2013-10-01 Nr. AB-5668-3-61-3-01335-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-476/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01335-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 20 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Florosa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Florosa“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Florosa“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) direktoriaus 2012 m. balandžio 6 d. nutarimą Nr. ATK2-73/12 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. kovo 15 d. 23 val. 27 min. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Kontrolės skyriaus darbuotojai, remdamiesi Departamento direktoriaus pavedimu atlikti patikrinimą Nr. ATK1-051, siekdami nustatyti, kaip ūkio subjektai laikosi Alkoholio kontrolės įstatymo ir su juo susijusių kitų teisės aktų reikalavimų, UAB „Florosa“ kavinėje, esančioje Kaune, Gražinos g. 3A, atliko neplaninį patikrinimą ir surašė patikrinimo protokolą Nr. ATK2-088. Patikrinimą atlikę Departamento darbuotojai protokole nurodė, kad UAB „Florosa“ kavinėje po 22 val. buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešti, o būtent: 2012 m. kovo 15 d. 23 val. 27 min. pardavėja D. B., atidariusi vieną 2 l talpos butelį alaus „Miežių salyklo“, jį už 6,82 Lt pardavė piliečiui R. S., kuris šį butelį alaus iš kavinės patalpų išsinešė. Patikrinimą atlikę Departamento darbuotojai konstatavo, kad pardavėja pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą. Departamento direktorius 2012 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. ATK2-73/12 UAB „Florosa“ paskyrė 500 Lt baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą. Pareiškėjas teigė, kad nepadarė Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo, nes pardavėja D. B., parduodama alaus butelį, jį atidarė. Taigi alus buvo parduotas jį vartoti (gerti) vietoje (kavinėje), nes, parduodant alkoholį išsinešti, taros niekas neatidaro. Be to, pardavėja, paduodama atidarytą butelį, pirkėją perspėjo, kad alų turi gerti vietoje ir išsinešti jo negalima. Tai dar kartą įrodo, kad pareiškėjas savo pareigas vykdė tinkamai ir savo veiksmais nepažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų. Tai patvirtino ir pirkėjas R. S., kuris paėmė atidarytą butelį ir išėjo į lauką parūkyti, tada prie jo priėjo policijos pareigūnas. Atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas viešojo maitinimo vietoje vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o išsinešti, nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti įstatyme numatytos imperatyvios pareigos prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, prieštarauja išnagrinėtoms aplinkybėms ir patikrinimo medžiagai. Pareiškėjas rūpinasi, kad bendrovės darbuotojai tinkamai vykdytų Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, t. y. pardavėjos perspėtos, kad jos laikytųsi teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 34–37) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentai (tai, kad pardavėja D. B. pardavė atidarytą butelį alaus, įspėjo žodžiu, kad alų reikia gerti vietoje, įrodo, kad alus buvo parduotas vartoti vietoje) nepanaikina padaryto pažeidimo sudėties. Pareiškėjas neužtikrino Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų laikymosi, kadangi jo atstovė, teikdama viešojo maitinimo paslaugas, nagrinėjamu atveju pirkėjui 23 val. 27 min. pardavė 2 l talpos alaus butelį, tik mechaniškai jį atidariusi, tačiau jo neįpylė į bokalą ar tiesiog to bokalo nepadavė, kaip įprasta viešojo maitinimo įstaigoje. Ji turėjo suprasti, kad pirkėjas alkoholinį gėrimą perka ne norėdamas jį vartoti viešojo maitinimo įstaigoje, o išsinešti, taigi, žinodama, kad alkoholiniai gėrimai po 22 val. gali būti parduodami tik vartoti vietoje, neužkirto kelio teisės pažeidimui, nerūpestingai vykdė Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus, atvirkščiai, sudarė sąlygas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo sudėčiai atsirasti. Atsakovo darbuotojų užfiksuotas atvejis, kada pilietis R. S. po 22 val. įsigytą alkoholinį gėrimą išsinešė netrukdomas, patvirtina šią aplinkybę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu (b. l. 62–64) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. ATK2-73/12, kuriuo pareiškėjui paskirta 500 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas taip pat nustatė, kad 2012 m. kovo 15 d. per patikrinimą nustatyta, jog pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje Kaune, Gražinos g. 3A, 23 val. 27 min. pardavėja D. B. pardavė vieną 2 l talpos butelį alaus „Miežių salyklo“ piliečiui R.

S. Pardavėja D. B. paminėtą butelį alaus atidarė, R. S. butelį alaus iš kavinės patalpų išsinešė. Byloje nėra ginčo, kad pardavėjos D. B. 2012 m. kovo 15 d. R. S. parduoti alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje, kavinėje, esančioje Kaune, Gražinos g. 3A, priklausančioje pareiškėjui, o buvo išsinešti gamyklinėje taroje. Šią aplinkybę pareiškėjas pripažįsta. Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktu. Pabrėžė, kad alkoholinį gėrimą iš pareiškėjo įsigijęs asmuo išsinešė.

Taigi reikalavimo alkoholinius gėrimus nuo 22 val. iki 8 val. parduoti vartoti vietoje nebuvo laikomasi, nors alkoholis parduotas atidarytoje pakuotėje. Pažymėjo, kad šios įstatymo normos reikalavimas nurodytu laiku parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje yra imperatyvus, o pažeidimo sudėtis – formali, t. y. atsakomybei atsirasti pakanka to, kad nors alkoholiniai gėrimai parduoti atidarytoje pakuotėje, bet jie išsinešti ir nesuvartoti vietoje. Įstatymų leidėjas nenustatė, kokių priemonių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad šis įstatymo reikalavimas būtų įvykdytas.

Tai paliekama įmonių nuožiūrai – svarbu, kad įstatymo būtų laikomasi, jis nebūtų pažeidžiamas. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų neišsinešami iš prekybos vietos, jis neturėtų tokių gėrimų pardavinėti pakuotėse. Pareiškėjas neužtikrino reikalavimo, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje. Teismas pažymėjo, kad toks užtikrinimas privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus kokiu nors būdu apie nurodyto pobūdžio draudimą.

Teismas taip pat vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3, 7 dalimis. Pažymėjo, jog atsakovo 2012 m. balandžio 6 d. nutarimu taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-73/12 pareiškėjui taikyta 500 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Skundžiamame akte pažymėta, kad pareiškėjas tyrimui nekliudė ir pažeidimą pripažino, tai įvertinus kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jam paskirta bauda mažesnė, nei baudos vidurkis. Teismas padarė išvadą, kad pažeidimas įrodytas, pareiškėjui paskirta bauda atitinka įstatymo reikalavimus, yra objektyvi.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 67–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pardavėja atidarė alaus butelį, vadinasi, alus buvo parduotas jį suvartoti (gerti) vietoje, t. y. kavinėje. Parduodant alkoholį (ir ne tik alkoholį) išsinešti, tara neatidaroma.

2. Pardavėja ne tik atidarė alaus butelį, bet ir perspėjo R. S., kad pastarasis alų turi gerti vietoje ir jo negali išsinešti iš baro. Pardavėja tinkamai vykdė pareigas ir savo veiksmais nepažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų.

3. Pirkėjas patvirtino, kad pardavėja atsuko alaus butelį ir jį perspėjo, jog šis alų gertų vietoje. R. S. niekur nebuvo nuėjęs (pasišalinęs) nuo kavinės, o rūkė lauke, nes kavinėje yra draudžiama rūkyti.

4. Nutarimo teiginiai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms ir pačiai patikrinimo medžiagai. Įmonės administracija rūpinasi, kad darbuotojai tinkamai vykdytų Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, t. y. pardavėjos perspėtos, kad jos laikytųsi teisės aktų reikalavimų. Kaip turėjo elgtis pardavėja, kai pirkėjas nevykdė jos perspėjimo ir išėjo parūkyti, išsinešdamas atidarytą alaus butelį.

5. Akivaizdu, kad pardavėja tinkamai atliko savo pareigas. Nesuprantamas Departamento teiginys, kad ji netgi sudarė sąlygas pažeidimui atsirasti.

6. Alus, kurį R. S. išsinešė iš kavinės eidamas parūkyti, netgi nebuvo suvartotas. R. S. netgi nebuvo nuėjęs nuo kavinės. Teismas klaidingai įvertino įvykio aplinkybes.

7. Departamentas ir teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo situacijos ir neįvertino visų aplinkybių bei priėmė teisiškai nepagrįstus sprendimus. Tiek Departamentas, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tiek teismas turėjo nutraukti bylą, nesant įstatymo pažeidimo. To nepadarius ir priėmus nepagrįstus nutarimą bei teismo sprendimą, buvo pažeistos įmonės teisės ir teisėti interesai.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85–91) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai išnagrinėjo visą bylos medžiagą, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Pažymi, kad veikla turi būti vykdoma pagal licencijoje nurodytas sąlygas tam tikroje prekybos vietoje ir nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3020/2011). Apeliantas neužtikrino alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, todėl pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimus. Licencijos gavėjas ir jo atstovai privalo imtis visų priemonių, kad būtų laikomasi licencijoje numatytų reikalavimų, kurių laikymasis negali būti perkeliamas pirkėjui/vartotojui.

Būtent apeliantas, o ne jo atstovė pardavėja, patrauktas administracinėn atsakomybėn. Pažeidimo konstatavimui esminę reikšmę turi tik ta aplinkybė, ar nusipirktas alkoholinis gėrimas buvo vartojamas prekybos vietoje, ar ne. Pabrėžia, kad alkoholiniai gėrimai priskiriami specialaus teisinio reguliavimo objektams, kuriems taikomas itin griežtas valstybinio reglamentavimo režimas, ir, įstatymu imperatyviai įtvirtinus draudimą alkoholinius gėrimus išsinešti iš prekybos vietos nuo 22 val. iki 8 val., įmonė turi užtikrinti tokio reikalavimo veikimą.

Apeliantas privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis, o ne pasyviomis priemonėmis užtikrinti jų laikymąsi. Atkreipia dėmesį, kad prekyba ir viešasis maitinimas yra atskiros veiklos rūšys, kurioms išduodamos atskiros licencijos ir kurių organizavimui taikomi skirtingi reikalavimai. Alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla. Jeigu ūkio subjektas negali užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, jis įstatymo yra imperatyviai įpareigotas tokiais alkoholiniais gėrimais neprekiauti.

Kokį priimtiną veikimo modelį pasirinks apeliantas, siekdamas įgyvendinti įstatymo jam nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 val. iki 8 val.) tik vartoti vietoje, yra jo diskrecijos teisė. Akivaizdu, kad apelianto priemonių neužteko užtikrinti įstatymo numatytai pareigai įvykdyti, nes alkoholinis gėrimas buvo išsineštas iš jam priklausančios prekybos vietos draudžiamu metu. Apeliantui nėra uždrausta alkoholinių gėrimų prekyba apskritai, o tik aiškiai apibrėžtu laiku nustatyti prekybos ribojimai (tik vartojimui vietoje), siekiant įgyvendinti Alkoholio kontrolės įstatymo įtvirtintus tikslus – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2012 m. balandžio 6 d. nutarimo matyti, kad ekonominė sankcija – 500 Lt dydžio bauda – pareiškėjui paskirta už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (2011-12-23 įstatymo Nr. XI-1911 redakcija) 12 punkte nustatyto draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai šiais gėrimais, nuo 22 iki 8 valandos pažeidimą. Faktiniu šio nutarimo pagrindu nurodyta aplinkybė, kad 2012 m. kovo 15 d. pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje Kaune, Gražinos g. 3A, 23 val. 27 min. pardavėja D. B. pardavė vieną 2 l talpos butelį alaus „Miežių salyklo“ piliečiui R. S., kuris šį butelį iš kavinės patalpų išsinešė. Pagal nurodytą nutarimą, pastaroji faktinė aplinkybė (kad nusipirkęs alaus asmuo išsinešė jį iš kavinės patalpų) yra reikšminga ta prasme, kad pareiškėjui negali būti taikomą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyto draudimo išimtis, pagal kurią jis (draudimas) netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje alkoholiniams gėrimams. Pareiškėjas, teigdamas, kad ši išimtis taikytina jam, nurodo, jog paminėta jo pardavėja įvykdė joje nustatytas sąlygas: pardavė atidarytą butelį alaus bei perspėjo pirkėją, kad jis turi gerti alų vietoje ir išsinešti jo negali. Kolegija pažymi, kad pastarųjų faktinių aplinkybių atsakovas neneigia, tačiau nurodo, kad toks pareiškėjo pardavėjos elgesys neužtikrino paminėtoje draudimo išimtyje nurodytų sąlygų ir tai patvirtina pats alaus išsinešimo iš kavinės patalpų faktas.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas ginčo šalių nekvestionuojamas faktines bylos aplinkybes (kurios laikytinos nustatytomis šioje administracinėje byloje) bei šalių pozicijas (jų argumentus) šiame ginče, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai bylai yra aktualus (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšmingas) Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto aiškinimas ta apimtimi, kuria draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais netaikomas juos parduodant viešojo maitinimo vietoje atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad aptariamos punkto dalies konstrukcija (akcentuojant jos nuorodą į alkoholinių gėrimų pardavimą) leidžia daryti išvadą, kad abiejų joje nurodytų sąlygų laikymosi našta yra uždėta alkoholinių gėrimų pardavėjui (šiuo atveju pareiškėjui). Todėl, aiškinant šią punkto dalį lingvistiniu ir loginiu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, kad aptariamoje punkto dalyje nurodytas alkoholinių gėrimų pardavėjas privalo užtikrinti šių sąlygų vykdymą, t. y. imtis tokių nuo jo valios priklausančių priemonių, kurios užtikrintų tai, kad nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik jų pardavimo vietoje. Kolegija pažymi, kad pačioje nurodytoje teisės normoje arba kitose teisės aktuose nėra nustatytas alkoholinių gėrimų pardavėjo konkretaus elgesio modelis, kuris užtikrintų pastarosios nuostatos vykdymą. Todėl, sprendžiant klausimą, ar alkoholinių gėrimų pardavėjas (tuo pačiu ir šiuose santykiuose jam atstovaujantis darbuotojas) veikė pakankamai atsakingai, rūpestingai ir atidžiai tam, kad būtų užtikrintas šios nuostatos laikymasis, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina vadovautis protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). Nurodyti kriterijai yra taikytini, vertinant byloje esančius įrodymus, kurie leistų viešojo administravimo subjektui arba teismui spręsti, ar alkoholinių gėrimų pardavėjo elgesys buvo tinkamas įstatymų leidėjo jam nustatytos pareigos vykdymo prasme. Taigi nagrinėjamai bylai taip pat yra aktualus joje esančių įrodymų vertinimo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad administracinių teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-05 sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, kuri teisės taikymo požiūriu yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla) laikomasi bendros įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, pagal kurią teisės pažeidimą inkriminuojanti institucija turi įrodyti pažeidimo padarymo faktą, kartu nurodydama ir pažeidėjo kaltę. Be to, pažymėtina, kad pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Vertindama byloje esančius įrodymus pagal aukščiau nurodytus įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles ir kriterijus, kolegija pažymi, kad skundžiamame nutarime atsakovas (kaip jau buvo pasakyta, pripažindamas, kad pareiškėjo pardavėja pardavė jos atidarytą butelį alaus ir perspėjo pirkėją apie būtinumą vartoti alų tik kavinėje), darydamas išvadą, kad pareiškėjas pažeidė aukščiau aptartą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimą, rėmėsi tik pačiu parduoto alaus išsinešimo iš kavinės patalpų faktu. Pažymėtina, kad tokią pačią reikšmę šiam faktui suteikė ir pirmosios instancijos teismas. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo ir kitos, nuo pareiškėjo (ar jam atstovavusios pardavėjos) valios priklausančios aplinkybės, sąlygojusios bylai aktualaus Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimo pažeidimą. Todėl nagrinėjamoje byloje negalima daryti įrodymais pagrįstos išvados apie tai, kad nurodytas pažeidimas buvo padarytas dėl pareiškėjo kaltės. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto aiškinimo taisykles, suformuluotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 (kaip jau buvo pasakyta, ši byla iš esmės yra panaši su nagrinėjama byla), tokio pobūdžio bylose turi būti taikomas pažeidėjo kaltės nustatymo institutas. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), tokios Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto aiškinimo taisyklės yra taikytinos ir šioje administracinėje byloje.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normą (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 12 p.) ir dėl to netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas (ABTĮ 143 str.). Dėl tų pačių priežasčių negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas pareiškėjo skundžiamas atsakovo nutarimas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo UAB „Florosa“ skundą patenkinti. Panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. balandžio 6 d. nutarimą Nr. ATK2-73/12.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis