2022-03-16 Nr. AB-6035-3-61-3-04331-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1462-442-2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04331-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio S. I. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio S. I. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis S. I. I. (toliau – ir užsienietis) padavė teismui skundą, prašydamas tenkinti jo skundą ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21S33932 (toliau – ir Sprendimas) bei Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 6K-1455 (toliau – ir Komisijos sprendimas), taip pat įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Užsienietis skunde nurodė, jog nesutinka su atsakovo argumentais, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, nekyla reali grėsmė grąžinimo į kilmės valstybę atveju bei kad jo pasakojimas vertintinas kritiškai.

3. Užsieniečio teigimu, jis pagrindė savo prašymą suteikti prieglobstį, apklausos metu nurodydamas, jog gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, jame pas dėdę gyveno nuo 2015–2016 m., kai buvo nužudytas jo tėvas, kilmės valstybėje jautėsi nesaugiai. Užsienietis taip pat nurodė, jog (duomenys neskelbtini) miestas yra (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) regione, (duomenys neskelbtini) gubernijoje, keli kilometrai nuo (duomenys neskelbtini) sienos. Nuo 2014 m. konflikto su Islamo valstybe padėtis aptariame regione buvo stabili, tačiau šiauriniuose (duomenys neskelbtini) gubernijos regionuose itin pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) darbininkų partijos (toliau – ir PKK) veiksmų 2019–2020 m. PKK kontroliuoja (duomenys neskelbtini) regiono kalnuotas vietoves, įskaitant (duomenys neskelbtini) kalnus. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gubernijoje įkūrė karines bazes. PKK ir (duomenys neskelbtini) ginkluoti konfliktai paveikė (duomenys neskelbtini) gubernijos kaimų gyventojų padėtį (padaryta žala dirbamai žemei, turtui ir infrastruktūrai, pranešama apie užminuotas vietoves).

4. Pareiškėjas teigia, jog nevyriausybinės organizacijos Ginkluotų konfliktų vietų ir įvykių duomenų projektas vertinimu, per ataskaitinį laikotarpį iš viso įvyko 751 saugumo incidentas, t. y. vidutiniškai 9,1 incidento per savaitę. Saugumo incidentai įvyko visuose (duomenys neskelbtini) gubernijos rajonuose, daugiausia (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonuose. Pats atsakovas Sprendime nurodė, jog (duomenys neskelbtini) provincijoje, remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) informacija, beatodariškas smurtas nesąlygoja realios žalos rizikos, išskyrus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonus. Taigi, yra visiškai nustatyta, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kilmės valstybėje gresia pavojus dėl karinio konflikto.

5. Užsieniečio teigimu, jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas Sprendimu nutarė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką ir nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Su šia Sprendimo dalimi užsienietis nesutiko, nes, jo teigimu, bendradarbiavo su institucijomis nustatant prieglobsčio motyvus, visą laikotarpį buvo Lietuvos Respublikoje, nėra duomenų apie jo padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad jis atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru neišvyktų į kilmės šalį.

7. Dėl Komisijos sprendimo užsienietis pažymėjo, jog jis priimtas jo neišklausius, taip pažeidžiant fundamentalią skaidraus ir teisingo proceso garantiją. Užsieniečio vertinimu, kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Be to, užsienietis nesutiko su Departamento vertinimu, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Užsienietis pažymėjo, kad jis nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti, be to, Departamento vykdyto tyrimo metu užsienietis buvo nurodęs faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, įrodymų, kurie paneigia Departamento išvadas. Pareiškėjo teigimu, skunde Komisijai jis nurodė ir nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui reikalingas aplinkybes. Pareiškėjas taip pat nesutiko su sprendimu jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės šalyje jis nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Vadinasi, jei užsienietis bus grąžintas į savo kilmės šalį jam galimai gresia mirtis ir susidorojimas. Užsienietis taip pat pažymėjo, jog prašymo suteikti prieglobstį atmetimas negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

8. Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.

9. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog jis neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo sulaikytas, pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Departamento teigimu, užsienietis iš pradžių prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, o vėliau nurodė, kad jis buvo įsimylėjęs, tačiau būsimos nuotakos tėvas nedavė jiems leidimo būti kartu ir grasino pareiškėjui jį nužudyti. Užsienietis (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) mieste su savo dėde, o jo mama gyvena (duomenys neskelbtini). Užsienietis teigė, kad, jei jo tėvas nebūtų miręs (jis buvo paprastas karys (duomenys neskelbtini) grupėje ir dingo), tai gal viskas būtų kitaip, nes dabar dėdė ėjo prašyti merginos tėvo, o nuvykus jam pasipiršti, jos tėvas nesutiko ir pasakė, kad jie turi mirti abudu, todėl dėdė liepė jam išvykti į (duomenys neskelbtini), iš ten į Europą, o merginos tėvas paskui jį išsiuntė savo sūnų. Pareiškėjas teigia, kad nei dėl tautybės, nei dėl religijos su problemomis Irako Respublikoje nesusidūrė, politiškai aktyvus taip pat nebuvo, jokių kitų grėsmių savo gyvybei, sveikatai nenurodė.

10. Departamento teigimu, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenų, jog užsieniečio buvimas keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, neturi.

11. Atsiliepime į skundą taip pat nurodyta, jog Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, Departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje jam nesuteiktinas. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

12. Departamentas pažymėjo, jog remiantis EPPB duomenimis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Departamentas surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant EPPB informaciją apie (duomenys neskelbtini). Ši informacija buvo įvertinta individualioje pareiškėjo situacijoje. Tuo tarpu pareiškėjas skunde mini bendro pobūdžio straipsnius, kurie nepaneigia informacijos visumos ir individualaus vertinimo. Nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) gubernijos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonuose yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

13. Departamentas pažymėjo, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo, nužudymo baimę, be to, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, turi būti individualaus pobūdžio. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Pareiškėjo pasakojimas apie gautus grasinimus ir tariamą persekiojimą iš jo mylimosios tėvo buvo neišsamus ir prieštaringas, o jo nurodomi prašymo suteikti prieglobstį motyvai keitėsi. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, jie vertintini kritiškai, tikėtina, kad jo teikiami paaiškinimai yra pramanyti, improvizaciniai. Atkreiptinas dėmesys, kad jokių įrodymų užsienietis nepateikė (sumušimų nuotraukų, medicininių dokumentų išrašų, kreipimosi į policiją pareiškimų kopijų). Atsižvelgus į tai, asmens pasakojimas savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą. Be to, prieglobsčio prašytojo nurodytas tariamas persekiotojas (giminaičiai), nėra valstybinis subjektas, todėl nurodyta grėsmė savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos poreikio.

14. Dėl pareiškėjo teiginio, jog prieglobsčio procedūrų metu jis bendradarbiavo su valstybės institucijomis, Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas. Pirmiausia, į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje (bei prieglobsčio gavimas) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti, todėl, todėl, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, taip pat todėl buvo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

15. Departamentas nurodė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėtina, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

16. Dėl užsieniečio argumentų apie Komisijos sprendimą, Departamentas nurodė, jog Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies:

17.1. Pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti S. I. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

17.2. Pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo S. I. I. I. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

17.3. Atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

18. Teismas nustatė, jog:

18.1. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. spalio 23 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Taip pat Departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18.2. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Komisijai, tačiau Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas.

18.3. Pirminės apklausos metu 2021 m. liepos 16 d. pareiškėjas nurodė, jog kilmės valstybėje dirbo, tačiau uždirbo mažai – po 7-8 dolerius už 13 valandų, negalėjo pragyventi už tokius pinigus, todėl nori gyventi kitoje šalyje ir baigti mokslus.

18.4. 2021 m. spalio 18 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad atvyko į svetimą šalį dėl geresnio gyvenimo, dėl geresnės ateities. Pareiškėjo teigimu, jo šalyje nėra gerų vietų. Pareiškėjas taip pat teigė, kad mylėjo vieną mergaitę, kurios tėvas buvo aukšto rango žmogus, o (duomenys neskelbtini) regione aukšto rango žmogus ką besakytų, turi būti vykdoma. Jie abu buvo jauni ir įsimylėję. Dėdė nuvyko į jų namus pasipiršti. Tą mergaitę jis mylėjo, o jos tėvas nesutiko ir sakė, kad abu turi mirti. Dėdė pasakė, kad čia sprendimų nebus. Jeigu jo tėvas būtų gyvas, būtų buvę viskas kitaip, pareiškėjas būtų radęs kažkokį sprendimą. Dėdė patarė išvykti į (duomenys neskelbtini), o po to į Europą. Todėl užsienietis išvyko į (duomenys neskelbtini), po to į (duomenys neskelbtini), galiausiai į Lietuvos Respubliką. Viskas būtų buvę kitaip, jei merginos tėvas nebūtų atsiuntęs savo sūnaus į (duomenys neskelbtini). Jis būtų įvykdęs visus tėvo paliepimus. Pareiškėjo vertinimu, buvo reali grėsmė. Prieglobsčio prašytojas teigė, kad yra jaunas vaikinas, jam dar visas gyvenimas „prieš akis“, nori turėti geresnę ateitį, o (duomenys neskelbtini) jaučiasi nesaugiai.

