2022-10-19 Nr. AB-25290-3-61-3-02827-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3875-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02827-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2022 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 22S89570 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu. Teigė, kad ji nurodė atsakovui realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jai turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, tačiau negali pasilikti ar sugrįžti į savo kilmės šalį, nes ji artimųjų yra kaltinama raganavimu ir buvo pagrobta dėl santykių su parlamentarės (duomenys neskelbtini) vyru bei pagrobimo metu patyrė smurtą. Tvirtino, kad ieško saugumo sau ir savo seseriai.

5. Pareiškėjos teigimu, ji nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti savo kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjos detalus pasakojimas apie asmeniškai patirtą smurtą patvirtina realią grėsmę jos gyvybei ir sveikatai. Sprendime nurodoma kilmės šalies informacija taip pat patvirtina pareiškėjai kilusios grėsmės realumą, nes (duomenys neskelbtini) paplitusi prekyba žmonėmis, moterys išlieka smurto dėl lyties ir priverstinių santuokų aukomis. Dėl (duomenys neskelbtini) tradicijų egzistuoja seksualinių nusikaltėlių nebaudžiamumo kultūra, o išprievartautos moterys išgyvena socialinę stigmą, nes laikomos netinkamomis santuokai.

6. Pareiškėja pabrėžė, kad Migracijos departamentas teisingai apibūdino ir vertino (duomenys neskelbtini) vykstančių žmogaus teisių pažeidimų mąstą, nuolatinę įtampą dėl vyriausybės saugumo pajėgų ir ginkluotų grupuočių karinių išpuolių, kas patvirtina, kad pareiškėjai gali kilti reali persekiojimo grėsmė. Tačiau, pareiškėja mano, kad Migracijos departamentas nepakankamai išanalizavo jai kylančios konkrečios grėsmės galimybę, o savo vertinimą daugiausia grindė abejonėmis dėl jos papasakotų faktų. Pareiškėjos teigimu, atsakovas netikrino jos pateiktos informacijos ir Sprendime nenurodė aktualių duomenų, kurie patvirtintų, kad analogiškoje socialinėje padėtyje atsidūrusioms moterims (duomenys neskelbtini) yra saugu, tokios moterys nediskriminuojamos, nepatiria smurto ir persekiojimų, negresia pavojus jų sveikatai ir gyvybei. Pasak pareiškėjos, atsakovas neįsigilino į jos socialinę padėtį ir išsamiai neišnagrinėjo prieglobsčio prašymo aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą.

7. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jai turi būti sudaromos galimybės pateikti jos pasakojimui pagrįsti reikalingus dokumentus ar įrodymus dėl aplinkybių, kurios Migracijos departamentui kelia abejones, o tokios galimybės jai nebuvo paaiškintos. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento argumentai dėl pasakojimo detalumo, išsamumo, kitokių trūkumų ir įrodymų nepakankamumo turėtų būti vertinami, atsižvelgiant į pareiškėjos individualias savybes ir gebėjimus.

8. Pareiškėja pažymėjo, kad ji yra moteris, persekiojama dėl kaltinimų raganavimu, todėl pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką jai kylanti grėsmė turi būti vertinama pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus reikalavimus moterys yra priskiriamos padidintos rizikos asmenų grupei, į ką atsakovas neatsižvelgė. Teigė, kad atsakovas skundžiamame Sprendime neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, todėl negalima besąlygiškai tvirtinti, kad pareiškėjos pasakojimas ir prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėti. Atsakovas taip pat nevertino, ar kilmės šalyje valstybė teikia realią pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims, t. y. nevertino pareiškėjos teiginių, jog grąžinus ją į kilmės šalį gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos.

9. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Tvirtino, kad iš skunde pateiktos informacijos ir pareiškėjos apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, kad atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

10. Pareiškėja taip pat nesutiko su Migracijos departamento Sprendimo dalimis, kuriomis nuspręsta išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausta atvykti į Lietuvą maksimaliam terminui. Pareiškėja teigė, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą jai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje.

11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

12. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

13. Atsakovas paaiškino, kad 2021 m. rugpjūčio 30 d. vykusios pirminės apklausos metu pareiškėja nenurodė jokių jai kylančių grėsmių, tik teigė, jog ieško saugumo sau ir savo seseriai. Tačiau pagrindinės apklausos metu pareiškėja tvirtino, jog po tėvo mirties (duomenys neskelbtini) metais jo šeima apkaltino pareiškėją ir jos seserį raganavimu. Atsakovo teigimu, pareiškėjos pasakojimas apie kaltinimus raganavimu kelia abejonių dėl pareiškėjai kylančios grėsmės realumo, nes pasakojimo metu buvo pastebėti tam tikri nenuoseklumai. Pareiškėja neatitinka dėl raganavimo su padidinta rizika galinčių susidurti asmenų profilio, ji nepatyrė diskriminacijos, kuri ją išstumtų iš darbo rinkos. Be to, atsakovas nenustatė jokių konkrečių diskriminacijos atvejų dėl pareiškėjos kaltinimo raganavimu, kurie galėtų prilygti persekiojimui. Atsakovas mano, kad tyrimo metu buvo pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos pasakojimas apie tariamą kaltinimą raganavimu laikomas mažai tikėtinu ir nevertintas dėl prieglobsčio jai suteikimo.

14. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas apie jos pagrobimą dėl santykių su parlamentarės (duomenys neskelbtini) vyru nėra sąlygotas jos rasės, religijos tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjos istorija apie parlamento narės (duomenys neskelbtini) suorganizuotą pareiškėjos pagrobimą nėra patvirtinta patikimais įrodymais. Taip pat ši pareiškėjos pasakojimo dalis pasižymėjo esminiais trūkumais – pasakojimas buvo neišsamus ir nedetalus, jam trūko konkrečių detalių. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja negalėjo nurodyti teisingo minėtos parlamentarės vyro vardo, nors, anot pareiškėjos, juos siejo labai artimi santykiai. Pareiškėja į jai teikiamus klausimus atsakinėjo vangiai, jos teikiami atsakymai dažnai buvo abstraktūs. Pareiškėja netgi negalėjo paaiškinti aplinkybių, kaip ji atsidūrė ligoninėje po sumušimo. Įvertinęs nustatytus pareiškėjos pasakojimo trūkumus surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, atsakovas vertino, kad pareiškėjos pasakojimas pagrįstai buvo atmestas dėl patikimumo stokos ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

15. Atsakovas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, remiantis turima informacija pareiškėjos kilmės šalyje, jos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl ko vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Taigi pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

16. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką ji atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas, todėl tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo, pareiškėja gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti jai savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

17. Atsakovas pažymėjo, kad priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Šiuo atveju pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvą atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Be to, nustatytas draudimo atvykti terminas neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjos A. M. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2022 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 22S89570 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2022 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 22S89570 rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo asmeniui ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; kitą skundą dalį teismas atmetė.

19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja prašyme nurodė du prašymo suteikti prieglobstį motyvus – artimųjų kaltinimai raganavimu ir parlamentarės (duomenys neskelbtini) suorganizuotas pareiškėjos pagrobimas dėl santykių su parlamentarės vyru bei jo metu pareiškėjos patirtas smurtas.

20. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą apie priežastis, privertusias ją išvykti iš kilmės valstybės, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėja nepagrindė jai tariamai kylančių grėsmių realumo, nes jos pasakojimas apie jai kylančias grėsmes nebuvo paremtas jokiais įrodymais, pats pasakojimas buvo neišsamus, tam tikros svarbios pasakojimo detalės nesutapo su viešai prieinamuose šaltiniuose randama informacija, todėl minėtas pasakojimas pagrįstai nelaikytas patikimu įrodymu. Teismas pažymėjo, kad 2021 m. rugpjūčio 30 d. vykusios pirminės apklausos metu pareiškėja apskritai nenurodė jokių jai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tik teigė, kad ieško saugumo sau ir savo seseriai, o 2021 m. rugsėjo 28 d. vykusios apklausos metu ji įvardijo net dvi kilmės valstybėje jai kilusias grėsmes, susijusias su artimųjų kaltinimais raganavimu bei vyro, su kuriuo susitikinėjo, žmonos parlamentarės (duomenys neskelbtini) suorganizuotu pareiškėjos pagrobimu.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjos pasakojimą apie artimųjų kaltinimus raganavimu, nurodė, kad šis pasakojimas įvertintas kaip nenuoseklus ir prieštaraujantis atsakovo turimai informacijai apie pareiškėjos kilmės valstybę. Teismas akcentavo, jog priežastinis ryšys tarp persekiojimo ir konvencinių priežasčių yra būtinoji pabėgėlio statuso taikymo nuostata, todėl pareiškėjos nurodyti motyvai savaime nesudaro pagrindo suteikti jai pabėgėlio statusą ir nagrinėjamu atveju pareiškėja pagrįstai pripažinta neatitinkančia Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

22. Vertindamas pareiškėjos pasakojimą apie parlamento narės suorganizuotą pareiškėjos pagrobimą ir jo metu pareiškėjos patirtą smurtą, teismas nurodė, kad šis pasakojimas negali būti siejamas su pareiškėjos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, nes, kaip nurodė pati pareiškėja 2021 m. rugsėjo 28 d. vykusios apklausos metu, jis (pagrobimas) suorganizuotas dėl jos santykių su vedusiu vyru. Pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos gydymą ligoninėje, susirašinėjimo su parlamentarės vyru kopijų. Pareiškėjos pasakojimas apie tariamą persekiojimą buvo neišsamus ir nedetalus, konkrečios detalės buvo įvardinamos tik apklausą atliekančiam asmeniui užduodant papildomus klausimus. Pareiškėja dėl persekiojimo nesikreipė į policiją, teigdama, kad neturi pinigų ir tikrai žino, jog nieko nelaimės. Taip pat nebandė persikelti kitur, manydama, kad situacija visur tokia pati. Įvertinęs nustatytus pasakojimo trūkumus, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjos pasakojimo nelaikė patikimu ir pagrįstai darė išvadą, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai ir ji pagrįstai pripažinta neatitinkančia papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

23. Dėl pareiškėjos argumentų, kad jai nebuvo paaiškintos galimybės pateikti jos pasakojimui pagrįsti reikalingus dokumentus ar įrodymus, teismas nurodė, jog tiek prieš 2021 m. rugpjūčio 30 d., tiek prieš 2021 m. rugsėjo 28 d. vykusias pareiškėjos apklausas buvo pateikta informacija apie jos teises bei pareigas. Pareiškėjai buvo išaiškinta, kad apklausos metu ji turi pareigą bendradarbiauti su Migracijos departamentu, taip pat išaiškinta pareiga pateikti visus turimus dokumentus, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjos pasakojimą, ir pareiga teikti tikrovę atitinkančią informaciją bei paaiškinimus. Pareiškėja buvo supažindinta ir su apklausos eiga bei buvo paprašyta pasakoti kuo detaliau, nurodant tikslų įvykių laiką bei vietą, o kalbant apie žmones, tikslius vardus bei pavardes. Teismas pažymėjo, kad, kilus abejonių dėl tam tikrų aplinkybių, apklausų metu pareiškėjai buvo užduodami papildomi klausimai, suteikiant teisę patikslinti minėtas aplinkybes. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad jai nebuvo paaiškintos galimybės pateikti jos pasakojimui pagrįsti reikalingus dokumentus ar įrodymus.

24. Teismas pažymėjo, kad bendra nusikalstamumo situacijos (duomenys neskelbtini) savaime nesudaro pagrindo suteikti jai papildomą apsaugą. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl papildomos apsaugos pareiškėjai suteikimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrė aplinkybes dėl pareiškėjos atitikties Įstatymo 87 straipsnio reikalavimams, ir įvertinęs naujausią informaciją apie saugumo situaciją (duomenys neskelbtini), kur šiuo metu nevyksta joks karinis konfliktas, priėmė pagrįstą sprendimą nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos.

25. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl ginčijamo Sprendimo dalies išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjai termino savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjos pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko nelegaliai kirsdama valstybės sieną, ji neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti, todėl jai pagrįstai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai grįžti į kilmės šalį.

26. Dėl pareiškėjos argumentų, kuriais ji nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nurodė, kad pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvą šiuo atveju yra neproporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, jog pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvoje būtų padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, teismas sprendė, kad šiuo atveju būtų proporcinga nustatyti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvą 2 metų laikotarpį nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

27. Teismas pažymėjo, kad Sprendimo dalis dėl įvesto į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 28. Pareiškėja A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29. Pareiškėja nurodo, kad teismas netinkamai vertino jos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

30. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad jai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad ji nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės šalyje. Pažymi, kad Migracijos departamento atlikto tyrimo metu buvo neteisingai vertinamos individualios, su pareiškėjos asmeniu susijusios, aplinkybės, dėl to kilmės valstybės informacija nebuvo įvertinta papildomos apsaugos suteikimo kontekste, taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba fizinis susidorojimas, todėl klaidingai konstatuota, jog ji neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

31. Pareiškėjos teigimu, kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) jau ilgą laiką vyksta žmonių grobimai, ginkluoti konfliktai, kurių metu žūsta šimtai žmonių. (duomenys neskelbtini)) pranešė, kad per paskutiniųjų metų laikotarpį ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) iš viso įvyko virš trijų tūkstančių incidentų, kurių metu skelbiama apie tūkstančius mirčių atvejų. (duomenys neskelbtini) yra viena vargingiausių pasaulio šalių, kurioje vyksta nekontroliuojamų kovojančių grupuočių smurto protrūkiai. Pareiškėjos kilmės valstybė tik nuo (duomenys neskelbtini) metų bando atsitiesti po autokratiško valdymo, tačiau politinis nestabilumas, vyriausybės ginkluotųjų pajėgų savavaliavimas yra nesuvaldytas. Pasak pareiškėjos, faktinė šalies saugumo analizė ir situacijos vertinimas patvirtina, kad jai gali kilti reali persekiojimo grėsmė, tačiau Migracijos departamentas nepakankamai išanalizavo jai kylančios konkrečios grėsmės galimybę, o savo vertinimą daugiausia grindė prielaidomis ir abejonėmis dėl pareiškėjos papasakotų faktų.

32. Pareiškėja akcentuoja, kad ji yra moteris, todėl pagal ESTT praktiką jai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal EPPB nustatytus reikalavimus moterys yra priskiriamos padidintos rizikos asmenų grupei. Nors skundžiamame Sprendime atsakovas remiasi EPPB išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, realiai šio vertinimo pareiškėjai netaikė. Atsakovas šiuo aspektu iš esmės nenagrinėjo pareiškėjos prašymo ir dėl to nepasisakė.

33. Pareiškėja teigia, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį nėra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

34. Pareiškėjos nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jos apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

35. Pareiškėjos teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą jai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvą.

36. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. Atsakovo teigimu, jis išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir pateikė jų teisinį įvertinimą, atsižvelgdamas į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remdamasis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Pažymi, kad tyrimo metu, įvertinus pareiškėjos pasakojimą kilmės valstybės informacijos kontekste, nenustatyta, kad jai kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

38. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvus, ir buvo įvertinta būtent pareiškėjos prašymo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija, tai patvirtina Migracijos departamento Sprendimo turinys. Migracijos departamentas ištyrė su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, o tyrimas dėl pareiškėjos prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas laikantis teisės aktų normų reikalavimų.

39. Atsakovas teigė, kad tyrimo metu taip pat nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) – nėra smurto, dėl kurio vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Taigi pareiškėja taip pat neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

40. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėja nurodo, jog Migracijos departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Pareiškėja deklaratyviai formuluoja tariamus Migracijos departamento Sprendimų trūkumus, nekonkretizuojant, kokios pareiškėjos asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjos atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais.

41. Atsakovas sutinka su teismo argumentais, kuriais buvo pakeistos ginčijamo Sprendimo dalys dėl pareiškėjos išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovo nuomone, tiek jis, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš prancūzų kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

43. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad ji norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 22S89570 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

47. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį – 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

48. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta žmonių grobimai, ginkluoti konfliktai, vyrauja politinis nestabilumas, todėl pareiškėjai gali kilti reali persekiojimo grėsmė. Pažymi, kad Migracijos departamento atlikto tyrimo metu buvo neteisingai vertinamos individualios, su pareiškėjos asmeniu susijusios, aplinkybės, dėl to kilmės valstybės informacija nebuvo įvertinta papildomos apsaugos suteikimo kontekste. Pareiškėja yra moteris, todėl pagal ESTT praktiką jai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal EPPB nustatytus reikalavimus moterys yra priskiriamos padidintos rizikos asmenų grupei. Pareiškėja mano, kad Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų neištaisė.

49. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

50. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

51. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

52. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

53. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

54. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

55. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

56. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

57. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

58. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė dviem aspektais – aplinkybėmis, kad ji kilmės šalyje mirusių tėvo ir motinos giminaičių yra kaltinama raganavimu, ir pasakojimu apie santykius su parlamentarės (duomenys neskelbtini) vyru, pareiškėjos pagrobimą, siekiant ją įbauginti ir priversti nutraukti santykius su vedusiu vyru, bei pagrobimo metu pareiškėjos patirtą smurtą.

59. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, išsamiai išanalizavo (duomenys neskelbtini) politinę situaciją, įvertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas apie tariamą kaltinimą raganavimu yra mažai tikėtinas, o pasakojimo dalis apie patirtą persekiojimą dėl santykių su parlamentarės vyru nėra sąlygotas pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, be to, pasakojimas pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo neišsamus ir nedetalus, pasakojimui trūko konkrečių detalių, todėl jis (pasakojimas) nelaikytas patikinimu įrodymu, o kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos pasakojime nurodytas aplinkybes, atsakovui nebuvo pateikta.

60. Vertindama pareiškėjos pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias ją išvykti iš kilmės šalies, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Migracijos departamento surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją (2021 m. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros pranešimą), su didesne rizika būti apkaltintais raganavimu susiduria vaikai, kurie:

1) prarado abu savo tėvus;

2) prarado vieną iš tėvų, o antrasis ištekėjo dar kartą;

3) turi fizinę negalią, psichologinę ligą arba priešingai, turi išskirtinių gabumų;

4) rodo neįprastą elgesį;

5) yra „blogai gimę“ (angl. „bad birth“). Raganavimu apkaltinti vaikai dažniausiai gyvena gatvėje ir neturi prieigos prie mokslų, kurie iki (duomenys neskelbtini) metų reformos buvo mokami. Pareiškėja papasakojo, kad raganavimu buvo apkaltinta po tėvo mirties, t. y. (duomenys neskelbtini) metais, kai jai buvo (duomenys neskelbtini) metų. Pareiškėja ir jos jaunesnė sesuo buvo kaltinamos dėl tėvo mirties, neva jos prakeitė tėvo turtą. Pareiškėja su seserimi ir motina pasitraukė gyventi su motinos šeima, kurioje, pareiškėjos teigimu, ji taip pat buvo laikoma ragana.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad po apkaltinimo raganavimu pareiškėja nebuvo visiškai išstumta iš visuomenės, ji, kaip ir kiti vaikai, galėjo mokytis ir mokėsi mokykloje (pareiškėja teigė turinti vidurinį išsilavinimą), be to, pareiškėjos teigimu, kilmės šalyje ji turėjo du darbus: iš pirmojo darbo ji buvo atleista dėl tariamų kaltinimų raganavimu (pareiškėja teigė, kad motinos giminaičiai papasakojo jos darbdavei, jog pareiškėja yra ragana), tačiau tai nesutrukdė jai susirasti naują darbą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kilmės valstybės informaciją ir pareiškėjos pateiktas jos gyvenimo detales, sutinka su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjos pasakojimas apie kaltinimus raganavimu yra mažai tikėtinas, ji neatitinka su padidinta rizika dėl raganavimo galinčių susidurti asmenų profilio, pareiškėja neteigė patyrusi diskriminaciją dėl jos kaltinimų raganavimu, kuri galėtų prilygti persekiojimui.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties jos kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka.

61. Pareiškėja taip pat teigė, kad yra persekiojama dėl santykių su parlamentarės (duomenys neskelbtini) vyru. Pareiškėja tvirtino, kad buvo pagrobta ir patyrė smurtą, siekiant ją įbauginti ir priversti nutraukti santykius su vedusiu vyru. Dėl šios pareiškėjos prieglobsčio prašymo dalies teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjai tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

Pareiškėjos pasakojimas buvo neišsamus ir nedetalus, pasakojimui trūko konkrečių detalių: pareiškėja negalėjo teisingai nurodyti parlamentarės vyro vardo, nors, pasak pareiškėjos, juos siejo artimi santykiai; pareiškėja negalėjo paaiškinti, kaip atsidūrė ligoninėje ir kokius sužalojimus patyrė, nors teigė, jog ligoninėje praleido 25 paras; į klausimus atsakinėjo vangiai, pateikdavo abstrakčius atsakymus, nukrypdama į bendro pobūdžio informaciją apie kilmės valstybę. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad prieglobsčio procedūra pagal savo pobūdį yra perspektyvinis rizikos vertinimas, t. y. pagrindinis vertinimo objektas yra grėsmė asmeniui nukentėti ateityje, o ne praeityje patirtas persekiojimas.

Prieglobsčio prašytojos pateikta istorija nepatvirtina jos teiginių, jog tariamo persekiotojo (parlamentarės) motyvas ir tikslas yra susidoroti su pareiškėja, ją nužudyti. Pareiškėjos teigimu, tariamas jos pagrobimas buvo suorganizuotas tam, kad ji nustotų bendrauti su (duomenys neskelbtini) vyru. Taigi prieglobsčio prašytojai išvykus iš šalies ir tokiu būdu nutraukus ryšius su parlamentarės sutuoktiniu, atitinkamai tariamas persekiotojas (parlamentarė) pasiekė savo tikslą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja net nebandė dėl galimo užpuolimo kreiptis į policiją ar, siekdama išvengti tolimesnių konfliktų, pasinaudoti persikėlimo šalies viduje galimybe.

Taigi šiuo atveju nėra duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo.

Turima informacija apie kilmės valstybę nesudaro pagrindo prielaidai, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo. Be to, Tarptautinių apsaugos organizacijų nurodomos problemos teisės aktų įgyvendinime nepaneigia aplinkybių, kad pareiškėja net nebandė tokios pagalbos ieškoti ir ja pasinaudoti.

62. Atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktą pasakojimą nėra pagrindo daryti išvadą, jog jos nurodytos priežastys prilygsta „persekiojimui“, o individuali situacija atitinka „visiškai pagrįstos baimės“ kriterijų. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Be to, bendra saugumo padėtis per se (savaime) nesąlygoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojai dėl jos asmeninių savybių (jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo išvada, kad įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojos pasakojimo trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai suteikimo poreikį. Pareiškėjos pasakojimas savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jos nurodytų aplinkybių tikrumą. Priešingai nei teigė pareiškėja, ji nėra priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei, nes toks klasifikavimas, kokį pareiškėja nurodo apeliaciniame skunde, yra išskirtas Irako piliečių atžvilgiu, o pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

63. Pareiškėja argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pagal ESTT praktiką grėsmė yra vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“ tada, kai kilmės valstybėje yra konstatuojamas beatodairiškas smurtas. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija pareiškėjos kilmės šalyje, jos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei grėstų pavojus, todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

64. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius, jog Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjos norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį jos kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjai būtinybės. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjos apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

65. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis jai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į (duomenys neskelbtini) ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

66. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

67. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

68. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė