2016-05-10 Nr. AB-10304-3-61-3-02906-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1063-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02906-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos tiesingumo ministerijos dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 42 000 Lt (12 164,04 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2014 m. vasario 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Pareiškėjas yra Latvijos Respublikos pilietis, jam atvykus į Lukiškių TI-K, suprantama kalba nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl nežinojo savo teisių ir pareigų. Be to, kartu su dar 3 asmenimis buvo kalinamas kamerose, kurių plotas buvo 6,85–8 kv. m, įskaitant atvirą tualetą, kurį nuo likusios kameros skiria 1,2 m aukščio sienelė, kameroje buvo dviaukščiai geležiniai gultai, stalas su dviem kėdėmis, asmeniniai daiktai. Dėl ploto trūkumo kamerose trūko oro, buvo sunku miegoti, nuolat skaudėjo galvą. Kadangi tualetas buvo toje pačioje patalpoje, kameroje nuolat smirdėjo. Pareiškėjo teigimu, prie stalo vienu metu galėjo valgyti tik du asmenys, o likę du turėjo laukti savo eilės, todėl valgydavo jau atšalusį maistą. Kameros lango išmatavimai taip pat neatitiko nustatytų reikalavimų. Per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam buvo išduota tik viena antklodė, vienas pagalvės užvalkalas ir vienas rankšluostis, visą laiką pareiškėjas miegojo be antklodės užvalkalo. Taip pat buvo išduota geležinė lėkštė ir puodelis be ąselės. Be to, dėl nuteistųjų pertekliaus Lukiškių TI-K administracija nespėdavo reaguoti į žodinius nuteistųjų prašymus, o rusų kalba surašytų skundų nepriimdavo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 22–27) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 24 punkto reikalavimus. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 15–18) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kad Lukiškių TI-K sąmoningai siekė nežmoniškai elgtis su pareiškėju. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu į Departamentą nesikreipė. Bausmių vykdymo kodekse yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų dėl bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų nagrinėjimo tvarka, kuria pareiškėjas nepasinaudojo. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie patirtą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžia žalos dydį, kaip jį apskaičiavo. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu (b. l. 79–83) pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies: pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 040 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje surinktais rašytiniais duomenimis, nustatė, kad 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K (b. l. 28), o 2014 m. vasario 19 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (b. l. 29). Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2014 m. vasario 24 d.

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2014 m. vasario 24 d. buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Reikalavimą priteisti jam 42 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino, jog kamerose jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto, kamerose nebuvo atskiro tualeto, jam nebuvo išduota priklausanti patalynė. Tačiau iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. kovo 21 d., o išvyko 2014 m. vasario 19 d. Todėl teismas šioje byloje vertina pareiškėjo V. B. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2014 m. vasario 19 d., pagrįstumą.

Skunde pareiškėjas teigia, kad kamerose nuolat trūko oro, nebuvo vietos visiems asmenims vienu metu valgyti prie stalo, todėl tekdavo laukti eilės ir valgyti atšalusį maistą. Matyti, kad šiuos nepatogumus pareiškėjas sieja su gyvenamųjų kamerų ploto trūkumu, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai ir vertintini kaip kamerų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. vasario 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A-423-575/2015).

Remiantis į bylą pateiktais duomenimis, matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2014 m. vasario 19 d. Lukiškių TI-K praleido 335 dienas. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja HN 76:2010, kurios 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, HN 76:2010 nėra nustatytas. Tačiau Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šis plotas minėtoje teisės normoje nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto.

Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas skirtingo ploto kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų kamerų – 3,6 kv. m plotas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K buvo laikomas visą ginčo laikotarpį, ar ne. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (335 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 29 dienas, t. y. 2013 m. balandžio 2 d., 2013 m. balandžio 24 d. vakare, 2013 m. balandžio 25 d., 2013 m. balandžio 26 d. ryte, 2013 m. gegužės 2 d. ryte, 2013 m. gegužės 27 d. ryte, 2013 m. gegužės 31 d. ryte, 2013 m. birželio 11 d. vakare, 2013 m. birželio 12 d. – 2013 m. birželio 13 d., 2013 m. birželio 14 d. ryte, 2013 m. birželio 27 d. ryte, 2013 m. liepos 12 d., 2013 m. liepos 18 d., 2013 m. liepos 24 d., 2013 m. rugsėjo 20 d., 2013 m. rugsėjo 27 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. spalio 8 d., 2013 m. spalio 18 d., 2013 m. spalio 22 d., 2013 m. spalio 28 d. – 2013 m. spalio 31 d., 2013 m. lapkričio 8 d., 2013 m. lapkričio 21 d., 2013 m. gruodžio 18 d., 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. vasario 4 d., 2014 m. vasario 17 d. – 2014 m. vasario 18 d. (b. l. 22–24). Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į pakankamo dydžio kamerą, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad 306 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog kamerose sanitarinį mazgą nuo patalpos atskirianti sienelė buvo mažesnė nei 1,50 m, taip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 1 punktu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pareiškėjo teigimu, įrengta pertvara neatitiko minimalaus aukščio reikalavimo. Atsakovo atstovas teismui pateikė 2015 m. balandžio 28 d. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pažymą (b. l. 66), kurioje nurodyta, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Teismas neturi pagrindo netikėti Lukiškių TI-K administracijos pateiktais duomenimis, taigi konstatuotina, jog nurodytu aspektu pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas nebuvo pažeista.

Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 7 punktą būtent pareiškėjui tenka pareiga nurodyti skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą. Teismo nuomone, skundo pagrindas turėtų būti nurodomas pakankamai detaliai, kad teismas galėtų patikrinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių egzistavimą, nes valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmų atitikimas teisės aktų reikalavimams, yra pagrindas netenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad dėl nuteistųjų pertekliaus Lukiškių TI-K administracija nespėdavo reaguoti į žodinius nuteistųjų prašymus, o rusų kalba surašytų skundų nepriimdavo, tačiau nedetalizavo, ar pats yra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundu dėl kalinimo sąlygų, kada būtent kreipėsi ir kas atsisakė priimti jo skundą. Lukiškių TI-K pateiktos pažymos (b. l. 47–48) patvirtina, kad pareiškėjas su žodiniais ar rašytiniais skundais dėl jo atžvilgiu daromų pažeidimų į būrio viršininką nesikreipė. Iš esmės pareiškėjo teiginys, kad Lukiškių TI-K administracija nespėdavo reaguoti į žodinius nuteistųjų prašymus, o rusų kalba surašytų skundų nepriimdavo, yra deklaratyvaus pobūdžio, gana abstraktus, lakoniškas ir nepakankamai detalizuotas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimus, susijusius su skundų nepriėmimu, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam buvo išduota tik viena antklodė, vienas pagalvės užvalkalas ir vienas rankšluostis, visą laiką miegojo be antklodės užvalkalo. Taip pat buvo išduota geležinė lėkštė ir puodelis be ąselės. Atkreiptinas dėmesys, kad geležinės lėkštės ir puodelio (be ąselės) išdavimas atitinka teisės aktų, kuriuose nėra detalizuota medžiaga, iš kurios privalo būti pagaminti išduodami indai, ir kitos indo savybės, reikalavimus. Pažymėtina, kad aprūpinimo patalyne normos yra nustatytos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 prieduose. 2015 m. balandžio 28 d. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pažymoje (b. l. 66) nurodyta, kad pareiškėjui patalynė buvo išduota ir keičiama (skalbiama) teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad užvalkalas antklodei nuteistiesiems (suimtiesiems) nėra išduodamas ir nėra įtrauktas į sąrašą, vietoj jo yra išduodamos papildomos paklodės. Be to, nurodyta, kad vietoj dviejų paklodžių gali būti (bet neprivalo būti) išduodamas užvalkalas antklodei. Todėl pareiškėjui pagrįstai kartu su visa patalyne nebuvo išduotas užvalkalas antklodei. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo teiginiu, kad pareiškėjui patalynė buvo išduota ir keičiama (skalbiama) teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo skundo argumentas dėl neišduotos patalynės ir netinkamų indų atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skundžiasi, kad kameros lango išmatavimai taip pat neatitiko nustatytų reikalavimų. HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta teisės norma, t. y. Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 1 punktu patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punkte, kuriame nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, šiuo atveju netaikytinas, nes pareiškėjas kelia ginčą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne pataisos namuose, o Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K įrengimui taikytini reikalavimai, kuriuos nustato Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 1 punktu patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Jose nėra nustatytas konkretus lango dydis, todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nors pareiškėjas ir teigė, jog jam suprantama kalba jis nebuvo supažindintas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, jis nedetalizavo, kaip šis faktas yra susijęs su jo reikalavimu atlyginti žalą, nes matyti, kad pareiškėjo (ne)supažindinimas su pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis nesutrukdė jam teisminės gynybos kreiptis per įstatymų nustatytus terminus.

Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota LVAT praktikoje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A502-734/2009, 2012 m. balandžio 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinių sveikata.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo diskrecija. Teismo nustatytos aplinkybės, kad 306 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad V. B. atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, teismas pažymi, kad pagal byloje pateiktus duomenis negalima pripažinti, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K galimai pablogėjo pareiškėjo sveikata ir / ar atsirado kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto pažeidimo trukmę (306 dienas), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014 m. birželio 4 d. nutartys adm. bylose Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 2 040 Eur (7 043,71 Lt) suma neturtinei žalai atlyginti. Kaip minėta, teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 2 040 Eur sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 42 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. Pareiškėjas V. B. apeliaciniu skundu (b. l. 98–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad:

1. Pareiškėjas yra rusakalbis Latvijos pilietis, todėl jam atvykus į Lukiškių TI-K jam suprantama kalba nebuvo išaiškinta ne tik pataisos įstaigos vidaus tvarka, bet ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimo šioje įstaigoje tvarka, taip pat pareiškėjas nebuvo pasirašytinai supažindintas su tvarka, kurioje nustatytas minimalus vienam nuteistajam kameroje turintis tekti plotas, bei su Lietuvos higienos normas HN 76:1999. Dėl šios priežasties pareiškėjas nežinojo nei savo teisių, nei pareigų.

2. Kalėjimų departamentas nežino realios padėties Lietuvos kalėjimuose.

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas kaip rusakalbis Latvijos pilietis. Nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė paaiškinimų, kodėl pareiškėjui nebuvo jam suprantama kalba paaiškintos Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklės, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo taisyklės ir kiti aktai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis rašė skundus įstaigos administracijai rusų kalba, tačiau šių skundų administracija nepriimdavo. Pareiškėjo diskriminacijos faktą patvirtina ir tai, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimus į pareiškėjo skundą pateikė lietuvių kalba, be to, ir pats teismas sprendimą surašė lietuvių kalba, nors turėjo pateikti pareiškėjui ir rusų kalba surašytą sprendimą.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad gyvendamas perpildytose kamerose antisanitarinėmis sąlygomis patyrė didžiulius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, diskomfortą, pablogėjo jo sveikata. Teismas turėjo priteisti visą skunde nurodytą neturtinės žalos sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui V. B. už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2014 m. vasario 19 d. (335 paras) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu V. B. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 040 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės skundėsi šiomis kalinimo Lukiškių TI-K sąlygomis: kameros ploto trūkumu (nurodė, kad dėl mažo kameros ploto prie stalo tilpo tik du asmenys, todėl teko valgyti paeiliui ir jau atšalusį maistą); viešu ir atviru tualetu (pasak pareiškėjo, kamerose tvyrojo nemalonus kvapas); oro trūkumu, nes kamerose įrengti langai neatitiko teisės aktuose nustatytų išmatavimų; pareiškėjui išduota tik viena antklodė, vienas pagalvės užvalkalas ir vienas rankšluostis, visą laiką pareiškėjas miegojo be antklodės užvalkalo; pareiškėjui buvo išduota geležinė lėkštė ir puodelis be ąselės. Be to, skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad jis nebuvo jam suprantama kalba supažindintas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, o rusų kalba surašytų skundų įstaigos administracija nepriima.

Apeliacinį skundą teismui pateikė pareiškėjas, manydamas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti jam visą prašomą neturtinės žalos dydį, t. y. 42 000 Lt (12 164,04 Eur). Apeliantas akcentavo, kad ilgą laiką teko kalėti kameroje, kurioje jam teko itin nedaug kameros ploto. Be to, pasak apelianto, teismas nepagrįstai neįvertino, kad jis buvo diskriminuojamas dėl pilietybės, kadangi atvykus į Lukiškių TI-K jam suprantama kalba nebuvo išaiškintos Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklės, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka.

Prieš pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015). Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. B. kalinimo Lukiškių TI-K metu (306 paras iš 335) buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje, tačiau pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su teisės aktuose nustatytų išmatavimų neatitinkančiais kamerų langais, oro trūkumu; pareiškėjui neišduotu antklodės užvalkalu bei išduota geležine lėkšte ir puodeliu be ąselės byloje objektyviai nenustatyti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, todėl teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su teismo pozicija šiais klausimais, skundžiamame sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės akcentuoja tik kalinimo metu jam tekusį mažą kameros plotą, tačiau argumentų dėl kitų kalinimo sąlygų, kurias nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, nenurodo.

Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, todėl nurodytu aspektu pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas nebuvo pažeista. Naujausioje LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Todėl teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus (pareiškėjas, be kita ko, teismui skundėsi tuo, kad kameroje buvo nemalonus kvapas).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog yra rusakalbis Latvijos pilietis, todėl jam atvykus į Lukiškių TI-K jam suprantama kalba nebuvo išaiškinta ne tik pataisos įstaigos vidaus tvarka, bet ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimo šioje įstaigoje tvarka. Remdamasis šia aplinkybe bei tuo, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimus į jo skundą pateikė lietuvių kalba, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat surašytas lietuvių kalba, pareiškėjas teigė, kad jis buvo diskriminuojamas dėl pilietybės. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto teiginiu nesutinka. Kaip pagrįstai apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nedetalizavo, kaip šis faktas yra susijęs su jo reikalavimu atlyginti žalą, juolab kad, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjo nesupažindinimas su pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis nesutrukdė jam teisminės gynybos kreiptis per įstatymų nustatytus terminus. Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, neturėjo galimybės pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis ar pažeidė šios įstaigos vidaus tvarką.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi ir tai, kad pagal ABTĮ 9 straipsnį 1 dalį, administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba. Pareiškėjo skundas (b. l. 1–5), papildytas skundas (b. l. 49), prašymas bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 59) surašyti (ir pareiškėjo V. B. pasirašyti) lietuvių kalba. Pažymėtina, kad ir apeliacinis skundas (b. l. 98–104) surašytas (bei pareiškėjo pasirašytas) lietuvių kalba. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs teismo užtikrinti jam vertėjo pagalbą ar teismo sprendimą išversti į rusų kalbą. Taigi tai, kad atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimus į pareiškėjo skundą teikė lietuvių kalba, tai kad teismo sprendimas priimtas ir surašytas lietuvių kalba, negali būti laikoma pareiškėjo diskriminacija.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2013 m. kovo mėnesį – 2014 m. vasario mėnesį, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. Nr. 1543 nustatytas 1 000 LT minimalus darbo užmokestis); taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi jam priteistos sumos dydį, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, nes gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose (kai vienam asmeniui teko nuo 1,8 iki 3,4 m2 ploto) laikotarpis, taip pat nepatogumai, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl kameroje esančio, tačiau netinkamai nuo likusio kameros ploto įrengto, tualeto, sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir nepatogumus. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti ir pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (t. y. 12 164,04 Eur), kadangi minėtas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui pakako teisės aktuose nustatyto ploto, arba tas plotas buvo net kelis kartus didesnis (pvz., pareiškėjas vienas ar dviese gyveno kamerose, kurių plotas nuo 8,17 iki 26,63 m2). Byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio neturtinė žala. Be to, byloje nepateikta ir jokių duomenų, kad dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, ar kad dėl šių nepatogumų pareiškėjas būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

Taigi, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam diskomfortą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju vertintina 2 300 Eur. Kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistą 2 040 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidina iki 2 300 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti: pareiškėjui V. B. (V. B.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 2 300 Eur (du tūkstančius tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė