2013-06-25 Nr. AB-3030-3-61-3-00220-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1829/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00220-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. B. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-342(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 7 392,96 Lt; 3) įpareigoti atsakovus mokėti jai Vidaus reikalų ministerijos sprendimu paskirtą 954,92 Lt pensiją.

Pareiškėja nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jai buvo paskirta 954,92 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. jai buvo išmokėta sumažinta pensija. Nurodė, jog 2012 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 8 d. raštu Nr. 1D-342(11) informavo, kad prašoma išmokėti pensijos dalis jai nebus išmokėta. Pažymėjo, jog atsakovas, taikydamas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, neišmokėjo jai 7 392,96 Lt. Pareiškėjos teigimu, atsakovo pritaikytas teisinis reguliavimas pažeidė teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas.

Atsakovai atsiliepimu į skundą (b. l. 11–12) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos skundo reikalavimų. Dėl šios priežasties taip pat nėra teisinio pagrindo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 28 d. sprendimu (b. l. 29–31) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2012 m. Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija). Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 12 d. leidinyje „Valstybės žinios“. Remdamasis trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. sausio 4 d. pažyma Nr. 11PP(P)-82, teismas nustatė, kad pareiškėjai nagrinėjamoje byloje valstybinės pensijos nepriemoka susidarė taikant būtent Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą. Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai pagrįstai buvo sumažintas valstybinės pensijos dydis vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata.

Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėja taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-342(11). Šiuo sprendimu Vidaus reikalų ministerija atsakė į pareiškėjos 2012 m. gruodžio 14 d. prašymą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Teismas pabrėžė, kad Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-342(11) nėra teisinio pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovus mokėti 954,92 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami tam tikrų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su tam tikru šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su tam tikrais teisės aktais.

Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-53/2010, 2012 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2941/2011).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 37–39) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas negali remtis tik valstybės nustatytomis „ekonominėmis“ įstatymų pataisomis. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 51–52) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (ginčui aktualias redakcijas) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, aiškiai pasisakė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl, Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundo reikalavimus, nes apeliantė neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 49–50) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o visos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių. Ginčo esmė - pareiškėjai paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjai taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai). Todėl konstatuotina, kad lemiamą reikšmę nagrinėjamai bylai turi teisės taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau Konstitucinio Teismo taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010-04-20 sprendimą, 2012-02-06 nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjos teisės buvo pažeistos.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, administracinių teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų, leidžiančių panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos N. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis