2022-02-23 Nr. AB-4234-3-61-3-04174-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1297-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04174-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S31230 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 6K-1347 (toliau – ir Komisijos sprendimas; 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė. Pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, dėl tikėjimo jai yra nesaugu, nes (duomenys neskelbtini) grobia moteris, prievartauja ir parduoda jas į vergiją. Gimtoje šalyje jai kilo pavojus dėl jos tautinės priklausomybės (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei. Asmeninė jos patirtis, išdėstyta apklausos metu apie persekiojimo veiksmus, sudaro pagrindą jos atžvilgiu suteikti prieglobstį.

Dėl savo tautybės ji kilmės šalyje nuolat patyrė persekiojimą ir diskriminaciją, todėl negalėjo jaustis saugi. Nors formaliai (duomenys neskelbtini) vyriausybė deklaruoja, kad (duomenys neskelbtini) yra lygiaverčiai šalies piliečiai, realiai jų teisės nėra nei ginamos, nei saugomos, todėl gyventi (duomenys neskelbtini) pareiškėjai, kaip vienišai moteriai, visiškai nesaugu. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

Pareiškėja, atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Padidintą individualią riziką vienareikšmiškai patvirtina tautinė pareiškėjos priklausomybė, nes apie (duomenys neskelbtini) visuomenėje vyraujantį neigiamą požiūrį į (duomenys neskelbtini) visuotinai žinoma.

Nors po 2014 m. vykdytų genocido veiksmų, kuriuos atsakovas iš esmės pripažįsta, oficiali vyriausybės pozicija pasikeitė deklaruojant jų lygiateisiškumą, realiai visuomenė yra itin priešiška ir (duomenys neskelbtini) nuolat susiduria su diskriminacija bei persekiojimu iš nevyriausybinių organizacijų bei pavienių asmenų, kurie nebūtinai turi asmeninį konfliktą, tačiau nepakančiai ir neadekvačiai elgiasi (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Tuo tarpu vienišai moteriai, neturinčiai vyriškų giminaičių, savarankiškai išgyventi tokioje aplinkoje visiškai neįmanoma, nes ir pačios visuomenės požiūris yra itin neigiamas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją. Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 1 d. neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo sulaikyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. 2021 m. rugsėjo 3 d. pareiškėja žodžiu pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Prašyme prieglobsčio prašytoja nurodė, kad jos išvykimą iš kilmės valstybės nulėmė jos priklausymas (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, ir dėl to jaučiama grėsmė dėl (duomenys neskelbtini) organizacijos bendro nusiteikimo prieš (duomenys neskelbtini) bendruomenę, nors asmeniškai persekiojimo nepatyrė ir jai nekilo jokių problemų dėl išpažįstamos religijos. Pareiškėja nurodė, kad jos tėvai gyvena Vokietijoje, teigė, kad ji nori gyventi Europoje ir būti laisva. Jokių kitų grėsmių jos sveikatai, gyvybei, saugumui pareiškėja nenurodė. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojai iš esmės siejama su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Atsižvelgus į tai, pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

5. Atsakovas pažymėjo, kad Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

6. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja turi pateikti išsamius, detalius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Šiuo atveju pareiškėjos pateiktos aplinkybės nesuteikia pagrindo suteikti pareiškėjai prieglobstį. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymo negrindė aplinkybėmis, kad jai dėl individualių savybių kyla grėsmė. Apklausos metu pareiškėja teigė, kad yra baigusi mokyklą, kad mokėsi verslo administravimo, kas leidžia Migracijos departamentui spręsti, kad pareiškėja yra išsilavinusi moteris ir turi gyvenimiškos patirties, sugeba save išlaikyti. Pati pareiškėja apklausų metu nenurodė, kad yra ir kitų priežasčių, išskyrus priklausymą (duomenys neskelbtini) bendruomenei, dėl kurių jai grėstų persekiojimas. Pareiškėjos deklaratyvūs teiginiai neįrodo tarptautinės apsaugos poreikio.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad prieglobstis suteikiamas ne kaip kompensacija už praeityje patirtą žalą, o kaip apsauga nuo ateityje gresiančio persekiojimo. Atsižvelgdamas į tai bei įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas tyrimo metu pagrįstai nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją dėl jos individualių savybių. Pareiškėja neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjai dėl jos asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys (tą patvirtino ir pati pareiškėja), ji gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, esančiame netoli (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)gubernija), kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos. Įvertinus visas šias aplinkybes, nepaisant to, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

8. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja nėra pažeidžiamas asmuo, yra jauna, darbingo amžiaus, gerai pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra, todėl įvertinus jos pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, galėtų susirasti darbą savo gyvenamojoje vietovėje ir saugiai ten gyventi. Istorija, kuria pareiškėja grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nesudaro pagrindo prieglobsčio prašytojai jį suteikti. Pareiškėjos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jos prašymą, pareiškėja nepateikė. Pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas spendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis, kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsienietei prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Nors pareiškėja iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

9. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad jai šiuo metu tiesiogiai niekas negresia, tačiau (duomenys neskelbtini) ji neturi jokių teisių. Jos tėvai broliai ir seserys gyvena Europoje, todėl ji vyko pas savo šeimą. (duomenys neskelbtini) ją išlaikė jos šeima, siųsdama pinigus.

10. Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje akcentavo, kad tiek pats (duomenys neskelbtini), tiek ir tarptautinė bendruomenė (duomenys neskelbtini) teikia paramą ir pagalbą (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjai jokios realios grėsmės nėra.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 17 d. sprendimu (sprendime klaidingai nurodyta sprendimo priėmimo data – 2021 m. sausio 17 d.) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitus skundo reikalavimus atmetė.

12. Teismas, nustatęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, akcentavo 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus tokio pobūdžio bylose ginčui aktualių nuostatų taikymo aspektu.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės grindžia tuo, kad ji negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) nesaugu (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstantiems gyventojams dėl (duomenys neskelbtini) grėsmės. Ji bijo gyventi savo šalyje, nors asmeniškai persekiojimo nepatyrė ir jai nekilo problemų dėl išpažįstamos religijos; pareiškėja nurodė, kad ji savo šalyje nebuvo laisva. Šalyje nuolat vyksta kariniai veiksmai. Pareiškėja gyveno viena (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, kuris priklauso (duomenys neskelbtini) miestui. (duomenys neskelbtini) nėra jokių jos giminaičių, jos tėvai gyvena Vokietijoje. Ir ji nori gyventi Europoje, būti laisva.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja asmeniškai su (duomenys neskelbtini) susidūrusi nebuvo, tiesioginio smurto nepatyrė. Byloje nėra duomenų, kad jai asmeniškai grėstų realus persekiojimas ir smurtas ateityje. Pareiškėja teismo posėdyje nurodė, kad jai šiuo metu asmeninės ir tiesioginės grėsmės (duomenys neskelbtini) nėra. Migracijos departamentas Sprendime išsamiai įvertino (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) grėsmę, bei jų atžvilgiu taikomas apsaugos priemones ir padarė išvadą, jog pareiškėjos gyvenamoji vieta kilmės valstybėje nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę. Teismas su tokiu vertinimu sutiko ir pabrėžė, kad bylos duomenimis pati (duomenys neskelbtini) valstybė remia pastangas padėti (duomenys neskelbtini) moterims.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos siekis turėti daugiau teisių, kaip ir noras gyventi su šeima ekonomiškai stipresnėje šalyje, negali būti pagrindu pareiškėjai suteikti prieglobstį Lietuvoje.

16. Teismas vertino, kad pareiškėja neįrodė individualių, su jos asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad pareiškėja, būdama (duomenys neskelbtini), savo kilmės šalyje šiuo metu susiduria su realia persekiojimo rizika ar grėsme. Bendro pobūdžio teiginiai apie blogą (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo spręsti palankiai pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjai būtų kilusi individualaus pobūdžio grėsmė. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad tyrimo metu nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojai jos gyvenamojoje vietovėje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, tautybės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

17. Teismas akcentavo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Todėl vien tai, kad (duomenys neskelbtini) yra nemažai smurto, nereiškia, jog pareiškėjai turi būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje. Jokių individualių grėsmių pareiškėjai nenustatyta. Todėl argumentai, kad atsakovas neatsižvelgė į smurtą (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjos gyvenimo sąlygas, atmestini. Atsakovas pakankamai išsamiai tyrė ir individualiai įvertino pareiškėjos nurodomas pabėgėlio statuso suteikimo priežastis.

18. Teismas sprendė, kad tiek Migracijos departamentas, tiek Komisija padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statuso. Nors pareiškėja yra už savo kilmės valstybės ribų, tačiau kitų pabėgėlio statuso nuostatų ji neatitinka. Taigi, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėja papildomos apsaugos suteikimą iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą, kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.

20. Teismas nustatė, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjos prašyme pateiktus motyvus ir surinktą kilmės valstybės informaciją, įvertino gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes bei padarė išvadą, kad neegzistuoja individualios pareiškėjos savybės dėl kurių galėtų būti pažeidžiamos pagrindinės jos teisės ir laisvės. Kitaip tariant, nenustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nustatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjos kilmės šalyje šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas; šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl nėra ir sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, nebuvo nustatyta, kad būtų pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjos kilmės valstybėje grėstų neigiamos pasekmės; kitaip tariant, pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Teismas sutiko su atsakovo nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis.

21. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėja realiai nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje būti persekiojamai dėl religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir pan. Pareiškėja nedetalizavo jos pasakojimo dėl kilmės valstybėje jai tariamai gresiančio pavojaus.

22. Teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Į (duomenys neskelbtini) Respubliką pagrįstumą, vadovavosi 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalimi ir nustatė, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik tada, kai buvo sulaikyta pareigūnų. Prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo į kilmės valstybę, ji gali pasislėpti. Teismas konstatavo, kad pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu buvo taikyta Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata. Pareiškėjos buvimas šalyje buvo įvertintas kaip siekis ne legaliai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. prieglobsčio Lietuvoje gavimas, o tikslas sutrikdyti grąžinimo į kilmės valstybę procesą.

23. Teismas, spręsdamas dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus pagrįstumo, vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi ir konstatavo, kad pritaikytas maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nėra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui.

24. Teismas, vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) 44.4.1 papunkčiu, 5 punktu, pažymėjo, kad nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, jog pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, kad ji keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Todėl Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keistina, nustatant 3 metų terminą.

25. Teismas, vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.), 15 punktu, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas), 24 ir 25 straipsniais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos atžvilgiu taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, vertino, kad šio asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

26. Teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti Migracijos departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį terminą į 2 metus.

III. 27. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą ir skundo reikalavimus tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

28. Pareiškėjos teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į reikšmingas faktines aplinkybes ir formaliai vertinant situaciją, nesilaikant tarptautinių teisės aktų nuostatų prieglobsčio prašytojų atžvilgiu.

29. Pareiškėja, akcentuodama ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, vadovaudamasi EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laikosi pozicijos, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

30. Pareiškėja pabrėžia, kad yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neturinti gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo, visa laiką buvo priklausoma nuo kitų šeimos narių, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta prieglobsčio prašytojui.

31. Pareiškėja akcentuoja, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Padidintą individualią riziką vienareikšmiškai patvirtina tautinė pareiškėjos priklausomybė, nes apie (duomenys neskelbtini) visuomenėje vyraujantį neigiamą požiūrį į (duomenys neskelbtini) visuotinai žinoma. Nors po 2014 m. vykdytų genocido veiksmų, kuriuos atsakovas iš esmės pripažįsta, oficiali vyriausybės pozicija pasikeitė deklaruojant jų lygiateisiškumą, realiai visuomenė yra itin priešiška ir (duomenys neskelbtini) nuolat susiduria su diskriminacija bei persekiojimu iš nevyriausybinių organizacijų bei pavienių asmenų, kurie nebūtinai turi asmeninį konfliktą, tačiau nepakančiai ir neadekvačiai elgiasi (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Tuo tarpu vienišai moteriai, neturinčiai vyriškų giminaičių, savarankiškai išgyventi tokioje aplinkoje visiškai neįmanoma, nes ir pačios visuomenės požiūris yra itin neigiamas.

32. Pareiškėja pažymi, kad nors skundžiamame Sprendime atsakovas remiasi EPPB išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, realiai šio vertinimo pareiškėjai netaikė. Atsakovas šiuo aspektu nenagrinėjo pareiškėjos prašymo, nors akivaizdu, jog objektyviai vertindamas situaciją, privalėjo.

33. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė jos sveikatai ar gyvybei. Yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) Respubliką, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

34. Pareiškėja pabrėžia, kad asmenys, priversti palikti savo kilmės šalį dėl tarptautinių ar nacionalinių ginkluotų konfliktų, paprastai nėra laikomi pabėgėliais pagal 1951 m. Konvenciją ar 1967 m. Protokolą, tačiau jie turi apsaugą, numatytą kituose tarptautiniuose dokumentuose.

35. Pareiškėja nurodo, kad atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti teismo, todėl yra pagrindas skundžiamą Sprendimą panaikinti ir Migracijos departamentą įpareigoti iš naujo įvertinti pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo. Atsakovo sprendimas uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais sprendimais ir atitinkamai juos panaikinus, turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą.

36. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

37. Atsakovas nurodo, kad surinko pareiškėjos kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas tokiomis priežastimis kaip rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei arba politiniai įsitikinimai, pareiškėja nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Pareiškėja tyrimo metu nenurodė, kad kreipėsi į policiją ar kitas įstaigas dėl bet kokio pobūdžio smurto, o pastarieji atsisakė ją apsaugoti. Nėra duomenų, jog kilmės valstybėje pareiškėjai kyla reali persekiojimo rizika, todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėja nepateikė, o deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija.

38. Atsakovas nurodo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta nei tikėtino pareiškėjos persekiotojo, nei jo tikėtinų tikslų ir motyvų persekioti pareiškėją. Pareiškėjos baimė patirti persekiojimą buvo grindžiama bendro pobūdžio teiginiais apie (duomenys neskelbtini) padėtį kilmės valstybėje, pareiškėjos baimės nepatvirtino surinkta aktuali kilmės valstybės informacija, kas leido pagrįstai spręsti, kad jos baimė patirti persekiojimą yra išimtinai hipotetinė. Jokių objektyvių individualių duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, pareiškėja skunde nepateikė.

39. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros gairėse apie (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog tam tikrais atvejais (duomenys neskelbtini) susiduria su veiksmais, kurie gali būti prilyginti persekiojimui, pvz., priekabiavimas, sulaikymas, fiziniai užpuolimai, seksualinė prievarta, nužudymai, turto prievartavimas, savavališki areštai pagrobimai arba jiems gali būti taikomos diskriminacinės priemonės, tačiau vertinant individualiai, turėtų būti atsižvelgiama į veiksmų sunkumą ir (arba) pasikartojimą, įvairių veiksmų kaupimąsi, kadangi vien tik tai, kad asmuo yra (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog jis būtinai bus persekiojimas, diskriminuojamas savo bendrapiliečių ar kitų subjektų. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

40. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nenurodė, kokiu būdu ją asmeniškai diskriminavo dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), ir/ar susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui (pareiškėja apklausų metu nurodė, kad asmeniškai jai niekas negrasino). Taip pat, nors pareiškėja teigia, jog ji neturi vyriškų giminaičių, yra vieniša moteris, kuriai gresia padidintas pavojus, tačiau yra išsilavinusi moteris (yra baigusi mokyklą, mokėsi verslo administravimo), turi gyvenimiškos patirties, sugeba save išlaikyti, visą gyvenimą praleidusi (duomenys neskelbtini), yra susipažinusi su šios valstybės papročiais ir kultūra, jokių duomenų, kad dėl savo lyties ar amžiaus buvo patyrusi netinkamą elgesį, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai konstatuota, kad nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę.

41. Atsakovo teigimu, pareiškėjai tenka pareiga įrodyti jai kylančias grėsmes ir jų realumą. Iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Pareiškėjai buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, o Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas teisės aktų nustatyta tvarka pateiktus duomenis įvertino ir kvalifikavo bei pagrįstai priėmė ginčijamus sprendimus.

42. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Tokius atveju bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas bus išspręstas.

43. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija galimo nustatyti maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

44. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 45. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas tikslu užtikrinti pareiškėjos teisę būti išklausytai. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjai buvo užtikrinta bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 3 d. posėdyje. Be to, pareiškėjos pozicija dėl ginčo esmės yra išdėstyta procesiniuose dokumentuose. Nesant išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis iš ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytos taisyklės, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

46. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S31230, kuriuo pareiškėjai – (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei – nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvedant į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, bei Komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 6K-1347, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S31230 bei Migracijos departamento įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

47. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavo, kad Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjos prieglobsčio prašymo tyrimą, pareiškėja su persekiojimu kilmės valstybėje nebuvo susidūrusi, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjai kilmės valstybėje grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjos gyvenamoji vieta kilmės valstybėje nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, o pareiškėjos noras gyventi ekonomiškai stipresnėje šalyje negali būti pagrindu pareiškėjai suteikti prieglobstį. Teismas pritarė Migracijos departamento vertinimui, kad nagrinėjamu atveju nėra ir papildomos apsaugos pareiškėjai suteikimo kriterijų. Taičiau teismas vertino, kad pareiškėjai nustatytas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas, todėl mažintinas iki 3 metų, taip pat keistinas į C.SIS II įvesto perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminas į 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, atitinkamai šioje dalyje pakeitė ir Komisijos sprendimą.

48. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, nesurinkus pakankamai duomenų, neužtikrinus įrodymų visapusiško ištyrimo, netinkamai kvalifikavus individualias faktines aplinkybes. Individualią riziką pareiškėjai pasilikti kilmės šalyje patvirtina jos priklausimas (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, nes (duomenys neskelbtini) jos kilmės šalyje nuolat susiduria su diskriminacija bei persekiojimu iš nevyriausybinių organizacijų bei pavienių asmenų.

49. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

50. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

51. 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio statuso taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

53. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjos paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje (jos gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka, būti pagrobtai, kankinamai dėl priklausimo (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei.

56. Pareiškėjos Migracijos departamento 2021 m. spalio 6 d. apklausos metu pateiktas pasakojimas yra daugiau bendro pobūdžio, nesusietas su jos asmeniu. Pareiškėja nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) negali grįžti, nes (duomenys neskelbtini) yra nesaugu (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstantiems gyventojams. Bijo gyventi savo šalyje, nors asmeniškai persekiojimo nepatyrė ir jai nekilo jokių problemų dėl išpažįstamos religijos. Migracijos departamentas Sprendime išsamiai įvertino pareiškėjos prašymo argumentus nurodytu aspektu, vadovaudamasis kilmės valstybės informacija ir 2021 m. Europos prieglobsčio paramos biuro duomenimis, vertino (duomenys neskelbtini) grėsmę, (duomenys neskelbtini), taip pat konkrečiai ir (duomenys neskelbtini) moterų, padėtį (duomenys neskelbtini) bei jų atžvilgiu taikomas apsaugos priemones ir padarė išvadą, jog pareiškėjos gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini)) kilmės valstybėje nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad šiuo metu asmeninės ir tiesioginės grėsmės jai (duomenys neskelbtini) nėra.

57. Pareiškėjos abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jai tariamai gresiančio pavojaus, savaime, nesant jokių tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjai galbūt galinčią kilti grėsmę. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja ir neneigia, jog su persekiojimu, pavojumi jos sveikatai ir gyvybei kilmės valstybėje nebuvo susidūrusi. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėja dėl jos priklausimo (duomenys neskelbtini) bendruomenei galėjo baimintis dėl savo sveikatos ir (ar) gyvybės. Migracijos departamento apklausos metu pareiškėja nurodė, kad nori gyventi Europoje, būti laisva. Akcentuotina, kad tokio pobūdžio priežastys, be kita ko, ekonominės, nėra tapačios persekiojimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017), o bendra saugumo padėtis, kaip minėta, nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme.

58. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojama kilmės valstybėje dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių.

59. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas arba ji galėtų tokiu būdu būti baudžiama. Pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjos kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojai turėtų būti suteikta papildoma apsauga. 2021 m. Europos prieglobsčio paramos biuro duomenimis šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturi pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Pareiškėjos atveju Migracijos departamentas Europos prieglobsčio paramos biuro skelbiamos aktualios informacijos kontekste įvertino situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietovėje), vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

61. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Rytis Krasauskas