19. Teismas sprendė, kad pareiškėjas savo prašymo suteikti prieglobstį negrindė aplinkybėmis, kad jam dėl karinio konflikto grėstų pavojus. Pareiškėjo pasakojimas apie gautus grasinimus ir tariamą persekiojimą iš jo mylimosios tėvo buvo neišsamus ir prieštaringas, jo nurodomi prašymo suteikti prieglobstį motyvai keitėsi, iš pradžių prieglobsčio prašytojas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vėliau nurodė, kad būsimos nuotakos tėvas jo atžvilgiu grasina susidorojimu (nužudyti), paprašius patikslinti pareiškėjas teigė, kad būsimos nuotakos tėvas ir jo sūnus jam grasino, tačiau kaip (laiškai, fizinis smurtas) neįvardino, negalėjo paaiškinti tariamo persekiotojo (giminių) tikslų ir motyvų jį persekioti, vienintelis jo pateiktas paaiškinimas – kad būsimos nuotakos tėvas pareiškėją vertina neigiamai, nes jis neturi tėvo, o jei turėtų, viskas būtų kitaip. Pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė (sumušimų nuotraukų, medicininių dokumentų išrašų, kreipimosi į policiją pareiškimų kopijų).

20. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, Konvencija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, jog persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su Departamento padaryta išvada, jog pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu. Pareiškėjo istorija nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl jam šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

21. Teismas darė išvadą, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą. Papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais kaip ir suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis ir nėra priežasčių pareiškėjui taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš byloje esančių duomenų teismas nenustatė, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje.

22. Teismo vertinimu, Departamentas surinko visą aktualią, išsamią pareiškėjo kilmės valstybės informaciją. Ši informacija buvo įvertinta individualioje pareiškėjo situacijoje.

23. Dėl pareiškėjo argumentų apie Komisijos sprendimą teismas nurodė, jog teisinis reglamentavimas neįpareigoja Departamento komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi minėta komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė, kokios informacijos jis negalėjo pateikti rašytiniais paaiškinimais, tačiau būtų galėjęs pateikti žodiniais paaiškinimais. Be to, pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas Departamento vykdytose apklausose, jose jam buvo sudarytos galimybės išsakyti visas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, pateikti žodinius paaiškinimus, atsakyti į užduodamus klausimus.

24. Teismas, vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 44.4.1 punktu, pažymėjo, kad negali sutikti su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl, kad pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai), būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų daryti įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Atsižvelgdamas į tai, teismas pakeitė Sprendimo dalį, nustatydamas, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 26. Užsienietis apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi.

27. Užsienietis apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes buvo neatsižvelgta į Departamento pažeistas proceso teisės normas, kurios numato žmogaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, be to, atsakovas nesurinko objektyvios informacijos apie pareiškėjo individualią situaciją ir jo padėtį kilmės šalyje, neparengė aktualios pažymos apie kilmės valstybę, atsakovo surinkta informacija neatitiko faktinės situacijos apie pareiškėjo padėtį, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šie trūkumai nepašalinti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo.

28. Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo atmesti.

29. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Departamentas ginčijamą sprendimą priėmė konstatavęs, kad užsienietis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio a dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog Sprendimas buvo priimtas iš esmės teisingai taikant teisės normas, išsamiai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, dėl to yra pagrįstas ir teisėtas. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai, kuriais buvo grindžiamas prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, apie grasinimus ir tariamą persekiojimą, vykdomus, pareiškėjo teigimu, jo mylimosios tėvo buvo neišsamūs ir prieštaringi.

34. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimą reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

35. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

36. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

37. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

38. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

39. Nagrinėjamu atveju užsienietis savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė geresnio gyvenimo, geresnės ateities siekiu. Vėliau užsienietis nurodė, kad kilmės valstybėje kilo grėsmė jo gyvybei dėl to, kad jį persekiojo mylimosios tėvas.

40. Užsienietis apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia tuo, jog Komisijai nagrinėjant jo skundą dėl Departamento Sprendimo buvo pažeista jo teisė į tiesioginį ir teisingą bylos nagrinėjimą, t. y. Komisijos sprendimas buvo priimtas neįvertinus užsieniečio paaiškinimų, nes nebuvo tenkintas jo prašymas jį betarpiškai išklausyti.

41. Tvarkos aprašo 222 punkte nurodyta, jog skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, jog skundai Komisijoje dėl Departamento sprendimų yra nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, nustatant išimtį, dėl kurios taikymo sprendžia Komisija. Toks reguliavimas suponuoja tai, kad pareiškėjas turi išsamiai pagrįsti žodinio proceso būtinybę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė argumentų, kodėl Komisijai yra būtina gauti jo žodinius paaiškinimus. Pareiškėjas skunde Komisijai, pasisakydamas dėl būtinybės nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, nurodė tik bendro pobūdžio teiginius. Kadangi aplinkybių, dėl kurių būtų būtinas žodinis procesas, nenustatė ir pati Komisija, vertintina, jog pareiškėjo skundas Komisijoje buvo pagrįstai nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti visas prašymui suteikti prieglobstį reikšmingas aplinkybes Departamento vykdytų apklausų metu.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad prašymą suteikti prieglobstį taip pat grindė baime dėl savo saugumo kilmės valstybėje, nes priklauso jazidų etnoreliginei mažumai, o Departamentas neteisingai įvertino pateiktus faktus. Be to, pareiškėjo teigimu, Departamentas nesurinko aktualios informacijos apie (duomenys neskelbtini).

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog, remiantis naujausia EPPB informacija (2021 m. sausis), jazidų etnoreliginei mažumai pavojų kelia Islamo valstybė. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto vertinimu, Islamo valstybės veiksmai prilyginami genocidui, nusikaltimams žmogiškumui ir karo nusikaltimams. Vis dėlto, EPPB informacijoje nurodyta, jog vien buvimas jazidu savaime nesukelia didelės persekiojimo rizikos. Vertinant, ar prieglobsčio prašytojui kyla reali persekiojimo grėsmė, svarbu nustatyti, ar jo gyvenamąją vietą kontroliuoja Islamo valstybė. Nagrinėjamu atveju užsienietis grėsmės kilmės valstybėje nekildina iš Islamo valstybės keliamo pavojaus. Be to, nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad Islamo valstybė kontroliuoja (duomenys neskelbtini) guberniją. Taip pat pabrėžtina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad apklausos Departamente metu užsienietis nurodė esantis kurdu, kuriam dėl tautybės nekilo jokių problemų kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog užsieniečio nurodytas priklausymas jazidams individualaus persekiojimo rizikos pareiškėjui nekelia.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, užsieniečio paaiškinimai turi esminių trūkumų, todėl laikytini nepatikimais. Departamento vykdytos apklausos metu užsienietis nurodė kilmės valstybėje nepatyręs problemų, susijusių nei su jo tautybe (kurdas), nei su religija (islamas). Užsieniečio nurodytas individualus jo merginos, kuriai piršosi, tėvo, persekiojimo pavojus nėra pagrįstas jokiais kitais duomenimis. Apklausos metu paklaustas, ar nebandė kilmės valstybėje ieškoti saugesnių vietų apsigyventi, užsienietis nurodė, jog tokių vietų (duomenys neskelbtini) nėra. Tokį pareiškėjo teiginį paneigia kilmės valstybės informacija. EPPB duomenimis, beveik visoje (duomenys neskelbtini) gubernijoje (išskyrus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonus) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, jog nesąlygoja realios žalos rizikos. Taigi nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui grįžus į buvusią gyvenamąją vietą galėtų kilti realios žalos grėsmė.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, paremtą EPPB surinktais duomenimis, įvertino ją pareiškėjo paaiškinimų kontekste. Atsižvelgiant į tai bei kitas byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti Departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) nekils pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai Sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

46. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

47. Kadangi pareiškėjas papildomų motyvų dėl būtinumo suteikti papildomą apsaugą nenurodė, sprendžiant, ar užsieniečiui gali būti suteikiama papildoma apsauga, vertintinos tos pačios aplinkybės kaip ir svarstant dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Byloje nenustatyta individualių aplinkybių patvirtinančių tai, kad yra pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytos pasekmės, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

48. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko pėsčiomis, neleistinoje vietoje ne per pasienio punktą, vertintina, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas nebuvo jo atvykimo tikslas, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas – dveji metai – yra proporcinga ir pateisinama priemonė, taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

49. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas. Naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) piliečio S. I. I. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė