2013-05-02 Nr. AB-1473-3-61-3-00986-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-28/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00986-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šou centras ir trečiojo suinteresuoto asmens V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šou centras skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. G. ir V. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Šou centras kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2012 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. SPR-16 „Dėl publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011 m. sausio 21 d., Nr. 15) paskelbtos informacijos“.

Skunde (t. I, b. l. 1-3, 21-23) paaiškino, kad atsakovas vienašališkai, neobjektyviai, praleidęs nuobaudos skyrimo terminus išnagrinėjo viešo asmens politiko Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nario J. G. 2011 m. kovo 18 d. skundą ir papildomus paaiškinimus. J. G. iš esmės pakeitė savo teiginius dėl publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011 m. sausio 11 d., Nr. 4 (2222) viešai pateiktos informacijos (dėl dalyvavimo sausio 12-13 d. įvykiuose), paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Remdamasis rašytine medžiaga ir savo atmintimi publikacijos „Darbietis“ apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011 m. sausio 21 d., Nr. 15) autorius V. V. viešai, nesiekdamas ką nors įžeisti ar apšmeižti, išsakė nuomonę: „Galbūt J. G. ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui“, darė prielaidą, kad Kėdainiuose dislokuotoms pajėgoms vadovavusį kariškį galėjo išsikviesti tik MGB įgaliotinis papulkininkis J. K., buvęs Kėdainių rajono vyriausiasis prokuroras Garusovas, rusų mokyklos direktorius, tarybos narys V. A. ir bet kuris jedinstvininkas, patikimai žinodamas, kad Kėdainiuose dislokuotiems kariniams skirtingų rūšių daliniams tuomet vadovavo keli žinomi asmenys (laikraščio „Kėdainių garsas“ publikacijos „Kariškiai nusiteikę draugiškai“ 1991 m. sausio 16 d. Nr. 7 (6757). Apie Kėdainiuose dislokuotų skirtingų rūšių karinių dalinių bendrą vadą neturėdamas jokių žinių, jo neįvardino. Pareiškėjo nuomone, Žurnalistų etikos inspektorius skundžiamą sprendimą priėmė pažeisdamas įstatymo viršenybės, nekaltumo prezumpcijos principą, paskelbė neįsiteisėjusią nuobaudą.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (t. I, b. l. 43-47) paaiškino, kad pakartotinai nagrinėdamas J. G. skundą tinkamai užtikrino pareiškėjo ir ginčo publikacijos rengėjo teisę į gynybą: informavo apie J. G. skundo nagrinėjimą ir paprašė pateikti paaiškinimus dėl skunde nurodytų aplinkybių. Inspektorius, siekdamas išsamiai ir objektyviai ištirti skundą, atliko paprastai nenaudojamus veiksmus – savo tarnyboje 2011 m. gruodžio 6 d. ir 2012 m. sausio 18 d. surengė susitikimus su pareiškėjo vadovu V. V., V. V. bei J. G., tuo sudarydamas galimybę paaiškinti publikacijos paskelbimo priežastis, kitas aplinkybes bei pateikti papildomus įrodymus.

Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad teiginyje „Galbūt J. G. ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui A., buvusiam prokurorui G., MGB įgaliotiniam Kėdainiuose K. ir Kėdainių jedinstvininkams“ paskelbta ne žinia ir ji nėra apie J. G.. Ginčo teiginio dalis „Galbūt J. G. ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko <...>“ turi prielaidos požymių, tačiau kitoje teiginio dalyje „<...> bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui A., buvusiam prokurorui G., MGB įgaliotiniam Kėdainiuose K. ir Kėdainių jedinstvininkams“ yra pateikti konkretūs faktai, jog susirinkimas vyko ne savivaldybėje ir ne su J.

G. kolegomis bei Kėdainių rajono savivaldybės darbuotojais, bet su nusikalstamų organizacijų nariais. Tokio pobūdžio faktų tikrumas gali būti patikrintas naudojant atitinkamas įrodinėjimo priemones, todėl akivaizdu, kad ginčo teiginio ir publikacijos kontekstu visuomenei paskelbtos aiškios žinios apie J. G. veiklą. J. G. pateiktame Kėdainių krašto televizijos archyvo vaizdo įraše, užfiksavusiame nuo 1991 m. sausio 13 d. 3 val. 26 min. vykusius veiksmus Kėdainių rajono savivaldybėje, aiškiai matyti, kad jis dalyvavo šių veiksmų organizavime ir vykdyme.

Šią aplinkybę kategoriškai neigė V. V., nepaisydamas parodyto vaizdo įrašo, bei V. M. ir P. B. pateiktuose paaiškinimuose. P. B., pamatęs minėtą vaizdo įrašą, savo poziciją pakeitė ir 2012 m. sausio 18 d. susitikimo metu papildomai paaiškino, kad nežino, ar J. G. 1991 m. sausio 12 ir 13 d. atliko kokius nors veiksmus Kėdainių rajono savivaldybėje. Todėl priimdamas sprendimą V. M. ir V. V. pateiktą informaciją ir paaiškinimus atsakovas vertino kritiškai, o išvadą apie ginčo teiginių neatitikimą tikrovei lėmė kitų abejonių nekeliančių skundo tyrimo metu surinktų įrodymų visuma.

Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad sprendimas buvo priimtas praleidus nuobaudos skyrimo terminą, nes J. G. kreipėsi į atsakovą prašydamas nustatyti jo asmeninių neturtinių teisių bei Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, VIĮ) pažeidimus. Atsakovas išnagrinėjo minėtą skundą ir priėmė sprendimą dėl VIĮ pažeidimų. VIĮ 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimai neapima nei vienos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK) numatytos administracinių teisės pažeidimų sudėties, o šių pažeidimų tyrimas vykdomas ne ATPK, bet VIĮ nustatyta tvarka.

J. G. skundas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas 2011 m. kovo 24 d., o 2011 m. birželio 24 d. priimtas sprendimas, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3399-562/2011 buvo panaikintas. 2011 m. lapkričio 2 d. įsiteisėjus šiam teismo sprendimui J. G. skundo tyrimas atnaujintas, o 2012 m. kovo 5 d. dėl jo priimtas kitas sprendimas. Atsakovo manymu, procedūrinis pažeidimas, t. y. aplinkybė, kad J. G. skundas buvo išnagrinėtas per ilgesnį nei VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą terminą, nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą.

Teisės aktai nenustato senaties termino asmeninių neturtinių teisių gynimui, todėl pažeistos J. G. teisės ir teisėti interesai galėjo būti apginti praėjus daugiau nei metams nuo pažeidimo padarymo – publikacijos paskelbimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. G. prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui.

Atsiliepime (t. I, b. l. 39-42) nurodė, kad atsakovas išsamiai ištyrė ir tinkamai kvalifikavo reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas ir straipsnio autorius V. V., viešai publikuodami tikrovės neatitinkančią ir jo garbę bei orumą žeminančią informaciją, sąmoningai klaidino visuomenę, siekė jį sumenkinti. Nepagrįsti viešai metami kaltinimai prieštarauja objektyvios ir garbingos žurnalistikos principams, peržengia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymuose nubrėžtas saviraiškos laisvės ribas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepime (t. I, b. l. 38) palaikė pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ Šou centras skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 166-173).

Teismas nustatė, kad Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. SPR-16 įspėjo viešosios informacijos skleidėją – VšĮ Šou centras – dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo. Nurodė, kad publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011 m. sausio 11 d., Nr. 4/2222) paskelbta informacija apie viešąjį asmenį Kėdainių rajono tarybos narį J. G. turi politinės reklamos požymių, apie jį suformuotas išskirtinai teigiamas įvaizdis.

Ši informacija paremta J. G. atsiminimais, straipsnyje paminėtos aplinkybės nebuvo susietos su kokiu nors naktiniu posėdžiu ar jo rezultatais, kaip teigia V. V.. Tiesiog J. G. subjektyviai atskleidė asmeninius 1991 m. sausio 12-13 d. nakties įvykius, kurie atitinka tikrovę, nieko nežemindamas ir neįžeisdamas. V. V. teisme aiškino, jog straipsnį „Darbietis“ apsimelavo“ parašė reaguodamas į laikraštyje „Rinkos aikštė“ parašytą straipsnį „Kovos už laisvę dar nesibaigė“. Nesutikdamas su dėstomais faktais, parašė savo atsiminimus apie 1991 m. sausio 12-13 d. nakties įvykius laikraštyje „Kėdainių kraštas“.

Jokių įrodymų savo publikuotiems teiginiams nepateikė, tvirtino, kad J. G. tuose įvykiuose nedalyvavo, tačiau teisme peržiūrint vaizdo įrašą atpažino J. G.. Liudytojas V. M., pamatęs vaizdo įrašą, atpažino J. G., dalyvavusį 1991 m. sausio 13 d. nakties įvykiuose Kėdainių rajono savivaldybėje. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo sprendime Nr. SPR-16 pateiktu vertinimu, jog viešosios informacijos skleidėjas straipsnio antraštėje „Darbietis apsimelavo“ paskelbtais teiginiais: „Įžūlus melas“;

„Galbūt J. G. ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui A., buvusiam prokurorui G., MGB įgaliotiniam Kėdainiuose K. ir Kėdainių jedinstvininkams“; „Nereikia klastoti istorijos, klaidinti atgimstančios laisvos Lietuvos jaunimo, mulkinti paprastų žmonių vardan asmeninių ir vienos liaupsinamos partijos interesų“ paskleidė klaidingą, tikrovės neatitinkančią informaciją (žinią). Pareiškėjo paskelbti teiginiai: „Įžūlus melas“, „Nereikia klastoti istorijos, klaidinti atgimstančios laisvos Lietuvos jaunimo, mulkinti paprastų žmonių vardan asmeninių ir vienos liaupsinamos partijos interesų“ kaltina J.

G. moralės pažeidimais, negarbingais poelgiais bei netinkamu elgesiu viešajame gyvenime. Pareiškėjo teiginiai, kad „Galbūt J. G. ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui A., buvusiam prokurorui G., MGB įgaliotiniam Kėdainiuose K. ir Kėdainių jedinstvininkams“, teismo vertinimu, apibūdina J. G. nesilaikant moralės normų, negarbingą jo poelgį, jo bendradarbiavimą su kariškiu V. A., G., MGB atstovu J. K. ir jedinstvininkais. Pagal visuotinai žinomas istorines aplinkybes, Lietuvos prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ veikla pasižymėjo priešinimusi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, reikalavimu įvesti tiesioginį Tarybų socialistinių respublikų sąjungos prezidento valdymą ir siekiu paleisti Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šių organizacijų kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 straipsnį, SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pripažintas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje. Taigi viešosios informacijos skleidėjui, publikacijoje pateikus nuorodas į MGB, jedinstvininkus, J. G. yra sugretinamas su nusikalstamų organizacijų nariais, visuomenėje tai suprantama vienareikšmiškai neigiamai, formuojant negatyvią nuomonę apie jį.

Teismo įsitikinimu, viešosios informacijos skleidėjas, paskleidęs tokio pobūdžio informaciją ir neįrodęs jos tikrumo, siekė ne sąžiningai informuoti visuomenę jai aktualiu klausimu, bet pažeminti J. G., todėl atsakovas turėjo pagrindą konstatuoti, jog publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ buvo paskleista informacija (žinia), kuri žemina J. G. garbę ir orumą, ir neatitinka tikrovės. Atsakovas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais, teisingai atribojo žinią nuo nuomonės. Neteisingi yra pareiškėjo argumentai, kad ginčijamu atveju paskleista informacija buvo leistina kritika apie viešą asmenį.

Kritikos ribos yra platesnės, tačiau tokia kritika negali būti pažeidžiami įstatymų draudimai bei asmens teisės (teisė į garbę ir orumą). Pareiškėjas (viešosios informacijos skleidėjas), nors ir siekė informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį, sąmoningai iškraipė informaciją ir piktnaudžiavo teise skleisti informaciją, t. y. peržengė saviraiškos laisvės ribas.

III. Pareiškėjas VšĮ Šou centras padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminams bei priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas (t. I, b. l. 182-184) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovas, pripažindamas, kad publikacija „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011 m. sausio 11 d., Nr. 4/2222) turi politinės reklamos požymių, tuo pačiu privalėjo pripažinti, jog pažeistas Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas (toliau – ir Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas).

2. Liudytoju apklaustas V. M. teisme parodė, kad 2–3 valandas svarstant pastato gynybos klausimus, J. G. nedalyvavo. Vaizdo įraše 3 valandą 53–58 minutės matomas J. G. dalyvauja V. M. be J. G. priimtų sprendimų vykdyme drauge su kitais žmonėmis, susirinkusiais tuo metu, kai atvyko Kėdainių krašto televizija. Iš to akivaizdu, jog atsakovas sąmoningai painioja laiko aplinkybes ir yra šališkas.

3. Pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl spręsdamas ginčą nesirėmė imperatyviomis Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 35 straipsnio nuostatomis. Teismas nenurodė nei vieno teisės akto, kuriuo vadovaudamasis skyrė pareiškėjui administracinę nuobaudą – įspėjimą – praėjus 20 mėnesių ir 2 savaitėms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės.

Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 1-2) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog išanalizavo ir įvertino faktų visumą, vengė pasisakyti esminiais klausimais, t. y. sausio 12 d. kelintą valandą iš vakaro J. G. sulaukė skambučio, raginančio nedelsiant atvykti į savivaldybę, kokie asmenys susirinko, jo laukė, koks buvo numatytas veiksmų planas, nutarimas numatantis J. G. vadovauti rajonui iš pogrindžio.

2. J. G. nebuvo ir sausio 13 d. antroje pusėje vykusiame neeiliniame rajono tarybos posėdyje, kuriame buvo priimtas konkretus sprendimas, kas esant savivaldybės rūmų užgrobimo atveju turi teisę vadovauti rajonui iš pogrindžio.

3. Teismo pripažinta „galbūt“ kaip prielaida, abejonė, ir kaip tokia neturėtų būti pagrindu remtis tiesai nustatyti, nors ji ir būtų nepriimtina suinteresuotai šaliai.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius prašo pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimuose (t. II, b. l. 30-31, 43-46) pažymi, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo laikymąsi kontroliuoja Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija. J. G. skundas dėl publikacijos „Darbietis“ apsimelavo“ buvo nagrinėjamas pagal Visuomenės informavimo įstatymo, bet ne pagal ATPK nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. G. prieštarauja apeliacinių skundų tenkinimui.

Atsiliepimuose (t. II, b. l. 11-13, 26-28) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išanalizavo tuos klausimus, kurie turėjo reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Saviraiškos laisvės ribos neturėtų būti plečiamos atsižvelgiant į V. V. amžių, sveikatos būklę, turtinę padėtį. Pareiškėjas VšĮ Šou centras siekė ne sąžiningai informuoti visuomenę jai aktualiu klausimu, bet pažeminti konkretų asmenį – J. G..

Pareiškėjas VšĮ Šou centras atsiliepime palaiko V. V. apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti (t. II, b. l. 39-41).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Byloje yra kilęs ginčas, ar Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. SPR-16 teisėtai ir pagrįstai įspėjo viešosios informacijos skleidėją – VšĮ Šou centras – dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad skiriant administracinę sankciją buvo nesilaikyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 35 straipsnyje nustatytų administracinės nuobaudos skyrimo terminų.

Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalis (2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XI-1046 redakcija) nustato, kad Žurnalistų etikos Inspektorius atlieka šias funkcijas: 1) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo; 2) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 3) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 4) pagal savo kompetenciją prižiūri, kaip įgyvendinamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos; 5) vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų; 6) teikia Seimui ir kitoms valstybės institucijoms siūlymus dėl šio ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių įstatymų bei teisės aktų tobulinimo ir įgyvendinimo; 7) vadovaudamasis ekspertų grupių (ekspertų) išvadomis, priskiria spaudos leidinius, audiovizualinius kūrinius, radijo ir televizijos programas ar atskiras programas, informacinės visuomenės informavimo priemones ar kitas visuomenės informavimo priemones ir (ar) jų turinį erotinio, pornografinio ir (ar) smurtinio pobūdžio informacijos kategorijoms ir informuoja Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos apie erotinio ir (ar) smurtinio pobūdžio spaudos leidinius; 8) vadovaudamasis ekspertų grupių (ekspertų) išvadomis, nustato, ar visuomenės informavimo priemonėse paskelbta viešoji informacija skatina nesantaiką dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; 9) bendradarbiauja su Europos Sąjungos ir kitų šalių analogiškomis institucijomis, pagal savo kompetenciją atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse organizacijose; 10) kas dveji metai rengia ir skelbia analitinę apžvalgą - visuomenės informavimo demokratinės kultūros plėtros gaires; 11) atlieka viešosios informacijos stebėseną visuomenės informavimo priemonėse, išskyrus radijo ir televizijos programų stebėseną.

Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad, atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, žurnalistų etikos inspektorius gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai – įspėjimui, kuri numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 23 straipsnyje, įtvirtinančiame, jog įspėjimas kaip administracinė nuobauda pareiškiamas raštu arba įstatymų nustatytais atvejais įforminamas kitokiu nustatytu būdu. Todėl, skiriant įspėjimą už Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, turi būti laikomasi bendrųjų administracinės atsakomybės taikymo principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1319/2012).

Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalis nustato, kad inspektorius gautą skundą išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos.

Lietuvos vyriausiasis teismo praktikoje yra nurodyta, kad šis terminas yra ne atsakomybės už įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus taikymo, bet skundo nagrinėjimui būtinas terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012).

Taigi Visuomenės informavimo įstatyme nėra nustatyti Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų administracinių sankcijų skyrimo terminai.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. birželio 21 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Teisėjų kolegijos nuomone, poreikis teisiškai sureguliuoti Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų administracinių sankcijų skyrimo terminus yra, nes kituose įstatymuose, numatančiuose administracinių sankcijų taikymą, tokių sankcijų taikymo senaties terminai yra nustatyti (pvz., ATPK 35 straipsnis, Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalis, Tabako kontrolės įstatymo 27 straipsnio 2 dalis, Reklamos įstatymo 22 straipsnio 13 dalis, Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 dalis).

Tai, kad Visuomenės informavimo įstatyme nėra nustatytas terminas, per kurį turi būti paskiriama administracinė sankcija (įspėjimas), yra teisės spraga, kuri užpildytina taikant įstatymo analogiją. Kaip jau buvo minėta, Žurnalistų etikos inspektoriaus skiriama administracinė sankcija yra analogiška administracinei nuobaudai, numatytai ATPK 23 straipsnyje, todėl atsakovo taikomos administracinės sankcijos skyrimo terminų skaičiavimui pagal analogiją taikytinos ATPK 35 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų skyrimo terminų skaičiavimo taisyklės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju įstatymų analogijos taikymas galimas, nes tai nėra susiję su asmens laisvių ir teisių ribojimu. Priešingai, taikant pagal analogiją ATPK 35 straipsnio nuostatas, yra siaurinamos administracinės atsakomybės taikymo sąlygos.

ATPK 35 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, - per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Ši norma pagal įstatymo analogiją yra taikytina ir skiriant administracines sankcijas pagal Visuomenės informavimo įstatymą.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad publikacija, dėl kurios pareiškėjas buvo įspėtas, išspausdinta 2011 m. sausio 21 d. laikraštyje „Kėdainių kraštas“ Nr.15 (t. 1, b.l. 6-17). Taigi šiuo atveju, net jeigu teisės pažeidimas ir būtų padarytas, atsakovas negalėjo priimti sprendimo dėl pareiškėjo įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus, nes skundžiamo sprendimo priėmimo metu, t. y. 2012 m. kovo 5 d. buvo pasibaigęs ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuobaudos skyrimo terminas.

Nustačius, kad dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties termino pasibaigimo atsakovas, ištyręs J. G. skundą, negalėjo pareiškėjui taikyti administracinės sankcijos, teisėjų kolegija nevertina skundžiamu sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumo dėl galimo Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.

Nors skundžiamo atsakovo sprendimo rezoliucinėje dalyje pareiškėjas yra ne tik įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimo, tačiau šio administracinio sprendimo 1 punktu buvo pripažinta, kad J. G. skundas dėl publikacijos „Darbietis apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011 m. sausio 21 d., Nr.15) paskelbtos informacijos pagrįstas, o 2 punktu pareiškėjas įpareigotas Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią bei pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją, tačiau šie skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies elementai yra išvestiniai ir gali būti vertinami tik visumoje su administracinės sankcijos skyrimu. Pripažinus, kad pareiškėjas nepagrįstai buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimo, nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo vertinti, ar J. G. skundas yra pagrįstas, taip pat įpareigoti pareiškėją paneigti tikrovės neatitinkančią bei pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas, panaikinant Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. SPR-16 „Dėl publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011 m. sausio 21 d., Nr. 15) paskelbtos informacijos“.

Toks administracinio teismo sprendimas neužkerta kelio trečiajam suinteresuotajam asmeniui J. G. dėl garbės ir orumo gynimo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo viešosios įstaigos Šou centras ir trečiojo suinteresuoto asmens V. V. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo viešosios įstaigos Šou centras skundą patenkinti.

Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. SPR-16 „Dėl publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011 m. sausio 21 d., Nr. 15) paskelbtos informacijos“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė