2018-10-10 Nr. AB-18076-3-64-3-01199-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2696-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01199-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 780 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. liepos 10 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad buvo laikomas kameroje Nr. 30, kurioje ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač neįskaičiuojant ploto, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kameroje langas buvo nedidelis, nešvarus, pro jį į patalpą patekdavo nepakankamai šviesos. Tualetas kameroje buvo tupimas, neatitvertas nuo bendros kameros erdvės, dėl to jį naudojantis tualetu matydavo tiek kameroje kartu kalintys asmenys, tiek prižiūrėtojai pro kameros durų langelį. Kamera buvo apleista, neremontuota, kameros sienos buvo nelygios, nei kameroje, nei sanitariniame mazge nebuvo įrengta vėdinimo sistema, todėl kameroje buvo drėgna, iš tualeto sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjo teigimu, naktimis iš kanalizacijos lindo pelės, žiurkės, kurios apgadino pareiškėjo 9 Eur vertės rankinę, kurią jis turėjo išmesti. Pareiškėjas pažymėjo, kad žodžiu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl graužikų ir padarytų nuostolių atlyginimo, tačiau jam buvo patarta kreiptis į teismą. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, į didesnius kiemelius jo nevesdavo, o pasivaikščioti eidavo visi kameroje buvę 6 asmenys, todėl jam tekęs kiemelių plotas buvo per mažas. Dušo patalpos buvo nepritaikytos dideliam asmenų skaičiui, ne visi dušo maišytuvai veikė, duše taip pat nebuvo įrengtos sienos, pertvaros, todėl buvo pažeistas jo privatumas. Be to, dėl netvarkingos įrangos ne visada spėdavo nusiprausti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. liepos 10 d., pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 30, kurioje buvo kalinama nuo 4 iki 6 asmenų, t. y. kiekvienam asmeniui teko nuo 3,9 kv. m iki 5,84 kv. m ploto. Visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida.

5. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 ir 13 punktus bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 3 punktą ir pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

6. Šiaulių TI nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Atsakovo atstovas pažymėjo, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos normos nustatyti reikalavimai nagrinėjamu atveju netaikytini.

7. Šiaulių TI nurodė, kad gyvenamosios kameros yra aprūpintos baldais ir kitu reikalingu inventoriumi, kaip numatyta teisės aktuose. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo higienos normų reikalavimams, o ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė.

8. Atsakovo atstovas teigė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Valymo inventorius ir priemonės išduodamos pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus. Prireikus laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių TI 2016–2017 m. higienos-dezinfekcijos planu.

9. Šiaulių TI pažymėjo, kad Šiaulių TI ant pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m, tačiau higienos normos pasivaikščiojimo kiemelių dydžio nereglamentuoja. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.

10. Atsakovo atstovas tvirtino, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo maišytuvus, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).

11. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. rugpjūčio 17 d. pažyma Nr. 62/08-233 patvirtina, kad aktualiu laikotarpiu Ūkio skyrius informacijos apie neveikiančius dušo maišytuvus neturėjo, skundų, susijusių su nurodytomis aplinkybėmis, negauta. Be to, kameroje, įskaitant ir pareiškėją, būdavo ne daugiau nei 6 asmenys, todėl, net jei ir būtų neveikęs vienas iš aštuonių maišytuvui, tai įtakos pareiškėjo teisei naudotis dušu nebūtų turėję.

II. 12. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. liepos 10 d., t. y. 25 dienas. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 25 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus, t. y. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, nebuvo pažeistas.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde be jau aukščiau minėto laikotarpio nurodė, jog Šiaulių TI jis taip pat buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. gegužės 23 d., tačiau, įvertinęs byloje esančią atsakovo atstovo pateiktą medžiagą, teismas padarė išvadą, jog duomenų, kad pareiškėjas Šiaulių TI būtų buvęs nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. gegužės 23 d., nėra.

15. Teismas atsižvelgęs į Įsakyme nustatytą teisinį reglamentavimą, į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją, (pareiškimo Nr. 7334/13) bei išanalizavęs turimus duomenis apie kameros Nr. 30, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydį ir kartu su pareiškėju joje buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 30 (atėmus sanitarinio mazgo plotą) teko nuo 3,59 kv. m (kameroje kalėjo 6 asmenys, 11 dienų) iki 4,31 kv. m (kameroje kalėjo 5 asmenys) ir 5,38 kv. m (kameroje kalėjo 4 asmenys), t. y. gyvenamojo ploto norma 11 dienų nežymiai buvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad likęs kameros plotas negalėjo apriboti pareiškėjo judėjimo laisvės.

16. Teismas, sutikdamas su atsakovo atstovo atsiliepime išdėstytais argumentais dėl Taisyklių (2 p.) ir HN 134:2015 (3 p.) nuostatų taikymo, vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl natūralaus apšvietimo ir neįrengtos vėdinimo sistemos, pažymėdamas, jog apšvietimo padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Pagal HN 134:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris).

17. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentas, jog kamera buvo apleista, yra nepagrįstas, nes pagal byloje pateiktą Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. vasario 12 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2016–2017 m. higienos-dezinfekcijos planą matyti, kad ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Teismas atsižvelgė į HN 134:2015 37 punktą ir pažymėjo, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose.

18. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas skundėsi Šiaulių TI administracijai dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje Nr. 30, teismas padarė išvadą, jog tokių skundų nebuvo.

19. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentų dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo ir nemalonių kvapų pagrįstumą, teismas pažymėjo, jog nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, visgi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas (visiškai neatskyrus sanitarinio mazgo nuo bendros kameros erdvės) nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Atsižvelgęs į tai, kad tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, vertino kaip pagrįstą.

20. Pasisakydamas dėl skundo argumentų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių dydžiu ir trukme, teismas atsižvelgė į Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 nustatytą tvarką, pagal kurią suimtiesiems užtikrinamas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas pats pripažino, jog ši tvarka buvo vykdoma, dėl to teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad pareiškėjo teisę į 1 val. pasivaikščiojimą kiemelyje buvo pažeista. Teismas taip pat vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, nes higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, o pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys asmenys.

21. Teismas nustatė, kad asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Pareiškėjas į dušą buvo vedamas 2017 m. birželio 22 d., 30 d., liepos 5 d. Informacijos, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. liepos 10 d. neveikė dušo maišytuvai, Šiaulių TI Ūkio skyrius negavo.

22. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus argumentus dėl sienų, pertvarų dušuose neįrengimo, atkreipė dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.3 ir 19.4 punktus ir padarė išvadą, jog privatumo aspektas akcentuojamas dėl naudojimosi sanitariniu įrenginiu, o ne dušais, todėl sprendė, kad negalima daryti išvados, jog dėl to, kad dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, pareiškėjo galimybės palaikyti asmeninę švarą būtų sumažėjusios.

23. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pažymėjo, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Be to, pareiškėjas nenurodė nieko konkretaus, nei kiek kartų, nei kada (bent apytikriai) duše vanduo būdavo šaltas.

24. Vertindamas pareiškėjo argumentų dėl kameroje naktimis iš kanalizacijos lendančių pelių ir žiurkių pagrįstumą, teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją dėl Šiaulių TI vykdomos dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos, kurią patvirtino teismui pateiktas Šiaulių TI 2016–2017 m. higienos-dezinfekcijos planas. Teismas nenustatė duomenų, kad šis planas vykdomas nebuvo, taip pat pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog Šiaulių TI kamerose būtų buvę nustatyti HN 134:2015 20 punkto pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, dėl neatliekamo ar netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo, todėl pareiškėjo nurodytus argumentus teismas vertino kaip nepagrįstus.

25. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.

26. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgė į tai, kad visas 25 dienas pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, higienos normų reikalavimai pažeisti nebuvo, Šiaulių TI kalinimo sąlygos nepakenkė pareiškėjo sveikatai, pareiškėjas Šiaulių TI buvo gana trumpą laiko tarpą, tačiau pareiškėjui 11 dienų galėjo būti sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kameros ploto ir sanitarinio mazgo įrengimo. Įvertinęs tai bei atsižvelgęs į pragyvenimo sąlygas Lietuvoje, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 50 Eur ir sprendė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 780 Eur neturtinę žalą.

III. 27. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

28. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundo argumentus, susijusius su asmens higienos, prausimosi duše sąlygomis, neįvertino aplinkybių dėl duše nesančių specialių kilimėlių, pertvarų, kurios užtikrintų asmens privatumą, be to, dušas nėra pritaikytas vienu metu praustis 6 asmenims.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl jam tekusio kameros ploto. Pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog 11 dienų neužtikrinus tinkamo vienam asmeniui tenkančio kameros ploto jį laikant kameroje Nr. 30, jo teisės buvo pažeistos nežymiai, nes tokia sąvoka, pareiškėjo teigimu, jurisprudencijoje nevartojama. Teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, taip pat neįvertino kameroje esančių baldų užimamo ploto, kuris irgi ribojo pareiškėjo judėjimo laisvę. Be to, teismas nepasisakė dėl klimato sąlygų kameroje, apšvietimo, ventiliacijos.

30. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vertindamas aplinkybes dėl dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos, teismas neatsižvelgė į tai, jog Šiaulių TI teismui nepateikė įrodymų apie dezinfekcijos darbų atlikimą kameroje Nr. 30 jo kalinimo laikotarpiu.

31. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad teismas nepasisakė dėl apleistos kameros būklės, dėl remonto darbų neatlikimo, todėl liko nepaneigta aplinkybė, jog jis kalėjo apleistoje aplinkoje.

32. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

33. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

34. Šiaulių TI pažymi, kad skundžiamame teismo sprendime konstatuotas vienintelis pažeidimas dėl kamerų neatitikimo higienos normoms, t. y. iš esmės teismas pripažino, kad sanitarinis mazgas kameroje įrengtas pagal galiojančius teisės aktus, tačiau sprendė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo, besinaudojančio nuo bendros erdvės neatskirtu atskiru tualetu, privatumo. Tačiau atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017, kuria sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant sanitarinį mazgą ir užuolaida, buvo pripažintas užtikrinančiu pakankamą kalinamų asmenų privatumą.

35. Šiaulių TI nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

38. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

39. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

40. Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).

41. Dėl ploto. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Įsakymo 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

42. EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m) neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

43. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjui visą kalinimo laiką teko daugiau nei 3 kv. m. ploto. Nacionaliniai teisės aktai nenumato, kad apskaičiuojant plotą kameroje, tenkantį vienam asmeniui, iš bendro ploto atimamas plotas, užimtas sanitarinio mazgo, baldų ir pan. Neatskaičius šių plotų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kuriuo nors kalinimo metu nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m. plotas, todėl pažeidimas pirmosios instancijos teismo pripažintas nepagrįstai.

44. Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, dėl to vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018).

45. Iš byloje esančios pažymos (b. l. 33–34) matyti, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje sanitarinis mazgas turi tik mūrinius atitvarus, todėl konstatuotinas privatumo pažeidimas. Dėl to pareiškėjas patyrė emocinių išgyvenimų ir yra pagrindas konstatuoti, kad jam padaryta neturtinė žala.

46. Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, pareiškėjui priteistina 325 Eur neturtinei žalai atlyginti.

47. Dėl naujų argumentų (dėl dušo kilimėlių, klimato sąlygų kameroje). ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

49. Argumentai dėl dušo kilimėlių, klimato sąlygų kameroje nebuvo skundo pagrindas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija naujai apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjo argumentų nevertina.

50. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl higienos normų reikalavimų ir dėl dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos vertinimo, kuriais paneigta, kad atsakovo atstovas pažeidė higienos normų reikalavimus, ir jų nekartoja (nutarties 16–17, 24 punktai).

51. Dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

52. Iš byloje esančios nuotraukos matyti, kad dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, toks besiprausiančiųjų tarpusavio izoliavimo būdas, paprastai vertintinas kaip pakankama privatumo užtikrinimo priemonė, nebent būtų įrodyta, kad individualus atvejis yra kuo nors ypatingas. Šioje byloje tokių įrodymų nėra.

53. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017). Todėl pareiškėjui nepaneigus atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie pasivaikščiojimo kiemelių plotus bei apie kartu su pareiškėju kameroje buvusių asmenų, kurie visi vienu metu vedami pasivaikščioti, skaičių, pripažįstama, kad pareiškėjas turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę pasivaikščioti gryname ore (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018).

54. Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose trukmės akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. <...> Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Konstatuoti pasivaikščiojimo trukmės pažeidimų šiuo atveju nėra teisinių pagrindų.

55. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (žr. nutarties 43–46 punktus) ir iš atsakovo pareiškėjui priteisiama 325 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 325 Eur (tris šimtus dvidešimt penkis eurus) neturinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė