2020-03-18 Nr. AB-5757-3-62-3-01470-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1410-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01470-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 378 602 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d., kai atliko nuobaudą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K)) buvo laikomas Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui yra žinoma, kad Alytaus PN yra atvejų, kai nuteisti asmenys žūva ar labai sunkiai sužalojami, todėl šioje pataisos įstaigoje pareiškėjo bausmės tolesnis atlikimas neįmanomas. Grįžęs į Alytaus pataisos namus, pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į lokalinį sektorių, kuriame laikomi asmenys, turintys žmogaus imunodeficito virusą (toliau – ir ŽIV), vartojantys narkotikus, recidyvistai, todėl bijodamas dėl savo sveikatos ir gyvybės atsisakė gyventi paskirtame būryje. Pareiškėjas 2017 m. vasario 24 d. parašė prašymą, kad jį perkeltų į Vilniaus pataisos namus ar Pravieniškių pataisos namus–atvirąją koloniją, arba Alytaus PN jį izoliuotų pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK ) 70 straipsnio 6 dalies nuostatas. Alytaus PN administracija nekreipė dėmesio į prašymus ir skundus, tiesiog juos atmetė. Pareiškėjas 2018 m. kovo 23 d. buvo sužalotas kitų nuteistųjų. Už atsisakymą gyventi paskirtame būryje pareiškėjui eilę kartų buvo nepagrįstai skiriamos drausminės nuobaudos. Alytaus pataisos namuose nuteistieji vartoja narkotikus, platina ligas, vykdo nusikalstamas veikas, pataisos įstaigos pareigūnai taip pat platina narkotikus, prisideda prie sunkių, užkrečiamų ligų plitimo, todėl pareiškėjas jaučiasi nesaugiai. Pareiškėjas yra musulmonas, todėl kiti nuteistieji jį įžeidinėja. Pareiškėjas bijo susidorojimo. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė emocinį diskomfortą, stresą, nemigą, pilvo skausmus ir pan.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad pataisos įstaigoje yra sudaryta nuteistųjų skirstymo komisija, kuri, atsižvelgdama į nuteistųjų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, kitas asmenines savybes, sprendžia apie nuteistųjų paskyrimo į atskirus būrius ar lokalinius sektorius tikslingumą. Nuteistasis gali būti perkeltas į kitą būrį, jeigu yra konkrečios aplinkybės dėl kurių jis negali būti paskirtame būryje. Pareiškėjas konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų negalėjimą būti paskirtame būryje, nenurodė. Jis atsisakė būti paskirtame būryje ir sutiko bausmę atlikti kamerų tipo patalpose. Alytaus pataisos namai neturi teisės perkelti nuteistuosius į kitą įkalinimo įstaigą. Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktorius. Alytaus PN pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia ŽIV infekuotus asmenis apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl nepagrįstai skiriamų drausminių nuobaudų, neperkėlimo į kitą pataisos įstaigą, dėl aplinkybių, kad Alytaus pataisos namuose yra priverstas gyventi su narkomanais, ŽIV infekuotais bei kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. vasario 6 d., paliko nenagrinėtą, likusią skundo dalį atmetė.

6. Teismas vertino, kad pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo teigimu, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. netinkamomis sąlygomis, nepagrįstai jam skyrus drausmines nuobaudas, neperkėlus pareiškėjo į kitą pataisos įstaigą, neizoliavus pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį, dėl laikymo su narkomanais, ŽIV infekuotais bei kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis.

7. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos "Liteko" duomenų nustatė, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 18 d. sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2472-644/2018 pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. vasario 6 d., kurioje neturtinę žalą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad nepagrįstai jam skiriamos drausminės nuobaudos, jis neperkeliamas į kitą pataisos įstaigą, kad Alytaus pataisos namuose yra priverstas gyventi su narkomanais, ŽIV infekuotais bei kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis ir kt. Minėtas teismo sprendimas dar neįsiteisėjęs. Vadovaudamasis Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu, teismas skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. vasario 6 d. paliko nenagrinėtą, kadangi teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu.

8. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. buvo išvykęs į Lukiškių TI-K atlikti nuobaudą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus PN veiksmais laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. balandžio 18 d. ir nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. kalinimo metu nepagrįstai jam skiriant drausmines nuobaudas, neperkėlus pareiškėjo į kitą pataisos įstaigą, laikant su narkomanais, ŽIV infekuotais bei kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis. Dėl pareiškėjo neizoliavimo pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį teismas vertino laikotarpį nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., išskyrus laikotarpį, kai pareiškėjas atliko nuobaudą Lukiškių TI-K.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui atvykus 2017 m. vasario 28 d. į Alytaus PN, jis Nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimu buvo paskirtas į 20 būrį, tačiau buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kadangi buvo vykdomas Vilniaus PN direktoriaus nutarimas, kuriuo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėn.; nuo 2017 m. balandžio 18 d. etapuotas į Lukiškių TI-K, kur toliau atlikinėjo šią nuobaudą. Iš bylos medžiagos buvo nustatyta, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, tačiau jo prašymai buvo netenkinti, nes nebuvo pakankamai motyvuoti – pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, asmenų, nuo kurių gali nukentėti – arba pareiškėjas tuo pačiu klausimu kreipėsi pakartotinai.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjui nesaugu, jis 2018 m. kovo 23 d. buvo sužalotas kitų nuteistųjų, teismas nustatė, kad 2018 m. kovo 27 d. Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialistė I. Z. surašė tarnybinį pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Nr. 17-15, kuriame pranešė, kad 2018 m. kovo 23 d., 9.30 val. 4 lokalinio sektoriaus kameroje Nr. 2 laikinai izoliuotas nuteistasis (duomenys neskelbtini) kreipėsi į pareigūnus, prašydamas išleisti jį į Sveikatos priežiūros tarnybą medikų apžiūrai; Sveikatos priežiūros tarnyboje nuteistajam (duomenys neskelbtini) nustatytas (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apatinio žandikaulio kairėje pusėje; įtariama, kad minėtą nuteistąjį galimai sužalojo kiti kartu su juo kameroje buvę nuteistieji; asmens sveikatos istorijos dokumentai patvirtino, kad 2018 m. kovo 23 d. pareiškėjui buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apatinio žandikaulio kairėje pusėje; Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros 2018 m. gegužės 14 d. nutarimu buvo sustabdytas ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį dėl (duomenys neskelbtini) sumušimo 2018 m. kovo 23 d., nutarime nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu visi reikiami proceso veiksmai atlikti ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas, todėl ikiteisminį tyrimą tikslinga sustabdyti.

11. Teismas nurodė, kad nuteistųjų perkėlimą į kitas pataisos įstaigas reglamentuoja BVK 69 straipsnis, kuriame nurodoma, jog perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais BVK nustatytais atvejais. Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius, ši tvarka išdėstyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintame Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas).

12. Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, o nuteistojo perkėlimas tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą, įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės; aptartas teisinis reguliavimas įtvirtinta administravimo subjekto teisę (diskreciją), o ne pareigą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Pagal Aprašo 3 punkte nustatytą reglamentavimą, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl pataisos įstaigos veiksmų, kuriais atsisakoma pareiškėją perkelti į kitą pataisos įstaigą, galėtų būti tenkinamas tik įrodžius, jog susiklosčiusios laisvės atėmimo vietoje aplinkybės davė pagrindą pataisos įstaigai parengti ir pateikti Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą dėl pareiškėjo perkėlimo.

13. Teismas pažymėjo, kad Alytaus PN sprendimuose atsisakyti perkelti pareiškėją į kitus pataisos namus nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo į kitus pataisos namus buvo nepakankamai motyvuotas, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių (asmenų, nuo kurių gali nukentėti), o Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius neturi duomenų, kad pareiškėjui Alytaus pataisos namuose būtų neužtikrinamas saugumas. Įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad Alytaus pataisos namuose jam nesaugu dėl kitų nuteistųjų netinkamo elgesio, teismas darė išvadą, kad konkrečių šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė ir aplinkybių nedetalizavo, o aplinkybė, jog pareiškėjas 2018 m. kovo 23 d. Alytaus PN buvo sumuštas, nesudarė pagrindo išvadai, kad pareiškėjas dėl to negalėtų tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimo Alytaus PN. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Alytaus PN pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus.

14. Teismas atmetė kaip deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl nesaugumo religiniu pagrindu ir dėl to, kad kiti nuteistieji vartojo narkotines medžiagas, nes byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Alytaus PN kalintys nuteistieji ar pataisos namų pareigūnai būtų priešiški pareiškėjui, dėl ko jis negalėtų gyventi būriuose. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad pataisos namuose jaučia įtampą ir baimę, todėl nenustatė priežastinio ryšio tarp kitų nuteistųjų ar pareigūnų netinkamo elgesio ir grėsmės pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

15. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam ginčo laikotarpiu už atsisakymą gyventi paskirtame būryje neteisėtais pareigūnų veiksmais daug kartų buvo skiriamos drausminės nuobaudos, teismas nustatė, kad byloje vertinamu laikotarpiu pareiškėjui už administracijos nurodymų nevykdymą, atsisakius gyventi paskirtame būryje, Alytaus PN direktoriaus nutarimais buvo skirtos drausminės nuobaudos – 9 papeikimai ir 2 perkėlimai į kamerų tipo patalpas. Įvertinęs byloje esančią Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2018 m. balandžio 5 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 16-235 „Dėl nuteistojo (duomenys neskelbtini) atsisakymo vykdyti pataisos įstaigos administracijos teisėtus reikalavimus“, teismas nurodė, kad pareiškėjas atsisakydamas atlikti laisvės atėmimo bausmę 17 būryje pareiškėjas jokių konkrečių priežasčių nenurodė, aplinkybių nedetalizavo, o į paskirtą būrį net nebuvo nuėjęs. Teismas pažymėjo, kad kiekvieną kartą pareiškėjui atsisakius gyventi būryje, jam buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinimus, kuriuose jis abstrakčiai nurodo, kad kategoriškai atsisako gyventi visuose Alytaus PN lokaliniuose sektoriuose bei būriuose, kadangi jaučiasi nesaugiai ir tai patvirtina 2018 m. kovo 23 d. sulaužytas žandikaulis. Teismas vertino, jog savo atsisakymo eiti į paskirtą būrį pareiškėjas nepagrindė ir aplinkybių nedetalizavo, o jokios konkrečios informacijos apie grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei pataisos namuose nebuvo surinkta ir šių aplinkybių pats pareiškėjas niekada nekonkretizavo.

16. Pasisakydamas dėl fakto, jog 2018 m. kovo 23 d. pareiškėjui buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apatinio žandikaulio kairėje pusėje, teismas atkreipė dėmesį, kad asmens sveikatos istorijos dokumentuose yra tos pačios dienos įrašas, kad veidą susimušė griūdamas netyčia, o Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros (Alytus) 2018 m. gegužės 14 d. nutarimu buvo sustabdytas ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo sumušimo, nes išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog dėl pareigūnų ir kitų nuteistųjų nusiteikimo prieš pareiškėją jis negalėtų gyventi paskirtame būryje.

17. Teismas akcentavo, jog BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, o BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus gyventi paskirtame būryje (eiti gyventi į paskirtą būrį), pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus ir toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas nuobaudai skirti (BVK 142 str.). Byloje nebuvo nustatyta, jog jam paskirtas drausmines nuobaudas pareiškėjas būtų apskundęs Kalėjimų departamento direktoriui BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka, o teismui paskirtų nuobaudų pagrįstumas ir teisėtumas nekėlė abejonių. Nenustatęs, kad minėti aktai yra neteisėti, teismas darė išvadą, kad neturtinės žalos atlyginimas šioje dalyje negalimas.

18. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad neteisėtai buvo atsisakyta jį izoliuoti pagal BVK 70 straipsnio nuostatas, teismas nurodė šiame straipsnyje įtvirtintus nuteistųjų izoliavimo kriterijus. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas patektų į kurią nors iš BVK 70 straipsnio 3–4 dalyse nurodytų kategorijų, kurioms priskirti asmenys yra laikomi izoliuoti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, remdamasis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, buvo kreipęsis į Alytaus PN administraciją su prašymu taikyti jam izoliaciją, nes atsisako gyventi su visais nuteistaisiais, gyvenančiais Alytaus PN, motyvuodamas tuo, kad bijo užsikrėsti infekcinėmis ligomis; Alytaus PN 2017 m. kovo 13 d. raštu Nr. 363-348 pareiškėjo 2017 m. vasario 27 d. prašymas dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų buvo netenkintas, nes 2017 m. vasario 24 d. pareiškėjas buvo atvežtas atlikti laisvės atėmimo bausmę iš Vilniaus PN ir buvo patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. 40 su kitu nuteistuoju, o prašyme nurodytos aplinkybės nėra svarbi priežastis pareiškėją izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, nenurodytos konkrečios priežastys (asmenys nuo kurių gali nukentėti būdamas Alytaus PN). Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat byloje esančias Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017 m. rugsėjo 7 d. ir 2018 m. balandžio 5 d. tarnybinių tyrimų išvadas, kuriose buvo pažymėta, kad pareiškėjas, atsisakydamas atlikti laisvės atėmimo bausmę 20 ir 17 būriuose, jokių priežasčių nenurodė, aplinkybių nedetalizavo, o į paskirtą būrį net nebuvo nuėjęs, teismas darė išvadą, jog ginčo laikotarpiu jokios konkrečios informacijos apie grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei pataisos namuose nebuvo surinkta ir šių aplinkybių pats pareiškėjas niekada nekonkretizavo. Teismo vertinimu, pareiškėjas Alytaus PN nebuvo nurodęs svarbių ir objektyvių priežasčių, kad Alytaus PN jį privalėjo izoliuoti BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu.

19. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jis verčiamas gyventi su ŽIV infekuotais asmenimis, nes byloje nebuvo jokių duomenų nei apie konkrečius ŽIV infekuotus asmenis, nei apie šių asmenų nesaugų ir pavojingą elgesį. Atsižvelgdamas į tai, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus Alytaus PN veiksmus.

20. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Alytaus PN pareigūnai padėjo plisti ŽIV, įnešdami narkotines medžiagas, ir vienas pareigūnas buvo pagautas įnešant šias medžiagas, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neįvardino jokių konkrečių atvejų ir nepagrindė šio argumento. Teismui nekėlė abejonių Alytaus PN paaiškinimai, kad šioje įstaigoje pareigūnai netoleruoja neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir laikosi teisės aktuose įtvirtintų draudimų.

21. Kitus pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentus teismas vertino kaip perteklinius ir neturinčius juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl nusprendė detaliau jų nedėstyti ir neanalizuoti. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatė Alytaus PN neteisėtų veiksmų, kaip būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl sprendė, kad nesant šios sąlygos, negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 22. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

23. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir šališkas, nes teismas neatsižvelgė į pareiškėjo teiginius ir pateiktus įrodymus, todėl padarė klaidingas išvadas.

24. Teismas iš Alytaus PN neišsireikalavo pareiškėjo sveikatos istorijos, kuri aktuali nagrinėjamam laikotarpiui, o byloje buvo asmens sveikatos istorija su įrašais, atliktais iki 2017 m. vasario mėn., taigi niekaip nesusijusi su skundu. Teismui nebuvo galimybės įvertinti pareiškėjo nusiskundimų dėl patirtų sveikatos sutrikimų ir vartotų medikamentų, o tai reiškia, kad jo teiginiai dėl blogos sveikatos būklės, streso, baimės ir pan. liko nepaneigti.

25. Teismas vadovavosi suklastota pareiškėjo asmens sveikatos istorija, sudaryta iš kelių dalių (Alytaus PN ir Pravieniškių PN-AK sveikatos priežiūros specialistų), kurioje įrašus padarė korumpuoti medikai. Įraše nurodoma, kad pareiškėjas nukrito ir dėl to trijose vietose (duomenys neskelbtini), pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Tačiau akivaizdu, kad nukritus netyčia (t. y. vieną kartą) tokio pobūdžio sužalojimai neįmanomi, išskyrus labai ypatingas situacijas, todėl tokie įrašai, kurių pareiškėjas parašu nepatvirtinęs, kad tai jo žodžiai, yra nepagrįsti.

26. Nepagrįstos ir ginančios atsakovo atstovą teismo sprendimo išvados dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su Alytaus PN pareigūnų tiekiamais (platinamais) narkotikais. Atsakovo atstovas nepateikė teismui nei vieno prašomo dokumento, o teismas nepaisė, kad apie konkrečių Alytaus PN pareigūnų daromus nusikaltimus rašo žiniasklaidos priemonės ir vis tiek vertino, kad pareiškėjas nepagrindė savo argumentų.

27. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nepagrindė, nuo ko Alytaus PN konkrečiai gali nukentėti, nenurodė, nuo ko gali užsikrėsti sunkiomis užkrečiamomis ligomis. Pareiškėjo teigimu, jeigu faktas, kad pareiškėjas buvo sumuštas, nepakankamas, kad jo reikalavimas perkelti į kitus pataisos namus būtų tenkinamas, tai tik parodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas siekiant pateisinti atsakovo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs aplinkybes, susijusias su nuteistųjų Alytaus PN užpuolimais, sužalojimais; kaip ir pareiškėjo atveju, kalti asmenys nenustatyti, tačiau teismas į tai nesigilino.

28. Teismas be pagrindo pripažino, kad pareiškėjui pagrįstai buvo skirtos nuobaudos dėl atsisakymo eiti gyventi į paskirtą būrį, nes nebandė išsiaiškinti, koks yra būrys ir kokie asmenys gyvena. Net pareiškėją sumušus, jam dėl tos pačios priežasties buvo paskirta nuobauda, tačiau ir tai, teismo vertinimu, buvo teisėti Alytaus PN veiksmai.

29. Nepagrįstos teismo išvados dėl pareiškėjo neizoliavimo BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, nes teismas rėmėsi Alytaus PN tarnybinių tyrimų medžiaga, kurie atlikti praėjus 6 mėnesiams ir daugiau nuo pareiškėjo prašymų (pirmasis pateiktas 2017 m. vasario mėn.). Pareiškėjas nurodo, kad teismo teiginiai, jog pareiškėjo nurodomas pavojus sveikatai ir gyvybei yra deklaratyvaus pobūdžio, yra neteisėti ir žeminantys. Teismas vadovavosi BVK 11 straipsniu, kuris visai nesusijęs su byla, taip pat nurodė teismų praktiką, kurios bylų numeracijos elementai kartojasi, tačiau pareiškėjas nėra teisininkas, neturi galimybių susipažinti su nurodytomis bylomis.

30. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Alytaus PN pažymi, kad pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteista, nes pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., išskyrus laikotarpį, kai pareiškėjas paskirtą nuobaudą atlikinėjo Lukiškių TI-K, teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Alytaus PN veiksmų (neveikimo), kuriais buvo netenkinami pareiškėjo prašymai jį perkelti į kitą pataisos įstaigą ir izoliuoti BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, nes pareiškėjui Alytaus PN nesaugu dėl kitų nuteistųjų elgesio, užkrečiamų ligų, pareiškėjas buvo sumuštas. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN direktoriaus nutarimais jam neteisėtai buvo skirtos drausminės nuobaudos dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje, nors Alytaus PN atsisakyme nurodytų priežasčių tyrimų neatliko.

32. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas iš esmės analogišką ginčą kėlė kitoje administracinėje byloje, dalį skundo reikalavimo (dėl neturtinės žalos, patirtos dėl nepagrįstai skiriamų drausminių nuobaudų, neperkėlimo į kitą pataisos įstaigą, dėl aplinkybių, kad Alytaus PN yra priverstas gyventi su narkomanais, ŽIV infekuotais bei kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. vasario 6 d.) paliko nenagrinėtą ABTĮ 105 straipsnio 4 punkto pagrindu. Išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes byloje vertintais laikotarpiais dėl pareiškėjo neperkėlimo į kitą pataisos įstaigą, atsisakymo kalinti izoliuotai nuo kitų nuteistųjų, nuobaudų skyrimo, laikymo kartu su nuteistaisiais, vartojančiais narkotines medžiagas, užsikrėtusiais ŽIV bei kitomis užkrečiamomis ligomis, dėl pareiškėjo išpažįstamos religijos patiriamo priešiškumo, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas nenustatė Alytaus PN neteisėtų veiksmų, todėl darė išvadą, kad nėra nustatyta viena iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

33. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo teigimu, teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neišsireikalavo su ginču susijusio laikotarpio pareiškėjo medicininės dokumentacijos, savo išvadas grindė nepatikimais pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašais. Pareiškėjas tvirtina, kad jam visais nurodytais aspektais nesaugu, nes jis buvo 2018 m. kovo 23 d. sumuštas, sumušimai nėra padaryti nukritus netyčia, tačiau pirmosios instancijos teismui šis įrodymas buvo nepakankamas. Pareiškėjo nurodytos priežastys ir jo sužalojimo faktas pagrindžia, kad jo sveikatai, gyvybei gresia pavojus, todėl Alytaus PN veiksmai jo neizoliuojant, neperkeliant į kitą pataisos įstaigą, skiriant drausmines nuobaudas, yra neteisėti. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas nevertino skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su nuteistųjų ir Alytaus PN pareigūnų daromais nusikaltimais.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus PN pareigūnų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

36. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar vertino nesusijusius su byla įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, įvertino tinkamai.

37. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas analizavo su ginčo laikotarpiu nesusijusius pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, nes bylos medžiaga patvirtina, jog į bylą yra pateikta medicininė dokumentacija būtent apima didžiąją dalį vertinto laikotarpio (nuo 2018 metų pradžios), joje užfiksuota informacija yra susijusi su pareiškėjo nusiskundimų sveikatos priežiūros specialistams pobūdžiu, nustatyta sveikatos būkle ir taikytu gydymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste šios medicininės dokumentacijos pirmosios instancijos teismui pakako, ji susijusi su keliamu ginču ir pagrįstai buvo vertinta.

38. Kaip deklaratyvūs atmestini apeliacinio skundo teiginiai, kad į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorija yra suklastota, o įrašai (2018 m. kovo 23 d. įrašas, kad pareiškėjas susimušė netyčia) yra padarytas korumpuotų medicinos specialistų. Šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas nepateikia jokių objektyviais laikytinų įrodymų, o kad minėtą dieną pareiškėjas dėl patirtų sužalojimų kreipėsi į Alytaus PN sveikatos priežiūros tarnybą, patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, kurių patikimumas teismui taip pat abejonių nekelia.

39. Pasisakydama dėl pareiškėjo teiginio, kad 2018 m. kovo 23 d. patirti sužalojimai negali būti atsitiktiniai (nukritus netyčia), o būtent tokia informacija nurodyta asmens sveikatos istorijos įraše, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog šis įrašas nepatikimas, nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepaaiškina, kokias aplinkybes dėl patirtos traumos jis buvo nurodęs gydytojui specialistui apžiūros metu. Primintina, jog byloje iš Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2018 m. kovo 27 d. tarnybinio pranešimo Nr. 17-15 „Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo“ buvo nustatyta, kad 2018 m. kovo 23 d., 9.30 val. 4 lokalinio sektoriaus kameroje Nr. 2 laikinai izoliuotas nuteistasis (duomenys neskelbtini) kreipėsi į pareigūnus, prašydamas išleisti jį į Sveikatos priežiūros tarnybą medikų apžiūrai; Sveikatos priežiūros tarnyboje nuteistajam (duomenys neskelbtini) nustatytas (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apatinio žandikaulio kairėje pusėje; įtariama, kad minėtą nuteistąjį galimai sužalojo kiti kartu su juo kameroje buvę nuteistieji; dėl minėto įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros 2018 m. gegužės 14 d. nutarimu buvo sustabdytas, nes išnaudojus visas procesines galimybes, nusikalstamą veiką galbūt padaręs asmuo nenustatytas. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo patirti sužalojimai veido srityje užfiksuoti ir pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų įrodymų pakanka konstatuoti faktui, kad pareiškėjas buvo sužalotas, tačiau nepakanka vienareikšmiškai išvadai, jog pareiškėją dėl priešiško nusistatymo sužalojo kiti su juo kameroje buvę nuteistieji, nenustatytas konkretus asmuo (asmenys), byloje nėra jokių duomenų apie 2018 m. kovo 23 d. įvykio aplinkybes, nors jas pareiškėjas galėjo nurodyti Alytaus PN Kontrolinės žvalgybos skyriaus pareigūnams, ikiteisminį tyrimą atliekančiam prokurorui, o vėliau – ir teismui.

40. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes.

41. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad vien aplinkybė, jog pareiškėjas susižalojo (buvo sumuštas) nagrinėjamos bylos kontekste nepagrindžia jo izoliavimo pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį ar perkėlimo į kitą pataisos įstaigą pagal BVK 69 straipsnio 1 dalį būtinybės, nes nei iki 2018 m. kovo 23 d., nei vėliau pareiškėjas Alytaus PN administracijai nebuvo nurodęs asmenų, jų grupių ir jų daromo neigiamo poveikio ar įtakos, kurie kelia realią, objektyviai tikėtiną grėsmę pareiškėjo saugumui, sveikatai ir gyvybei. Tokių aplinkybių, išskyrus bendro pobūdžio nepasitenkinimą Alytaus PN aplinka, pareigūnais, šioje pataisos įstaigoje bausmę atliekančiais nuteistaisiais, pareiškėjas nenurodė ir teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nebuvo nustatyta, jog pareiškėjo užpuolimas buvo suplanuotas iš anksto. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Alytaus PN pareigūnai turėjo ar galėjo žinoti apie grėsmę pareiškėjui dėl kitų kameroje laikytų asmenų veiksmų ir privalėjo imtis papildomų priemonių, kad būtų užtikrintas pareiškėjo saugumas.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi BVK 69 ir 70 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą (jis išsamiai nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendime) ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Alytaus PN pareigūnų veiksmai netenkinant pareiškėjo prašymų dėl perkėlimo ir laikymo izoliuotai CK 6.271 straipsnio kontekste buvo neteisėti. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių objektyvių duomenų, paneigiančių minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą.

43. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog vertintu laikotarpiu pareiškėjui nuobaudos dėl atsisakymo eiti gyventi į paskirtą būrį skirtos teisėtai, taip pat kad pareiškėjas nepagrindė realios grėsmės sveikatai ir gyvybei dėl galbūt sunkiomis užkrečiamomis ligomis sergančių, narkotines medžiagas vartojančių nuteistųjų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime pateikė išsamų teisinį reguliavimą, susijusį su nuteistųjų drausminės atsakomybės taikymo pagrindais, pataisos įstaigos kompetencijos dėl užkrečiamomis ligomis sergančių nuteistųjų izoliavimo įgyvendinimu, jį pritaikė atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir suformuotą teismų praktiką, todėl padarė teise ir bylos faktais pagrįstą išvadą, kad atsisakydamas gyventi paskirtame būryje pareiškėjas nenurodė svarbių ir išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jo laikymas konkrečiame būryje ir Alytaus PN apskritai nėra įmanomas, todėl pažeidė teisės aktų reikalavimus ir tai sukėlė neigiamas pasekmes – jam buvo skiriamos nuobaudos. Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodyti bendro pobūdžio argumentai dėl grėsmės užsikrėsti tam tikromis ligomis ir aplinkybių, kad Alytaus PN nuteistieji vartoja narkotines medžiagas, yra hipotetiniai, todėl pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, teisėjų kolegija šio teismo motyvų nekartoja.

45. Dėl pareiškėjo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir bylą išnagrinėjo išimtinai atsakovo atstovo interesais, pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

46. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė