A-444-341-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A444-341/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01526-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) su pareiškimu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą prašydamas:

1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1-2068) 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punkte apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalis, numatanti, kad iškaba yra „išorinė reklama“ atitinka Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 2 straipsnio 3 dalies nuostatą;

2) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos atitinka Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą;

3) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 punkto 2 pastraipos nuostatos atitinka Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Išorinės reklamos įrengimo taisykles, o 4 punktu nustatė, jog šis sprendimas, išskyrus 3 punktą, įsigalioja nuo 2011 m. gegužės 1 d. Nurodė, kad Taisyklių 4 punktas nustato, kad iškaba – tai išorinė reklama, įrengiama ant fizinio ar juridinio asmens (toliau – asmuo) buveinės arba padalinio pastato, kurioje gali būti nurodytas tik asmens pavadinimas, veiklos rūšis (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau kaip 5 žodžiai), darbo laikas ir asmeniui priklausantis registruotas prekių ženklas.

Ant pastato gali būti įrengtos ne daugiau kaip dvi vieno asmens iškabos. Iškaboje negali būti telefono ir (ar) fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų. Pareiškėjo manymu, ši iškabos sąvoka dalyje, kurioje numatyta, kad iškaba yra išorinė reklama, neatitinka Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktos išorinės reklamos sąvokos bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių (toliau – ir Tipinės taisyklės) 3 punkte pateiktos iškabos sąvokos.

Anot pareiškėjo, pagal Reklamos įstatyme pateiktas reklamos ir išorinės reklamos sąvokas, galima daryti išvadą, kad iškaba yra tik reklamos speciali pateikimo priemonė, kuri pati savaime nėra reklama. Pažymėjo, kad pagal Lietuvių kalbos žodyną iškaba yra lentelė su užrašu, iškabinta prie krautuvių, įstaigų ir kt. durų, ir tokia lentelė nebūtinai turi talpinti informaciją, skatinančią įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Atkreipė dėmesį, kad pagal Tipinių taisyklių 3 punktą, iškaba taip pat nėra įvardinama kaip reklama, ji apibrėžiama kaip prie juridinio asmens ar juridinio asmens padalinio buveinės pastato pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar jo padalinio pavadinimą, arba prie juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio fizinio asmens verslo vietos pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio asmens verslo pobūdį (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir pan.).

Iškaboje gali būti nurodytas prekių ar paslaugų ženklas, vėliava, emblema, individualia veikla besiverčiančio asmens vardas, pavardė, individualios veiklos vykdymo registracijos pažymos arba įsigyto verslo liudijimo numeris ar kita papildoma informacija (darbo laikas ir pan.). Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai prilygino iškabą – lentelę su užrašu – išorinei reklamai, taip praplėsdama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos išorinės reklamos sampratą, nes ne kiekviena lentelėje pateikta informacija yra reklama, kuria siekiama skatinti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Taisyklių 13.3 punkte nustatyta, kad draudžiama skleisti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengiama reklama, savininko ar teisėto valdytojo sutikimo, išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte, t. y. kai iškaboje panaudota reklaminė medžiaga atitinka Reklamos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reklamos principus ir bendruosius reikalavimus (nepažeidžia visuomenės moralės principų, nežemina žmogaus garbės ir orumo, nekursto tautinės, rasinės, religinės, lyčių ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos, taip pat nešmeižia ar dezinformuoja, neskatina prievartos, agresijos, nekelia panikos, neskatina elgesio, keliančio grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai ir kt.), iškaba yra įrengiama tik virš reklamos davėjo teisėtu pagrindu valdomų, pirmame aukšte esančių, patalpų langų ar durų ir jei tokios iškabos plotas neviršija 2,5 kv.m.

Pasak pareiškėjo, toks reglamentavimas prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktui bei Tipinių taisyklių 7.1 punkto nuostatoms, kurios nustato, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama, savininko sutikimo. Anot pareiškėjo, Taisyklių 15 punkto 2 pastraipa, numatanti, kad išorinės reklamos komisija turi teisę pareikalauti iš reklaminės veiklos subjekto pateikti pastato bendraturčių daugumos sutikimą, jeigu yra požymių, kad reklaminė medžiaga gali neatitikti Reklamos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų reklamos principų ir bendrųjų reikalavimų, taip pat prieštarauja Reklamos įstatymui.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Reklamos įstatymo 4 straipsnį tokia reklama yra neleistina ir draudžiama, kadangi ji gali neatitikti Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų, arba išvis būtų draudžiama, o tokiais atvejais nereikalingas ir pastato bendraturčių sutikimas, nes tokia reklama pati savaime jau pažeistų Reklamos įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad Reklamos įstatymo 4 straipsnis nustato tam tikrus reikalavimus reklamai, t. y. numato, kad rašytiniam ir garsiniam reklamos tekstui yra taikomi Valstybinės kalbos įstatymo nustatyti reikalavimai (1 d.), ir, kad reklama yra draudžiama, jeigu joje: pažeidžiami visuomenės moralės principai (2 d. 1 p.);

žeminama žmogaus garbė ir orumas (2 d. 2 p.); kurstoma tautinė, rasinė, religinė, lyčių ar socialinė neapykanta bei diskriminacija, taip pat šmeižiama ar dezinformuojama (2 d. 3 p.); skatinama prievarta, agresija, keliama panika (2 d. 4 p.); skatinamas elgesys, keliantis grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai (2 d. 5 p.); piktnaudžiaujama prietarais, žmonių pasitikėjimu, jų patirties ar žinių stoka (2 d. 6 p.); be fizinio asmens sutikimo minimas jo vardas, pavardė, pateikiama jo nuomonė, informacija apie jo privatų ar visuomeninį gyvenimą, turtą, naudojamas fizinio asmens atvaizdas (2 d. 7 p.), reklamos skleidimui naudojamos specialios pasąmonę veikiančios priemonės ir technologijos (2 d. 8 p.); panaudota reklaminė medžiaga yra parengta pažeidžiant autorių teises į literatūros, meno, mokslo kūrinius ir (ar) gretutines teises (2 d. 9 p.).

Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas nustatė tokią teisės normą, kuri keičia Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatų siekiamą tikslą ir sukuria prielaidą, kad gavus pastato bendraturčių sutikimą minėtų reikalavimų neatitinkanti reklama galimai galėtų būti leidžiama. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė ne tik įstatymo viršenybės principą, bet tuo pačiu pažeidė ir nepiktnaudžiavimo valdžia principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų.

Pareiškėjo teigimu, jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2011 m. birželio 13 d. teikimu Nr. 1T-23, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą siūlydamas svarstyti sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintų Taisyklių 4 punkte apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalies, numatančios, kad iškaba yra išorinė reklama, 13.3 punkto nuostatos dalies „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto nuostatos pakeitimo ar panaikinimo klausimus. Nors, anot pareiškėjo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausybės atstovo teikimą savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį) ir apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau pagal artimiausiai vykusio 2011 m. birželio 28 d.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžio Nr. 6 protokolą matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba minėto klausimo nesvarstė, taigi Vyriausybės atstovo 2011 m. birželio 13 d. teikimo Nr. 1T-23 netenkino.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą (b. l. 33–36) prašė pareiškimą atmesti.

Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Taisyklių 4 punktas ta apimtimi, kuria pateikta iškabos sąvoka, prieštarauja Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatoms. Pažymėjo, jog Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta reklamos sąvoka – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje detalizuojama išorinės reklamos sąvoka, nustatant, kad tai yra reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Atsakovo įsitikinimu, iš šių įstatymo nuostatų galima aiškiai suprasti, kad įstatymų leidėjas iškabą priskiria prie išorinės reklamos, tiesiogiai tai nurodydamas Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje.

Atsakovo nuomone, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis yra specialioji norma bendrosios teisės normos, numatytos Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, atžvilgiu. Pasak atsakovo, kadangi reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, pareiškėjo teiginys, kad iškaba yra tik reklamos speciali pateikimo priemonė, kuri pati savaime nėra reklama, yra visiškai nesuderinamas su reklamos sąvoka. Pažymėjo, kad tuščia iškaba nebus laikoma reklama ir bus suprantama tik kaip informacijos pateikimo priemonė, tačiau tais atvejais, kai iškaboje nurodoma tam tikra informacija, tai yra reklama, nes nurodymas iškaboje įmonės pavadinimo, veiklos rūšies ir prekės ženklo informuoja vartotojus apie įmonės ūkinę komercinę veiklą ir skatina imtis atitinkamų veiksmų.

Taip pat pabrėžė, kad prekių ir paslaugų vartojimas turi būti suprastas plačiai, įskaitant ir specifines prekes bei paslaugas, kurios yra skirtos tik mažam vartotojų/suinteresuotų asmenų ratui. Atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės atstovui suteikta teisė prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir Vyriausybės nutarimų, tačiau teisė prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi kitų teisės aktų, tame tarpe ir Ūkio ministro įsakymų, nėra suteikta, todėl Taisyklių atitikimas bus nagrinėjimas tik Reklamos įstatymo atžvilgiu.

Atsakovas taip pat nesutiko, kad Taisyklių 13.3 punktas ta apimtimi, kuria nurodyta „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipa prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai. Anot atsakovo, Taisyklėse nustatyta tvarka nepaneigia, kad išorinei reklamai įrengti yra reikalingas žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama, savininko sutikimas ir nenustato tokio reguliavimo, kad išorinė reklama gali būti įrengiama be savininko žinios ir sutikimo. Pažymėjo, kad Taisyklėse yra reglamentuojami ir detalizuojami tie atvejai, kai iškabą (išorinę reklamą) nori įrengti pastato pirmame aukšte esančių patalpų savininkas ar teisėtas valdytojas ir kai norima pakabinti iškaba griežtai atitinka taisyklėse nustatytus reikalavimus.

Nurodė, jog toks nustatytas reglamentavimas yra skirtas sumažinti biurokratinių procedūrų skaičių ir supaprastinti administracinę procedūrą siekiant gauti leidimą, įrengti išorinę reklamą, nes pagal anksčiau galiojusį reglamentavimą norint įsirengti išorinę reklamą reikėjo pateikti išrašą apie visus statinio ar objekto, ant kurio norima įrengti reklamą, savininkus ir pateikti jų sutikimą. Atkreipė dėmesį, jog toks reguliavimas, kai nustatoma galimybė, kad iškabos įrengimui nereikia kitų bendraturčių sutikimo, eliminuoja ir piktnaudžiavimo tikimybę, kai kiti statinio ar objekto, ant kurio norima įrengti iškabą, savininkai galėtų nesutikti dėl iškabos įrengimo be jokių objektyvių priežasčių arba pareikalauti neadekvataus atlygio už leidimą naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu daiktu ir taip apsunkintų ar net suvaržytų iškabą siekiančio įsirengti asmens teises ir teisėtus interesus.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Taisyklių 15 punkto 2 pastraipa nustatoma galimybė gavus bendraturčių sutikimą leisti įrengti reklamą, kuri neatitinka Reklamos įstatyme 4 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad Taisyklių 6, 7 punktuose nustatyta, kad reklaminė medžiaga turi atitikti įstatymų, bendrinės lietuvių kalbos reikalavimus. Atsakovo teigimu, Taisyklių 15 punkto 2 pastraipoje yra kalbama apie atvejį, kai yra įtarimų, jog reklama gali neatitikti Reklamos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, pavyzdžiui, kai iškaboje norimas naudoti pavadinimas yra daugiareikšmis žodis, ar teikiama paslaugų sfera yra specifinė, kuri visuomenėje vertinama nevienareikšmiškai.

Atsakovo teigimu, tais atvejais, kai Reklamos įstatymo 4 straipsnyje nurodytas reikalavimas gali būti laikomas subjektyviu (pvz. pažeidžiami visuomenės moralės principai, žeminama žmogaus garbė ir orumas), yra sunkiau įvertinti reklamos leistinumo ribas, todėl Taisyklėse nustatytas reikalavimas iškilus abejonei dėl reklaminės medžiagos atitikimo įstatyme nustatytiems reikalavimas pateikti visų bendraturčių sutikimą gali būti vertinamas kaip numatantis papildomus saugiklius sprendžiant reklaminės medžiagos leistinumo klausimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. sprendimu (b. l. 49-56) nusprendė pripažinti, kad: – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 4 punkte apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalis, nustatanti, kad iškaba yra „išorinė reklama“, prieštarauja Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatoms ir laikyti šioje dalyje 4 punktą panaikintu; – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai ir laikyti 13.3 punkto dalies nuostatą „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatas panaikintomis; – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 punkto 2 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms ir laikyti 15 punkto 2 pastraipos nuostatas panaikintomis. Teismas įpareigojo atsakovą įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ ir leidinyje „Vilniaus diena“, o jį paskelbus, pateikti teismui spaudos leidinio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 60-64) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą patenkino iš dalies; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimo dalis, kuriomis teismas pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai ir laikė 13.3 punkto dalies nuostatą „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatas panaikintomis ir pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 punkto 2 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms ir laikė 15 punkto 2 pastraipos nuostatas panaikintomis, panaikino ir perdavė bylą šiose dalyse pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu nusprendė pripažinti, kad:

– Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 p. dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 p. 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nuostatai ir laikyti 13.3 p. dalies nuostatą „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 p. 1 pastraipos nuostatas panaikintomis;

– Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 p. 2 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 4 str. nuostatoms ir laikyti 15 p. 2 pastraipos nuostatas panaikintomis.

Įpareigojo atsakovą įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ ir leidinyje „Vilniaus diena“, o jį paskelbus, pateikti teismui spaudos leidinio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto.

Pabrėžė, jog Taisyklių 13.3 punkte nustatyta, kad draudžiama skleisti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengiama reklama, savininko ar teisėto valdytojo sutikimo, išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte.

Taisyklių 15 punkto 1 pastraipoje nurodyta, jog pastato bendraturčių sutikimas nereikalingas, kai iškaboje panaudota reklaminė medžiaga atitinka Reklamos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reklamos pricipus ir bendruosius reikalavimus (nepažeidžia visuomenės moralės principų, nežemina žmogaus garbės ir orumo, nekursto tautinės, rasinės, religinės, lyčių ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos, taip pat nešmeižia ar dezinformuoja, neskatina prievartos, agresijos, nekelia panikos, neskatina elgesio, keliančio grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai ir kt.), iškaba yra įrengiama tik virš reklamos davėjo teisėtu pagrindu valdomų, pirmame aukšte esančių, patalpų langų ar durų ir jei tokios iškabos plotas neviršija 2,5 kv. m.

Vadovaudamasis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 13 punktu ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, konstatavo, kad išorinė reklama, neatitinkanti įtvirtintų reikalavimų, yra draudžiama, todėl, net ir pateikus pastato bendraturčių daugumos sutikimą, tokia reklama negalėtų būti vertinama kaip leidžiama. Neaišku ir atsakovas nepagrindžia, kada pastato bendraturčių daugumos sutikimas gali būti papildomas kriterijus, į kurį atsižvelgiama sprendžiant reklaminės medžiagos leistinumo klausimą. Reklamos įstatymas imperatyviai nustato, kokiais atvejais išorinė reklama yra draudžiama, įtvirtina bendruosius reklamos reikalavimus. Kaip minėta, reklama, neatitinkanti nurodytų reikalavimų, negalima, ir bet kuriuo atveju sutikimo pateikimas negalėtų būti pagrindu pripažinti reklamą leistina. Pabrėžė, jog sutinka su pareiškėjo pozicija, kad atsakovas nustatė tokią teisės normą, kuri keičia Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatų siekiamą tikslą ir sukuria prielaidą, kad gavus bendraturčio sutikimą minėtų reikalavimų neatitinkanti reklama galimai galėtų būti leidžiama.

V. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 109–112), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškėjo prašymą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra pakankamų ir aiškių argumentų, dėl ko teismas atmetė ir visiškai nevertino atsakovo argumentų ir motyvų ir kuo remiantis padarė vieną ar kitą išvadą.

2. Pabrėžia, kad Taisyklėse nustatytas reglamentavimas nepaneigia Reklamos įstatymo nuostatos, kad išorinei reklamai įrengti yra reikalingas žemės, statinių ar kitų objektų savininko sutikimas ir nenustato tokio reikalavimo, kad išorinė reklama gali būti įrengiama be savininko žinios ar sutikimo. Pabrėžia, kad Taisyklėse detalizuoti tie atvejai, kai išorinę reklamą nori įrengti pastato pirmame aukšte esančių patalpų savininkas ir kai iškaba atitinka Taisyklėse nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad toks reguliavimas įtvirtintas siekiant sumažinti biurokratines procedūras, supaprastinti administracinę procedūrą ir eliminuoti piktnaudžiavimo galimybę.

3. Akcentuoja, kad Taisyklių 15 punkto 1 pastraipoje būtent ir yra nustatyta, kad išorinė reklama įrengiama tik tuo atveju, jei yra pateikiami įrodymai, jog reklamos davėjas teisėtai valdo esančias patalpas, virš kurių būtų įrengiama reklama, todėl nėra pažeidžiamas Reklamos įstatyme nustatytas reikalavimas, kad reklama būtų įrengiama tik turint žemės, statinių ir kitų objektų, ant kurių įrengiama reklama, savininko (teisėto valdytojo) sutikimą.

4. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Taisyklių formuluotė „Išorinės reklamos komisija turi teisę pareikalauti reklaminės veiklos subjekto pateikti pastato bendraturčių daugumos sutikimą, jeigu yra požymių, kad reklaminė medžiaga gali neatitikti Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų reklamos principų ir bendrųjų reikalavimų“ prieštarauja Reklamos įstatymo 4 nuostatoms, yra visiškai nepagrįsta, kadangi Taisyklių 6 punkte yra nustatyta, kad reklaminė medžiaga turi atitikti įstatymų reikalavimus, ir ta reklama, kuri neatitiktų įstatymuose įtvirtintų reikalavimų, būtų draudžiama.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 117–120) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas.

Teigia, kad apeliaciniame skunde atsakovas Taisyklių 13.3 punkto nuostatą aiškina atsietai nuo įstatymo leidėjo valios ir Konstitucijos 13 straipsnio.

Mano, kad apeliacinio skundo teiginiai yra prieštaringi ir klaidinantys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 4 punkte apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalies, numatančios, kad iškaba yra „išorinė reklama“ (ar atitinka Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatą); dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 punkto dalies nuostatos bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos (ar atitinka Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą); dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 punkto 2 pastraipos nuostatos (ar atitinka Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatas).

Pažymėtina, jog Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 punkte nustatyta, kad draudžiama skleisti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengiama reklama, savininko ar teisėto valdytojo sutikimo, išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte. Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 punkto 1 pastraipoje nurodyta, jog pastato bendraturčių sutikimas nereikalingas, kai iškaboje panaudota reklaminė medžiaga atitinka Reklamos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reklamos pricipus ir bendruosius reikalavimus (nepažeidžia visuomenės moralės principų, nežemina žmogaus garbės ir orumo, nekursto tautinės, rasinės, religinės, lyčių ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos, taip pat nešmeižia ar dezinformuoja, neskatina prievartos, agresijos, nekelia panikos, neskatina elgesio, keliančio grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai ir kt.), iškaba yra įrengiama tik virš reklamos davėjo teisėtu pagrindu valdomų, pirmame aukšte esančių, patalpų langų ar durų ir jei tokios iškabos plotas neviršija 2,5 kv. m.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog, vadovaujantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 13 punktu ir 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, išorinė reklama, neatitinkanti įtvirtintų reikalavimų, yra draudžiama, todėl, net ir pateikus pastato bendraturčių daugumos sutikimą, tokia reklama negalėtų būti vertinama kaip leidžiama. Nėra aišku ir atsakovas nepagrindė, kada pastato bendraturčių daugumos sutikimas gali būti kaip papildomas kriterijus, į kurį atsižvelgiama sprendžiant reklaminės medžiagos leistinumo klausimą. Reklamos įstatymas imperatyviai nustato, kokiais atvejais išorinė reklama yra draudžiama, įtvirtina bendruosius reklamos reikalavimus. Pažymėtina, kad reklama, neatitinkanti nurodytų reikalavimų, negalima ir sutikimo pateikimas negalėtų būti pagrindu pripažinti reklamą leistina.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė