2022-03-02 Nr. AB-5226-3-61-3-04287-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1459-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04287-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. H. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. H. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. M. H. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21S31592 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 6K-1416 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departartamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), atvykusi iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) regiono. (duomenys neskelbtini) gyveno su motina ir broliu. Šeima nusprendė ją ištekinti su pusbroliu, tačiau ji pati atidėliojo vestuves, o vėliau nusprendė nesituokti. Dėl nenoro tekėti už pusbrolio pareiškėjai brolis neatleis, nepriims į šeimą ir galės ją nužudyti. Motina pareiškėjai sakė, jog brolis ketina ją nužudyti, todėl, bijodama dėl gyvybės, gavusi iš motinos pinigų, išvyko iš (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjai nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

2.2. Pareiškėja nesutinka su Komisijos argumentais, jog nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Dėl vyraujančių religinių papročių ir tradicijų pareiškėja patyrė fizinį smurtą net ir iš savo artimiausio giminaičio – brolio. Brolis ketina ją prievarta ištekinti, o jai nesutikus – nužudyti. Pareiškėjos situacijoje atsidūrusios moterys yra smerkiamos ne tik artimųjų, bet ir visuomenės, todėl grėsmė patirti smurtą išlieka ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje. Šiuo atveju atsakovas nesurinko ir sprendime nenurodė jokios aktualios informacijos apie grėsmes tokioje ar panašiose situacijose atsidūrusioms moterims pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje. Aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą bei tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės. Pareiškėja yra moteris, todėl pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką jai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal slankiąją skalę, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus reikalavimus, moterys priskiriamos padidintos rizikos asmenų grupei. Į šiuos reikalavimus atsakovas neatsižvelgė ir nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja neįrodė kylančios individualios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjos gyvybei ir sveikatai, jai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, todėl prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai.

2.3. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti bei asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjos veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nesuteikė pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvas – brolio grasinimas ją nužudyti dėl nenoro tuoktis su pusbroliu. Pareiškėjos pasakojimas yra abstraktus, tam tikros pasakojimo aplinkybės keitėsi pasakojimo eigoje. Užsienietė teigė, kad brolis ją nužudys, vėliau teigė, kad jis niekada nežudė, negrasino ir jos nemušė. Apklausoje pareiškėja patvirtino, kad jos motina nesakė, kad brolis ketina ją nužudyti. Įvertinus nustatytas aplinkybes, prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie priežastis, privertusias išvykti iš (duomenys neskelbtini) (šeimos nario grasinimai), vertintinas kritiškai ir nelaikytinas patikimu įrodymu. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjos pasakojimą, taip pat atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Atsižvelgiant į individualias pareiškėjos savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.2. Remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas), patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“) 222 punktu, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pati pareiškėja.

3.3. Pareiškėjos istorija apie tariamus brolio (privataus asmens) grasinimus savaime neįpareigoja jai suteikti pabėgėlio statuso. Visų pirma, dėl nustatytų pasakojimo trūkumų pareiškėjos pasakojimas dėl tariamo persekiojimo vertintinas kaip turintis žemą įrodomąją galią. Antra, tariamas grasintojas (brolis) nėra valstybinis subjektas. Trečia, apklausoje pareiškėja neužsiminė, ar kreipėsi į teisėsaugos ar kitokias institucijas kilmės valstybėje, o jei nesikreipė, kodėl. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, jog pareiškėjos kilmės valstybė negalėtų arba nenorėtų suteikti jai apsaugos nuo tariamo persekiotojo, bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas jos rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Turima informacija apie kilmės valstybę nesudaro pagrindo daryti tokią prielaidą.

3.4. Migracijos departamentas nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje surinko ir įvertino visą aktualią su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybėje ir konstatavo, kad susiklosčiusi situacija šeimoje neprilygsta persekiojimui, o bendra padėtis kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojai dėl jos asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, neva lėmusias jos išvykimą iš kilmės valstybės, savaime neįpareigoja jai suteikti prieglobsčio. Buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

3.5. Nagrinėjant pareiškėjos prieglobsčio prašymą buvo įvertinta pareiškėjos individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Remiantis EPPB pateikiama informacija, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo (duomenys neskelbtini) teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje nurodoma, jog įvairiuose (duomenys neskelbtini)regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini)o (išskyrus (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Įvertinus surinktą informaciją konstatuotina, kad nors pareiškėja yra moteris, nepriklauso nė vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo rizika, būtina įvertinti individualią asmens situaciją. Pareiškėja yra darbingo amžiaus, visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), žino vietinius papročius ir kultūrą. Įvertinus pareiškėjos pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, ji galėtų persikraustyti toliau nuo savo brolio ir ten saugiai įsikurti.

3.6. Pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje (bei prieglobsčio gavimas) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo ji gali pasislėpti.

3.7. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21S31592 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų). Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

5. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Konvencija, Įstatymu, Tvarkos aprašu ir kitais teisės aktais.

6. Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjos paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjos subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjos atžvilgiu bus imtasi persekiojimo veiksmų, o jos baimė dėl gyvybės yra nulemta tik jos subjektyvaus situacijos vertinimo bei prielaidų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, privertusias išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, atsakinėdama į papildomus klausimus prieglobsčio prašytoja teigė, kad brolis ją nužudys, vėliau teigė, kad jis niekada nežudė, negrasino ir jos nemušė. Per apklausą pareiškėja patvirtino, kad jos motina nesakė, kad brolis ketina ją nužudyti. Pareiškėjos pasakojimas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojos pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad prieglobsčio prašytojai reikia suteikti tarptautinę apsaugą. Pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti teismo vertinta kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendimu jai nesuteikė pabėgėlio statuso.

7. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog dėl asmeninių savybių jai (duomenys neskelbtini) būtų kilęs individualaus pobūdžio pavojus patirti realią rimtą žalą, o vien tai, kad pareiškėja priskiria save pažeidžiamų asmenų grupei (yra moteris), šių išvadų nepaneigia. Teismas, vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini), taip pat rėmėsi 2021 m. EPPB gairėmis, kurios yra patikimas ir aktualus šaltinis. Vadovaujantis EPPB pateikiamais naujausiais duomenimis, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

8. Sprendime detaliai ir aiškiai išdėstytos bei įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtumą. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje (bei prieglobsčio gavimas) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas.

9. Teismas, atsižvelgdamas į Migracijos departamento nurodytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas. Įvertinus įstatymu nustatytą maksimalų 5 metų draudimo atvykti terminą, Migracijos departamento nustatytas 5 metų terminas laikytas neadekvačiu ir neproporcingu, neatitinkančiu Tvarkos apraše įtvirtintų kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, kad Migracijos departamentas formaliai ir neargumentuotai taikė Tvarkos aprašo nuostatas bei nepagrįstai uždraudė pareiškėjai 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką.

10. Migracijos departamentas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjos pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą. Pareiškėja nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jos kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

III. 11. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą visa apimtimi. Pareiškėja bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi turėtų būti tiesiogiai išklausyta ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus.

12. Apeliaciniame skunde nurodo:

12.1. Skundų dėl Migracijos departamento sprendimų nagrinėjimo proceso metu buvo pažeista asmens teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Pateikus skundus dėl Migracijos departamento spendimų, pareiškėja prašė, kad jai būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jos išklausymas, prašyta pareišėjos skundo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjai nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Migracijos departamento bei Komisijos sprendimai buvo priimti neįvertinus pareiškėjos paaiškinimų, neišklausius, nedalyvaujant jai nagrinėjimo procese. Pareiškėja buvo prašiusi, kad būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas išklausymas bei dalyvavimas procese. Nepaisant to, sundų nagrinėjimo metu pareiškėja nebuvo pakviesta dalyvauti, nebuvo išklausyta ir buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Asmens teisė į tiesioginį ir teisingą procesą yra esminė bei fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra buvo ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negalėjo būti paneigta.

12.2. Atsakovas nesurinko naujausios informacijos apie teisinę padėtį reglamentuojančių įstatymų taikymo praktiką, neįvertino atskirtį mažinančių priemonių stokos aspekto (duomenys neskelbtini). Atsakovas neištyrė ir nenustatė koks yra vienišų moterų tiesioginės diskriminacijos laipsnis bei intensyvumas pareiškėjos kilmės šalyje. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėja vien dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priversta palikti kilmės šalį. Ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingos tiesioginės diskriminacijos pasekmė, bet ne esminė pareiškėjos kilmės šalies palikimo priežastis.

12.3. Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas buvo privaloma. Atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, todėl vienareikšmiškai darytina išvada, kad atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimą, neatspinti tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymima:

13.1. Buvo atliktos dvi pareiškėjos apklausos, kurių metu pareiškėja turėjo galimybę išsamiai papasakoti dėl kokių priežasčių paliko kilmės valstybę, su kokiomis grėsmėmis joje susidūrė ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Įvertinęs pareiškėjos pasakojimą ir pateiktus įrodymus, Migracijos departamentas priėmė sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo nustatytų reikalavimų. Remiantis Tvarkos aprašo 222 punktu, pareiškėjos skundas, pateiktas Migracijos departamento Komisijai, nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojos, jos atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjos skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pati pareiškėja. Vien tai, kad pareiškėjos skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

13.2. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nurodė, jog jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jai nekyla. Įvertinus surinktą informaciją konstatuota, kad nors pareiškėja yra moteris, nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo rizika, būtina įvertinti individualią asmens situaciją. Pareiškėja yra darbingo amžiaus, visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra.

13.3. Jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Migracijos departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje kreiptis į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Pareiškėja nors ir nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo kreiptis į nurodytas institucijas, nepateikdama jokių tokius teiginius pagrindžiančių teisės aktų nuostatų, bet ir nenurodo, kokią informaciją, jos manymu, galėtų pateikti šios institucijos. Pareiškėja nenurodo jokių teisės aktų nuostatų, kuriose būtų nurodyta Migracijos departamento pareiga nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje rengti pažymas apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Pareiškėja skunde pripažįsta, kad tokios pareigos Migracijos departamentas neturi ir nepateikia jokių argumentų kodėl tokia pažyma turėjo būti parengta. Nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pati pareiškėja nenurodė jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje.

13.4. Nagrinėjant pareiškėjos prieglobsčio prašymą buvo įvertinta pareiškėjos individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį. Įvertinus pareiškėjos pateiktą informaciją buvo konstatuota, kad pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos poreikio bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, konstatuota, jog neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Tokių aplinkybių nepateikė ir pareiškėja skunde.

13.5. EPPB 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Migracijos departamentas, tiek teismas. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik EPPB, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei Sprendime išvadas, pareiškėja skunde nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai, kad Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis tariamai neaktualia informacija, laikytini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

15. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjai atvykti, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kadangi pareiškėja atitinka sąlygas, dėl kurių jai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, atsakovas nesurinko naujausios ir aktualiausios informacijos apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

20. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkinamas.

21. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

23. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

24. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

25. Teisėjų kolegija dėl įrodymų vertinimo pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) bei konkrečioje vietovėje ((duomenys neskelbtini) gubernijoje) tyrimą, atsižvelgė į tai, jog pareiškėja yra (duomenys neskelbtini). Sprendime išsamia išanalizuota padėtis (duomenys neskelbtini) gubernijoje, atsižvelgiant į pareiškėjai galinčias kilti grėsmes. Įvertinus pareiškėjos nurodytus motyvus dėl to, jog ji yra vieniša moteris bei jos santykius su šeima (pagal pareiškėjos pasakojimą brolius grasinimus dėl santuokos su pusbroliu), padaryta pagrįsta išvada, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojos baimę. Vertinant prieglobsčio prašytojos situaciją nenustatyta tikėtino persekiojimo bei tikėtinų motyvų ar tikslų persekioti. Migracijos departamentas vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad ji susiduria su problemomis šeimoje. Pareiškėja nedetalizavo jai individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais ji tariamai gali susidurti grįžusi į kilmės valstybę, prašymą grindė hipotetiniais teiginiais. Pareiškėja apklausos metu nurodė, jog brolis ją nužudys dėl nenoro tuoktis su pusbrolio. Vėliau apklausoje pareiškėja nurodė, jog brolis niekda nežudė, negrasino ir numušė pareiškėjos. Taip pat patvirtino, jog motina nesakė, kad brolis ketiną nužudyti pareiškėją. Pareiškėjos pasakojimas vertintinas kritiškai. Pareiškėja apklausos metu nenurodė, kad būtų tiesiogiai susidūrusi su jos persekiojimo ar kitais neigiamais vaiksmais. Priešingai nei teigia pareiškėja, atsakovas neapsiribojo prielaida, kad pareiškėja vien dėl ekonominių sunkumų buvo priversta palikti kilmės šalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jai galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

27. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kadangi pareiškėja iš esmės atsakovui dėstė abstrakčius, nedetalius argumentus (galimą brolio netinkamą elgesį), jų nesiedama su individualia situacija, nenurodydama, kada būtent pareiškėja susidūrė su grėsme, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, jog pareiškėja nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.

28. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, rėmėsi visapusiška informacija: EPPB 2021 m. ataskaitos duomenimis, kitais tarptautiniais šaltinais. Nors (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pažymėtina, jog Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje. Pareiškėjos teiginiai, jog jos prašymas buvo vertinamas neatsižvelgiant į pareiškėjos individualią situaciją, atsakovo surinkta informacija neatitiko faktinės situacijos apie pareiškėjos padėtį, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Dėl šios priežasties atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų, o pareiškėjos nurodytas aplinkybes Migracijos departamentas įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Pareiškėja nepagrįstai nurodė, jog Migracijos departamentas privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ar kitą kompetentingą instituciją dėl informacijos apie padėtį pareiškėjos kilmės šalyje. Pareiškėjos nurodytas argumentas, jog Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų tarptautinių institucijų dokumentus, yra nepagrįstas. Taip pat nėra pagrindo sutikti, jog atsakovas rėmėsi selektyviai informacija apie kilmės valstybę.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Nors pareiškėja teigia, kad atsakovas rėmėsi neaktualia informacija, iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino 2021 m. EPPB ataskaitą, o pareiškėja 2021 m. išvyko iš kilmės šalies ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų, įvertino pareiškėjos individualią padėtį. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. M. H. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius