2018-05-08 Nr. AB-10511-3-61-3-00978-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-384-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00978-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. H. (M. H.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. H. (M. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. H. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-224(108)/17I-99 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 002537426 panaikinimo Irano Islamo Respublikos piliečiui M. H.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas šį prašymą grindė aplinkybėmis, kad panaikinus daugkartinę nacionalinę vizą būtų sutrikdyta uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, kurios vienintelis akcininkas ir direktorius yra pareiškėjas, veikla, pareiškėjas patirtų žalą ir prarastų galimybę dalyvauti teismo posėdyje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 3 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo jis patirtų neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo išsiuntimo ir Lietuvos Respublikos atveju savo teisę dalyvauti teismo posėdžiuose jis galės įgyvendinti per atstovą, todėl padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių.

III. Pareiškėjas M. H. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti ginčijamo teisės akto galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į jo prašyme išdėstytus argumentus, kad ginčijamame Sprendime atsakovas remiamasi pareiškėjo 2018 m. vasario 9 d. apklausos duomenimis pateikiant jų interpretaciją.

Pažymi, kad abejonės dėl atitinkamų duomenų apie jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą galima pašalinti tik pareiškėją apklausiant patį teisme. Įgyvendinant savo teises per atstovą pareiškėjas neturėtų galimybės įrodyti, kad jis žino visas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla susijusias aplinkybes ir gali atsakyti į visus su įmonės veikla susijusius klausimus, todėl pripažintina, kad pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo argumentus, jog panaikinus jam daugkartinę nacionalinę vizą būtų patirta materialinė žala, o sutrikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai, ginčas galimai netektų prasmės, nes pareiškėjo kaip užsieniečio teisėta veikla Lietuvos Respublikoje būtų nutraukta.

Teismas nevertino, kad pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 25 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, įmonė vykdo veiklą, įmonės įstatinis kapitalas yra 63 712 Eur, įmonė turi įsipareigojimų partneriams ir nebaigtų įvykdyti sandorių, kurių neįvykdžius įmonė neabejotinai patirtų nuostolių. Pažymi, kad sandorių įvykdymas trunka apie 45–60 dienų, o prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas reikalauja nemažų laiko sąnaudų. Taip pat teismas neatsižvelgė, kad vien įmonės uždarymas reikalauja laiko sąnaudų. Sutrikdžius įmonės veiklą, būtent mažiausiai 63 712 Eur žalą patirtų jis kaip akcininkas, todėl įmonės veiklos planingas tęstinumas yra būtinas net ir įmonės uždarymo atveju. Panaikinus pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą, jis prarastų galimybę atlikti su įmonės valdymu ar uždarymu susijusius veiksmus, dėl ko patirtų materialinę žalą. Todėl siekiant laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais ir išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, šioje byloje turi būti pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo M. H. atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; <...> reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS‑900‑662/2016).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo pritaikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti ginčijamo akto – atsakovo priimto Sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 002537426, galiojimą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad jis yra vienintelis uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir direktorius, panaikinus daugkartinę nacionalinę vizą būtų sutrikdyta jo įmonės veikla, pareiškėjas patirtų žalą. Be to, pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjui būtų suteikiama galimybė asmeniškai dalyvauti teismo procese. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus vertina kritiškai.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikimo metu ir šiuo metu neturi išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Departamento 2018 m. kovo 12 d. Sprendimo galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai. Taip pat pažymėtina, kad Departamento sprendimas, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjų išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl tokio sprendimo galiojimas siekiamų pasekmių (likti Lietuvos Respublikoje) nesukelia ir negali sukelti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-495-822/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-276-756/2018).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas ir atskirajame skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nedetalizavo, kokio pobūdžio pareiškėjo dalyvavimas įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra būtinas siekiant vykdyti ir vystyti verslą bei kokios konkrečiai ekonominės pasekmės galimai kils dėl pareiškėjo negalėjimo tiesiogiai dalyvauti minėtoje veikloje, ir nepateikė tokias pasekmes pagrindžiančių įrodymų. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę savo įmonei vadovauti pasinaudodamas elektroninių ryšių priemonėmis arba įgaliodamas kitą asmenį veikti jo vardu. Analogiškai vertinti ir pareiškėjo argumentai dėl dalyvavimo administracinės bylos pagal jo skundą nagrinėjime. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-845-756/2016; 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-276-756/2018). Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas teise į atstovavimą teismo procese naudojasi, nes tiek atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui, tiek skundą pirmosios instancijos teismui (administracinėje byloje Nr. eI-2363-189/2018) surašė ir pateikė advokatas R. V..

Byloje taip pat nėra įrodymų, kad nesustabdžius skundžiamo Departamento sprendimo nutrūktų pareiškėją su Lietuva siejantys glaudūs socialiniai ir ekonominiai ryšiai, o preziumuojama aplinkybė, kad su pareiškėju nesieja jokie ryšiai, negali būti laikoma pakankamu pagrindu toliau leisti pareiškėjui neteisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-924-552/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-276-756/2018).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, susiję su ginčijamo Sprendimo esme ir jo priėmimo aplinkybėmis, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrįstumo, negali būti vertinami šiame proceso etape, kadangi ginčas nesprendžiamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina skundo pirmosios instancijos teismui faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. H. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė