2019-03-06 Nr. AB-6068-3-61-3-04002-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1346-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04002-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. P. (J. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. – 2016 m. buvo gydomas LAVL kamerų tipo patalpose. Kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo netvarkinga, sanitarinis mazgas ir praustuvė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameroje buvo laikoma apie 10 žmonių ir pareiškėjui teko ypatingai nedidelis gyvenamųjų patalpų plotas. Pareiškėjo vertinimu, asmenų laikymas tokiomis netinkamomis sąlygomis yra prilyginamas kankinimui.

2. Atsakovas LAVL su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

2.1. Atsiliepime nurodė, kad LAVL nėra vedama statistika, kiek konkrečiu metu yra gydoma asmenų konkrečioje palatoje, tačiau paprastai toje pačioje palatoje nėra užimtos visos lovos, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra didesnis, negu vidutiniškai turintis tekti plotas. LAVL kamerų tipo patalpose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nuostatomis ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Patalpų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau nuteistieji neretai niokoja valstybės turtą, todėl mano, kad visi galimi pažeidimai ir neatitikimai atsirado dėl nuteistųjų ir suimtųjų veiksmų ir šie pažeidimai buvo šalinami per kuo trumpiausius terminus. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo kalinamas, atitikimo teisės aktų reikalavimams, nesikreipė į Visuomenės sveikatos centro specialistus, o dėl sanitarinio mazgo ir praustuvės netinkamo įrengimo – į LAVL administraciją. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė tik 2017 m. lapkričio 24 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo žalos atsiradimo momento, todėl prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 272 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios neužtikrinus pareiškėjui tinkamų gyvenimo sąlygų LAVL.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas LAVL 2014 m. rugpjūčio 13 d. – 2014 m. rugpjūčio 22 d., 2015 m. rugpjūčio 11 d. – 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2016 m. sausio 12 d. – 2016 m. sausio 19 d. ir 2016 m. balandžio 19 d. – 2016 m. balandžio 26 d., o skundą teismui pateikė 2017 m. lapkričio 27 d. Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašydamas netaikyti senaties termino nenurodė jokių, ne nuo jo valios priklausiusių, termino praleidimo priežasčių, darė išvadą, kad pareiškėjas apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo nuo šių pažeidimų atsiradimo dienos ir praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 27 d. Teismas apsibrėžė nagrinėjamą ginčo laikotarpį – nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. balandžio 26 d.

6. Teismas spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktu, kuriame nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas buvo gydomas LAVL Vidaus ligų skyriaus patalpoje Nr. 1, kurioje pareiškėjui tekęs plotas sudarė vidutiniškai 3,26 kv. m., todėl konstatavo, kad 8 dienas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti nacionalinės teisės aktų reikalavimai dėl gyvenamosios patalpos ploto, tenkančio vienam asmeniui. Nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30 pareiškėjui tekęs patalpos plotas sudarė vidutiniškai 1,93 kv. m., taigi, 8 paras pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikomasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto (3 kv. m). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, kurios nepaneigė atsakovas. Nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL Chirurginio (bendro) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 kv. m ir kurioje buvo įrengtos 3 vieno aukšto lovos, taigi, šioje patalpoje pareiškėjui teko vidutiniškai 5,15 kv. m gyvenamosios patalpos plotas ir teisės aktų reikalavimai dėl vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

7. Teismas vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktu, konstatavo, kad LAVL administracijai nėra numatytas įpareigojimas sanitarinio mazgo patalpose įrengti klozetą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad LAVL sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų atmetė.

8. Pareiškėjo argumentus susijusius su palatos, sanitarinio mazgo bei prausyklos prasta būkle teismas atmetė kaip abstrakčius ir nepagrįstus. Teismas pasisakė, kad jų neindividualizavus ir nepagrindus konkrečiais duomenimis, savaime negali susidaryti pagrindas pripažinti, kad dėl jų egzistavimo buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Kartu atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu neteikė LAVL administracijai prašymų ir skundų dėl netvarkingų patalpų, sanitarinio mazgo ir prausyklos, be to, iš LAVL 2015 m. kovo 18 d. darbų priėmimo akto Nr. BO-474 teismas nustatė, kad 2015 m. buvo atliktas Vidaus ligų skyriaus palatų, tuo pačiu ir palatos Nr. 1, kurioje pareiškėjas buvo gydomas 2015 m. rugpjūčio 11 d. – 2015 m. rugpjūčio 18 d., remontas, todėl šios aplinkybės patvirtino, kad patalpos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, atitiko teisės aktų reikalavimus.

9. Teismas apibendrindamas nustatytas aplinkybes, pažymėjo, kad 8 paras pareiškėjui tekęs LAVL gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko Konvencijos reikalavimų ir dar 8 paras pareiškėjui tekęs LAVL palatų plotas neatitiko nacionalinės teisės aktuose įtvirtintos minimalios vienam asmeniui turinčios teikti patalpų ploto normos, todėl konstatavo, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo LAVL sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 272 Eur suma.

III. 10. Pareiškėjas J. P. (J. P.) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik 2017 m. lapkritį, prašo netaikyti senaties termino.

10.2. LAVL neteisėti veiksmai yra akivaizdūs, plotas buvo per mažas, buvo pažeistos higienos normos.

10.3. Pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą.

10.4. 2019 m. sausio 30 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą.

11. Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.

13. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri jam kilo LAVL dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

14. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu 16 dienų jam nebuvo užtikrintas 5,1 kv. m kameros plotas, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė 272 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame siekia, kad jo skundo daliai nebūtų taikomas senaties terminas ir pareiškėjo skundas būtų tenkintas visa apimtimi.

16. Pareiškėjas 2019 m. sausio 30 d. pateikė prašymą bylos nagrinėjimą sustabdyti, tačiau prašyme nenurodė jokių priežasčių dėl kurių byla turėtų būti sustabdyta.

17. Administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog administracinio proceso tikslai reikalauja, kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas bylos sustabdymui (LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-155/2012; 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-262/2012). ABTĮ 100 straipsnyje yra numatyti administracinės bylos stabdymo pagrindai, pareiškėjas prašyme nė vieno iš jų nenurodė. Pareiškėjas savo prašymo niekaip nepagrindė ir nenurodė jokio bylos nagrinėjimo stabdymo pagrindo ir būtinumo. Todėl, teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių šios bylos nagrinėjimas turėtų būti sustabdytas, pareiškėjo prašymo netenkina ir administracinę bylą toliau išnagrinės apeliacine tvarka.

18. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė netaikyti jo skundo daliai senaties termino.

20. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

22. Kaip savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). Be to, kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

23. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Šiuo atveju spręstina, jog pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą (ar pažeidimus) sužinojo tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. jau gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

24. Pagal nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. – 2015 m. rugpjūčio 18 d. buvo pažeisti nacionalinės teisės aktų reikalavimai dėl gyvenamosios patalpos ploto, tenkančio vienam asmeniui (8 dienas pareiškėjui teko 3,26 kv. m kameros ploto). Nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 19 d. pareiškėjui teko vidutiniškai 1,93 kv. m., taigi, teismas konstatavo, kad 8 dienas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikomasi Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto (3 kv. m). Nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL Chirurginio (bendro) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 kv. m ir kurioje įrengtos 3 vieno aukšto lovos, šioje patalpoje pareiškėjui teko vidutiniškai 5,15 kv. m gyvenamosios patalpos plotas ir teisės aktų reikalavimai dėl vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Įvertinęs byloje esančius duomenis ir teismo išvadas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pažeidimu.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad LAVL nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų. Pabrėžtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą tikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.). Atitinkamai, teisėjų kolegija, įvertinus tai, kad pareiškėjas naujai nurodytų aplinkybių, susijusių su jo skundų registravimu, pirmosios instancijos teismui nenurodė ir dėl to žalos nekėlė, jų netiria.

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (272 Eur) yra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.

29. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė