2020-09-30 Nr. AB-17965-3-61-3-00712-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1916-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00712-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. vasario 18 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–11), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d., t. y. 355 dienas, buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis: kamerose trūko gyvenamojo ploto, kurį papildomai mažino jose esantys baldai ir kitas inventorius, tokiose kamerose pareiškėjas beveik neturėjo galimybių judėti; nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge, nes tualetai kamerose įrengti netinkamai, tualete nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema, garso izoliacija, todėl tai sukėlė daug nemalonių emocinių patyrimų, pareiškėjas jautėsi žeminamas ir menkinamas; pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo asbesto, o tai kenkė pareiškėjo sveikatai; kamerose nebuvo įrengtų aliarmo skambučių, todėl, kilus būtinybei, pareiškėjas negalėjo susisiekti su pareigūnais. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinių išgyvenimų, emocinių sutrikimų, pažeminimą ir t. t.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2016 m. rugsėjo 28 d.–2017 m. vasario 13 d. buvo laikomas kamerose Nr. 106, 302, 112, 164, 158, 289, 120, 291, 220, 197, 179, 177, 105, 327, 344, 293, 190, 2018 m. gegužės 17 d.–2018 m. rugsėjo 20 d. kamerose Nr. 112A, 304, 138, 340, 164, 119, 156. Pareiškėjo manymu, gyvenamojo ploto norma kamerose turi būti skaičiuojama pagal miegamų vietų skaičių, nes rytinio patikrinimo duomenys, fiksuoti registracijos žurnale, neparodo minimalaus ir maksimalaus tą dieną kalinamų asmenų skaičiaus. Sanitariniai mazgai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, todėl būtina nustatyti tikslų sanitarinio mazgo plotą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (po reorganizavimo Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)) atsiliepime (I t., b. l. 28–34) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie kameras (jų plotą, laikomų asmenų skaičių), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, bei pažymėjo, kad tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius įstaiga paskirsto, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas kamerose buvo laikomas, vadovaujantis minėtų įstatymo reikalavimų. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai šią signalizaciją gadina. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, 3.1. punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.

7. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareoigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas.

8. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 23 d. sprendimu (II t., b. l. 77–80) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 921 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas vadovavosi CK 6.271, 6.250 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo kamerose, teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 324 paras, visą šį laikotarpį minimali ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

12. Remdamasis HN 76:2010 21 punkto nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismas vertino, kad tualeto nuo likusio kameros ploto atskyrimas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaidomis nėra pakankamas asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti. Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų, naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Teismas konstatavo, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 str.) 307 paras (Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas 324 paras, iš kurių 17 parų kalėjo vienas).

13. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko, teismas pažymėjo pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Teismas vertino, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais.

14. Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl asbesto pasivaikščiojimo kiemeliuose, teismas rėmėsi atsakovo atstovo paaiškinimais, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami, byloje nėra šiuos paaiškinimus paneigiančių įrodymų bei tai, kad aptartos draudžiamos medžiagos pareiškėjui sukėlė sveikatos problemų. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog Lukiškių TI-K administracija nesiėmė veiksmų sveikai aplinkai užtikrinti ar būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus.

15. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele, šio pažeidimo trukmę (307 paros), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir padarytos neturtinės žalos dydį vertino 921 Eur suma. Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. 16. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo apeliacinius skundu padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas.

17. Pareiškėjas D. M. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 91–98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

18. Pareiškėjo manymu, teismas nenustatė visų pažeidimų, nepateikė racionalių argumentų visoms pareiškėjo iškeltoms ginčo aplinkybėms, šališkai konstatavo išvadas arba visai jų nepateikė, paliko neišspręstas ir dviprasmiškas aplinkybes, nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo kompensaciją. Teismas nepakankamai tiksliai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo pateiktus duomenis, kurie kelia abejones, laikė tinkamais duomenimis. Teismas nebuvo aktyvus ir neišreikalavo papildomų įrodymų abejonėms ir prieštaravimui išspręsti bei pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę.

19. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas pateikė duomenis apie kalinamų asmenų kameroje skaičių, fiksuotus rytinio patikrinimo registracijos žurnale, tačiau jie neparodo minimalų ir maksimalų asmenų skaičių, buvusį visą dieną. Pareiškėjas byloje pateikė skundžiamu laikotarpiu Lukiškių TI-K teiktus raštus apie kalinimo sąlygas, kuriuose pateikiami skirtingi duomenys tam pačiam laikotarpiui (2019 m. sausio 25 d. raštas Nr. 96-296 ir 2017 m. balandžio 7 d. raštas Nr. 96-1458).

20. Pareiškėjo manymu, sanitariniai įrenginiai daugiavietėje kameroje neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, todėl nustatyti tikslų sanitarinio mazgo užimamą plotą yra būtina, tačiau šiuo atveju yra pateikti tik apytiksliai duomenys. Pareiškėjas tvirtina, kad buvo kalinamas sanitarinio mazgo patalpoje – tualete. Minėta patalpa, teisės aktų patvirtinta Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo skaičiavimo metodika, priskiriama pagalbinėms patalpoms, todėl gyvenamojo ploto skundžiamu laikotarpiu atsakovas suteikė 0,00 kv. m. Teismas dėl šios ginčo dalies nepasisakė.

21. Teismas nepakankamai reikšmingai vertino aplinkybę, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpoje, kurioje įrengtas tualetas, žemino garbę ir orumą. Pareiškėjas pažymi, kad pagal EŽTT praktiką, asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų.

22. Pareiškėjas akcentuoja, kad kiekvieną dieną buvo vedžiojamas į pasivaikščiojimo kiemą, kuriame buvo asbesto, todėl pareiškėjas buvo kalinamas pavojingoje gyvybei teritorijoje. Apie toksišką medžiagą pareiškėjas įspėtas nebuvo, jokių įspėjamųjų ženklų lauko pasivaikščiojimo teritorijoje nebuvo. Vadovaudamasis akredituotų specialistų teiktomis išvadomis, pareiškėjas pažymi, kad asbestas lengvai prieinamas bei pasiekiamas gyvenamojoje zonoje ir pažeidžiamas atmosferos veiksnių jau sukelia teisines pasekmes.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde (II t., b. l. 82–86) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, ir pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju nenustatyta (neįrodyta) viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (II t., b. l. 119–122) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (po reorganizavimo Vilniaus PN) neužtikrinimo 2016 m. rugsėjo 28 d.–2018 m. gruodžio 18 d. atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista 307 paras, todėl pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 921 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų. Pareiškėjo manymu, teismas buvo šališkas, neišreikalavo papildomų įrodymų abejonėms ir prieštaravimams išspręsti, nepagrįstai nepriteisė pareiškėjo prašomos neturtinės žalos kompensacijos.

29. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl neturtinės žalos ir teismo sprendimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais yra nemotyvuotas.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. D. H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Vertinant pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir kad dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

33. Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-520/2020; kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

36. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje apskaičiavo pagal atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei kartu apgyvendintų asmenų skaičių, ir nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimali ploto norma (3,6 kv. m) buvo užtikrinta, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo teigimu, teismas gyvenamojo ploto normą turėjo skaičiuoti pagal miegamų vietų skaičių kameroje, taip pat turėjo atimti sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą.

38. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo atsiliepime pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė konkrečių gyvenamojo ploto normos pažeidimo atvejų, o tik bendrai nurodė, kad rytinio patikrinimo metu fiksuoti duomenys neparodo minimalaus ir maksimalaus asmenų skaičiaus, buvusio visą dieną. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Pareiškėjo argumentai, kad teismas turėjo atlikti skaičiavimą pagal miegamųjų vietų skaičių, atmestini kaip nepagrįsti, įvertinus tai, kad byloje pateikti duomenys apie fiksuotą asmenų kameroje skaičių, todėl nebuvo jokio pagrindo pridėti ir miegamąsias vietas, kuriomis niekas nesinaudojo.

39. Įsakyme Nr. V-124, kuris reglamentuoja vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (3,6 kv. m), nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei kitas inventorius. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos, kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Byloje atsakovo atstovo pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą.

40. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu, kalinimo įstaigoje, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nėra laikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12).

41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 324 paras, iš kurių 17 parų kalėjo vienas, todėl sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista 307 paras. Pažymėtina, kad, nors pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio kameroje buvo laikomas vienas, tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams. Tokias aplinkybes patvirtino ir atsakovo atstovas atsiliepime į skundą. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti neužtikrinant privatumo jais naudojantis ir tai pareiškėjui sukeldavo neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ginčo laikotarpiu neužtikrinant privatumo pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu ne tik tomis dienomis, kai pareiškėjas buvo apgyvendintas su kitu asmeniu, bet ir kai kameroje buvo laikomas vienas (2016 m. rugsėjo 28 d., 2016 m. lapkričio 10 d., 2016 m. gruodžio 9, 12–13, 16, 19 d., 2017 m. sausio 20 d., 2018 m. gegužės 17 d., 2018 m. rugsėjo 6, 19 d., 2018 m. lapkričio 7 d., 2018 m. lapkričio 29–30 d., 2018 m. gruodžio 7, 13, 18 d.), viso 324 paras. Vis dėlto, į aplinkybę, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo kalinamas vienas, atsižvelgtina nustatant neturtinės žalos už privatumo pažeidimą atlyginimo dydį.

42. Dėl pareiškėjo bendro pobūdžio teiginių, susijusių su draudimu naudoti asbesto gaminius, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, argumentai dėl pavojaus pareiškėjo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K atmestini kaip nepagrįsti.

43. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

44. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Vertinant, kokia suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, pirmiausia pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą.

45. Nustatant šioje byloje pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgtina į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę: pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas gana ilgai, t. y. 324 paras, iš jų 17 parų pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Byloje nėra duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių. Taigi, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę ir kilusias pasekmes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vien teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista suma (921 Eur) yra adekvati pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti bei atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje tokio pobūdžio bylose priteistinus neturtinės žalos dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2088-492/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019 ir kt.) ir nėra pagrindo jos keisti.

46. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl tinkamai įvertino pareiškėjo kalinimo sąlygas bei jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė