2015-10-20 Nr. AB-20321-3-62-3-02020-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-707-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02020-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6204;

2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. skundą;

3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (10.1) S-56545;

4) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 10 563,81 Lt valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jam buvo perskaičiuota ir sumažinta senatvės pensija. Siekdamas atgauti susidariusią pensijos nepriemoką, jis kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių, kuris pateikė informaciją apie neišmokėtos pensijos dalį, tačiau atsisakė ją išmokėti. Taip pat kreipėsi į VSDFV, kuri atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimus. Šie sprendimai nepagrįsti ir senatvės pensijos dalis, taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo nuostatas, neišmokėta neteisėtai.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, senatvės pensijos sumažinimas dėl to, kad pareiškėjas dirbo ir gavo draudžiamų pajamų, buvo neteisėtas. Atsižvelgiant į galiojusį teisinį reguliavimą, viešai skelbtus aukštų valstybės pareigūnų pasisakymus, anksčiau į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad neišmokėta pensijos dalis bus kompensuota bei dėl to, kad prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos tik 2012 m. vasario 6 d., o įstatymų leidėjas iki šiol neįgyvendino šio nutarimo, t. y. nesukūrė neteisėtai susidariusių pensijos nepriemokų kompensavimo mechanizmo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjo nurodytais argumentais nesutiko ir prašė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo išmokėti negautą senatvės pensijos dalį bei atnaujinti terminą skundui paduoti nutraukti, o likusią dalį skundo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas apie pensijos sumažinimą sužinojo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją. Prašydamas išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta skundžiamu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo taikymo, pareiškėjas kreipėsi į VSDFV. Nagrinėjant šį skundą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti šį skundą. Laikinasis įstatymas taikytas pagrįstai, skundo padavimo termino pradžia laikytina pirmos perskaičiuotos senatvės pensijos išmokėjimo momentas, todėl, atsižvelgiant į ginčo teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamas VSDFV sprendimas priimtas pagrįstai. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, prašė senatvės pensijos nepriemoką priteisti išmokėti dalimis.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su pareiškėjo nurodytais argumentais nesutiko ir prašė skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (10.1) S-56545 nutraukti, o likusią dalį skundo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą ribinį 650 Lt pensijos dydį, pareiškėjas dirbo, turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam paskirta senatvės pensija buvo atitinkamai perskaičiuota ir mokama atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas. Ginčo laikotarpiu senatvės pensija pareiškėjui buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl pareiškėjo pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Pareiškėjas taip pat praleido 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą, kadangi pirma sumažinta pensija jam buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o minėtas terminas skaičiuojamas nuo šio momento – dėl to pareiškėjas nepasinaudojo nustatyta privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme procedūra. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad sumažintos pensijos kompensuojamos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengtą tvarką. Šiuo metu ji nėra parengta, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjo reikalaujamą pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (10.1) S-56545 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui jo negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6204 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui jo negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 10 563,81 Lt. Likusią dalį skundo atmetė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, prašydamas išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6204 pareiškėjo prašymą atsisakė nagrinėti dėl praleisto skundo padavimo termino. Tačiau prieš kreipdamasis į VSDFV pareiškėjas siekė apginti savo teises 2013 m. liepos 30 d. pateikdamas prašymą VSDFV Kauno skyriui, kuris 2013 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. (10.1) S-56545 nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis galėtų būti išmokėta pareiškėjo prašoma pensijos dalis.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai. Įvertinęs ginčijamo VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6204 turinį, teismas pripažino, kad šiuo sprendimu pareiškėjas buvo ne tik informuotas apie jam paskirtos senatvės pensijos mažinimo pagrindus ir mokamos pensijos dydį. Paminėtame sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjo skundą atsisakoma nagrinėti Taisyklių 31 punkto pagrindu, tačiau tuo pačiu ir pažymėta, kad negauta pensijos dalis asmenims (o tuo pačiu ir pareiškėjui) bus kompensuota tik patvirtinus dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką. Todėl konstatuotina, kad VSDFV atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo, t. y. nors ir neprivalėjo, tačiau išnagrinėjo jį iš esmės. Šiuo atveju, susidariusi dviprasmiška situacija, kai tuo pačiu sprendimu VSDFV informuoja pareiškėją, jog atsisako jo skundą nagrinėti, tačiau pasisako ir dėl jo esmės, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvus, vertintina pareiškėjo naudai, laikant, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, sudarančia galimybę ginti savo turtines teises teisme.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, netenkinamas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. skundą, kadangi, teismo vertinimu, VSDFV jį išnagrinėjo priimdama ginčijamą 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6204 (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pažymėtina, kad teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašė panaikinti ne tik VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6204 bet ir VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (10.1) S-56545, kuriuo taip pat buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose (žr. 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-992/2013 ir kt.), konstatavo, kad atsakovai, priimdami ginčijamus sprendimus, vadovavosi tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir iš esmės nesant įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos neišmokėtų pensijų kompensavimo tvarkos, neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, darytina išvada, kad naikintinos VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6204 bei VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (10.1) S-56545 dalys, kuriose atsisakyta pareiškėjui išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų sumažintą pensijos nepriemoką. VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 10 563,81 Lt senatvės pensijos dalį.

III. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 98–102) prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6204 ginčą išnagrinėjo iš esmės. Tokia teismo pozicija neatitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (administracinė byla Nr. A143-816/2014). Nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime nenurodyta, kad VSDFV skyrius (skyriai) ar pati VSDFV neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui negautą senatvės pensijos dalį, tik pateikta informacija, kurią VSDFV, vadovaudamasi gero administravimo principu, privalėjo pateikti dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kad negauta pensijos dalis bus kompensuojama priėmus tam tikrus teisės aktus. Minėtame sprendime neišreikšta VSDFV pozicija ir valia dėl konkretaus pareiškėjo ir jo keliamo ginčo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą (b. l. 105–106) nurodo, kad sutinka su apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais motyvais. Prašo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą tenkinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Papildomai pažymi, kad teismas neteisingai aiškina VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6204 turinį, nurodydamas, kad šiuo sprendimu VSDFV išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės. Mano, kad VSDFV neišreiškė savo administracinės pozicijos ir valios dėl konkretaus pareiškėjo skundo, o tik pateikė bendro pobūdžio informaciją, kad neišmokėta pensijos dalis pensininkams bus kompensuojama priėmus tam tikrus teisės aktus. Be to, atsakydama į pareiškėjo skundą VSDFV aiškiai nurodė, kad vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, nes praleistas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų sprendimo apskundimo terminas ir paaiškino, kad jeigu iki 2013 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą terminą ir nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą terminą atnaujinti, todėl pareiškėjo skundo VSDFV nenagrinėjo iš esmės.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 8 punktą byla nutraukiama, kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tarka ir šia tvarka nebegalima pasinaudoti, kadangi praleistas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas, teismas dalyje dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti 10 563,81 Lt dydžio pensijos nepriemoką, turėjo bylą nutraukti, o dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą, skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 108–111) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, priimant sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti yra pagrįsti ir argumentuoti, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Kauno skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 30 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių, prašydamas išmokėti jam neteisėtai sumažintą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 d. gruodžio 31 d. (b. l. 45–46). VSDFV Kauno skyriaus 3-asis pensijų skyrius 2013 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. (10.1) S-56545 paaiškino, kad šio metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymo dėl pensijos išmokėjimo (b. l. 6). Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas su 2013 m. rugsėjo 9 d. skundu kreipėsi į VSDFV. VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. (6.5) I-6204 pareiškėjui nurodė valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą reglamentuojančius teisės aktus bei teritorinių skyrių priimtų sprendimų apskundimo tvarką ir terminus. Pažymėjo, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, todėl skundą nagrinėti atsisakė ir pasiūlė pareiškėjui iki 2013 m. rugsėjo 26 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime informavo pareiškėją, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai parengus ir priėmus teisės aktus, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, juose nustatyta tvarka dėl Laikinojo įstatymo taikymo negauta pensijos dalis bus kompensuojama (b. l. 9–10).

Teismui paduotame skunde, be kita ko, pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo paduoti.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. liepos 30 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą), pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjas nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nepagrįsta ir pareiškėjo pozicija, kad teisė reikalauti išmokėti pensiją atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Atsižvelgdama į pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį, į tai, kad jis VSDFV neteikė įrodymų, patvirtinančių paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos, teisėjų kolegija neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjo teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Taip pat nenustatyta taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamo VSDFV sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, teisėjų kolegija nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) atsakovo pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo nėra išreikšta. Sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip VSDFV kaip viešojo administravimo subjektui taikytino gero administravimo principo, kuris suponuoja jo pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu, vykdymu.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl šis sprendimas kolegijos naikintinas, o pareiškėjo teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė