus, be dokumentų elektros energijos pajėgumų plėtimo leidimams parengimo, darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, įrengti ir sumontuoti elektrines, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemas ir kita (Sutarties 2.1.1-2.1.14 punktai), nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta Sutartimi, ją nutraukdamas pripažino visą sumokėtą avanso sumą (tiek 10 000 Lt, tiek 48 400 Lt) negrąžintina; pagal Sutarties 6.6 punktą, Pardavėjui nutraukus sutartį dėl Pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai, nurodyti šios sutarties 4.4-4.5 punktuose, negrąžinami, tačiau pateikiama Pirkėjui saulės elektrinės įrangos ar darbų dalis už pervestą avansinį mokėjimą ir kaip matyti pagal Sutarties sąlygas, šalys Sutartimi apskritai numatė galimybę pirkėjui susigrąžinti dalį atliktų išankstinių mokėjimų įranga ar darbais. Taigi, viena vertus, pareiškėjas tvirtina, jog jis turėjo pareigą pagal Sutartį mokėti avansinį mokėjimą, tačiau kita vertus, pats pripažįsta, jog Sutarties sąlygas keitė žodiniu susitarimu. Nors Susitarime nėra nurodyta ir byloje nėra duomenų, kaip Pardavėjas iš dalies įvykdė Sutartį, Pirkėjas sutiko palikti Pardavėjui visą kaip avansinį mokėjimą sumokėta sumą.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog kaip teisingai nustatė Komisija ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nesiėmė pakankamai veiksmų avansiniams mokėjimams susigrąžinti.

Pareiškėjas neįsitikino, kad jo kaip avansas sumokėtos sumos susigrąžinimo galimybės neegzistuoja – nesiderėjo su pardavėju dėl avansinių mokėjimų, sumokėtų pagal Sutartį, grąžinimo, neišsiaiškino, ar pardavėjas patyrė realių išlaidų, susijusių su saulės elektrinės įrangos įsigijimu, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų gindamas savo teises, pasirašė Susitarimą, kad pardavėjas pirkėjui jo sumokėto avanso negrąžina.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, vykdantis ar planuojantis vykdyti komercinę veiklą, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo. Tai, kad pareiškėjas net nesiderėdamas su Pardavėju dėl Sutarties nutraukimo sąlygų, nusprendė kreiptis dėl kompensacijos gavimo iš valstybės, vertintina kaip paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis, nepagrindžiantis kompensacijos reikalavimo.

Dėl apelianto argumento, jog jis neprivalo įrodinėti savo pastangų susigrąžinti patirtas išlaidas, pastebėtina, jog, minėta, kompensuojamos tik tos patirtos išlaidos, kurios pripažįstamos pagrįstomis. Komisija kompetentinga vertinti išlaidų pagrįstumą, taigi, reikalavimas pagrįsti išlaidas nelaikytinas pertekline prievole. Akivaizdu, jog asmuo prašantis su elektrinės plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo yra suinteresuotas tokių išlaidų atlyginimu, taigi ir tinkamu jų pagrindimu.

Nors pareiškėjas mokėjimus UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ atliko iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. patyrė išlaidas, jos atitinka išlaidų patyrimo momento kriterijų, tačiau nepagrindė sumokėtos sumos dydžio, aplinkybės, jog būtent tuo metu, t. y. nesant duomenų apie įrangos užsakymą, jis privalėjo sumokėti ir 48 400 Lt avansą. Pareiškėjo teiginiai dėl žodinio susitarimo neatitinka Sutarties, kuria pats pareiškėjas grindžia savo patirtas išlaidas, sąlygų. Taip pat pareiškėjas nepagrindė, kad būtent tokio dydžio (10 000 Lt + 48 400 Lt) išlaidos galiausiai susidarė ir buvo neišvengiamos. Kaip minėta, pareiškėjas sutarė su Pardavėju palikti jam visą sumokėtą avansinį mokėjimą, nepaisant to, jog nėra duomenų apie Pardavėjo užsakytas prekes, atliktus kitus, be dokumentų elektros energijos pajėgumų plėtimo leidimams parengimo, darbus, jų apimtį.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog Susitarime nurodyta, jog Pardavėjas įsipareigoja bendradarbiauti su pirkėjais teikiant rekomendacijas, pasiūlymus, reikalingą dokumentaciją, susijusią su pirkėjų pretenzijų atitinkamoms institucijoms pateikimu; šalys sutaria bendradarbiauti ir padėti viena kitai siekiant iš Lietuvos valstybės išieškoti šalių patirtus nuostolius. Tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Pardavėją dėl minėto įsipareigojimo vykdymo. Taigi, pareiškėjas, turėdamas galimybę pateikti pardavėjo turimus duomenis Komisijai, ar vėliau teismui, ypač atsižvelgiant į Komisijos argumentus dėl šių išlaidų nekompensavimo, šia galimybe nepasinaudojo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog Komisija teisingai ir pagrįstai, savo kompetencijos ribose, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išlaidos, patirtos dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų, nekompensuotinos.

Kituose pareiškėjo ginčijamuose Komisijos Sprendimuose – Nr. 17R-3482, 17R-3483 ir 17R-3475 – Komisija nekompensuotinomis pripažino išlaidas už topo nuotraukas, atsižvelgdama į tai, kad prašoma kompensuoti suma (5 600 Lt, 6 5000 Lt ir 2 450 Lt) už topo nuotraukas viršijo įprastą mokėtiną sumą už topo nuotraukos parengimą, todėl Komisijai nepakako įrodymų, pagrindžiančių šių išlaidų būtinumą. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Komisijos Sprendimus dalyse dėl pareiškėjo patirtų avansinių mokėjimų išlaidų kompensavimo, įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas, apeliaciniame skunde nepateikia argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pasisakyta dėl jo prašymo kompensuoti išlaidas patirtas už atliktas topografines nuotraukas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu pateiktais argumentais, plačiau dėl šių išlaidų nepasisako.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Komisija skundžiamuose Sprendimuose atsisakydama kompensuoti dalį pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų nurodė teisinį pagrindą, atliko išsamų pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimą ir remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis Sprendimuose paaiškino, dėl ko atitinkamos pareiškėjo patirtos išlaidos pripažintos nekompensuotinomis, todėl priėmė motyvuotus, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkančius Sprendimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, nei vieno teisės norma pagrįsto motyvo, kuris patvirtintų skundžiamo sprendimo netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo – panaikinti ginčijamas Komisijos Sprendimų dalis – teisėtumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra argumentuotas, pakankamai išsamus, priimtas nustačius ir tinkamai įvertinus byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, remiantis ginčui aktualių teisės aktų (Įgyvendinimo įstatymo ir Aprašo) nuostatomis, tinkamu jų aiškinimu ir taikymu.

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo žemės ūkio kooperatyvo „Baltas lašas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė